Maliarija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Maliarijos paplitimas pasaulyje

Maliarija (lot. malus aer – „blogas oras“, it. mala aria) - infekcinė liga, kurią sukelia pirmuonys - plazmodijai. Maliarija yra plačiai paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose regionuose: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos teritorijose. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis yra daugiau kaip 100 šalių, kuriose galima užsikrėsti maliarija. Kasmet užregistruojama 650 mln. klinikinių maliarijos atvejų ir nuo šios ligos miršta 1,5 – 3 mln. žmonių subsacharinėje Afrikoje. Kiekvienais metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkstančių turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos. Paprastai maliarija siejama su skurdu, tačiau dažnai pati tampa skurdo priežastimi ir ekonominio augimo trukdžiu.

Maliarija - viena dažniausiai pasitaikančių infekcinių ligų ir sukelia dideles visuomenės sveikatos problemas. Ligą sukelia pirmuonys plazmodijai. Rimčiausas ligos formas sukelia Plasmodium falciparum ir Plasmodium vivax, tačiau ir kitos susijusios rūšys (Plasmodium ovale, Plasmodium malariae, ir kartais Plasmodium knowlesi) taip pat gali užkrėsti žmones.

Maliarijos užkratą perneša Anopheles genties uodų patelės. Parazitai dauginasi raudonuosiuose kraujo kūneliuose sukeldami tokius simptomus kaip anemija (galvos svaigimas, oro trūkumas, tachikardija ir t. t.), taip pat kitus bendruosius simptomus kaip karščiavimas, drebulys, pykinimas, panašius į gripą simptomus, o blogiausiais atvejais komą ir mirtį. Maliarijos plitimą galima sumažinti imantis prevencinių priemonių apsisaugant nuo uodų įkandimų: tinkleliais nuo vabzdžių ar repelentais, ar net purškiant insekticidus namuose, nusausinant stovinčio vandens telkinius (uodai ten deda kiaušinėlius).

Efektyvios vakcinos nuo maliarijos kol kas nėra. Nuolatos turi būti vartojami profilaktiniai vaistai, tam kad būtų sumažinta infekcijos grėsmė. Tokie profilaktinių vaistų naudojimai dažnai yra per brangūs žmonėms, gyvenantiems epideminėse teritorijose. Dauguma suaugusiųjų epideminėse teritorijose turi ilgalaikės infekcijos ligos istoriją ir todėl yra įgiję dalinį atsparumą. Dalinis atsparumas sulig laiku išblėsta ir ilgesnį laiką pagyvenę neepideminėse teritorijose žmonės gali tapti maliarijos aukomis. Maliarijos infekcijos gydomos antimaliariniais vaistais, tokiais kaip chininas ar artemizininas.

Istorija

Manoma, kad maliarija žmonės serga 50 000 metų. Pirmieji rašytiniai šaltiniai rodo maliarijos atvejus Kinijoje 2700 m. pr. m. e. Pats terminas kilo iš Viduramžių italų kalbos: mala aria - blogas oras, o pati liga seniau buvo vadinama pelkių karštine, dėl asociacijų su pelkėmis ir liūnais.

Moksliniai maliarijos tyrimai stipriau pajudėjo 1880 metais, kai prancūzų kariuomenės gydytojas, Šarlis Lui Alfonsas (Charles Louis Alphonse Laveran), dirbdamas Alžyre stebėjo parazitus, esančius žmonių, sergančių maliarija, eritrocituose. Jis pareiškė, kad maliarijos sukelėjai ir yra šie pirmuonys, tai buvo pirmasis kartas kai pirmuonys buvo identifikuoti kaip ligos sukėlėjai. Už šį ir vėlesnius atradimus 1907 metais jam buvo suteiktas Nobelio prizas Fiziologijos ir Medicinos srityje. Italų mokslininkai Ettore Marchiafava ir Angelo Celli pirmuonį pavadino plazmodijumi. Metais vėliau, Carlos Finlay, gydytojas iš Kubos, gydydamas pacientus Havanoje nuo geltonosios karštinės buvo pirmasis pasakęs, kad uodai yra maliarijos užkrato nešiotojai. Tačiau tik 1898 buvo galutinai įrodyta (įrodė britas, seras Ronaldas Rosas, kad maliarijos skleidėjas - uodai. Jis tai įrodė parodydamas, kad tam tikros uodų rūšys perduoda maliariją paukščiams, taip pat išskirdamas maliarijos pirmuonis iš uodų, siurbusių kraujo iš užkrėstų paukščių, seilių liaukų. Už šiuos darbus Rosas 1902 metais buvo apdovanotas Medicinos Nobelio premija.

Pirmasis efektyvus maliarijos gydymo būdas - Cinčona medžio žievė, kurioje yra chinino. Šis medis auga Andų pašlaitėse, daugiausia Peru. Šį natūralų produktą naudojo Peru gyventojai maliarijai kontroliuoti, o jėzuitai tokią praktiką atvežė į Europą 1640-aisiais, kur ji greitai buvo priimta. Tačiau tik 1820 metais chininas buvo išskirtas ir pavadintas prancūzų chemikų: Piero Jozefo Pelletje ir Žano Bjanem Kaventu.

XX amžiaus pradžioje, prieš atrandant antibiotikus, pacientai sergantys sifiliu būdavo specialiai užkrečiami maliarija, taip dirbtinai sukeliant karščiavimą. Atidžiai kontroliuojant maliariją ir karščiavimą chininu, sifilio ir maliarijos efektas būdavo minimizuotas. Kai kurie pacientai mirdavo nuo maliarijos, tačiau tai jų požiūriu buvo geresnė išeitis nei beveik šimtaprocentinė mirtis nuo sifilio.

Nors maliarijos gyvenimo ir vystymo ciklai buvo išskirti XX amžiaus pradžioje, tik 1980 metais buvo pastebėta, kad pirmuonys slepiasi kepenyse. Tokių „pasislėpusių“ pirmuonių atradimas paaiškino, kodėl žmonės, iš kurių kraujo sistemos maliarijos pirmuonys buvo pašalinti, po kelerių metų vėl ja susirgdavo.

Simptomai

Klasikiniai maliarijos simptomai: kas 48 valandas (trečiadienė (P. Vivax), tropinė maliarija (P. Falciparum) ir P. Ovale) arba 72 valandas (ketvirtadienė maliarija) pasikartojantys drugio priepuoliai (šaltkrėtis, karščiavimas, prakaitavimas, kurie tęsiasi 4-6 valandas), lydimi nerimo, apatijos, galvos ir raumenų skausmo, viduriavimo, vėmimo. Krintant temperatūrai, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą. Padidėja blužnis ir kepenys, vystosi mažakraujystė. Gali atsirasti odos dilgčiojimo jausmas, ypatingai kai maliarijos sukėlėjas - P. falciparum. Dėl tam tikrų priežasčių, kurios menkai paaiškinamos, bet manoma, kad jos susijusios su smegenų skysčio spaudimu, vaikams užsikrėtusiems maliarija dažnai išsikreipia laikysena - stipraus smegenų pažeidimo ženklas.

Rimtas ligos formas beveik visada sukelia P. falciparum infekcija ir pirmieji simptomai paprastai atsiranda po 6-14 dienų po užsikrėtimo. Sunkios maliarijos pasekmės neretai būna koma ir mirtis, jauniems vaikams ir nėščioms moterims tai labai pavojinga forma. Simptomai: splenomegalija (padidėjusi blužnis), stiprūs galvos skausmai, cerebrinė išemija, hepatomegalija (padidėjusios kepenys), hipoglikemija, ir hemoglobinurija, inkstų nepakankamas. Pasitaiko atvejų, kad šlapimas tampa juodas, dėl į šalinimo sistemą patenkančio hemaglobino iš suardytų kraujo kūnelių. Sunki maliarija gali progresuoti labai greitai ir baigtis mirtimi per kelias valandas ar dienas. Pačiais sunkiausiais atvejais mirtingumas siekia iki 20 procentų, net intensyviai gydant bei prižiūrint ligonį. Epideminėse teritorijose gydymas dažnai nėra net patenkinamo lygio ir mirtingumas gali siekti 10 procentų. Ilguoju laikotarpiu vaikams, išgyvenusiems sunkios maliarijos formas, atsiranda vystymosi sutrikimų.

Chroniška maliarija būdinga P. vivax ir P. ovale, tačiau nebūdinga P. falciparum. Ilga gali relapsuoti praėjus mėnesiams ar metams po įkandimo, nes parazitai išlieka kepenyse, taigi parazitų panaikinimas kraujyje ne visada išgydo maliariją. Ilgiausias stebėtas inkubacinis periodas P. vivax infekcijai - 30 metų. Maždaug vienu iš penkių atvejų, užsikrėtus P. vivax parazitais, susergama po metų nuo uodo įkandimo.

Vikiteka





Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+10942-71=10871 wiki spaudos ženklai).