Mana (valstybė)
| Mana | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Izirtu | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Istorija | ||||
| - Įkūrimas | X a. pr. m. e. | |||
| - Žlugimas | 616 m. pr. m. e. m. | |||
Mana (angl. Mannea, akadų kalba: Mannai, urartų kalba: Mana) – senovinė valstybė, egzistavusi X–VII a. pr. m. e. dabartinio Irano teritorijoje (Pietų Azerbaidžane), kurios politinis ir kultūrinis centras buvo į pietus nuo Urmijos ežero (dabartinė Vakarų Azerbaidžano provincija). Klestėjimo laikais VIII–VII a. pr. m. e. ji valdė didžiąją dalį istorinio Zamua regiono šiauriniame Zagrose ir dalį istorinio Azerbaidžano.
Kadangi Manos gyventojai neturėjo rašto, neišliko jų kalbos įrašų. Visa informacija apie Maną yra paremta jos vakarinių kaimynių Urartu (šiaurės vakaruose) ir Asirijos (vakaruose) imperijų šaltiniais.
Raida
Mana buvo viena iš daugybės smulkių valstybėlių, susiformavusių istoriniame Zamua regione. Ji koncentravosi derlingame Zarine upės slėnyje ir palyginti su aplinkinėmis kalnų valstybėmis buvo turtingesnė ir stipresnė. Tuometiniuose asirų tekstuose ji buvo vadinama Manaš arba Munna[1]. Iki 820 m. pr. m. e. ji jau valdė palyginus dideles teritorijas aplink Izirtu tvirtovę, kuri kartais tapatinama su Kalaiči archeologine vietove. Asirų tekstai mini, kad Mana jau tada valdė Teurli, Sunbi, Messi, Kumurdi, Dali vietoves.
Kadangi dėl Zamua per IX–VIII a. konkuravo dvi kaimyninės imperijos – Asirija ir Urartu, tai skatino krašto konsolidaciją, ir prielaidos susidaryti stipriai valstybei susidarė VIII a. pr. m. e. vidurio, laikinai nausilpus abiem kaimynėms. VIII a. pr. m. e. II pusėje, pasibaigus Urartu viešpatavimui, ji aktyviai išplėtė savo teritorijas, valdant karaliui Iranzu (740–719). Siekdamas išvengti Urartu valdžios, Iranzu sudarė sąjungą su Asirija, ir tokiu būdu sėkmingai laviravo tarp dviejų galybių. Nors Asirija jo laikais prisijungė žemes piečiau (t.y. Paršua), Mana išsaugojo nepriklausomybę.
Baigiantis Iranzu valdymui prasidėjo atskirų provincijų bruzdėjimai, kuriuos padėjo malšinti Asirija. Po karaliaus mirties į sostą sėdo jo sūnus Aza. Tačiau provincijų gubernatoriai pradėjo sukilimą ir jį nužudė. Į reikalus įsikišo Asirija, kuri numalšino maištą ir pasodino į Manos sostą kitą Iranzu sūnų – Ulusunu. Šis, vengdamas Asirijos įsigalėjimo, sudarė anti-asirišką koaliciją su kaimynėmis Alabrija ir Karala, bet pralaimėjo, ir Mana buvo nusiaubta, bet išsaugojo nepriklausomybę. Tik pietinės provincijos buvo prijungtos prie Asirijos kaip Harši provincija.
Nuo VII a. pr. m. e. pradžios minimi Manos teritorijoje klestėję klajokliai gimiriai, kurie sudarė sąjungą su Mana ir bandė veržtis į Asiriją, bet 679 m. pr. m. e. galutinai sutramdyti jungtinėmis Asirijos ir Urartijos pajėgomis.
Apie 676 m. pr. m. e. Mana vėl tapo nepriklausoma valdant karaliui Achšeri, tačiau jo laikais valstybę siaubė tie patys kimerai (ar skitai), kurie vėliau sunaikino ir Urartiją. Tai vedė valstybę į nusilpimą. 660 m. pr. m. e. Asirijos Aurbanipalas užėmė Manos sostinę ir pavertė ją savo vasale. Netrukus Achšeri buvo nužudytas valstiečių sukilimo metu ir į sostą sėdo paskutinis žinomas Manos karalius – Uali. Vėliau Mana susivienijo su Asirija prieš bendrą priešę rytuose – Mediją, tačiau 616 m. pr. m. e. ši nukariavo Maną, taip pabaigdama jos istoriją. Nežinomos kilmės Manos gyventojai buvo įjungti į Medijos teritoriją ir vėliau traktuoti kaip Medijos regiono dalis.
Administravimas
Mana nebuvo vieninga valstybė, o greičiau federacija, kontroliuojama iš sostinės Izirtu (tiksli vieta nėra žinoma). Provincijos (arba vasalinės valstybėlės) buvo valdomos „gubernatorių“ (ak.: šaknu). Iranzu laikais be centrinės teritorijos valstybę sudarė šios provincijos:
- Surikaš – lygumos šiaurėje, į pietus nuo Urmijos. Turbūt jai priklausė Tepe Hasanlu (Ida) tvirtovė (prie dab. Mahabado);
- Uišdiš (Uyšti) – lygumos į pietryčius nuo Urmijos. Tikriausiai jai priklausė Taštepės archeologinė vietovė. 716 m. pr. m. e. minimas jos gubernatorius Bagdattu
- Messi – pietinis regionas greičiausiai su centru Zibijoje. Gali būti, kad 716 m. pr. m. e. ją valdė vietininkas Daiukku[2];
- Zikirtu – rytuose, 716 m. pr. m. e. minimas jos gubernatorius Metatti;
- Andija dar toliau rytuose (dab. Zandžano provincijos) vakarinė dalis). 716 m. pr. m. e. minimas jos gubernatorius Telusina;
Didžiausio išsiplėtimo laikais Manai galėjo priklausyti ir labiau nutolusios valstybėlės-regionai:
- Gilzanas (į vakarus nuo Urmijos);
- Subi (į rytus nuo Urmijos, lyguma ties Tabrizu);
- Alabrija (žinomas jos valdovas Itti) ir Karala (žinomas jos valdovas Aššurle) (vakaruose);
- Harši (toli pietuose) ir kt.
Visuomenė ir kultūra
Skirtingai nei kitose Artimųjų Rytų visuomenėse, manoma, kad Manoje nemažą įtaką turėjo liaudis, nes valdovas valdė remdamasis senių taryba. Panašiai, kaip kai kuriose kitose šalyse (senoji Hetitų imperija, ankstyvosios Šumero valstybės, churitų miestai-valstybės) vietos valdymo santvarką galima apibūdinti kaip archainę oligarchiją[1].
Nėra žinoma, kokia kalba kalbėjo Manos gyventojai, nors manoma, kad tai buvo etniškai labai marga karalystė, kurioje gyveno ir gimiriai, ir medai, ir kitos indoeuropiečių bei ne-indoeuropiečių tautos. Dėl valstybę sukūrusios tautos (mannaeans), dalis mokslininkų iškėlė hipotezę apie iranėnišką jos kilmę. Tuo atveju jie būtų giminingi medams. Kita teorija laiko juos senųjų Armėnijos kalnyno gyventojų churitų atšaka (kaip ir urartus).
Mana garsėjo savo žirgais, kurie turėjo paklausą Mesopotamijoje.
Žinomi valdovai
- Iranzu (740–719 m. pr. m. e.)
- Aza (718–716 m. pr. m. e.)
- Ulusunu (716–680 m. pr. m. e.)
- Achšeri (675–650 m. pr. m. e.)
- Uali (650–630 m. pr. m. e.)
Bibliografija
- ↑ 1,0 1,1 William Bayne Fisher, Ilya Gershevitch. 1985. The Cambridge history of Iran. The Median and Achaemenian periods, Cambridge University Press, p. 73.
- ↑ William Bayne Fisher, Ilya Gershevitch. 1985. The Cambridge history of Iran. The Median and Achaemenian periods, Cambridge University Press, p. 81.
| ||||||