Marija Keniausytė–Požėlienė

Marija Požėlienė (Keniausytė)


Gimė	1924 m. birželio 16 d. Pakruojo rajone, Linkuvoje
Mirė	† 1997 m. lapkričio 27 d. (73 m.) Panevėžyje

Tėvas	Juozas Keniausis
Motina	Ieva Valtarytė-Keniausienė

Veikla	Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija, mokytoja

Išsilavinimas	1943 m. Linkuvos gimnazija
Alma mater	1947 m. Vilniaus universitetas

Marija Keniausytė–Požėlienė (1924 m. birželio 16 d. - 1997 m. lapkričio 27 d.) — prancūzų kalbos mokytoja.

Gyvenimo kelias

Tėvas Juozas Keniausis, duktė Marija Keniausytė–Požėlienė, sūnus Mykolas Keniausis,

Tėvas Juozas gimė stambaus ūkininko šeimoje, Vaiškonių kaime. Juozas Keniausis mirė 1919 m. vasario 26 dieną Linkuvos miestelyje. Jis buvo 60 metų Pakruojo apskrities valstietis. Po jo mirties našlauti liko jo žmona Ieva Valtarytė Keniausienė. Juozas buvo palaidotas Linkuvos parapijos kapinėse.

Tėvo brolis 1925 m. Mykolas Keniausis baigė Linkuvos gimnaziją (I laida). Sukūręs šeimą, apsigyveno Kaune. Tarnavo karo policijoje; studijavo teisę VDU; dirbo Lietuvos Žemės ūkio banke. Karui prasidėjus, su šeima persikėlė į Šiaulius, kur gyveno iki mirties. Dirbo Žemės ūkio banko Šiaulių skyriuje. Sutuoktinė Pudencija Kaupaitė-Keniausienė (1903-09-27–1969-09-26). Duktė Felicija Keniausytė-Buivydienė (1925-1998), vyras Vincas Buivydas (1924-2010), anūkės Irena Buivydaitė-Kupčinskienė (1954), Rima Buivydaitė-Nugarienė (1959)

Tėvo brolis Antanas Keniausis (1939-1989), žmona Janina Gaidelytė Keniausienė, anūkės Audra Keniausytė (1962), Giedrė Keniausytė-Černiauskienė (1964)

Tėvo brolis Ignas Keniausis (m.1977), dukterys Ona, Danutė.

Tėvo brolis Bronius Keniausis, dukterys: Stasė Keniausytė gyveno Linkuvoje; Liucė Keniausytė-Vadakojienė gyveno Binėnų kaime; sūnus Bronius (mirė jaunas).

Tėvo sesuo Marija Keniausytė.

Marija Keniausytė-Požėlienė 1943 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XIX laida).

Baigusi Vilniaus universitetą, 1949 - 1979 metais dirbo Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje prancūzų kalbos mokytoja.

PRISIMINIMAI APIE MOKYTOJĄ MARIJĄ POŽĖLIENĘ

GRAŽINA KIBURYTĖ, 11 b kl. mokinė

Mokytoja Poželienė mano gyvenime paliko neišdildomą pėdsaką, nors prancūzų kalbą dėstė tik dvejus metus. Mano atmintyje mokytoja liks kaip žmogus, visada šviesios, giedrios nuotaikos, suprantantis moksleivius ir nuoširdžiai bendraujantis su jais.

Mokytoja kiek galėdama stengėsi kuo daugiau žinių perduoti mums. Mūsų grupėje buvo tik septyni mokiniai, todėl naują pamoką išsiaiškindavome labai greit. Likusį pamokos laiką mokytoja mums pasakodavo apie Prancūzijos gyvenimą, rodydavo įvairių paveikslų, skaitydavo knygas. Mokytojos dėka mes vaizduotėje aplankėme garsųjį Eifelio bokštą, pabuvome neaprėpiamose de Notre–Damme katedros salėse, pagerbėme garsiuosius Prancūzijos veikėjus, besiilsinčius didžiajame Panteone. Su didžiuliu susidomėjimu klausydavome pasakojimų apie istorines Paryžiaus Komunos dienas, labai mėgdavome „pakeliauti“ Sena, Luara, pasigėrėti žinomiausiomis prancūzų pilimis... Daug, labai daug mes sužinojome per tuos dvejus metus.

Prisimenu grupėje buvo susidariusi tradicija trimestro baigimo ir įvairių švenčių progomis klausyti populiariausių prancūzų muzikos atlikėjų įrašų. Mokytoja sakydavo, kad turi labai nedaug tokių plokštelių, nors mums atrodydavo kitaip.

Už mokslą, už suteiktas man žinias esu visa širdimi dėkinga mokytojai Požėlienei. Jei aš būčiau mokytoja, tai norėčiau būti tokia kaip mokytoja Poželienė.

1980–01–19. Rankraštis Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos istorijos muziejuje

KOKĮ AŠ PAŽINOJAU JONĄ JANULIONĮ

MARIJA POŽĖLIENĖ, prancūzų k. mokytoja

Mokykloje dirbo 1949–1979 m.

Pirmą kartą pamačiau mokytoją Joną Janulionį 1941 m. rudenį, kada jis atvyko į Linkuvos vidurinę mokyklą dėstyti matematikos. Tada buvau priešpaskutinėje gimnazijos klasėje.

Kai į klasę įėjo pliktelėjęs, išraudęs, besišypsantis mokytojas, ir mes visi nejučiomis nusišypsojome. Kada pradėjo aiškinti pamoką, iš karto buvom nustebinti – taip atrodė viskas aišku ir paprasta. Darbingai ir jaukiai nuteikdavo ir pati aiškinimo maniera – su šypsenėle, su mielu „tep, tep, tep..." patvirtinimu. Logiškai, pačiu trumpiausiu ir paprasčiausiu būdu būdavo įvedami sudėtingi matematikos reiškiniai.

Nenuostabu, kad ne vienas pradėjo domėtis matematika... Aš grynai humanitarinės krypties moksleivė, taip pat pamėgau matematiką ir tapau viena iš stipriausių matematikių klasėje. Nepamiršiu, kai kartą aiškinant vieno sunkaus namų darbo uždavinio sprendimą pasisakiau, kad išsprendžiau kitokiu būdu. „Kitokiu negalima", – kategoriškai atsakė mokytojas, bet vis tiek susidomėjo mano sprendimu. Aiškinomės visą pertrauką ir staiga jis plačiai nusišypsojo, sakydamas „Gerai, labai gerai!" ir juokdamasis išėjo iš klasės. Nuo to laiko aš tapau jo pripažinta matematike.

Mokytojas gyveno name, skendinčiame dideliame sode. Vasarą po pietų, praeidamos pro ša1į, matydavome mokytoją, sode sėdintį arba vaikščiojantį su knyga rankose. Iš to susidarėme įspūdį, kad mūsų matematikas labai mėgo skaityti.

Baigiamuosius egzaminus (1941/42 m. m.) iš algebros ir geometrijos visi sėkmingai išlaikėme, nes mokytojas Janulionis tikrai gerai buvo paruošęs. Tas jo sugebėjimas paprastai, aiškiai išdėstyti pačius sudėtingiausius matematinius reiškinius padarė mus neblogais jo dėstomų dalykų žinovais.

1942 m. rudenį mokytojas J. Janulionis išsikėlė iš Linkuvos ir aš jį sutikau tik 1949 m. rugpjūčio mėn. Vilniuje. Likusi dirbti Vilniaus Valstybiniame universitete, staiga persigalvojau ir dėl motinos ligos sumaniau keltis dirbti kur nors arčiau namų. Nuėjusi į Švietimo ministeriją, buvau suvesta su direktoriumi, kuriam reikalingas prancūzų kalbos mokytojas. Dideliam mano nustebimui, tai buvo matematikos mokytojas.

Kadangi prancūzų kalbos pamokos nesudarė viso krūvio, tai direktorius J. Janulionis man pasiūlė paimti matematikos pamokų („Tokia gera buvai matematikė“, – prisiminė). Pastebėjau, kaip aš jį nuliūdinau pasisakydama, kad be daugybos lentelės daugiau nieko iš matematikos nebemoku.

Nuo 1949 m. tapau Panevėžio I Berniukų gimnazijos mokytoja. Čia kasdien tekdavo susidurti su direktorium J. Janulioniu ir įvertinti jį kaip direktorių, kaip žmogų.

Jis labai nuoširdžiai globojo jaunuosius specialistus vis paklausdamas, kaip sekasi darbas, kokios buitinės sąlygos ir pan. Patardavo apsilankyti senesnių mokytojų pamokose, pasikalbėti su jais. Niekada nebuvo smulkmeniškas, blaiviai visa vertindavo, visur turėdavo savo tvirtą nuomonę ir nemėgdavo jos pakeisti. Šiaip labai tolerantiškas, apsiskaitęs, išsilavinęs, mokėdavo gražiai ,,pavežti“ kokiam geltonsnapiui, kuris įsivaizduodavo esąs labai gudrus, viską žinantis.

Kaip žmogus, direktorius J. Janulionis buvo labai nuoširdus, kantriai išklausydavo visų „pasibėdavojimus" ir visuomet stengdavosi, jei galėdavo, padėti ir paremti ne tik moraliai, bet ir materialiai, jeigu kam būdavo koks reikalas. Labai pasitikėdavo žmonėmis ir, turbūt, niekas nedrįsdavo jo apgauti.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais tapo ne toks kantrus, nervingesnis. Kartais posėdžio metu net stipriau riktelėdavo, ko niekada nepasitaikydavo anksčiau. Tai buvo, be abejo, ligos simptomai, taip pat ir senatvės.

Mokytojas J. Janulionis mano prisiminimuose liko kaip nepaprastas matematikos mokytojas, kaip labai nuoširdus, kultūringas, plačios erudicijos ir plataus akiračio žmogus.

Panevėžys, 1980–01–28 Rankraštis gimnazijos istorijos muziejuje

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija ir darbas joje

Mokyt. M. Poželienė (1 eilė, 4 iš dešinės).Ekskursija su mokytojais ir mokiniais Leningrade 1952 08 12
Mokyt. M. Poželienė (2 iš kairės). Ekskursija su mokytojais ir mokiniais Leningrade 1952 08 12
Mokyt. M. Požėlienė (sėdi 3 iš deš) su VPI praktikantais ir mokytojais 1954 m.
Mokyt. M. Poželienė (4 iš deš) su mokiniais talkoje kolūkyje 1956 m. (2)
Mokyt. M. Poželienė (4 iš deš) su mokiniais talkoje kolūkyje 1956 m.
Mokyt. M. Poželienė (centre) su mokiniais talkoje kolūkyje 1956 m.
Pagyrimo raštas mokyt. M. Požėlienei. 1969 m.
Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinės mokyklos 1 abiturientų laida
Mokyt. M. Požėlienė 1973 m.
Mokyt. M. Poželienė(3 iš kairės) su sanpostininkėmis nugalėtojomis 1974 m. (2)
Mokyt. M. Poželienė(3 iš kairės) su sanpostininkėmis nugalėtojomis 1974 m.
Mokyt. M. Požėlienės vadovaujami sanpostininkai 1974 m.
Mokytojos M. Požėlienė (kairėje) ir Z. Zlatkuvienė 1976 m.
Garbės raštas mokyt. M. Požėlienei. 1976 m.
Mokyt. M. Požėlienė 1978 m.
Mokyt. M. Požėlienės apdovanojimo liaudies švietimo pirmūno ženkleliu, pažymėjimas.
Mokytoja M. Požėlienė su auklėtiniais, 11b kl. abiturientais 1978 m.
Mokyt. M. Požėlienės darbo veterano pažymėjimas 1979 m.
Juozo Balčikonio m. mokyt. atminimui kartu su mokytojais pensininkais -1979m. M.Požėlienė II eilėje 3 iš dešinės

Mokykliniai metai Linkuvoje

Juozas Keniausis, marijos tėtis
Juozo Keniausio namas Linkuvoje ?
Juozo Keniausio namas apie 1960 m.
Juozas Keniausis mirė 1919 vasario 26 dieną Linkuvos miestelyje.
Mykolas su broliais ir seserimi - Ignas su ūsais, sesuo Marytė, Juozas Keniausiai
Gimnazijos pastatas 1938 m.
Vakarėlis 1943-01-06
Prie klebonijos Biržuose 1942 m.
Kapeliono J.Petrėno tėviškėje Biržuose 1942 m.
1941 m.
5 kl. vakarėlyje (robakse)
Tėvo Jėzuito Burevičiaus rekolekcijos - išleistuvės 1940-03-06 ( 3 kl.)
Kun. J.Morkvėno išleistuvės 1939-02-15
Birutė Servaitė, Elena Valtarytė, Danutė Malakauskaitė 1938 m.
Rekolekcijų vedėjo išleistuvės 1938 m.
Su mokyt. Rūta Murkaite
Morkvėnas, mokyt. Karalius 1936 m.
Rekolekcijos 1932 m.

Susitikimai Linkuvoje

1942 m. laida susitiko po 40 metų 1982 m. mokslo draugai
1942 m. laida susitiko po 40 metų 1982 m. visi svečiai
1942 metų laida susitiko po 50 metų 1992 m.
Linkuvos gimnazijos 18 laida po 66 metų 2008 m.
1943 m. laidos suisitikimas po 45 metų 1987 metais
Į XIX laidos penkiasdešimtmetį buvo susirinkę daugiau draugų. Iš dešinės sėdi : Benedikta Kadytė, Teklė Pupinytė - Samulionienė; iš kairės pirmas stovi Adolfas Pugelevičius, antras Vainutis vaitkevičius (miręs 1999m.), trečias Vladas Petraitis, šeštas Aleksandras Pupinis (vitoj mirusio brolio Kazio), kiti nebaigę ar svečiai. 1994 m.