Meditacija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search

Meditacija (lot. meditatio = „mąstymas apie“ arba lot. medius = „vidurys“) – vienas iš dvasinio susitelkimo būdų, maldos forma, mąstymo vyksmas. Pradžioje taip vadinti krikščioniškieji fiziniai ir dvasiniai susitelkimo pratimai. Vėliau (XIX a.) teosofai pritaikė šį lotynišką terminą vadinti įvairioms dvasinio susikaupimo pratyboms (kilusioms iš budizmo, daosizmo, induizmo ir kitų rytietiškųjų religijų ir pažiūrų sistemų). Nevienodai aiškinama skirtingose religinėse, dvasinėse, terapinėse mokyklose.

Medituojantis vienuolis

Bendriausia prasme galima sakyti, kad meditacija – tai sąmoningumo lavinimo metodas, kurio metu yra susitelkiama į kokį nors objektą arba į sąmoningą būties suvokimą. Meditacijoje sąmoningumas atsiveria kaip mąstymo ir jausmų, taigi proto ir „širdies“, stebėtojas. Teigiama, jog meditavimas veda į aukštesnį sąmoningumą.

Štai kokį apibrėžimą pateikia E. Eswaran[1]: "Meditacija […] yra sistemingas būdas valdyti ir maksimaliai sukoncentruoti paslėptą žmogaus psichinę galią. Ją sudaro proto (ypač dėmesio) ir valios lavinimas, siekiant palikti paviršinius sąmoningumo lygius ir nukeliauti į pačias jo gelmes. "

Ošo meditavimą apibrėžia dar konkrečiau[2]: "Meditavimas yra paprasčiausias Savojo proto stebėjimas… "

Meditacijos tikslas – susikaupimas, rimtis, dvasinis atbudimas arba nušvitimas, dvasinė sveikata, pakitusios sąmonės būsenos, transas. Vienų teigimu koncentracija atsiranda ne sąmoningai, o kaip susitelkimo, įsigilinimo į ką nors pasekmė. Pagal kitus pasiekiama vadinamoji „relaksacinio dėmesingumo“ būsena, kurios metu, žvelgiant iš neurobiologijos mokslo pozicijos, pakinta smegenų biosrovių dažnis. Bendriausia prasme, meditacijoje persikeliama į dvasinio savitapatumo būsenas, kuriose sumažėja suvokiančiojo subjekto ir suvokimo objektų reikšmė, o iškyla absoliučios būties pajauta.

Šiuolaikinė meditacijos samprata apima tokias dvasines veiklas kaip dvasinis susitelkimas, malda, dhjana, samadhis, cigunas ir kt., tačiau šių terminų pilnai neatskleidžia, o tik juos apibendrintai įvardina. Kiekviena konkreti meditacijos forma gana smarkiai skiriasi viena nuo kitos ir, kalbant apie praktinę pusę, visada reikia kalbėti apie tam tikrą meditaciją.

Klaidingas meditacijos supratimas[taisyti]

Būdingos meditacijos (kaip reiškinio) supratimo klaidos:

  • Meditacija nėra nei okultinis nei paranormalus reiškinys. Ši klaida atsirado todėl, kad dažnai okultinių ir paranormalių krypčių ieškotojai medituoja, siekdami geriau pasinaudoti žmogiškojo tobulumo galimybėmis.
  • Meditacija nėra protavimo atsisakymas, inertiškumo siekis. Atvirkščiai, medituojantys žmonės ugdo savo intelektą ir didina sąmoningumą. Tačiau – didžiulė klaida meditaciją suprasti ir naudoti kaip proto stiprinimą. Sąmoningumo didinimas ir proto stiprinimas meditacijos požiūriu yra visiškai skirtingi dalykai.
  • Meditacija nėra nei hipnotinė, nei įtaigos būsena. Meditacija kaip tik išlaisvina nuo visokių priklausomybių ir savęs klaidinimo (įsiteigimų, iliuzijų). Kai kurių rūšių meditacijose gali būti naudojami vadinamieji pozityvūs tvirtinimai, kurie primena savitaigos metodus, tačiau tai jau nėra pati meditacija, o tik lygiagrečiai taikomi kiti asmenybės ugdymo metodai.
  • Meditacija nėra gilus apmąstymas ir grynas susivaldymas. Meditacijos metu aktyvios yra kitos sąmoningumo (proto veiklos) sritys, tiesiogiai nesusijusios su mąstymu, savikontrole ir emocijomis.

Muzika ir meditacija[taisyti]

Daugelis religijų ir dvasinių praktikų meditavimo palengvinimui naudoja ritmingas melodijas, ramios garsų kaitos muziką, savitas giesmes. Gospelų muzika nelaikoma meditacija, ji traktuojama kaip tikėjimo išpažinimas, tarnauja pakilios nuotaikos sukūrimui, nors gali sąlygoti meditacinio transo būseną. Krikščionybėje žinomi choralai, bažnytinės giesmės, muzikiniai – liturginiai ritualai, giedamasis rožančius, budizme – mantros, induizme giedamos vadinamosios bhadžanos, dvasinės giesmės, šokami dvasiniai šokiai.

Meditacijos formos[taisyti]

Autogeninė treniruotė, malda, mantra, cigunas, transcendentinė meditacija, budizmas: samatha, vipasana, anapana, dzenas, sufijų murakaba, krikščionių kontempliacija, sahadža joga.

Meditacija neturi konkrečios išorinės formos ar pavadinimo. Įvairios meditacinės mokyklos, turi savo išorines tradicijas ir metodikas. Tačiau visi sutaria, kad meditavimas - tai atsitapatinimas nuo kūno, emocijų, minčių, ego. Meditacija yra visuomet anapus proto ir negali būti „įforminta“. Tai nėra savo proto stebėjimas, nes stebėjimas yra veiksmas, o meditacijoje nėra jokio veiksmo. Tai yra liudijimas, kuriame nelieka to, kas liudija. Meditavimas, tai atsitraukimas nuo to, kas sutraukia sąmonę: kūno, minčių, norų; tai sąmonės išsiplėtimas iki begalybės. Kūnas esti atskirai, protas tylus, sąmonė išsiplėtusi ir laisva - tai meditacija.

Šaltiniai[taisyti]

  1. Meditacija/E. Eswaran.–Vilnius:Alma litera, 1999.- p.9
  2. Osho. What is Meditation.- Eighty Four Thousand Poems, Chapter 5

Nuorodos[taisyti]

Vikiteka

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius (+7413-94=7319 wiki spaudos ženklai).