Meilė Lukšienė
| Meilutė Lukšienė–Matjošaitytė | |
|---|---|
|
| |
| Gimė | 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje |
| Mirė | † 2009 m. spalio 16 d. |
|
| |
| Tėvas | Stasys Matijošaitis |
| Motina | Julija Biliūnienė |
| Sutuoktinis(-ė) | Kazimieras Lukša |
| Vaikai | |
|
| |
| Veikla | |
| Sritis | literatūrologija, kultūros istorija |
|
| |
| Išsilavinimas | habilituota socialinių m. daktarė |
| Alma mater | Vytauto Didžiojo universitetas |
|
| |
| Žymūs apdovanojimai | |
Meilutė Julija Lukšienė–Matjošaitytė (1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje – 2009 m. spalio 16 d.[1]) – lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, edukologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių.
Stasio Matjošaičio–Esmaičio (1877–1949) ir Julijos Biliūnienės (1880–1978) Matjošaitienės duktė, Ingės Lukšaitės motina, Marijos Alseikaitės-Gimbutienės pusseserė.
Biografija[taisyti]
1924–1931 m. mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1931–1938 m. studijavo lituanistiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1973 m. pedagogikos mokslų daktarė.
Po studijų dirbo gimnazijos mokytoja. Nuo 1944 m. Kauno valstybinio universiteto asistentė. 1949–1959 m. Vilniaus universiteto dėstytoja, 1951–1958 m. Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja. Tačiau per 1958 m. prasidėjusį Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros „išvalymą nuo nacionalistų” atleista kartu su Irena Kostkevičiūte, Vanda Zaborskaite ir Aurelija Rabačiauskaite.
1959–1997 m. – Pedagogikos instituto (iki 1973 m. Mokyklų mokslinio tyrimo institutas, nuo 2001 m. Švietimo plėtotės centras) vyresnioji mokslinė bendradarbė. Būtent šiame institute kartu su bendraminčiais 1988 m. prabilo apie Lietuvos švietimo reformą, humaniškos, atsakingą pilietį ugdančios mokyklos kūrimą. 1988 m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė.
Mokslinė veikla[taisyti]
Mokslinę veiklą pradėjo kaip literatūros tyrėja. 1954–1955 m. parengė spaudai ir išleido savo motinos pirmojo vyro Jono Biliūno raštus (2 t. 1954–1955 m., 3 t. 1981–1982 m.), S. Daukanto (1955 m.), L. Jucevičiaus (1959 m., 1975 m.) raštų rinkinius. Parašė sintezes knygoms „Lietuvių literatūros istorija: Feodalizmo epocha“ (su kitais, 1957 m.), „Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai“ (su kitais, 1983 m.)
Vėliau tyrinėjo švietimo istoriją ir pedagoginę mintį, iškėlė švietimo istorijos svarbą, teigė, kad švietimas yra tautos kultūros dalis.
1988 m. – švietimo reformos pradininkė, esminių Lietuvos švietimo strateginių dokumentų – „Tautinės mokyklos koncepcija” (1988 m.), „Lietuvos švietimo koncepcija” (1992 m.), „Lietuvos švietimo reformos gairės“ (1993 m.), „Bendrojo lavinimo mokyklos programos” (1994 m.) – bendraautorė.[2]
Bibliografija[taisyti]
- Jono Biliūno kūryba, monografija, 1956 m.
- Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. I pusėje, 1970 m.
- Demokratinė ugdymo mintis XVIII a. II p. – XIX a. I pusė, 1985 m.
- Jungtys, 2000 m.
Apdovanojimai[taisyti]
- Pirmasis Švetimo ir mokslo ministerijos Garbės ženklas.
- 1994 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas
- 2003 m. – Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didysis kryžius už nuopelnus Lietuvos švietimui
- 2004 m. – UNESCO J. A. Komenskio medalis.
Šaltiniai[taisyti]
- ↑ lrytas.lt informacija
- ↑ Meilė Lukšienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 690 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||||||||||||||||||||||
| ||||||