Metafiziniai apmąstymai

Originalus pirmo leidimo viršelis.

Metafiziniai apmąstymai (antraštė: Apmąstymai apie pirmąją filosofiją, aiškiai įrodantys Dievo buvimą ir tikrą skirtumą tarp žmogaus kūno ir sielos ) – tai filosofinis traktatas, parašytas Renė Dekarto ir pirmą kartą publikuotas 1641 metais (lotynų kalba). Vertimas į prancūzų kalbą, su paties Dekarto priežiūra, pasirodė 1647 metais, kaip Meditations Metaphysiques. Originalus lotyniškas pavadinimas skamba taip: Meditationes de prima philosophia, in qua Dei existentia et animæ immortalitas demonstratur. Pavadinimas galimai parašytas su spausdinimo klaida ir vietoj animae immortalitas turėtų būti animae immaterialitas, ką pastebėjo Adrianas Bailetas.

Knygą sudaro šešios meditacijos, kuriose Renė Dekartas, pirmiausia, atmeta visus tikėjimo dalykus, kurie nėra visiškai tikri, tada bando nustatyti, kas gali būti žinoma. Filosofas meditacijas parašė taip, tarsi medituotų šešias dienas, todėl kiekviena meditacija mini prieš tai buvusią, kaip vakarykštę (iš tiesų savo meditacijas jis pradėjo rašyti dar 1639 metais). Tai vienas įtakingiausių kada nors parašytų filosofinių tekstų, kuris plačiai skaitomas ir šiandien.

Meditacijos susideda iš labai detaliai pateikto metafizinės sistemos aprašymo, taip pat jose galima rasti plačiau aprašytą Dekarto filosofinę sistemą, kurią pirmą kartą autorius pristatė ketvirtoje Samprotavimai apie Metodą (1637) dalyje. Dekarto metafizinės mintys taip pat randamos ir jo traktate Filosofiniai principai (1644), kurį autorius laikė filosofijos gidu.

Dedikacija ir Pratarmė

Dedikacija

„Ponui Paryžiaus teologijos fakulteto dekanui ir ponams daktarams“

Dekartas dedikacijoje prašo fakulteto apsaugos savo darbui, skirdamas jį dekanui ir daktarams.

Jo pirmas argumentas yra tai, kad Dievo egzistavimas turi būti įrodytas filosofiškai, be tikėjimo teologinėmis priežastimis, ypač tai demonstruojant netikintiesiems. Be to, tikintysis galėtų būti apkaltintas nelogišku samprotavimu, sakydamas, jog mes privalome tikėti Dievą dėl Šventojo Rašto ir jo autoritetingumo, nes pati Biblija buvo įkvėpta Dievo. Taip pat, Dekartas rodo, kaip ir pats Šventasis Raštas teigia, jog žmogaus protas yra pakankamas atrasti Dievą.

Dekarto tikslas – taikyti metodą, siekiant įrodyti šias dvi tiesas taip aiškiai ir akivaizdžiai, kad ir patys rezultatai būtų akivaizdūs.

Pratarmė

Dekartas aiškina, kaip savo Samprotavimuose apie metodą paminėjo du klausimus: Dievo egzistavimo ir sielos. Tuomet jis sulaukė prieštaravimų, iš kurių du laiko svarbiais. Pirmasis kritikuoja tai, kaip jis daro išvadą, jog siela yra vienintelis dalykas, kuris mąsto. Į šitai filosofas atsako, kad jis turi aiškų suvokimą, jog esąs mąstanti būtybė ir neturi jokio kito aiškaus supratimo. Iš to daroma išvada, jog nėra nieko kito paties esmėje.

Antrasis, jog dėl idėjos, kad egzistuoja kas nors aukštesnis ir tobulesnis nei žmogus, negalima daryti išvados, jog Jis tikrai egzistuoja. Traktate pamatysime, kad būtent dėl idėjos, kad yra kažkas labiau tobulas ir suvokiama, jog Jis egzistuoja.

Pagrindinis argumentas, kurį naudoja ateistai, neigdami Dievo buvimą yra paremti tuo, kad mes priskiriame Dievui savybes, kurios yra žmogiškos ir priskiriame savo protams tiek daug stiprybės ir išminties, kad teigiame suprantantys, ką Dievas gali ir turi daryti. Dekartas sako, kad mes turime suprasti, jog Dievas yra nesuvokiamas ir begalinis, o mūsų protai riboti ir baigtiniai.

Apmąstymų santrauka

Pirmas apmąstymas: Apie dalykus, kuriais galima abejoti

Pirmoji meditacija, pavadinta „Apie dalykus, kuriais galima abejoti“, pradedama aptariant visus melus, kuriais medituojantysis tikėjo visą savo gyvenimą. Nuspręsta atmesti viską, kas iki šiol buvo žinoma ir pradėti kaupti žinias iš naujo, nuo pat pagrindų, ant patikimesnių pamatų. Jis atsisėdo vienas, prie židinio, toli nuo visų nuogąstavimų, kad galėtų sugriauti savo dabartines abejones.

Medituojančiajam reikėjo surasti bent mažiausią priežastį suabejoti savo dabartine nuomone, siekiant paraginti save siekti žinių tvirtesniu pagrindu. Vietoj to, kad abejotų visomis savo mintimis atskirai, jis mąsto, kad galėtų jas visas suvesti į vieną abejonę, jei suabejotų pačiu pagrindu ir pagrindiniais principais, pagal kuriuos, šios nuomonės buvo sudarytos.

Viskas, ką mąstantysis iki šiol žinojo ir priėmė kaip tiesą, jis  suprato tik iš ar per savo jusles. Jis pripažįsta, kad kartais pojūčius galima apgauti, tačiau tai gali padaryti tik objektai, kurie yra labai maži arba išsidėstę dideliu atstumu, taigi, mūsų juslinės žinios apskritai yra gana patikimos. Taip pat, filosofas supranta, kad žmonės, su protine negalia, gali būti apgauti savo pojūčių daug dažniau, tačiau jis tikrai nėra vienas iš tokių, taigi, neturėtų dėl to nerimauti.

Nepaisant to, Dekartas supranta, kad sapnuodamas, jis dažnai įtiki, jog iš tikrųjų jaučia tikrus objektus. Yra tikras, kad yra atsibudęs ir sėdi prie židinio, tačiau reflektuoja, kad dažnai jis tiesiog susapnuoja tokį specifinį dalyką ir yra pilnai juo įtikinamas. Nors filosofo pojūčiai gali būti sapno vaizdai, jis teigia, kad net ir tokie vaizdai yra nupiešti, remiantis tikra patirtimi, visai kaip paveikslai. Net kai tapytojas sukuria įsivaizduojamą būtybę, pavyzdžiui undinę, sudedamosios dalys yra iš realių dalykų – moterys ir žuvys, undinės atveju. Ir net kai dailininkas sukuria kažką visiškai naują, bent jau paveikslo spalvos yra iš tikros patirties. Taigi, medituojantysis daro išvadą, jog net jeigu jis gali abejoti kažkokiu sudėtiniu dalyku, negali būti nei abejonės paprastomis ir universaliomis dalimis iš kurių jis sudarytas, kaip: forma, kiekis, dydis, laikas ir panašiai. Nors mes galime abejoti studijomis, paremtomis sudėtiniais dalykais, kaip medicina, astronomija ar fizika, autorius, teigia, jog negalime abejoti mokslais, kurie paremti paprastais dalykais, tokiais kaip aritmetika ar geometrija.

Tęsdamas savo svarstymus, Dekartas supranta, kad net ir  paprasti dalykai gali būti ginčijami. Visagalis Dievas gali net mūsų matematines koncepcijas padaryti klaidingomis. Galima būtų teigti, kad Dievas yra nepaprastai geras ir neleistų klaidingai tikėti visais šiais dalykais. Bet, remiantis šiuo samprotavimu, mes turime manyti, kad Dievas neapgaudinėtų, kalbant apie bet ką, ir visgi, tai aiškiai ne tiesa. Tarkime, kad Dievo nėra, tuomet yra net didesnė tikimybė, kad mes nuolat apgaudinėjami, nes mūsų netobuli pojūčiai, tokiu atveju, nebūtų sukurti tobulos būtybės.

Kad ir kaip stengėsi, filosofas suprato, kad  savo nuomonę ir prielaidas išmesti iš galvos yra beveik neįmanoma. Jis atsisakė laikyti savo nuomonę visiškai neteisinga ir išgalvota tam, kad atsvertų savo įprastinį mąstymą. Medituojantysis spėja, kad ne Dievas, o kažkoks blogio demonas įsipareigojo apgaudinėti jį, jog viskas, ką jis žino yra netiesa. Abejodamas viskuo, jis bent jau gali būti tikras, kad nebus neteisingai nuvestas šio demono klaidingais keliais.

Antras apmąstymas: apie žmogaus dvasios prigimtį, kurią galima pažinti lengviau negu kūną

Antrojoje savo meditacijoje, Dekartas išdėsto minties struktūrą, kartais vadinamą reprezentatyvumu, kaip atsaką į savo abejones, išsakytas Pirmame apmąstyme. Jis įvardija penkis šios teorijos žingsnius:

1. Mes turime prieigą, tik prie savo idėjų pasaulio; dalykai pasaulyje yra pasiekiami tik netiesiogiai.
2. Šios idėjos apima visą minčių turinį, įskaitant suvokimą, vaizdus, prisiminimus, koncepcijas, įsitikinimus, ketinimus, sprendimus ir t. t.
3. Šie pristatyti dalykai, dažniausiai yra „išoriniai“ protui.
4. Idėjos ir dalykai, kuriuos jie reprezentuoja yra atskirai vienas nuo kito.
5. Šios idėjos gali sudaryti arba teisingus arba klaidingus atvaizdus.

Dekartas teigia, kad reprezentavimo teorija atskiria pasaulį nuo proto, todėl reikia kažkokio tilto apimančio atskirtį ir suteikiančio pakankamai gerą priežastį manyti, kad idėjos tiksliai reprezentuoja išorinį pasaulį. Pirmoji lenta, kurią jis naudoja šio tilto statyboms, gali būti rasta šioje ištraukoje:

Bet juk aš įsitikinau, kad pasaulyje visiškai nieko nėra: dangaus, žemės, dvasios ar kūno. Tad argi neįsitikinau, kad ir manęs nėra? Anaiptol. Aš būčiau, jei tik įsitikinčiau kuo nors arba jei tik pagalvočiau ką nors. Tačiau yra kažkoks labai galingas ir gudrus apgavikas, visą savo išmonę naudojantis tam, kad galėtų visą laiką mane apgaudinėti. Bet, jeigu jis mane apgaudinėja, nėra abejonės, jog aš esu. Ir tegul apgaudinėja kiek tiktai nori, jam niekada nepavyks įtikinti manęs, kad aš nesu, jeigu tik manysiu kažkuo esąs. taigi, viską gerai apgalvojus ir nuodugniai ištyrus, pagaliau reikia padaryti išvadą ir pripažinti tikru tai, kad teiginys „aš esu, aš egzistuoju“ neišvengiamai teisingas kiekvieną kartą, kai tik jį sakau ar suvokiu protu.

Paprasčiau tariant, sąmoningumas reiškia egzistavimą. Viename savo atsakymų į prieštaravimus, Dekartas savo mintis apibendrino fraze: „Mąstau, vadinasi esu“.

Kai filosofas patvirtina savo egzistavimą, siekia sužinoti, kas yra tas „Aš“. Jis atmeta tipinį metodą, kuris ieško apibūdinimo (pvz. Mąstantis gyvūnas), nes žodžiai naudojami apibūdinimui, tuomet taip pat turėtų būti apibūdinti. Dekartas ieško paprastų terminų, kurių nereiktų paaiškinti, jų reikšmę galėtum tiesiog „pamatyti“. Iš tokių akivaizdžių tiesų, galima sudarinėti sudėtingus terminus.

Pirma iš šių, savaime akivaizdžių tiesų yra Dekarto egzistavimo įrodymas:

Tad kas gi pagaliau aš esu? Mąstantis daiktas. o kas yra mąstantis daiktas? Tai yra daiktas, kuris abejoja, suvokia, supranta, teigia, neigia, nori, nenori, įsivaizduoja ir jaučia?

Norėdamas apibūdinti save toliau, Dekartas pasitelkia vaško pavyzdį. Jis nustato, kad vaškas nėra vaškas dėl savo spalvos, tekstūros ar formos, nes visa tai gali keistis, nors substanciją vis dar vadinsime vašku. Jis mano, kad vaškas yra suvokiamas vien intelekto pagalba.  Dėl šios priežasties, atskiriamas paprastas suvokimas ir sprendimo. Kai asmuo supranta substancijos matematinius principus, tokius kaip substancijos plėtimąsi veikiant karščiui, judesį, vaško suvokimas gali būti aiškus.

Jei tokios medžiagos kaip vaškas, gali būti pažįstamos tokiu būdu, tai lygiai taip pat turėtų būti ir su mumis. „Aš“ tokiu atveju, nėra tai, ką mes patys jaučiame – rankos, galva ar akys - bet tiesiog dalykai, kuriuos galvojame. Taigi, žmogus negali nieko suvokti lengviau ir aiškiau nei savo protą.

Dekartas daro išvadą, kad jis egzistuoja nes yra „mąstantis daiktas“. Jei jis yra daiktas, kurį galima apgauti, turintis mintis ir galintis galvoti, tuomet jis gali egzistuoti.

Trečias apmąstymas: Apie tai, kad yra Dievas

Dekartas pasiūlė tris idėjų rūšis: įgimtas, išgalvotas ir atsitiktines. Įgimtos idėjos yra ir visada buvo mūsų viduje, pramanytos ar išrastos idėjos ateina iš mūsų vaizduotės, o atsitiktinės – atsiranda iš pojūčių, kuriuos patiriame pasaulyje. Jis teigia, kad Dievo idėja yra įgimta ir į mus įdėta Dievo, bei atmetė galimybę, kad ši idėja būtų išgalvota ar atsitiktinė.

1 argumentas

1. Niekas negali atsirasti iš niekur.
2. Idėjos priežastis turi turėti tiek formalios realybės, kiek pati idėja turi objektyvios realybės.
3. Savyje aš turiu Dievo idėją. Ji turi begalinę objektyvią realybę.
4. Aš negaliu būti šios idėjos priežastis, nes nesu begalinė ir tobula būtybė. Tik begalinė ir tobula būtybė gali sukurti tokią idėją.
5. Taigi, Dievas – būtybė su begaline formalia realybe – turi egzistuoti ir būti mano Dievo idėjos priežastimi.
6. Absoliučiai tobula būtybė yra gera ir geranoriška.
7. Taigi, Dievas yra geranoriškas.
8. Taigi, Dievas neapgaudinėtų manęs, ir neleistų man klysti neduodamas galimybės pasitaisyti.

2 argumentas

1. Aš egzistuoju
2. Mano egzistavimas turi turėti priežastį
3. Vienintelės galimos priežastys:
   • aš pats (a)
   • kažkas visada egzistavęs (b)
   • mano tėvai (c)
   • kažkas mažiau tobulas nei Dievas (d)
   • Dievas (e)
4. Ne a. jei aš save būčiau sukūręs pats, tai būčiau padaręs tobulą.
5. Ne b. Tai neišsprendžia problemos. Jei aš priklausoma būtybė, aš turiu būti nuolat išlaikomas kito.
6. Ne c. Tai veda prie begalinio regreso.
7. Ne d. Nes tobulumo idėja, esanti manyje, negali kilti iš netobulos būtybės.
8. Taigi, e. Dievas egzistuoja.

Dekartas teigė, kad turėjo aiškią ir atskirą idėją apie Dievą. taip, kaip mąstymas buvo savaime suprantamas, taip ir Dievo egzistavimas, nes jo tobula idėja, negali būti sukurta mažiau tobulesnio sutvėrimo.

Ketvirtas apmąstymas: Apie tikrus ir netikrus dalykus

Praeitų meditacijų išvados, jog „Aš“ ir „Dievas“ egzistuoja, priveda prie kitos problemos: Jei Dievas yra geras ir yra viso, kas yra šaltinis, kaip atsiranda vietos melui ir suklydimui? Dekartas bando į šį klausimą atsakyti ketvirtame apmąstyme.

Juk, jei visa, ką aš turiu, yra iš Dievo ir jei Dievas man nedavė sugebėjimo klysti, atrodytų, jog aš ir neturėčiau niekada apsirikti.

Dekarto argumentų struktūra yra Didžiosios Būtybės Grandinės centre, kur Dievo tobulas gerumas yra reliatyvus Jo tobulam buvimui. Priešingame skalės gale yra visiška nebūtis, kuri taip pat pati blogiausia galima būsena. Taigi, žmogus yra viduryje šių dviejų būsenų, būdamas mažiau „tikras“ ir „geras“ nei Dievas bei daugiau „tikras“ ir „geras“ nei nebūtis. Tačiau, suklydimas (kaip blogio dalis), nėra teigiama tikrovė, tai tik teisingos dalies trūkumas.

Aš pats esu tarsi vidurys tarp Dievo ir nebūties, t. y. taip patalpintas tarp aukščiausios esybės ir nebūties, kad iš tiesų, kadangi esu aukščiausios esybės sukurtas, neturiu nieko, kas galėtų mane klaidinti. bet, kai tik save laikau kažkiek susijusiu su nebūtimi, arba nebuvimu, t. y. kadangi aš pats nesu aukščiausioji esybė ir kadangi man daug ko trūksta, tai nesu apsaugotas nuo trūkumų ir neturėčiau stebėtis tuo, kad klystu. taigi aš žinau, kad apsirikimas – ne kas nors realaus, priklausančio nuo Dievo, bet trūkumas. Vadinasi, kad apsiriktum, nereikia jokio ypatingo Dievo duoto sugebėjimo. Jei aš retkarčiais klystu, tai tik todėl, kad Dievo suteikta galia skirti tiesą nuo netiesos manyje nėra begalinė.

Dekartas taip pat pripažįsta du dalykus, kurie gali sudaryti galimybę klysti. Pirma, jis pastebi, kad įmanoma, jog jo limituotas protas neleidžia suprasti kodėl Dievas pasirinko jį kurti taip, kad jis galėtų padaryti klaidų. Jei tik jis galėtų matyti dalykus, kaip mato Dievas, su užbaigta ir begaline apimtimi, galbūt savo gebėjimą suklysti jis laikytu geriausiu pasirinkimu.

Atidžiau tai panagrinėjus, man kyla mintis, kad neturiu stebėtis, jei nesugebu suprasti, kodėl Dievas daro tai, ką daro. Tačiau neturiu abejoti jo buvimu dėl to, kad galbūt patirtis rodo, jog yra daugybė kitų dalykų, nors aš ir negaliu suprasti, kam ir kaip juos Dievas padarė. Juk, žinodamas, kad mano prigimtis labai silpna ir ribota, o Dievo, priešingai, neaprėpiama, nesuprantama ir begalinė, aš nesunkiai galiu įsitikinti, kad jo galioje yra begalė dalykų, kurių priežastys peržengia mano proto ribas. Vien to pakanka įsitikinti, kad visų šių priežasčių, kurios paprastai nustatomos, nurodant tikslą, negalima pritaikyti fiziškiems ir natūraliems dalykams. Juk, man atrodo, nenorint pasirodyti akiplėša, negalima ieškoti ir stengtis įminti nesuprantamus Dievo tikslus.

Antra, jis priima galimybę, kad individualiame lygmenyje atsirandanti klaida, gali būti suprasta kaip noras sukurti visumą be klaidų.

Be to, man kyla mintis, jog, norint sužinoti, tobuli Dievo kūriniai, ar ne, neprotinga tirti kokį nors vieną kūrinį atskirai. Mat, vienas ir tas pats daiktas, gana pagrįstai gali atrodyti netobulas, būdamas pasaulyje pats vienas, ir labai tobulas, jei į jį žiūrėsime kaip į visatos dalį. Ir nors nuo tada, kai užsimojau abejoti viskuo, aš tikrai pažinau tik save ir Dievo buvimą, bet, patyręs Dievo galios begalybę, aš nebegaliu neigti, kad jis negalėjo arba bent negalėtų sukurti kitų daiktų ir kad aš pasaulyje esu kaip sudėtinė visų būtybių visumos dalis.

Galiausiai, Ketvirtas apmąstymas priskiria klaidų šaltinį prie  neatitikimo tarp dviejų dieviškų dovanų: supratimo ir laisvos valios. Supratimas mums duotas nepilnas, kai tuo tarpu valia (gamtos) gali būti arba duota arba neduota išvis. Kai jam pateikiamas tam tikras kiekis supratimo ir tada leidžiama pasirinkti už to supratimo ribų, įvyksta klaida. Tačiau, abi Dievo dovanos (supratimas ir valia) išlieka geros ir tik netinkamas jų naudojimas sukelia klaidą.

O jeigu nesiimu ką nors spręsti apie kokį nors dalyką, kai jo nesuvokiu gana aiškiai ir ryškiai, tai, aišku, elgiuosi gerai ir visai neapsirinku. Tačiau, ryždamasis jį paneigti ar patvirtinti, aš naudojuosi savo laisva valia ne taip, kaip pridera ja naudotis. Teigdamas tai, kas neteisinga, aiškiausiai klystu. o jei ir nusprendžiu teisingai, tai padarau šitai atsitiktinai ir nesiliauju klydęs bei piktnaudžiavęs savo laisva valia, nes natūrali proto šviesa mus moko, kad pažinimas protu turi eiti pirmiau už laisvos valios pasiryžimą. Toks neteisingas naudojimasis laisvu apsisprendimu ir yra trūkumas, lemiantis suklydimo formą. Šis trūkumas, mano manymu, galimas kaip veiksmas tik todėl, kad kyla iš manęs. Bet jo nėra nei iš Dievo gautame sugebėjime, nei veiksme, kadangi jis priklauso nuo Dievo.

Penktas apmąstymas: Apie materialių daiktų esmę ir vėl apie tai, kad Dievas yra

Šis apmąstymas pradedamas nustatytu tikslu: išplėsti „žinomus dalykus“ Dievo ir paties, kad galėtume įtraukti materialius išorinius objektus; tačiau, tai Dekartas pasilieka paskutiniajam apmąstymui. Vietoj to, randame diskusiją apie išorinių daiktų idėjas. Pakeliui,  jis pamini dar vieną loginį Dievo buvimo įrodymą.

Bet, prieš imdamas tirti, ar yra tokių daiktų už manęs, aš privalau pasižiūrėti į jų idėjas, kadangi turiu jas savo mintyse, ir sužinoti, kurios iš jų yra tikslios, o kurios – miglotos.

Dekartas atskiria išorinius dalykus, į tuos, kurie yra aiškūs ir atskiri, ir tuos, kurie yra painūs ir migloti. Pirmoji grupė susideda iš idėjų apie tįsumą, trukmę ir judėjimą. Šios geometrinės idėjos negali būti neteisingai suprastos ar sudėtos tokiu būdu, kuris jas darytų neteisingomis. Pavyzdžiui, jei sukonstruotume idėją apie būtybę su žirafos galvą, liūto kūnu ir bebro uodega ir paklaustume ar šis sutvėrimas turi storąją žarną, atsakymas būtų paprasčiausiai sugalvotas. Bet, nei viena matematinė pertvarka, negalėtų leisti trikampio kampų sumai būti kitokiai nei 180 laipsnių. Taigi, Dekartas teigia, kad tiesos savo prigimtyje gali turėti esmę, nepriklausomai nuo mąstytojo. ( Dekarto formuluotėje, tokios tiesos gali būti tik matematinės)

Dabar reikėtų pažymėti, kad aptinku savyje daugybę idėjų tam tikrų dalykų, kurie negali būti gryna nebūtis, nors galbūt jų visai nėra už mano mąstymo, ir kurie nėra mano pramanyti, nors laisvai galiu apie juos mąstyti ar nemąstyti, bet kurie turi tikrą ir nekintamą prigimtį. Pavyzdžiui, kai įsivaizduoju trikampį, nors galbūt tokios figūros pasaulyje už mano mąstymo niekur nėra ir niekada nebuvo, vis dėlto yra prigimtis arba forma, arba tam tikra esmė šios nekintamos ir amžinos figūros, kurios aš neišgalvojau ir kuri visiškai nepriklauso nuo mano dvasios.

Galvodamas apie šių išorinių objektų idėjų savarankiškumą, Dekartas supranta, kad jis toks pat tikras Dievo buvimu, kaip ir šiomis matematinėmis idėjomis. Jis tvirtina, kad tai naturalu, kadangi mintys apie Dievą yra vienintelės mintys, kurios leidžia suprasti Dievo egzistavimą. Naudojamas kalno ir slėnio pavyzdys. Kol žmogus negali įsivaizduoti kalno be slėnio yra galimybė, kad nors jie ir neegzistuoja realiame pasaulyje būtent taip, kaip žmogus juos įsivaizduoja, tačiau negali egzistuoti ir vienas be kito. Taigi, faktas, kad žmogus negali įsivaizduoti Dievo be egzistavimo, iš prigimties atmeta Dievo nebūties galimybę. Paprastai tariant, argumentas yra suformuluotas taip:

1. Dievas yra apibūdinamas, kaip be galo tobula būtybė.
2. Tobulumas apima egzistavimą.
3. Taigi, Dievas egzistuoja.

Kol Dekartas jau teigė įrodęs Dievo buvimą savo prieš tai buvusiais argumentais, šis leidžia jam atsikratyti visų nepasitenkinimų, kuriuos jis turėjo su savo „skirtingais ir aiškiais“ kriterijais tiesai.

Taigi visiškai aiškiai sužinau, jog kiekvieno žinojimo teisingumas ir tikrumas priklauso tik nuo tikrojo Dievo pažinimo. Vadinasi, jo nepažinęs, negalėjau nieko tobulai suprasti. Bet dabar, jį pažindamas, galiu tobulai pažinti begalę dalykų. Ir ne tik dalykus, esančius jame, bet ir tuos, kurie priklauso kūniškajai prigimčiai. Mat, ji gali būti geometrų, neatsižvelgiančių į jos buvimą, įrodinėjimų objektas.

Šeštas apmąstymas: Apie materialių daiktų egzistavimą ir apie realų žmogaus sielos ir kūno skirtumą

Šiame apmąstyme, Dekartas suteikia potencialą, egzistuoti materialiems daiktams, už Dievo ir Paties. Pirmiausia, jis tikina, kad tokie objektai gali egzistuoti paprasčiausiai dėl to, kad Dievas gali juos sukurti.

Dabar belieka ištirti, ar yra materialių daiktų. Žinoma, aš bent žinau, kad jų gali būti, nes, žiūrėdamas į juos kaip į geometrinių įrodinėjimų objektus, suvokiu juos labai aiškiai ir ryškiai. Juk negali kilti jokios abejonės, kad Dievas gali sukurti visa, ką aš sugebu tiksliai suvokti. Kad Dievas negalėtų ko nors padaryti, aš niekada nemaniau tik todėl, jog be prieštaravimų negalėdavau to gerai suvokti.

Žinodamas, kad tokių objektų egzistavimas yra įmanomas, Dekartas tada atsisuka į protinių vaizdų paplitimą, kaip įrodymą. Kad tai padarytų, jis atskiria vaizduotę nuo supratimo. Vaizduotė egzistuoja, kaip protinė fotografija, kai tuo tarpu suvokimas nebūtinai turi būti įsivaizduojamas paveikslo forma. Jis naudoja tokį pavyzdį, kad tai paaiškintų:

Pavyzdžiui, įsivaizduodamas trikampį, savo dvasios jėga ir vidinėmis pastangomis aš ne tik suprantu, kad trikampis – figūra su trimis kraštinėmis, bet ir įsivaizduoju tas kraštines, lyg jos būtų man prieš akis. būtent tai aš ir vadinu įsivaizdavimu. Norėdamas įsivaizduoti tūkstantkampį, aš, žinoma, suvokiu, kad tai figūra, turinti tūkstantį kraštinių, taip pat lengvai, kaip ir tai, kad trikampis – figūra, turinti tik tris kraštines. Tačiau aš negaliu įsivaizduoti visų tūkstantkampio kraštinių, kaip kad įsivaizduoju trikampio kraštines. [...] Taigi dabar aiškiai matau, jog, norint įsivaizduoti, man reikia ypatingo dvasios įtempimo, kuriuo nesinaudoju, ką nors suvokdamas arba suprasdamas. Ši ypatinga dvasios įtampa aiškiai rodo skirtumą tarp vaizduotės ir protavimo, arba grynojo suvokimo.

Dekartas vis dar nedavė įrodymų, kad tokie išoriniai objektai egzistuoja. Šiuo metu, jis tik parodė, kad tokių dalykų egzistavimas paaiškintų šiuos protinius procesus. Kad gautų šiuos įrodymus, jis iš pradžių apžvelgia savo meditacijų paremiamuosius teiginius – kad pojūčiai yra nepatikimi. Tačiau, jis apžvelgia šiuos argumentus naujame kontekste; parašęs pirmą apmąstymą, jis įrodė savo ir tobulo Dievo egzistavimą. Taigi, Dekartas pereina prie skirtumo tarp kūno ir proto bei materialių daiktų egzistavimo įrodymų:

Įrodymai, kad protas yra atskirtas nuo kūno:

1. Dievui įmanoma sukurti bet ką, ką galiu aiškiai ir atskirai mąstyti.
2. Jei Dievas sukuria ką nors, nepriklausomą nuo kito, jie yra atskirti vienas nuo kito.
3. Aš aiškiai ir atskirai suprantu savo egzistavimą, kaip mąstančio daikto (kas nereikalauja kūno egzistavimo)
4. Taigi, Dievas gali sukurti mąstantį daiktą nepriklausomai nuo kūno.
5. Aš aiškiai ir nepriklausomai suprantu savo kūną kaip tąsų daiktą (kuriam nereikalingas protas).
6. Taigi, Dievas gali sukurti kūną, nepriklausomą nuo proto.
7. Taigi, mano protas gali būti realiai atskirtas nuo mano kūno.
8. Taigi, aš (mąstantis daiktas) galiu egzistuoti be kūno.

Įrodymai, kad išoriniai materialūs daiktai yra realūs:

1. Aš turiu stiprų polinkį tikėti, kad išoriniai materialūs daiktai yra realūs, remdamasis savo pojūčiais.
2. Dievas turėjo mane sukurti su šia prigimtimi.
3. Jei nepriklausomi materialūs daiktai neegzistuoja, Dievas yra apgavikas.
4. Bet Dievas nėra apgavikas.
5. Taigi, materialūs daiktai egzistuoja ir turi savyje visas, jiems reikalingas savybes.

Po šių dviejų argumentų, išsklaidančių skepticizmą, Dekartui atrodo pavyko apibūdinti realybę, kaip tris dalis: Dievą (begalinį), protą ir materialius dalykus (baigtiniai). Jis užbaigia savo apmąstymus, atkreipdamas dėmesį į natūralius reiškinius, kurie galėtų mesti iššūkį jo filosofijai, tokius kaip vaiduokliškos galūnės, sapnai ir vandenligė.

---