Michailas Lermontovas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Michailas Jurijevičius Lermontovas
Mikhail lermontov.jpg

Gimė 1814 m. spalio 15 d.
Maskva, Rusija
Mirė 1841 m. liepos 27 d. (26 m.)
Piatigorskas, Rusija

Tėvas Jurijus Lermontovas

Veikla
rusų poetas

Vikiteka Michailas LermontovasVikiteka
Parašas
Лермонтов Михаил автограф.JPG
Lermontovo paveikslas „Susišaudymas Dagestano kalnuose“

Michailas Jurijevičius Lermontovas (1814 m. spalio 15 d. Maskvoje, Rusija1841 m. liepos 27 d.) – rusų „aukso amžiaus“ poetas, romantinės rusų literatūros atstovas. Vienas žymiausių rusų rašytojų – rusų psichologinio romano pradininkas.

Turinys

Biografija

Michailas Lermontovas gimė atsargos majoro Jurijaus Lermontovo šeimoje. Anksti netekęs motinos augo Tarchanuose (Penzos gubernija) pas senelę. Vaikystėje M. Lermontovas grojo keliais instrumentais, piešė, daug skaitė. 1828 m. senelės atvežtas į pensioną prie Maskvos universiteto. Pensione, pasižyminčiame literatūrinėmis tradicijomis, Lermontovas sukūrė pirmuosius eilėraščius. 18301832 m. studijavo Maskvos universitete, tuo metu parašė apie 200 eilėraščių.

1834 m. baigė Sankt Peterburgo gvardijos praporščikų ir kavalerijos junkerių mokyklą. Tarnavo husarų pulke Carskoje Selo. Kaip poetas išgarsėjo eilėraščiu „Poeto mirtis“ (1837 m.), kuriame aštriai smerkiami A. Puškino mirties kaltininkai. Už šį eilėraštį 1837 m. buvo perkeltas į Žemutinio Naugardo dragūnų pulką Kaukaze; Kaukazas vėliau tapo itin svarbia tema jo kūryboje. 1838 m. grįžęs į Sankt Peterburgą suartėjo su žurnalo „Otečestvennye zapiski“ redakcijos nariais, taip pat su V. Belinskiu, V. Žukovskiu. 1840 m. už dvikovą vėl išsiųstas į veikiančiąją armiją Kaukaze. Žuvo dvikovoje. [1]

Kūryba

18251937 m. kūrybos laikotarpiui būdingos romantizmo estetikos tendencijos – dabarties ir realybės neigimas, laisvės, idealo aukštinimas, vienišas, maištingas herojus, ryški D. Bairono ir dekabristų poezijos įtaka; vyrauja lyrinė poema („Demonas“ 1829 m., 8 redakcijos, paskutinė 1841 m., „Paskutinis laisvės sūnus“, 1830 m., „Lietuvaitė“, 1832 m.). Parašė istorijos ir romantinį romaną „Vadimas“ (1834; nebaigtas), vaizduojantį J. Pugačiovo sukilimą. Romantinėje pjesėje „Maskaradas“ (par. 1835 m., išsp. 1842 m., lietuvių pastatytas 1960 m., 1997 m.) kritiškai vertino rusų aristokratų gyvenimą.

Nuo 1837 m. M. Lermontovo kūryboje realistiniai elementai derinami su romantiniais, lyrinis veikėjas įgauna daugiau tragiškų bruožų, idealų siekis pakeičiamas negailestinga jų kritika. Lyrikos pilietiškumas derinamas su subjektyvumu, atsiranda lyrinės išpažinties motyvų, filosofinių apmąstymų, tragiškų vizijų. Poemos „Mcyris“ (1839 m., lietuvių k. 1951 m.) ir „Demonas“ laikomos rusų maištingojo romantizmo geriausiais pavyzdžiais.

M. Lermontovas rašė ir realistines poemas („Saška“, par. – 1836 m., išsp. 1882 m., „Giesmė apie carą Ivaną Vasiljevičių, jaunąjį jo opričniką ir narsųjį pirklį Kalašnikovą“, lietuvių k. 1956 m., „Tambovo iždininkė“, abi 1838 m.). Romanai „Mūsų laikų herojus“ (1840 m., lietuvių k. 1936 m., 1949 m., abu pavadinimu „Mūsų laikų didvyris“, 1963 m., 1975 m.) davė pradžią realistiniam psichologiniam romanui rusų literatūroje. Jame vaizduojamas rusų karininko aristokrato gyvenimo prasmės ieškojimas, parodomas iliuzijų žlugimas. Pagrindinio herojaus Pečiorino paveikslas atskleidžia rašytojo amžininko bruožus: norą veikti ir negebėjimą pritapti prie aplinkos. Romanui būdinga kritinis rusų visuomenės vaizdavimas, subtili veikėjų charakteristika, ištobulinta kompozicija, romantinių detalių derinimas su realistinėmis, tiksli kalba.

M. Lermontovo kūryba turėjo didelę įtaką rusų literatūros raidai, jo kūrinių motyvais sukurta operų (Arturas Rubinšteinas. „Demonas“ 1890 m.), simfoninių kūrinių (Sergejus Rachmaninovas „Uola“ 1893 m.), romansų (A. Dargomyžskis, M. Balakirevas), paveikslų (M. Vrubelio „Demonas“ 1890 m.). Kai kurie jo eilėraščiai virto liaudies dainomis.

M. Lermontovas Lietuvoje

Į lietuvių kalbą M. Lermontovo poezija pradėta versti XIX a. pabaigoje (Stanislovas Dagilis, Jonas Mačys-Kėkštas). XX a. pradžioje vertėjai (Juozas Šnapštys-Margalis, Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, Mykolas Vaitkus, Motiejus Gustaitis) laisvai išvertė Lermontovo eilėraščių. 1922 m. išleisti M. Lermontovo „Raštai“ (išvertė Antanas Valaitis). Vėliau jo poezijos išvertė Stasys Anglickis, Vytautas Bložė, Aleksys Churginas, Janina Degutytė, Jonas Juškaitis, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Eugenijus Matuzevičius, Eduardas Mieželaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Algimantas Miškinis ir kiti.

Išleista M. Lermontovo poezijos (1949 m., 1964 m.) ir prozos (1946 m., 1975 m.) rinktinės, knyga „Pasaulinės literatūros bibliotekos serijoje“ (kn. 52 1987 m.). [2]

Literatūra

  • J. Petronis. Michailas Lermontovas. Bibliografinė rodyklė, Vilnius, 1972;

Bibliografija

  • Mūsų laikų herojus. – Vilnius, 1975 (kiti leidimai: 1963; 1958; 1949; 1936).
  • Poezija. – Vilnius, 1964.
  • Giesmė apie carą Ivaną Vasiljevičių, jaunąjį opričniką ir narsųjį pirklį Kolešnikovą. – Vilnius, 1956.
  • Mcyri // Bėglys. – Vilnius, 1951.
  • Rinktinė: lyrikos ir poemos. – Vilnius, 1949.
  • Dainininkas Keribas: [pasaka]. – Kaunas, 1949.
  • Proza. – Kaunas, 1946.
  • M. Lermontovo raštai // Antano Valaičio vertimas. – Kaunas, 1922.

Šaltiniai

  1. Лермонтовская энциклопедия. M., 1990
  2. Dagnė Beržaitė. Michailas Lermontovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 28 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Nuorodos


Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 51% (+4848-204=4644 wiki spaudos ženklai).
  • Rimantas Lazdynas – autorius – 51% (+4774-0=4774 wiki spaudos ženklai).