Mogiliovas
| Mogiliovas (kirč. Mogiliovas (Magiliovas)) brus. Магілёў, rus. Могилёв | |
|---|---|
 
| |
.jpg) Mogiliovo rotušė | |
  Mogiliovas | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė: |  Baltarusija
|
| Sritis: |  Mogiliovo sritis
|
| Rajonas: | Mogiliovo rajonas |
| Įkūrimo data: | 1267 |
| Gyventojų: | (2009 m.) |
| Plotas: | 110,5 km² |
| Tankumas: | 3 321 žm./km² |
| Pašto kodas: | 212xxx / +375 222 |
| Vaizdas:Commons-logo.svg Vikiteka: | MogiliovasVikiteka |
| Kirčiavimas: | Mogiliovas (Magiliovas) |
Mogiliãvas (arba Magiliãvas) – miestas rytų Baltarusijoje, į rytus nuo Minsko, abipus Dniepro upės, netoli sienos su Rusija; srities ir rajono centras. 367 800 gyv. (2009 m.); trečias po Minsko ir Gomelio pagal gyventojų skaičių Baltarusijos miestas.
Istorija
Mogiliovas minimas nuo 1267 m. – vienas seniausių Kijevo Rusios miestų. Nuo XIII a. priklausė Smolensko, XIV a. pradžioje – Vitebsko kunigaikštystei, nuo XIV a. trečio dešimtmečio – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas. XIV a. pabaigoje Mogiliovas buvo Lenkijos karalienės Jadvygos, 1431 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos, 1503–1513 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmonos Elenos valda. XIV a. – XVIII a. Mogiliovo seniūnijos, nuo 1589 m. ir karaliaus stalo ekonomijos centras.
1577 m. suteiktos Magdeburgo teisės, Mogiliovas tapo svarbiu tranzitinės prekybos ir amatų miestu – XVI a. pabaigoje čia veikė 12, XVII a. pradžioje apie 17 cechų. XVI a. čia susikūrė didelė žydų bendruomenė. Mogiliove posėdžiaudavo Lietuvos žydų seimas. Nuo 1634 m. stačiatikių vyskupijos, vienintelės to meto Baltarusijoje, centras. Po XVII a. vidurio kazokų sukilimų ir 1700–1721 m. Šiaurės karo Mogiliovas smuko. Po Pirmojo Abiejų Tautų Respubliko padalijimo 1772 m. Mogiliovą užėmė Rusijos imperija. 1772–1778 m. ir 1802–1919 m. Mogiliovo gubernijos, 1778–1802 m. Mogiliovo vietininkystės centras. 1782–1926 m. gyvavo Mogiliovo arkivyskupija. 1783–1798 m. mieste buvo jos centras, vėliau arkivyskupas rezidavo Sankt Peterburge. Mogiliovo arkivyskupijos jurisdikcijai priklausė visi Rusijos imperijos, išskyrus Lenkijos karalystę, katalikai.
Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. rugpjūčio – 1917 m. lapkričio mėn. Mogiliove veikė Rusijos imperijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės būstinė, gyveno imperatorius Nikolajus II. 1918 m. gegužės 10 d. Mogiliovą okupavo Vokietijos kariuomenė. 1919–1924 m. miestas priklausė Rusijos TFSR, nuo 1924 m. – Baltarusijos TSR. Tarpukario metais sparčiai plėtota pramonė. Per Antrąjį pasaulinį karą 1941–1944 m. miestą vėl okupavo Vokietija. Lupalaukių koncentracijos stovykloje, Dubravėlės gete ir karo belaisvių stovykloje nužudyta apie 70 000 žmonių. Per karą miestas sugriautas; po karo atstatytas. Nuo 1924 m. rajono, nuo 1938 m. – ir srities centras
Gyventojai
 | |||||||
| 1604 m. | 1745 m. | 1880 m. | 1906 m. | 1913 m. | 1939 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 15 000 | 10 500 | 40 536 | 51 959 | 69 700 | 99 400 | ||
| 1959 m.sur. | 1970 m.sur. | 1993 m. | 1996 m. | 2006 m. | 2009 m. | ||
| 121 700 | 232 000 | 366 000 | 367 000 | 367 700 | 372 000 | ||
| |||||||
Lietuviai
XIX a. aplink Mogiliovo miestą įsikūrė 6 lietuvių kaimai, XXI a. pradžioje iš jų liko vienas – Malkava. Per Pirmąjį pasaulinį karą Mogiliove gyveno evakuotų lietuvių, veikė lietuvių mokykla, nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos „Grūdas“ skyrius. XXI a. pradžioje Mogiliovo mieste gyvena lietuvių, atvykusių iš lietuviškų kaimų, palikuoniai. Jų rūpesčiu buvo sutvarkytos Mogiliovo lietuvių kapinės, pastatytas kryžius. Lituanistinių mokyklų, fakultatyvų, etnografinių ansamblių Mogiliove nėra, su vaikais lietuviškai kalba ir visas religines katalikų šventes švenčia vyresniosios kartos lietuviai.[1]
Architektūra
XVII a. vienintelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, turėjęs 3 gynybinių sienų žiedus su mūriniais vartais ir bokštais: apie pilį, senamiestį ir naujamiestį. Jie XIX a. sunaikinti. Išliko barokiniai sakraliniai statiniai: kupolinė Šv. Mikalojaus cerkvė (1672 m., interjere puošnus pjaustinėtas barokinis ikonostasas), bazilikinė karmelitų Šv. Stanislovo bažnyčia (1738–1752 m., klasicistinis fasadas, 1788 m., interjere sienos ir skliautai puošti freskomis, XVIII a. vid., dail. P. Petrovskis; nuo 1772 m. katedra).
Kiti pastatai: Šv. Kazimiero bažnyčia (1605 m., 1810 m. perstatyta klasicistiniu stiliumi), rotušė (1681 m., 2008 m. perstatyta), dvaro rūmai (1762–1785 m.), Šv. Boriso ir Glebo cerkvė (1869 m.), neorenesansiniai dramos teatro rūmai (1888 m.).[2]
Ekonomika
Mogiliovas – upių uostas ir geležinkelio mazgas – per Mogiliovą eina geležinkelis ir plentas Sankt Peterburgas (Rusija) – Odesa (Ukraina), geležinkelis Maskva – Brestas, plentai į Minską, Gomelį, Vitebską. Yra Mogiliovo oro uostas.
Išplėtota mašinų ir transporto priemonių gamyba, juodoji metalurgija, metalo ir medienos apdirbimo, chemijos (dirbtinio pluošto, farmacijos), statybinių medžiagų (gelžbetonio gaminių, asfaltbetonio), baldų, odos, poligrafijos, tekstilės, siuvimo, avalynės, mikrobiologijos, maisto (mėsos, pieno) pramonė.
Kultūra
Yra Dramos, lėlių, muzikinių komedijų teatrai, Mogiliovo kraštotyros muziejus, Mogiliovo etnografijos ir buities muziejus, Baltarusijos dailės muziejaus filialas. Šv. Nikolajaus cerkvė, statyta XVII a. Parkas (XVIII a.)
Švietimas
Yra Mogiliovo universitetas, įkurtas 1918 m., Mogiliovo Baltarusijos-Rusijos universitetas (buvęs Mogiliovo technikos institutas, įkurtas 1973 m.), Mogiliovo pedagoginis universitetas, Mogiliovo finansų ir ekonomikos institutas.
Sportas
Futbolas
Šaltiniai
- ↑ Vitalija Kolesnikova. Mogiliovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 304 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Jonas Minkevičius. Mogiliovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 304 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.