Mokytojos S. Lovčikaitės paskelbimas Pakruojo rajono Garbės piliete

Stanislava Lovčikaitė
Gimė	1929 m. gruodžio 29 d. Megučioniai
Mirė	† 2013 m. sausio 7 d. Linkuva
Veikla	Šiaurės Lietuvos šviesuolė, Lietuvos garbės kraštotyrininkė, etninės kultūros puoselėtoja, Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Išsilavinimas	1949 m. Linkuvos vidurinė mokykla
Alma mater	1965 m. Vilniaus pedagoginis institutas
Žymūs apdovanojimai
1998 m. Pasaulio lietuvių dainų šventės medalis 2000 m. Kraštotyros darbuotojo garbės vardas

Stanislava Lovčikaitė (Stasė, 1929 m. gruodžio 29 d., Megučioniai – 2013 m. sausio 7 d., Linkuva) – Šiaurės Lietuvos šviesuolė, Lietuvos garbės kraštotyrininkė, etninės kultūros puoselėtoja, Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja.

Kilmė ir šeima

Stanislovas ir Teofilė Lovčikai

Tėvas – Stanislovas Lovčikas (1893–1991) – dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, stojo 1919 metų sausio mėnesį savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

Motina – Teofilė Galiūnaitė (1888–1971)

Dėdė – Mykolas Lovčikas (1885–1939) – kunigas.

Seserys – Elena Lovčikaitė-Pranculevičienė – apskaitininkė; Salomėja Lovčikaitė - Freibergienė – Linkuvos K.Požėlos vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Liucija Lovčikaitė (1927–1958).

Brolis – Stasys Lovčikas (1922–1943) – 1941 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XVII laida).

Gyvenimo kelias

Stanislava Lovčikaitė Linkuvos etnografinį ansamblio „Linkava“ 30 metų minėjime

S. Lovčikaitė augo kaime, netoli Linkuvos, tuometinio valsčiaus centro. 1941 m. baigė Megučionių pradinę, o 1949 m. Linkuvos vidurinę mokyklą (25 laida). Mokytojai Apolinaras Radžius ir Juozas Skrupskelis paskatino ją studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių mokytojų institute. Vėliau studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigė 1965 m.

1949–1951 m. mokėsi ir baigė Panevėžio mokytojų seminariją,

1951–1954 m. dirbo Guostagalio mokykloje, dėstė lietuvių kalbą.

Stanislava Lovčikaitė apie 1955–1958 m. dirbo Anykščių rajone, buvo Žudžgalio septynmetės mokyklos direktorė.

1958–1962 m. dirbo Staškavičių aštuonmetėje mokykloje, dėstė lietuvių kalbą. 1958 m. patvirtinta Kiburių septynmetės mokyklos direktore.

Nuo 1962 m. S. Lovčikaitė mokytojavo Linkuvoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavo literatų, turistų būreliams, dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, sovietiniais metais organizavo moksleivių susitikimus su žymiais Lietuvos rašytojais, aktoriais, literatūros kritikais, paskelbė per 50 dalykinių ir metodinių straipsnių periodikoje, savo gyvenimo darbus, filosofiją, nuostatas apibendrino knygose: „Linkava: tradicija dabartyje“ (2003) ir „Tarp būties ir buities“ (2008).

Linkuvos gimnazijoje kaip auklėtoja išleido 42, 45, 52, 55 ir 60-ąją abiturientų laidą.

1980–1981 m. S. Lovčikaitė subūrė Linkuvos etnografinį ansamblį „Linkava“ ir jam vadovavo iki 2001 m. Įsikūrus „Žiemgalos“ draugijai, tapo jos nare, o nuo 1993-ųjų ji buvo ir Linkuvos 500 metų jubiliejaus komiteto pirmininko pavaduotoja.

1989 m. įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, tapo LPS Pakruojo skyriaus tarybos nare bei Sąjūdžio laikraščio „Langas“ (vėliau „Mūsų langas“) redaktore (1989–1993). Dalyvavo visuose Sąjūdžio suvažiavimuose, sausio 13-ąją budėjo prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų.

S. Lovčikaitei 1993 m. suteiktas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ekspertės vardas.

Mirė 2013 m. sausio 7 d.

Mokytojos pastangomis buvo įkurtas „Žiemgalos linkuvių“ klubas.

Kūryba

Tarp būties Lovčikaitės knygos pristatymas

Parašė knygas „Linkava: tradicija dabartyje“ (2003) ir „Tarp būties ir buities“ (2008).

Recenzavo 2010 m. Stasio Tumėno parašytą biografinę apybraižą „Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje“.

Viena iš monografijos „Pašvitinys“ viena iš istorijos skyriaus autorių.

Straipsniai:

• Stanislava Lovčikaitė. Tradicijos ir dabartis. Žiemgala. 2000/1, ISSN 1648-7230

Įvertinimas

Prie lentos skirtos S.Lovčikaitei 42 laidos auklėtiniai

Mokytoja apdovanota Kultūros ministerijos, Pakruojo rajono vadovų padėkos ir garbės raštais, Pasaulio lietuvių dainų šventės medaliu (1998).

2000 m. jai suteiktas Kraštotyros darbuotojo garbės vardas.

2009 m. apdovanota Šiaulių apskrities viršininko administracijos garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

2014 m. sausio 11 d. minint pirmąsias mokytojos mirties metines prisiminti jos darbai ir prie senojo Linkuvos gimnazijos pastato atidengta atminimo lenta krašto šviesuolei mokytojai, kurioje įrašyti Justino Marcinkevičiaus žodžiai „Ir krintantį, ir kylantį, lydėk, širdie, ir vesk.“

2018 m. rugsėjo 29 d. Taryba priėmė sprendimą Pakruojo rajono savivaldybės garbės piliečio vardą suteikti Stanislavai Lovčikaitei. Tai pirmas atvejis savivaldybėje, kai šis titulas suteikiamas asmeniui po mirties. Tokia galimybė atsirado tarybai dar pernai patvirtinus Pakruojo rajono savivaldybės garbės piliečio vardo suteikimo nuostatus. Stanislavai Lovčikaitei Garbės piliečio vardas suteikiamas už gyvenimą, atiduotą Lietuvai, savo kraštui, žmonėms, pedagoginę ir kultūrinį palikimą ateinančioms kartoms. Teikimą suteikti Garbės piliečio vardą S. Lovčikaitei komisijai pateikė Linkuvos gimnazija.

Atsiminimai

Mokytojos statusą vietinėje bendruomenėje trumpai ir tiksliai apibūdino jos buvęs mokinys miškininkas V. Kacilevičius:

Mokytoja S. Lovčikaitė yra Linkuvos sąžinė ir moralinis stuburas. V. Kacilevičius

Mokytoja S. Lovčikaitė niekada nepriklausė jokiai organizacijai ir jokiai partijai. Jos gyvenimo tikslas ir rūpestis visada buvo Šiaurės Lietuvos žmogus.

Pasirinkau savo krašto žmones ir žinau, kad nepralaimėjau. Biografija? Jeigu būčiau karalius, kiekvienam valdiniui liepčiau parašyti savo pilietinės ir žmogiškosios atsakomybės gyvenimo aprašymą. Buvusį ir būsimą. Sau – kaip aukščiausią įstatymą savo sąžinei. Stanislava Lovčikaitė

Mokytoja S. Lovčikaitė niekada nebijojo išsakyti savo pilietinės pozicijos. Gal todėl ji nebuvo paranki sovietinei valdžiai, kai Linkuvos mokinius skatindavo mokytis Maironio eilėraščius, skaitovų konkursams rengdavo patriotines programas, organizuodavo susitikimus su aktoriais, rašytojais. Būta sankirtų su rajono valdžia ir Nepriklausomybės laikais, kai nesutapdavo jos požiūris dėl „varnų respublikos“ kūrimo Pakruojo rajone, menkaverčių, vienadienių renginių ir pan. Paskutinis garbios Mokytojos nesutarimas su valdžia baigėsi abipuse pergale – 2011 m. rudenį Linkuvoje S. Lovčikaitės iniciatyva atidengtas paminklinis akmuo su užrašu: „Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai.“

Mokytoja ir vėl galvojo ne apie save, o apie išsibarsčiusius po pasaulį linkuvius, kad jie, grįžę į Linkuvą, turėtų šalia bažnyčios susitikimams simbolinę vietą, iš kur atsiveria Šiaurės Lietuvos erdvės – penas minčiai ir atminčiai.

Savo prisiminimais apie mokytoją ir auklėtoją pasidalino lituanistė Birutė Jurevičiūtė-Deveikienė

Dalyvavimas sąjūdyje

1988 m. birželio 3 d. įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Už kelių mėnesių Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įkurta ir Pakruojyje. 1988 m. rugsėjo 13 d. Pakruojyje įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Jame buvo įkurta iniciatyvinė grupė ir išrinkti kandidatai į Sąjūdžio tarybą. Steigiamajame mitinge dalyvavo LPS iniciatyvinės grupės narys, filosofas Vytautas Radžvilas. 1989 m. Ūdekų, Triškonių, vėliau ir Linkuvos kapinėse buvo statomi ir iškilmingai šventinami nauji kryžiai. Triškoniuose pastatytas kryžius Lietuvos Nepriklausomybei (tris kartus pjautas, degintas; neišlikęs). Stanislava apie 1988 m. 1988–1989 m. Sąjūdžio taryba: Antanas Balaišis – Pakruojo bažnyčios kunigas, klebonas. Juozas Geležėlė – gamtosaugininkas. Povilas Karvelis – gydytojas. Stanislava Lovčikaitė – Linkuvos vidurinės mokyklos mokytoja, tarybos pirmininko pavaduotoja. Kęstutis Mazgelis – inžinierius. Algis Ražauskas – Žvirblonių t. ūkio direktorius. Dalius Stancikas – Klovainių DSG markšeideris, tarybos pirmininkas, LPS Seimo narys. Laimutė Stokaitė – RAPS inžinierė statybininkė, atsakingoji sekretorė. Mykolas Siriūnas – Guostagalio devynmetės mokyklos mokytojas. Algis Šidlauskas – Linkuvos vidurinės mokyklos mokytojas. Gintautas Usonis – „Spartuolio“ kolūkio dirbtuvių vedėjas. Genovaitė Valčiukienė – Rozalimo vidurinės mokyklos mokytoja. Viktoras Zarakauskas – Pakruojo 1-osios vidurinės mokyklos mokytojas, tremtinių klubo pirmininkas. 1989 m. Pakruojo rajone veikė 9 Sąjūdžio rėmimo grupės. Tų pačių metų gegužę išėjo pirmas „Lango“ (vėliau pervadintas „Mūsų langu“) numeris, redaktorė – Stanislava Lovčikaitė, paskutinius numerius redagavo Onutė Žygienė. Būstinės adresas: Vytauto Didžiojo g. 25, Pakruojis. Parengta pagal knygą „Kelias Į NEPRIKLAUSOMYBĘ: LIETUVOS SĄJŪDIS 1988–1991“

Išsipildęs Mokytojos gyvenimas

Išsipildęs Mokytojos gyvenimas Po atestatų teikimo 2007 m. Pirmas iš atminties išplaukęs prisiminimas apie Linkuvos vidurinės mokyklos mokytoją lituanistę Stanislavą LOVČIKAITĘ pavasarinis. Jau studijavau, kai Mokytoja pasakė: „Pavasariais galvodavau: kaip gerai, kad jie nemato to, ką matau aš - visai nebegirdėtų, ką sakau." Pasirodo, stovėdama prie mokytojo staliuko, ji matydavo žydintį mokyklos sodą. Lietuvių kalbos ir literatūros kabinetas senojoje mokykloje (sakydavom - „raudonuosiuose rūmuose"), pirmame aukšte, langai į kiemą, - vienas jaukiausių; žalsvoje galinėje sienoje freska: baltas Lietuvos žemėlapis, ant jo - rašytojų portretai. Mokytojos likimas nebuvo nei lengvas, nei palankus jos talentams reikštis. Praėjusį pavasarį, bandydama paguosti mane po mamos mirties, ji perdavė man savo jaunystės dienoraščio sąsiuvinį, rašytą praradus seserį. Sąsiuvinio priešlapyje Mokytoja parašė solidarumo laišką man, pasakojantį ir apie save: „Mano gyvenimo drobėje nuolatinis fonas buvo kokios nors artimųjų nelaimės, ligos, mirtys. Niekas turbūt nė neįtardavo, kad šalia „veiklios visuomenininkės" gyvena ir amžinų rūpesčių graužiamas mažvaikis, nepajėgiantis išspręsti tų problemų, bet ir negalintis nuo jų atsiriboti. Ne tik „visuomenininkės karjera" buvo šviesioji (šiek tiek!) pusė. Ypač literatūra, menas, dvasiniai dalykai. A. a. Motiejūnas pranašavo dailininkės karjerą, mokyt. Radžius barė, kam nerašau... Buvo laikai (juk Brolis bolševikų nušautas!), buvo ir mano pesimizmas, kažkoks plaukimas pasroviui - beprasmio gyvenimo suvokta drama. Gal net tragedija. Linkuvoj [...] atsirado „antrasis kvėpavimas" - išgelbėti tai, ką galima, bent Lietuvos vardą Jums, savo mokiniams, perduoti. [...] Sudeginau dienoraščius, nors jie buvo literatūriški, bet man ne tiek įdomūs, kiek skaudūs. Skaudūs dėl neišsipildžiusio gyvenimo." Fragmentas liudija: jei būtų rašiusi, būtų parašiusi turiningą, negailestingai sąžiningą intelektualinę autobiografiją. Kiekvienas žmogus daugmaž nujaučia savo galimybių ribas, ir ji, be abejo, žinojo, kad būtų sugebėjusi žymiai daugiau, nei mokyti provincijos vaikus. Bet mokė juos reikliai, su meile, potekstėje, o dažnai ir tekste pabrėždama: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.". Visa tai labai gerai jautėme. Suvokėme, kad į jos pamokas nedera ateiti nepasiruošus, kad klausimas „Tai neskaitei kūrinio?" pranašauja beveik nebeišvengiamą dvejetą. Betgi skaityti ir per jos pamoką kalbėti apie tai, ką perskaitei, buvo įdomu. Vienuoliktoje klasėje grupė geresnių mokinių lankėme Mokytojos vadovaujamą užsienio literatūros fakultatyvą; pirmosios žinios apie R.M.Rilkę, Franzą Kafką, Albertą Camus ir daugelį kitų, tada visai neprograminių autorių, be kurių neįsivaizduojama modernioji Europos literatūra, - iš ten, iš aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos fakultatyvo Linkuvos vidurinėje, kuris, manau, atsirado iš pačios Mokytojos interesų ir entuziazmo: jai buvo svarbi ir įdomi ta literatūra, todėl ji siekė pratrinti akis ir mums. Prieš vieną pamoką apsisprendžiau paklausti Mokytojos, ar man užtektų gabumų studijuoti lituanistiką. Apsispręsti buvo sunku, klausti stigo drąsos, bet Mokytoja įėjo į kabinetą, apžvelgė visus, o man pasakė: „Ko su tokia viltim į mane žiūri?" Talentingas pedagogas skaito ir iš mokinio akių. Jai buvome dėkingi už mokykloje vykusius susitikimus su Marcelijum Martinaičiu, Laimonu Noreika, Judita Vaičiūnaite, Juozu Apučiu, Albertu Zalatorium ir daugeliu kitų svarbiausių to laiko lietuvių literatūros asmenybių. Paskutiniais metais vis kartojo negalinti patikėti, kad Juozo Apučio, Jono Strielkūno, Albino Bernoto nebėra. Apie pastarojo mirtį jai pasakiau aš, išgirdau beveik atodūsį: „Albinėlis..." Matyt, jai labai stigo intelektualesnės aplinkos, atitraukiančio nuo banalios kasdienybės rūpesčių bendravimo su kultūros žmonėmis. Ne kartą girdėjau ją, nepatenkintą, kad Linkuvoje kas nors vyksta, tarkim, Poezijos pavasario renginys, o mokiniai, mokytojai ar tiesiog miestelio visuomenė menkai dalyvauja. Mokytojai buvo atgrasus dvasinis ir intelektualinis tingumas, interesų stoka. Su J.Apučiu jiedu artimai draugavo. Jau paskutiniais mėnesiais kalbėjom su Mokytoja apie Justiną Marcinkevičių, apie nesibaigiančius jo puldinėjimus dėl tikrų ar tariamų konformistinių jaunystės nuodėmių. „Jie nežino, ką jo poezija tada mums reiškė", - pasakė Mokytoja, prisimindama sovietmetį, kada jai pačiai visko teko patirti, nes ne kartą atrodė, kad jai, kaip „nacionalistei", mokyklos durys bus užtrenktos. Įkalbinėjau parašyti, „ką reiškė". Mokytoja atsakė, kad įstengtų nebent kaip nors sureaguoti, jei atvežčiau jai kokį bjaurų straipsnį. Buvo tų straipsnių, bet Mokytojai jų taip ir nebeparodžiau, suprasdama, kad jai, slaugančiai sunkiai sergančią seserį, rašyti nebėra nei laiko, nei jėgų. Dėl savo sveikatos - buvo širdininkė - iliuzijų neturėjo, nebepriimdavo mano naivaus guodimo: atseit, blogas oras ar pereinamasis metų laikas, todėl jai ir negera. Vasarą šnekėtis dažniausiai išeidavome ant suoliuko po jos sodintais medžiais prie daugiabučio namo. Tuos medžius, kaip ir apskritai medžius, labai brangino, bet ir čia iliuzijų neturėjo: „Kai aš numirsiu, tikriausiai iškirs." Tačiau iki pat galo išlaikė imlų, gyvą protą, daug skaitė, nepaprastai tiksliai, sakyčiau, su kvalifikuoto literatūrologo išmanymu reziumuodavo perskaitytos knygos įspūdžius. Net ligoninėje, jau klejodama paskutinės ligos patale, ji kalbėjo ne apie save, bet apie tariamai atvežtą unikalų rankraštį, kuris būtinai turįs pasiekti mokslininkus, apie tai, kaip galima mokiniams parodyti lietuvių kalbos reikšmingumą. Vidiniai įsipareigojimai kultūrai, Lietuvai, mokyklai jai buvo patys svarbiausi, įaugę ne tik į sąmonę, bet jau ir į pasąmonę. Turbūt čia derėjo suskaičiuoti Mokytojos auklėtinių laidas, jos suburto folklorinio ansamblio „Linkava" koncertus bei programas, aptarti jos knygas, bent. jau tą didžiąją „Linkava: tradicija dabartyje", papasakoti apie paskutinį jos veiklos Linkuvoje ženklą - paminklą rašytojui Juozui Paukšteliui su užrašu „Čia mūsų namai", apie visada išlaikytą pilietinę drąsą ir žmogiškąjį orumą. Derėjo pasakyti, kad nežinia kada kitą tokį žmogų Linkuvos žemė užaugins, jei iš viso beužaugins. Bet už padarytų darbų visada norisi pamatyti gyvą, laimingą ar kenčiantį žmogų. Vienas Justino Marcinkevičiaus eilėraštis pradedamas taip: „Likime, angele kuprotas..." Tokie jau yra tie žmonių likimai, jungiantys angeliško idealumo pažadą ir gyvenimo uždedamą netobulo išsipildymo kuprą. Neišsipildęs, bet, be abejo, ir išsipildęs, nors gal ir ne tuo idealiuoju būdu yra mūsų Mokytojos gyvenimas. Kaip savotiškas priesakas pragmatiškoje mūsų kasdienybėje lieka paskutinė minėto jos laiško frazė: „Laikykimės vieni kitų." Donata Mitaitė

Vaizdas:Cquote1.png

Į didžių žmonių žemę

Į didžių žmonių žemę – su šeimos, istorijos tradicijomis Pakruojo sveikatos parke – „Žiemgalos“ šventėje sukasi Linkuvos vaikų folkloro ansamblio „Ratinėls“ šokėjai Tautiška giesmė „Linkavos“ ir vaikų folkloro ansamblio „Ratinėls“ saviveiklininkus atves į Lietuvos šimtmečio dainų šventę „Vardan tos…“ Dainos, šokiai, rateliai… Linkuvos kultūros centro folklorininkai puoselėja vertybes, sukurtas tėvų ir senelių. Besirengiančių dainų šventei Aelitos Garalevičienės vadovaujamų folkloro ansamblių atliekama jaudinančiai skamba ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. „Linkavos“ ir „Ratinėls“ kolektyvai liepos trečiąją dalyvaus folkloro dienoje „Didžių žmonių žemė“. Koncertinė programa „Graži mūsų šeimynėlė“ jau įvertinta atrankoje. Ansamblių vadovė A. Garalevičienė džiaugiasi žmonėmis, tęsiančiais ir branginančiais tradicijas. Ne veltui šventės programos mintis sukasi apie šeimą. Kadangi siūlyta remtis šeimos, jų istorijos, patirties, vertybių perdavimo, istorijos ir kitais pavyzdžiais, „Ratinėls“ jaunimas autentiškai pasakoja, ką išmoko iš savo senelių ir tėvų. Pavyzdžiui, mano baba sakė nesišidyt – nesityčioti. Klaudijai Miliauskaitei brangi mamos dainuota lopšinė. „Ratinėls“ ansamblietės Ignė ir Vėjūnė Kučinskaitės užtraukė promočiutės Onos Bluzmienės pamokančią dainą „Gaidys pupą rado“. Visa, kas geriausia – vaikų folkloro programoje: „Pjaunikėlis“, „Šimas mano dėdė“, „Pjovė senis rugelius“, „Tu, mano motinėle“. Ratelis „Dar ne visa…“ Skamba Aistės Poškutės armonika grojamas valsas, polkutė. Programoje nenutrūkstamas ryšys tarp dabartinės šeimos ir ankstesnių kartų. Sakoma, papročiai – reikšminga vaikų auklėjimo priemonė. „Ratinėls“ folklorininkai dalyvavo 2014- ųjų metų dainų šventėje „Čia mūsų namai“, kur susitiko įvairaus amžiaus dalyviai. Vyriausiuoju pagerbtas šviesaus atminimo armonikininkas, devyniasdešimt penktuosius ėjęs Albertas Jūras. Ne vien Linkuvos jaunimas grožėjosi jo pasakojimais, kadriliais, polkomis ar valsais. Linksmas, žvalus muzikantas – gyvas išlikęs įvairių švenčių metraščiuose. „Linkavos“ folkloro ansamblio dalyvių biografijas ir koncertines programas 2003 metais išleidusios šviesaus atminimo pedagogės, kraštotyrininkės, visuomenininkės ir minėto ansamblio įkūrėjos Stanislavos Lovčikaitės knyga „Linkava“: tradicija dabartyje“ pravertė Dainų šventės programai. Krašto kultūrą puoselėjanti A. Garalevičienė palikimą pritaikė folkloro kolektyvui. „Linkavos“ folkloro ansamblyje šio krašto papročius, tradicijas tęsia Ignas Valionis, programoje dalyvaujantis su dukra Lina ir anūku Mindaugu. Metams bėgant, nemažai saviveiklininkų iškeliavo amžinybėn, pasiligojo. Nuo senesnių laikų užrašytos dainos, įvairios istorijos išliko jau minėtoje knygoje. Dainų šventei „Linkavos“ folklorininkai atgaivino programą „Oi tu rūta, rūta“, kurioje pristatoma jos kūrėja S. Lovčikaitė, dainų pateikėja O. Bluzmienė, kiti krašto šviesuoliai. Atrankos komisiją sužavėjo tautosaka, rekrūtai, apie kuriuos iš savo mamos girdėjęs ir pasakojęs ansamblio muzikantas A. Jūras. Folklorininkai dainuoja „Parein iš dvaro“. Šokamas „Malūnėlis“. Programos pabaigoje viltingai skamba „Pavasarėlis bus…“ Folkloro ansamblių vadovės A. Garalevičienės pastebėjimu, rengimasis Dainų šventei – didžiulė atsakomybė. Tačiau gražių rezultatų siekė visi saviveiklininkai. „Linkavos“ ansamblį sustiprino Kultūros centro Bardiškių, Degesių, Guostagalio skyriaus žmonės. Viliamasi, kad „Ratinėls“ vaikai iki Dainų šventės pasipuoš naujais rūbais. Sutikdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir Dainų šventę „Vardan tos…“ Linkuvos kultūros centro folklorininkai stiprina tautos istorijos ryšį, nenutoldami nuo praeities, gražindami ateitį. N. NILYTĖ (Nijolė Padorienė). „Į didžių žmonių žemę“ //„Auksinė varpa“, 2018 m. sausio 21 d.

Atmintyje – Sausio 13-oji

Atmintyje – Sausio 13-oji Artėjo sausio 13-oji. Į Vilnių ginti Aukščiausiosios Tarybos važiavo ir Pakruojo rajono žmonės, pašaukti Sąjūdžio tarybos. Mums buvo aišku: atidavę šią paskutinę tautos tvirtovę, prarasime viską, kas buvo pasiekta. Prarasime visiems laikams, nes ant rusiškų tankų jau buvo vežama kolaborantų vyriausybė. Ginti Lietuvos teisėtos valdžios važiavo ir linkuviai: L. Lukošienė, I. Taškienė, E. Zakarauskienė, L. Milašius, A. Dičpetris, B. Dičpetrienė, J. Šidlauskas, D. Valtarytė, O. Jeneliūnaitė, H. Kairys, S. Lovčikaitė, D. Mišauskienė, moksleiviai: A. Mišauskaitė, M. Dicevičiūtė, D. Leimontaitė, V. Jancikas, S. Misiūnaitė. Mums, Pakruojo rajono žmonėms, teko saugoti vidinį AT kiemą. Tai buvo gūdžios valandos, ir tik Dievo galia, susikaupusi žmonių širdyse, tą naktį atlaikė prieš kruviną smurtą. Įsiminė mūsų žmonių susitelkimas ir tylus ryžtas. Šūviai. Nutilo televizijos diktorė. Ateina kraupios žinios apie žmones po tankų vikšrais. Tarsi šiandien regiu ant AT kiemo brustvero moksleivį Valdą su trispalve rankose, abiturientes Mirgą, Aureliją, Daivą, Sonatą, taip ir nepaklususias vyresniųjų paliepimui grįžti į mašiną, kur saugiau. Apmetu akim savus, linkuviečius – visi susitelkę, tylūs ir ramūs, nes apsisprendę: čia mūsų žemė, čia, šituose rūmuose, mūsų Nepriklausomybė, ir jos mes niekam neatiduosim. Viena motina, kurios duktė stovėjo čia pat, atsisakiusi grįžti į saugesnę vietą, pasakė: „Jei aš ją prievarta išvarysiu, ji man šito gal niekad neatleis“. „Jeigu kas, užauginkite mano dukrą lietuvę ir katalikę“, – trumpai tarstelėjo čia pat stovėjusi kita motina. Įpareigojimai ir įsipareigojimai tąkart buvo tikri. Jie mus susiejo visam gyvenimui, nors pavojus lyg ir nutolo. Tyliai giedojome „Marija, Marija“ ir laukėme. Tankai pravažiavo neįveikę šitos mūsų žmonių tylos. Kitą dieną grįžome namo, slegiami ne tik skausmo dėl žuvusiųjų, bet ir nežinios: o kas toliau? Toliau dar laukė bolševikinio pučo grėsmė (buvo sudaryta smogikų grupė ir mūsų rajone, būta čia ir linkuvių…), žudynės Medininkuose, sovietinės armijos rekrūtų gaudymas ir daugybė sunkių išbandymų. Situacija keitėsi bolševikams pralaimėjus Maskvoje. Į Baltijos kelią uždegti laužų ir padėkoti Dievui prie savųjų kryžių vėl važiavo linkuviai, tik šįkart linksmesni, drąsesni. Žinojom, kad reikalaujant „Landsbergio klikai“ (taip apšaukė kairieji laikraščiai) Lietuvą turės palikti okupacinė kariuomenė, išliko reali viltis išsaugoti nepriklausomybę. Susibūrėme prie laužų netoli Saločių, prie savojo kryžiaus, dainavome, klausėmės kalbų, o virš mirguliuojančios minios vėjas linksmai plaikstė mūsų trispalves. Praėjo 21-eri metai nuo anų dienų. Ką galvoja šiandien apie jas buvusieji Lietuvos pirmojo Parlamento ir televizijos bokšto gynėjai? Ką galvoja apie anų metų įvykius, galėjusius nulemti kitokį tautos – naujos vergijos ir represijų – likimą tie, kurie tik iš istorijos vadovėlių įsiminė vieną kitą datą, vieną kitą vardą, pavardę, gal kada sąžiningesnio mokytojo pavėžėti iki Vilniaus, aplankė Antakalnyje Nepriklausomybės gynėjų (ne vienas iš jų— beveik bendraamžis!) kapus, pastovėjo prie memorialinės Pietos… Ar šių dienų jaunas žmogus jaučia istorijos pulsą, laikmečio (ano ir savojo) sudėtingumą ir atsakomybę už galimybę rinktis gyvenimo kelią ir kryptį? Kažkada esu sakiusi, kad jie, Sausio 13-ąją savo gyvybe sumokėjusieji aukščiausia kaina už LAISVĘ, pakėlė mums, išlikusiems, moralinės atsakomybės kartelę į tokį aukštį, kad jokie dviveidiški išsisukinėjimai nuo pilietinės Pareigos ir Atsakomybės nebegalimi ir nebeleidžiami. Ar toji kartelė tebėra anų dienų aukštumoje? Ar patys savyje apgynėme aukščiausius vertybinius Bokštus? Ar išsaugojome sąžinės švarą susidūrę su rūsčia ir daugiaveide kasdienybės realybe? Klausimai – mums. Visiems. 2012 m. sausio 13 d., Stanislava Lovčikaitė

„Aukštas dangus“ skambėjo

„Aukštas dangus“ skambėjo kompozitoriaus sodyboje Veselkiškėse (Pakruojo r.), kompozitoriaus Juozo Pakalnio sodyboje, vyko folkloro ir amatų šventė „Aukštas dangus“ skirta „Linkavos“ ansamblio įkūrėjos Stanislavos Lovčikaitės atminčiai. Šventėje paminėtas ir kolektyvo veiklos 35-­asis jubiliejus. „Linkavos“ saviveiklininkai, vadovaujami Aelitos Garalevičienės, parengė pasirodymą iš buvusių programų. Linkuvos šviesuolė, mokytoja Stanislava Lovčikaitė ansamblį subūrė ir jam koncertines programas kūrė nuo 1982­-ųjų. Šis ansamblis laikomas seniausiu rajone. Kelias dešimtis linkuvių ankstesniais metais jungęs kolektyvas dabar yra šešiolikos dalyvių. Iš pirmųjų „Linkavos“ ansambliečių į sceną dar tebežengia dviese – Elena Mateliūnienė ir Ignas Valionis. Kiti pasitraukė iš aktyvios saviveiklos dėl amžiaus, dalis, kaip ir kolektyvo kūrėja bei pirmoji ilgametė vadovė S. Lovčikaitė – jau Anapilyje. Prie senbuvių pastaraisiais metais prisijungė dvi merginos ir du vaikinai, anksčiau lankę Linkuvos kultūros centro vaikų folkloro ansamblį „Ratinėls“. Apie „Linkavos“ nuveiktus darbus, renkant autentiškas dainas, pasakojimus, išsaugant bei populiarinant liaudies kultūrą „Aukšto dangaus“ dalyviams pasakojo nuotraukų ekspozicija, filmuota medžiaga. Ankstesniais dešimtmečiais garsiausias rajono folkloro ansamblis koncertuodavo ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniuose festivaliuose, kituose renginiuose. „Linkava“ yra sukūrusi keliasdešimt teminių programų ("Linarūtė“, „Oi tu, rūta, rūta“, „Sambariai“, „Užgavėnės“ ir kitų) apie senovinius švenčių, darbų papročius, ne vieną šių programų įrašiusi televizijoje ir radijuje. Šviesios atminties S. Lovčikaitė ansamblio dalyvių biografijas, koncertines programas yra sudėjusi į knygą „Linkava: tradicija dabartyje“. J. Pakalnio sodyboje kartu su „Linkava“ koncertavo „Beržutėlis“ iš Bardiškių (vadovė Donė Legeza), Kirnaičių (Joniškio rajonas) „Klėčia“ (vadovė Gražina Andrašiūnienė), Kiemėnų (Pasvalio rajonas) „Korys“ (vadovė Renata Kaziliūnienė), „Kuparas“ iš Joniškio (vadovė Rita Mikalauskienė), iš Raseinių atvyko moterų folkloro ansamblis „Degule“ (vadovė Asta Nikžentaitienė). Dauguma šių kolektyvų taip pat skaičiuoja veiklos dešimtmečius, vieni su kitais buvo susitikę festivaliuose ir koncertuose. Su „Linkavos“ ansamblio koncertine veikla daugiau ar mažiau pažįstami ir į J. Pakalnio sodybą susirinkę klausytojai: daugiausiai vidutinio bei garbaus amžiaus žmonės, nuolatiniai kultūros renginių lankytojai. Festivalyje savo kūrybą pristatė Linkuvos socialinės globos namų keramikos bei pynimo iš vytelių studijų nariai. Linkuvos šeimų klubo atstovai renginio aplinką paįvairino iš šiaudų nupintais dekoratyviniais baltiškais simboliais. Festivalis „Aukštas dangus“ – saviveiklininkų inicijuotas pagerbti „Linkavos“ ansamblio kūrėjos, šviesuolės mokytojos S. Lovčikaitės atminimą. Renginys pavadintas S. Lovčikaitės labiausiai mėgtos liaudies dainos vardu. Porą metų jis buvo rengiamas Linkuvos kultūros centre, o pernai perkeltas į J. Pakalnio sodybą. Organizatorių nuomone, sodybos aplinka – tinkamiausia tokiam festivaliui. Rū­tos Valionienės nuo­traukos. Fes­ti­va­lis ta­po ir „Lin­ka­vos“ kū­ry­bi­nės su­kak­ties mi­nė­ji­mu. „Aukš­tas dan­gus“ su­do­mi­no dau­giau­siai vi­du­ti­nio ir vy­res­nio am­žiaus liau­dies kul­tū­ros mė­gė­jus. Apie „Lin­ka­vos“ nu­veik­tus dar­bus pa­sa­ko­jo tarp so­do me­džių eks­po­nuo­­mos is­to­ri­nės fo­tog­ra­fi­jos. 2017 m. gegužės 18 d. Janina Šaparnienė

Veselkiškiuose atsivėrė aukštas dangus

Vaizdas:Cquote2.png

Veselkiškiuose atsivėrė aukštas dangus Savaitgalį kompozitoriaus Juozo Pakalnio gimtinėje atsivėrė „aukštas dangus“, saulės spinduliais nušvietęs ketvirtąją folkloro ir amatų šventę. Į Veselkiškius – šviesus kelias, atvedęs būrį dalyvių. Dainos, muzika, atmintis suartino darbo ir švenčių papročius puoselėjančius folklorininkus. Linkuvos kultūros centro dailininkės Rūtos Valionienės vadovaujamas šeimų klubas šiaudų skulptūromis nutiesė „garbės“ taką link pavasario žaluma apgaubtos sodybos… Smagiomis sutiktuvių melodijomis kiekvieną apdovanojo Adelė Poškienė su anūke Skaiste. Renginio organizatorės, „Linkavos“ folkloro ansamblio vadovė Aelitos Garalevičienės pastebėjimu, tarsi iš dausų kraštietis kompozitorius, fleitininkas, pedagogas, dirigentas Juozas Pakalnis užsakė nuostabų orą, kad nebūtų užmirštas kelias į tėviškę. Čia, kur šių namų dvasią ir šilumą ilgai saugojo kompozitoriaus dukterėčia, šviesaus atminimo Elzbieta Aldona Pakalnytė-Zujeva. Jos sudėtus posmus apie tėviškės kampelį, kurio nemainytų į jokį pasaulio grožį, “dvasia senolių dar gyva…“ Neužmirštas atminimas ir „Linkavos“ folkloro ansamblio įkūrėjos Stanislavos Lovčikaitės, parengusios temines etnografines programas. 35-erius kolektyvo kūrybinės veiklos metus atgaivino kino teatras sodybos kluone, kuriame sukosi folklorininkų sukurtos programos. Senutėlės obelys išdidžiai laikė lino rankšluosčius. Ant šakų „džiūvo“ brangiausios „Linkavos“ folkloro ansamblio foto akimirkos, įamžinusios saviveiklininkų šventes. Kai kurie ansambliečiai jau Ramybės uoste. Minutės tyloje pagerbtas ir neseniai į Amžinybę iškeliavęs armonikininkas Albertas Jūras. Iškilaus folklorininko, muzikanto, pasakoriaus ir jo žmonos Rozalijos muzikos instrumentus – žvangučius ir būgnelį Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Birutė Vanagienė perdavė „Linkavos“ ansambliui. Po aukšto ir saulėto dangaus scena, prie neišsenkančių liaudies kultūros versmių renkasi ne vien linkuviai, bet ir kaimyninių rajonų folklorininkai. Šventėje pirmiausia pagerbta „Linkava“. Kolektyvui įteikta rajono mero Sauliaus Gegiecko ir Administracijos direktorės Erikos Kižienės padėka. Šventės dalyvius sveikino Linkuvos kultūros centro direktorius Methardas Zubas, Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė, „Žiemgalos“ draugijos vardu – Alfredas Šimkus. „Linkavos“ ansambliečiai prisiminė 35-mečio programas, sujaudinusias ir ilgametį kolektyvo saviveiklininką Zenoną Šimkūną. Folklorininkai pasirodymą vainikavo šventės himnu „aukštas dangus, šviesios žvaigždės, didelės ir mažos…“ Meilės dainomis šildė bardiškietės – „Beržutėlio“ ansamblis, vadovaujamas Danutės Legezos ir Aušros Ždanko. Jungtiniam Vaškų ir Joniškėlio folklorininkų kolektyvui pritarė šios šventės vedėja Aelita Garalevičienė. Joniškiečių „Klėčios“ ansamblio vadovas Gediminas Andrašiūnas įsitikinęs, jeigu nebus dainų, tai ir gyvenimas liūdnesnis taps. „Linkavai“ jis dovanojo pilną skrynelę rūtų sėklų… Kad dainingosios mergelės apsėtų darželius, kad skambėtų dainos ir muzika. „Neverkti“ – dainuoti ir tikėti visus kvietė kitas joniškiečių kolektyvas „Kupars“, sujaudinęs klausytojus istorinėmis- karinėmis lietuvių liaudies dainomis. Patys tolimiausi šventės sveteliai – iš Raseinių. Astos Nikžentaitienės vadovaujama „Degule“ sudainavo „visas daineles“, kviesdama per gyvenimą keliauti su daina. Pasakojimai, rateliai, žaidimai skleidėsi po aukštu dangumi. Amatų kiemelyje dūzgė darbščiosios vytelių pynėjos – Linkuvos socialinės globos namų auksarankės Ema ir Dalia pynė dailius krepšelius (o atsivežtus, žilvičiais kvepiančius dirbinius beregint išgraibstė šventės dalyviai). Čia pat molį kalbino ir Edita su Tomu, leisdami žiesti puodynėles ir visiems norintiems pabandyti šį amatą. Už Šiaurės Lietuvos, Linkuvos tradicijų ir paveldo puoselėjimą – šūsnis padėkų „Linkavos“ folklorininkams. Jų nusipelnė Viktorija Kazokaitytė, Birutė Lukošienė, Jūratė Žukauskienė, Zenonas Šimkūnas, Felicija Briškienė, Emilija Zakarauskienė, Adolis Karčinskas, Eglė Strockienė. Už nuoširdų darbą ir indėlį garsinant liaudies tradicijas dėkota buvusioms „Linkavos“ ansamblio vadovėms Dangirūtai Šimkūnienei, Marytei Pališkienei, esamai – Aelitai Garalevičienei. Už širdyje apsigyvenusias dainas ir draugystę padėkomis apdovanoti folkloro ansambliai ir jų vadovai. Folklorininkai dėkojo ir tradiciniu bulvių plokštainiu, kvapnia žolynėlių arbata vaišinusiai Virginijai Jocienei. Net ir „paskutinius“ šventės akordus kompozitoriaus Juozo Pakalnio sodyboje stiprino liaudies dainos, susiliejusios su paukščių čiulbesiu, su ratus virš giedro Veselkiškių dangaus sukančiu gandru… AUTORĖS nuotraukoje: ketvirtoje folkloro ir amatų šventėje – kūrybinės veiklos 35-metį minėjo „Linkavos“ ansamblio saviveiklininkai Algio PADOROS nuotraukose: Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Birutė Vanagienė padėką įteikia ilgamečiui folklorininkui Zenonui Šimkūnui Po „Aukštu dangumi“ skambėjo lietuvių liaudies dainos, sukosi šokėjų poros Po „Aukštu dangumi“ skambėjo lietuvių liaudies dainos, sukosi šokėjų poros N. NILYTĖ (Nijolė Padorienė)

Žiemgalos sietuvų vaikas

Žiemgalos sietuvų vaikas Vasaros skaitiniai. Važiuodamas automobiliu dažnai girdžiu radijo bangomis skleidžiamą informaciją apie pasiektą, ir agentūros užfiksuotą, neva, reikšmingą, dar vieną Lietuvos ar net pasaulio rekordą – ilgiausią iškeptą pyragą, aukščiausią šakotį, nupintą kasą ir pan. Pagalvojau, o kodėl niekas neužfiksavo žiemgalių ąžuolo Kazimiero Kalibato per visą jo gyvenimą įkurtų folkloro ansamblių, kurių Vilniuje, Pakruojyje ir kitur išleista į gyvenimą per 20? Juk daugelį jų Kazimieras subūrė niūriais socializmo laikais, kai kiekvienas panašus žingsnis buvo stebimas saugumo agentų. Sunku įsivaizduoti, kiek Kazimierui teko išgyventi susidūrimų su saugumu (apie tai jis ne kartą be jokios pagiežos, nuoskaudų man pasakojo), kai steigė praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Vilniaus mokytojų namų, „Sadaujos“, „Jievaro“, „Ventos“ ir daugelį kitų kolektyvų. Kai vėliau apie tai kalbėdavome, su jam būdinga išskirtine šypsena Kazimieras santūriai paaiškindavo, kad dainos skaidrina, taurina sielas, kilsteli į aukštesnę dvasios būtį. Suprask – visus pakelia, visus taurina – ir draugus, ir priešus… Po 1990-ųjų Kazimieras atgijo, nušvito naujomis spalvomis, atvirai kalbėjo apie tai, ką iki tol turėjo pasakyti puse lūpų, dainos žodžiais ar nutylėjimu. Su kaupu pasiteisino, išdygo Jo sovietmečiu daigintas grūdas. Ir jokia rekordų fiksavimo agentūra, ko gero, nebesuskaičiuos, neįvertins Kazimiero kantriai kurto pridėtinės dvasios vertės indekso, jo žingsnių, atvedusių Lietuvą į 1990-uosius, Jo pastangų, kad naujajai Lietuvos kartai būtų perduota tėvų, senelių papročiai, dainos, šokiai. Laimė, kad Kazimieras tais laisvės gurkšniais dar ilgai galėjo džiaugtis. Su Kazimieru susipažinau Sąjūdžio metais, kai susitikdavome renginiuose, parodų atidarymuose, o dar intensyviau bendraudavome, kai Jis 1992–1998 metais ėjo „Žiemgalos“ draugijos prezidento pareigas. Ne kartą Jį, kaip ir Kazimierą Garšvą, Joną Nekrašių, Vytautą Didžpetrį, Vytautą Šerną, esu pavadinęs mūsų draugijos pagrindiniais ideologais, kurie ne tik subūrė į santalką žiemgališkųjų tradicijų puoselėtojus Šiaurės Lietuvoje, bet ir rūpinosi, kad ta bendra veikla būtų tikslinga, kad bendrautų krašto kalbininkai, literatai, dailininkai, etnografai, knygų, almanachų leidėjai. Su visais jais Žiemgalos XX a. pabaigos patriarchas Kazimieras rasdavo bendrą kalbą. Tuometinis Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos katedros vedėjas prof. Eduardas Balčytis mokėdavo į savo kūrybingą katedrą pasikviesti dirbti puikių specialistų. Taip atėjo dirbti „Polifonijos“ kolektyvo įkūrėjai Sigitas ir Danutė Vaičiulioniai, taip jis vieną dieną į mano, tuometinio Pedagogikos fakulteto dekano, kabinetą atsivedė gauti pritarimo garsų smuiko virtuozą Algirdą Stulgį, o vieną 1992 metų dieną pristatė naują „kandidatą“ dirbti mūsų fakultete – K. Kalibatą. Pamenu, kaip prof. E. Balčytis „agitavo“, koks kandidatas puikus folkloro specialistas, koks puikus violončelininkas, daugybės ansamblių įkūrėjas, koks jis reikalingas katedrai, institutui, miestui, kaip jį vertina prof. Saulius Sondeckis ir pan. Žodžiu, aiškino tai, ką aš ir pats puikiai žinojau ir man nereikėjo advokato, kuris įrodinėtų Kazimiero asmenybės pliusus. Bet man buvo smagu išgirsti iš profesoriaus patvirtinimą, kad Šiauliams reikia tokių muzikos pedagogų, dirbančių ne tik teorijos srityje, bet ir praktikų, gebančių įžiebti jaunuolių širdyse meilę savo praeities muzikinei kultūrai. Paaiškėjo, kad tuo metu Kazimierą grįžti iš Vilniaus į savo kraštą privertė rūpestis – sunkiai susirgo Pakruojyje gyvenusi jo mama. Kad mūsų pasikalbėjimas mano kabinete būtų racionalesnis, padėjau tąkart Kazimierui apsigyventi instituto bendrabutyje, kuriame glaudėsi jauni dėstytojai, aspirantai. Taip ir gyveno jis tame bendrabutyje greta triukšmingų studentų keletą metų tada, kai atvykdavo iš Pakruojo padirbėti į Šiaulius, kada iki vėlumos užtrukdavo koncertuose, repeticijose, bendraudamas su kolegomis, žiemgaliais. Kazimieras Šiaulių aukštojoje mokykloje dirbo nuo 1993 metų rugsėjo 1 d. iki 2000 m. birželio 30 d. Paprastai tokie „kviestiniai“ dėstytojai būdavo įdarbinami vieneriems mokslo metams – nuo rugsėjo 1 d. iki birželio 30 d., taigi vasarą jie netekdavo darbo, socialinių garantijų. Chronologinė darbo Šiaulių pedagoginiame institute (nuo 1997 m. – Šiaulių universitete) seka buvo tokia: nuo 1993 m. – Meno pedagogikos katedros asistentas, 1994 m. – folklorinio ansamblio koncertmeisteris (0,5 etato antraeilėmis pareigomis); nuo 1995 m. – Muzikos katedros asistentas (0,25 etato nepagrindinėmis pareigomis), nuo 1996 m. – Muzikos ir muzikinio ugdymo katedros asistentas (0,5 etato nepagrindinėmis pareigomis), nuo 1997 m. – Muzikos katedros asistentas (0,25 etato) ir 0,5 etato Meno pedagogikos katedroje ne pagrindinėse pareigose. Savo karjerą Šiaulių universitete jis baigė 2000 m. birželio 30 d. – tada jis dirbo koncertmeisterio pareigose. Kadangi mus su Kazimieru siejo ne tik tiesioginiai darbo santykiai fakultete, bet ir „Žiemgalos“ draugijos reikalai, dažnai diskutuodavome apie draugijos problemas, būsimus darbus, veiklas. Fakultete Dailės didaktikos katedroje tuo metu dirbo žiemgaliai dailininkai nuo Pušaloto – prof. Vitolis Trušys, doc. Raimondas Trušys. Lietuvių kalbos didaktikos katedros vedėja buvo lituanistė iš Pasvalio krašto doc. Genovaitė Kačiuškienė, kuri puikiai mokėjo dešimtis Šiaurės Lietuvos krašto dainų, tad Kazimieras turėjo daug bendraminčių ne tik tarp muzikos specialistų, bet ir tarp dailininkų, kalbininkų. Kartu Šiauliuose realizavome ne vieną projektą – surengėme dailės parodų, žiemgalių konferenciją su mūsų krašto skaitovais, aktoriais Rimu Jovu, Nomeda Bėčiūte, daugelio renginių siela Olita Dautartaite. Visuose tokiuose susiėjimuose būtinai dalyvaudavo Kazimiero pakviesti svečiai iš Pakruojo su ligoninės vyriausiuoju gydytoju, „Žiemgalos“ draugijos rėmėju, kultūros mecenatu Rimu Armonu priešakyje. Dažnai Kazimieras iš Pakruojo pakviesdavo ir savo 1992 m. įkurtą „Verdenės“ folkloro ansamblį, stebindavusį savitumu, krašto autentikos atspindžiais. Kaip neprisiminsi mūsų renginiuose atliekamų kūrinių: „Sionte mani motinėla“, „Užars takus, užsės linus“,, „Vaikščiojo, vaikščiojo“ ir daugelį kitų. Visada žavėdavo ir stebindavo saviti Kazimiero vadybos gebėjimai. Jis ramiai, neįkyriai priversdavo pašnekovą, potencialų renginio mecenatą patikėti jo siūloma idėja. Tai nebūtinai vykdavo oficialioje aplinkoje. Ne vienai problemai spręsti padėdavo ir Pakruojo krašto alaus stiklinaitė, kuri į renginius atkeliaudavo irgi Kazimiero vadybos dėka… Kazimieras puikiai suprato, kad praeities dainas, pasakojimus, krašto naratyvą būtina ne tik perteikti šventėse, bet ir užfiksuoti knygose, kad tai išliktų ir būtų perduota ateities kartoms. Minėtinos jo pastangos ir įdirbis rengiant leidinius. Jis buvo knygų „Linelius roviau, dainavau“ (Onos Bluzmienės tautosakos ir atsiminimų rinktinė, 1990), „Pakruojo apylinkės“ (1996), „Dainos žuvusiai jaunystei“ (1997) ir kt. vienas iš sudarytojų, redakcinių kolegijų narys. Kazimieras labai didžiavosi, kai 2001 m. pasirodė „Versmės“ leidyklos išleista monografija „Lygumai. Stačiūnai“. Ši 896 puslapių knyga, kurios vienas iš sudarytojų irgi buvo Kazimieras (kartu su Robertu Jurgaičiu ir Povilu Krikščiūnu), jam buvo ypač svarbi, nes Kazimieras kilęs iš šių kraštų (Vilūnaičių kaimas, Lygumų seniūnija). Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Kazimieras labai išgyveno, kad dėl jo sunkios ligos, negalių įstrigo knygos „Pašvitinys“ leidyba. Ne kartą su juo teko lankytis „Versmės“ leidykloje, aiškintis priežastis, kodėl knygos leidybos reikalai stoja, kaip taisyti padėtį. Kazimieras, norėdamas aktualizuoti problemos svarbą, net buvo iškėlęs idėją, kad ta knyga greičiau būtų baigta rengti kitoje leidykloje. „Pašvitinio“ monografija po ilgų ginčų, derinimų, diskusijų, redaktorių kaitos pasirodė jau po Kazimiero mirties 2014 metais. Šioje 1540 puslapių knygoje išliko ir daug Kazimiero darbo vaisių. Kazimieras labai džiaugėsi, kad Lietuvoje leidžiama daug krašto kultūrą reprezentuojančių leidinių: „Žiemgala“, „Šiaurės Lietuva“, „Šiaurietiški atsivėrimai“ ir kt. Kazimierą 2001 metais prikalbinau „Šiaurės Lietuvos“ almanache išspausdinti straipsnį apie garsų Šiaurės Lietuvoje, Veselkiškių kaime greta Linkuvos, gimusį kompozitorių, fleitistą, pedagogą, dirigentą Juozą Pakalnį (K. Kalibatas, „Juozas Pakalnis – Šiaurės Lietuvos kompozitorius“, Šiaurės Lietuva, 2001, p. 66–68). Šių prisiminimų autoriui prieš mirtį Kazimieras įteikė ir straipsnį apie kitą savo jaunystės bičiulį, violončelininką, pedagogą Juozą Čelkauską, kurio muzikos pasaulio gyvenimo kelias taip pat prasidėjo Linkuvos gimnazijoje pas mokytoją Petrą Garšvą, vėliau karjerą jis tęsė Šiauliuose, Kaune, Maskvoje. Baigdamas rašyti savo atsiminimų pluoštelį, norėčiau paminėti dar vieną labai svarbią Kazimiero savybę – kuklumą. Žmogus, įsteigęs per 20 folkloro ansamblių Lietuvoje, niekada tuo nesigyrė, bet džiaugėsi jų veikla, branda. Dar dešimtims ansamblių Lietuvoje jis teikė paramą savo patarimais. Čia galiu paminėti jo glaudų bendradarbiavimą su Šiaurės Lietuvos šviesuole, ansamblio „Linkava“ įkūrėja Mokytoja Stanislava Lovčikaitė (1929–2013). Jų bendromis pastangomis ansamblis išaugo, įgyvendino per 20 savo programų, kuriomis džiugino Pakruojo kraštą ir visą Lietuvą. Kazimieras net ir laisvos Lietuvos metais niekada nesigyrė, kad mokydamasis Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje, vėliau Vilniaus konservatorijoje, buvo vienos iš slaptų jaunimo organizacijų 1957 metais įkūrėjas. Kai KGB demaskavo antisovietinę jaunimo organizaciją, jų nariai, tarp jų ir Kazimieras, buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų su įrašu dokumentuose: ,,aktyvūs nacionalistinių-religinių grupių dalyviai“. Prisimenu tik vieną Kazimiero atvirumo vakarą, kai jis papasakojo istoriją, kada jį, važiuojantį iš Kauno į Vilnių, kažkur ties Vieviu, saugumo agentai išstūmė iš traukinio, bet Kazimierui pavyko likti gyvam. Šios slaptingos istorijos niekur neteko skaityti, vadinasi, dar yra daug paslapčių iš Kazimiero gyvenimo, kurias būtina įminti ir aprašyti. Bendraudami su Kazimieru niekada neslėpėme, kad mus susiejo, suartino bendra Šiaurės Lietuvos dvasia – ta simbolinė erdvė, įrėminta čia gyvenusių žiemgalių mąstymo būdu, pasaulėjauta, kūryba, meile savo kraštui. Kalbėdavome, kad mes patys, čia gimę, čia augę, čia dabar dirbantys, privalome būti atsakingi už savo kultūrą – buvusią ir esamą. Mūsų Mokytoja ir bendražygė, žiemgalė iš Linkuvos Stanislava Lovčikaitė sakė: „Šiaurės Lietuvos dvasia negreita nei meilei, nei pykčiui, lėta ir sunki kaip arimų velėna. Tačiau joje jėga: jausmo gelmė ir pastovumas, gyvenimo išugdyta išmintis – lyg tos Mūšos sietuvos, prašalaičiui nežinomos ir neįžvelgiamos“. Tos paminėtos Žiemgalos sietuvos buvo artimos, žinomos ir įžvelgiamos Kazimierui Kalibatui, į pasaulį išėjusiam iš Vilūnaičių, bet tapusiam visos Žiemgalos vaiku, priminusiu Lietuvai folkloro versmes ir gelmes. Stasys Tumėnas

„Jie garsino mūsų kraštą“

„Jie garsino mūsų kraštą“ Lietuvių kalbos savaitė „Jie garsino mūsų kraštą“ (skirta Linkuvos gimnazijos 100-ečiui) 5–6 klasių mokiniams teko didelė garbė pristatyti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, kraštotyrinio darbo puoselėtoją Felimoniją Skrebaitę-Mielienę. Mokiniai susipažino su mokytojos biografija, kraštotyrine veikla. Sekė padavimus, kuriuos su savo mokiniais buvo surinkusi mokytoja. Mokiniai sužinojo, kaip atsirado kai kurių Linkuvos krašto kaimų pavadinimai. Stebino įdomios mįslės, kurios šiuolaikiniam mokiniui pasirodė tikras iššūkis. Tai buvo puiki pamoka prisimenant mokytoją F. Mielienę, jos, kaip kraštotyrininkės, veiklą. Lietuvių kalbos savaitės antroji diena buvo skirta Šiaurės Lietuvos šviesuolei, Lietuvos garbės kraštotyrininkei, etninės kultūros puoselėtojai mokytojai Stanislavai Lovčikaitei prisiminti. Mokiniai susipažino su mokytojos kraštotyrine veikla, parašytomis knygomis, mokytojos darbu. Savo prisiminimais apie mokytoją ir auklėtoją pasidalino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Deveikienė. 7a klasės mokiniai, lankantys etnografinį ansamblį „Ratinėlis“, mokė 8a ir 8b klasės mokinius žaisti mokytojos S. Lovčikaitės užrašytus Linkuvos krašto žaidimus „Barė ponas katinėlį“ ir „Sėjo rūtą, sėjo mėtą“. 3g ir 4g klasių mokiniai buvo pakviesti susipažinti su Linkuvos krašto rašytojais Juozu Paukšteliu ir poetu Vaidotu Spudu, jų ryšiais su mūsų gimnazija ir trumpai su jų kūryba. Buvo papasakota apie J. Paukštelio vaikystę, kelerius mokymosi metus Linkuvoje ir fragmentinius ryšius su mokykla, kai jau rašytojas J. Paukštelis atvykdavo į gimtuosius Titonius. Mokiniai susipažino su jo trilogija „Jaunystė“, „Netekėk, saulele“, „Čia mūsų namai“ žiūrėdami videofilmo „Čia mūsų namai“ ištraukas. Su V. Spudo trumpu gyvenimu ir darbu Linkuvoje supažindino mergaitės, paruošusios skaidres, o jo paskutiniųjų gyvenimo metų eilėraščiai buvo skaitomi iš vienintelės po poeto mirties 1963 metais išleistos knygelės „Mėlynos pušys“. Pasak vieno abituriento, renginys buvo jautrus. 1g ir 2g klasių mokiniai išgirdo apie Linkuvos krašto lietuvių kalbos puoselėtojus kalbininkus. 1gb klasė pristatė Kazimierą Garšvą, Stasį Tumėną, jų ryšius su Linkuva, kalbinius darbus. 1ga supažindino su kalbininke Antane Kučinskaite, papasakojo prisiminimus apie jos mokytojavimo metus Linkuvoje, perskaitė buvusios mokinės A. Konaverskytės-Sučylienės sukurtą eilėraštį „Kol gyvas žodis“, skirtą buvusiai „lelijėlių“ auklėtojai mokytojai A. Kučinskaitei. Mokytoją Leoną Kuodį pristatė 2g klasės mokiniai. Marija Kacilevičiūtė padainavo dainą, kuri buvo sukurta pagal L. Kuodžio sukurtą eilėraštį „Išvežta mergaitė“ ir ilgainiui virto gerai žinoma liaudies daina „Burkuoja balandžiai po langu“. Mokiniai dalyvavo trumpoje viktorinoje, o paskui atliko įvairias užduotis, kurios buvo parengtos pagal A. Kučinskaitės knygą „Kalbos etiketas“. Reikia tikėtis, kad prisilietimas prie praeities tik padeda mokiniui suprasti, kad pasaulis prasideda čia, kur mūsų namai, kur žmonės, kuriems rūpėjo gimtojo krašto kultūra, kalba. „Kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį (Emersonas)“, – teigė gimnazistė A. Leimontaitė. O gimnazistė S. Juškaitė renginį užbaigė tokiais žodžiais: „Tai ir mes kiekvienas atneškime po vieną akmenį ir prisidėkime prie to kalbos miesto statybos pagarbiai vartodami gimtąją kalbą ir atsimindami žmones, kuriems rūpėjo kultūros, gimtosios kalbos likimas, kuriems ir šiandien skauda dėl nenumaldomų pokyčių ir požiūrio į gimtąją kalbą kitimo.“ Su V. Spudo trumpu gyvenimu ir darbu Linkuvoje supažindino mergaitės, paruošusios skaidres, o jo paskutiniųjų gyvenimo metų eilėraščiai buvo skaitomi iš vienintelės po poeto mirties 1963 metais išleistos knygelės „Mėlynos pušys“. Pasak vieno abituriento, renginys buvo jautrus. Supažindino su kalbininke Antane Kučinskaite Savo prisiminimais apie mokytoją ir auklėtoją pasidalino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Deveikienė „Tai ir mes kiekvienas atneškime po vieną akmenį ir prisidėkime prie to kalbos miesto statybos pagarbiai vartodami gimtąją kalbą ir atsimindami žmones, kuriems rūpėjo kultūros, gimtosios kalbos likimas, kuriems ir šiandien skauda dėl nenumaldomų pokyčių ir požiūrio į gimtąją kalbą kitimo.“ Lietuvių kalbos mokytojos B. Deveikienė, D. Romanovienė, L. Kupriūnienė, R. Ašmenavičienė

Galerija

Šeima

• 

  Tėtis Lovčikas

• 

  Stanislava su tėvu

• 

  Stanislovas Lovčikas (1893-1991)

• 

  Stanislava Lovčikaitė gamtoje

• 

  Prie sodybos Kalpokų gyvenvietėje

• 

  Liucija Lovčikaitė 1945 m.

• 

  Stanislava, Elena ir Salomėja su tėčiu

• 

  St.Lovčikaitės tėvai

• 

  Povilas Pranulevičius, Stasys Pranculevičius, Senelis Stanislovas, Valdas Freibergis

• 

  Tėtis Stanislovas Lovčikas su anūkais ir dukromis Salomėja Lovčikaitė - Freibergienė, Elena Lovčikaitė-Pranculevičienė ir dešinėje Stanislava Lovčikaitė

Mokykla

• 

  Vakarinėje mokykloje 1966 m.

• 

  Baigę Linkuvos gimnaziją ir joje dirbę mokytojai 1974

• 

  Gimnazijos 70-mečio minėjime

• 

  45 laidos auklėtoja

• 

  S.Lovčkikaitė

• 

  S.Lovčikaitė ir N.Baužytė (foto N.Padorienės)

• 

  N.Marcinkutė ir S.Lovčikaitė

• 

  Elena Pranculevičiūtė ir Stanislava Lovčikaitė.

• 

  Stanislava Lovčikaitė, Kazimieras Pakeltis, Genovaitė Juozėnaitė-Vilimienė

„Linkava“

• 

  Stanislava Lovčikaitė Linkuvos etnografinį ansamblio „Linkava“ 30 metų minėjime

• 

  Stanislava Lovčikaitė ir Donata Zakarevičiūtė 2009 m.

• 

  LG 1998 m.

• 

  Linkavos ansamblis

Rankraščiai

• 

  K.Kupriūno laiškas mokytojai S.Lovčikaitei

• 

  Laiškas S.Lovčikaitei

• 

  Rankraščiai mokyklos muziejuje

Jubiliejai

• 

  „Stanislava Lovčikaitė: Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“ knygos pristatymas. Pranešėjas knygos autorius, Lietuvos Respublikos Seimo narys, humanitarinių mokslų daktaras, 52 laidos abiturientas Stasys Tumėnas.

• 

  S.Lovčikaitės garbės pilietės titulas perduodamas auklėtiniams. Gimnazijos šimtmetis 2018-10-27.

• 

  „Gyvenimo dovanos – pačios brangiausios dovanos – vertas tas mokytojas, kurio darbus tęsia jo mokiniai“, – knygoje rašo savo laiku Pakruojyje dirbusi lituanistė Danutė Augutienė („Verta Gyvenimo dovanos“, p. 101).

• 

  Svečiuose B.Nainys 1996 m.

• 

  Jubiliejus

• 

  Sveikina Anna Monkevičienė

• 

  Fotografės Aldonos Valterienės jubiliejus

• 

  S. Lovčikaitė renginyje

• 

  S. Lovčikaitė ir seniūnė K.Bacevičienė

• 

  St. Lovčikaitė parodoje

• 

  S. Lovčikaitė po koncerto bažnyčioje

• 

  Kun. Saulius Filipavičius, Stanislava Lovčikaitė, kun. Saulius Paliūnas

Šaltiniai

• Birutė Deveikienė. S. Lovčikaitės knygą „Tarp būties ir buities“ perskaičius. Žiemgala. 2009/1, ISSN 1648-7230
• „Neįkainojama auklėtinio dovana savo mokytojai ir Linkuvos gimnazijai jos 100-mečio proga“//„Lietuvos aidas“ 20118-10-26
• Linkuvos gimnazija.
• „Stanislava Lovčikaitė RIMAS SKAITO MAIRONĮ“, ŠIAURĖS LIETUVA/2011
• „Aukštas dangus“ skambėjo kompozitoriaus sodyboje. Šiaulių kraštas.
• Nutilusi Alberto Jūro armonika. Prisiminimai apie Albertą Jūrą. Šiaulių kraštas.
• Stanislava Lovčikaitė: „Šiandien trūksta patriotizmo“. Respublika.
• Stanislava Lovčikaitė. Anykštėnų biografijų žinynas.
• Atminties muzikoje-aukštas klevas 2016 m.
• Veselkiškėse skambėjo „Aukštas dangus“]. Šiaulių kraštas.
• Donata Mitaitė. Išsipildęs mokytojos gyvenimas. Stanislova Lovčikaitė. (1929-12-29–2013-01-07). Žiemgalos leidykla. 2013/1
• Įamžintas Mokytojos atminimas. Šiaulių kraštas.
• dr. Stasys Tumėnas. Stanislava Lovčikaitė: „Pasirinkau savo krašto žmones“. Šiaulių kraštas. Krašto žinios. 2014 m. sausio 10 d.
• Nijolė Padorienė. Mokytojos atminimas jaudino linkuvių širdis: „…kiekvienas iš mūsų – šventovė“… Pakruojo raj. laikraštis „Auksinė varpa“ 2014.01.15
• dr. Stasys Tumėnas. Mokytoja Stanislava Lovčikaitė „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“. Šiaulių kraštas. Krašto žinios. 2014 m. vasario 28 d.
• Janina Šaparnienė. Šviesuolės atminčiai suskambo „Aukštas dangus“. Šiaulių kraštas. Krašto žinios. 2014 m. gegužės 20 d.
• Rašytojas sugrįžo į Linkuvą. Šiaulių kraštas.
• IN MEMORIAM STANISLAVA LOVČIKAITĖ (1929–2013). Žiemgala.
• „Rajono savivaldybės posėdyje“//„Auksinė varpa“, 2018 m. rugpjūčio 29 d.
• LINKUVOS KULTŪROS CENTRO ETNOGRAFINIS FOLKLORO ANSAMBLIS „LINKAVA“
• Mūsų gelžkeliukas
• Originalios istorikės ekspedicijos. XX amžius.

Parengė: Medžiagą straipsniui surinko ir parengė Stasys Tumėnas, Linkuvos gimnazijos 52-osios abiturientų laidos auklėtinis, ir pateikė Linkuvos gimnazijos matematikos mokytoja Emilija Stanevičienė..

Straipsnis „Mokytojos S. Lovčikaitės paskelbimas Pakruojo rajono Garbės piliete“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.