Monika Šimaitė-Miežienė
| Monika Miežienė (Šimaitė) | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1940 m. vasario 1 d. Pakruojo rajone, Zimbiškių kaime |
|
| |
| Veikla | Pakruojo centrinės vaistinės buhalterė
|
|
| |
| Išsilavinimas | 1959 m. Linkuvos gimnazija, Vilniaus finansų-kredito technikumas |
Monika Šimaitė-Miežienė (g. 1940 m.vasario 1 d. Zimbiškių kaime) – Pakruojo centrinės vaistinės buhalterė.
Gyvenimo kelias
Mama Paulyna Ožiūnaitė-Šimienė (1890-1992) – siuvėja.
Tėvas Augustas Šimas (1880-1977) – ūkininkas.
Sesuo Adelė (g. 1923 m.) – jūrininkų bendrabučio prižiūrėtoja.
Brolis Antanas (g. 1925 m.) – vairuotojas.
Sesuo Valerija (g. 1926 m.) – kolūkietė.
Brolis Ignas (g. 1932 m.) – kolūkietis.
Sesuo Teodora Šimaitė (g. 1931 m.) – Linkuvos miesto vykdomojo komiteto vyresnioji buhalterė.
Brolis Stasys (g. 1942 m.) – policininkas, domisi menu.
Sutuoktinis Jonas Miežys (g. 1935 m.) – inžinierius.
Sūnus Dalius – dantų technikas.
Sūnus Vidmantas – inžinierius.
Prisiminimai
|
Baigusi Laborų kaimo pradžios mokyklą, penktą klasę 1952 m. pradėjau lankyti Linkuvos vidurinėje. Klasės vadovė buvo lietuvių kalbos mokytoja Liucija Veckaitė-Skrupskelienė, nepaprastai nuoširdi, jautri, rūpestinga. Mums, iš kaimo atėjusiems vaikams, didelė palaima buvo tas jos švelnumas. Kitas dvi klases lankiau kaimo septynmetėje mokykloje, nes ji įsikūrė arčiau namų. O į aštuntą klasę 1954 m. vėl ėjau Linkuvoje. Klasės vadovė buvo biologijos mokytoja Valerija Guogytė, labai gera, nuoširdi, jautri mokytoja. Devintos klasės auklėtoja buvo ką tik į Linkuvą atvažiavusi dirbti rusų kalbos mokytoja Lidija Moisejeva. Prisistačiusi klasei, ji pasakė, kad su mokiniais kalbės tik rusų kalba. Persigandome, kad ne viską suprasime, bet apsipratome ir viskas buvo gerai. Kai sujungė devintąsias klases, mūsų klasės auklėtoja tapo lietuvių kalbos mokytoja Valerija Vilnonytė. Ji labai daug dėmesio skyrė lietuvių kalbai, ypač gramatikai, skatino skaityti knygas, paragindavo eiti į susitikimus su rašytojais, muzikais. Savo laisvalaikio sąskaita ji skirdavo po valandėlę mūsų auklėjimui: galėjome raštu ar žodžiu pateikti įvairiausių klausimų, kas mums įdomu ar neaišku. Po savaitės, per kitą klasės valandėlę, auklėtoja išsamiai atsakydavo į mūsų pateiktus klausimus. Informacijos tada gaudavome tik per radijo tašką, tada vadinamą „gavarilka“. Radijo imtuvą reta šeima turėjo, o kaime ir to radijo taško nebuvo. Auklėtoja paskaitydavo įvairių autorių išmintingų posakių, gražių citatų. Dešimtoje klasėje, kai mūsų auklėtoja sirgo, laikinai ją pavadavo jaunas mokytojas literatas Vaidotas Spudas. Jis taip pat skatino mus dalyvauti literatų būrelyje, net eilėraščius kurti mokė, suorganizavo ekskursiją į Biržus, kur vyko literatų sąskrydis. Po to renginio dainavo operos solistė Vlada Mikštaitė, kitų nebekramenu. Taip vadinamame „tradiciniame“ vakare mūsų klasė suvaidino auklėtojos pagal lenkų rašytojo J. Geno apsakymą surežisuotą spektaklį „Jo akių šviesa“. Šviesos efektus (besisukantis gaublys, apklijuotas veidrodžio šukelėmis) sukonstravo klasės berniukai. Keletas mūsų klasės mokinių dainavome mokyklos chore, kuriam vadovavo mokytojas Metrikis, o vėliau Antanas Kraujelis(1915). Kiti mokiniai dalyvavo šokių būrelyje. Dainuojant „Susitikt tave norėčiau vėlei“ (žodžiai Vaidoto Spudo, muzika Konrado Kavecko), solo partiją atlikdavo mūsų klasės mokinys Algis Jankeliūnas. Auklėtoja V. Vilnonytė mums nuoširdžiai linkėjo geros ateities, ypač pasirenkant specialybes, sakė, kad ypač fizika ir chemija – ateities specialybės, perspektyvios. Prisiminiau jos žodžius: „Tebūna jūsų gyvenimas nesuteptas, neišparduotas, neiškeistas į blizgučius“ Auklėtojų skatinta, iki šiol mėgstu lankyti teatrą, keliauti, kiek galimybės leidžia, lankyti įvairius renginius. Esu dėkinga visiems buvusiems mokytojams. Monika Šimaitė-Miežienė (1959 m. 35 laida) |
|
Kelionėje
Monika su vyru
Monika, Vidmantas, Dalius, Jonas Miežiai 1969 m.
Monika darbe
Susitikimas su antromis pusėmis ir atžalomis 1984 m.
Irenos Žubrickaitės laidotuvės 1961 m.
