Monro doktrina
Monro doktrina (angl. Monroe Doctrine) buvo Jungtinių Valstijų politikos kryptis, pristatyta 1823 metų gruodžio 2 dieną. Remiantis naująja politika, buvo teigiama, kad tolimesni Europos šalių bandymai kolonizuoti arba trukdyti šalims, esančioms Amerikos žemyne, bus laikomi agresija, kuriai sustabdyti reikalingas JAV įsikišimas.[1] Monro doktrinoje teigiama, kad Vakarų pusrutulis nebebus toliau kolonizuojamas Europos šalių, ir kad JAV taip pat nelies egzistuojančių Europos kolonijų ir nesikiš į vidinius Europos šalių reikalus. Doktriną pradėta taikyti tuo metu, kai daugelis Lotynų Amerikos šalių buvo ant nepriklausomybės nuo Ispanijos imperijos ir Jungtinių Valstijų slenksčio. Pagrindinė doktrinos įvedimo priežastis - susirūpinimas, kurį pirmąkart išreiškė Didžioji Britanija, kad Ispanijos kolonijas gali užvaldyti kokios nors Europos jėgos.[2]
JAV prezidentas Džeimsas Monro pirmąkart pristatė doktriną 7-osios Sąjungos padėties kalbos Kongresui metu. Tai tapo charakteringu JAV užsienio politikos momentu ir vienu iš ilgiausiai gyvuojančių doktrinų, kuria rėmėsi daugelis JAV politikų ir keletas JAV prezidentų, įskaitant Teodorą Ruzveltą, Kelviną Kulidžą, Herbertą Huverį, Džoną Kenedį ir kitus.
Monro būtų buvę beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad jo tikslai ir įtaka (Monro doktrina) išsilaikys beveik nepakitusi beveik du amžius. Pirminis doktrinos tikslas buvo išvaduoti naujas nepriklausomybę paskelbusias Lotynų Amerikos kolonijas nuo europiečių intervencijos ir kontrolės. Doktrina lėmė tai, kad Naujasis pasaulis ir Senasis pasaulis išlaikė atskiras įtakos sferas, nes šios buvo sudarytos iš visiškai atskirų ir nepriklausomų valstybių.[3]
Šaltiniai
- ↑ Rodrigue Tremblay (2004). The New American Empire (pp 133-134). Buy Books on the web. Tikrinta 2008-12-20.
- ↑ Herring, George C., From Colony to Superpower: U.S. Foreign Relations Since 1776, (2008) pp. 153-155
- ↑ Encyclopaedia Britannica, inc. “Volume 8”, New Encyclopædia Britannica, Fifteenth Ed..
| ||||||