Muzikos pedagogika
Muzikos pedagogika, muzikos edukologija - kryptingo ir sistemingo muzikinio ugdymo teorija ir praktika. Muzikinis ugdymas, vykstantis tiek bendrojo lavinimo, tiek ir papildomo ugdymo mokyklose, remiasi tam tikromis teorijomis apie veiksmingą muzikinį lavinimą, ugdymą, muzikinių gebėjimų tobulinimą. Muzikos pedagogika (edukologija) yra pedagogikos (edukologijos) ir muzikologijos šaka. Muzikos pedagogika remiasi muzikos teorijos ir atlikimo praktikos, filosofijos, estetikos, sociologijos, istorijos, psichologijos, fiziologijos, etikos ir kt. mokslų duomenimis.
Kaip taikomoji disciplina apima muzikinį vaikų (muzikos pedagogika) ir suaugusių (muzikos edukologija) ugdymą. Lietuvoje muzikos mokoma ikimokyklinėse įstaigose, bandrojo lavinimo mokyklose, vaikų ir vidurinėse muzikos mokyklose, meno mokyklose, muzikos gimnazijose, konservatorijose, universitetuose, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Istorija
Muzikos teorijos, estetikos ir ugdymo filosofijos klausimus nagrinėjo Antikos graikų filosofai Pitagoras, Platonas, Aristotelis, Aristoksenas ir kt. Nagrinėta muzikos prigimtis, jos ryšiai su aritmetika, geometrija, astronomija (Pitagoras, Aristotelis), muzikos etinis poveikis (Platonas, Aristotelis).
Šv. Augustinas, Tomas Akvienietis.
Lietuvoje
1667 m. Vilniuje buvo išleista Žygimanto Liauksmino knyga „Ars et praxis musica“ (lotynų k. „Muzikos menas ir praktika“) - tai pirmasis muzikos vadovėlis, parengtas ir išleistas Lietuvoje (lotynų k.).
Lietuvių nacionalinė muzikos pedagogika pradėjo formuotis 1918 m. po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Juozas Žilevičius parengė ir 1924 m. publikavo pirmąją muzikos ir dainavimo programą Lietuvos vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms, paskelbė metodinių ir probleminių straipnsių apie ikimokyklonukų bei pradinukų muzikinio ugdymo situaciją Lietuvoje. 1938-1940 parengtas ir išleistas pirmasis vidurinei mokyklai (IV-V kl.) skirtas muzikos vadovėlis; jį parengė Jonas Švedas ir Juozas Banaitis. Pokario metais muzikos vadovėlių bendrojo lavinimo mokyklų V-VIII klasėms parengė ir išleido Vincas Arnastauskas ir Antanas Budriūnas (buvo spasudinami ir mokyklose naudojami 1958-1974 m.).
Pradinių klasių muzikinio ugdymo metodikai stiprų postūmį davė Vidos Krakauskaitės ir Antano Jozėno parengtas ir 1960 m. išleistas bendrojo lavinimo mokyklų pradinių klasių muzikos pamokoms skirtų vadovėlių komplektas. Šiuose vadovėliuose gausiai remiamasi lietuvių liaudies dainomis, sistemingai pasinaudojama liaudies dainų melikos ir ritmikos galimybėmis. XX a. 7-ojo deš. antrojoje pusėje susidomima susidomima ir pažangiais užsienio metodais - reliatyviuoju solfedžiavimu pagal Zoltano Kodaly sistemą ir Karlo Orfo (Carl Orff, 1898-1982) „elementaraus muzikavimo“ (vok. Elementare Musik) idėjomis. 1967 m. išleistas K. Orfo elementaraus muzikavimo principais parengtas kompozitorės Genovaitės Vanagaitės pjesių rinkinys vaikams „Mes ir žaislai“. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sąvartoje Antano Mockaus iniciatyva Lietuvos mokyklų pradinėse klasėse įdiegiami mokykliniai metalofonai.
1972 m. Albertas Piličiauskas parengė ir išleido pradinio mokymo pedagogikos studentams skirtą knygą „Muzikavimas, ritmika, improvizavimas“. Joje C. Orffo elementaraus muzikavimo idėjas kūrybiškai pritaikė lietuviškai mokyklai.
XX a. 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje atlikti pirmieji edukloginiai tyrimai, kuriais siekta atsklesiti dainavimo iš natų pradinėse klasėse mokymo galimybes, moksliškai pagrįsti I-III klasių muzikos mokymo turinį ir nuoseklumą (Z. Marcinkevičius), nagrinėjamos reliatyvios solfedžiavimo sistemos pritaikymo pradinių klasių muzikos mokymo metodikoje galimybės. Eduardas Balčytis sukūrė nuoseklią V-X klasių mokinių muzikinio ugdymo sistemą, kurios esmė - kompleksinis muzikinis ugdymas (apima įvairias muzikinės veiklos rūšis: dainavimą, muzikos klausymą, solfedžiavimą, ritminės klausos lavinimą ir grojimą mokykliniais muzikos instrumentais). Parengiami ir išleidžiami nauji muzikos vadovėliai I-III klasėms (Z. Marcinkevičius, P. Daugaravičius), IV-IX klasėms (E. Balčytis, V. Surgautaitė), X-XI klasėms (Gaudrimas, Jasinskas, Tauragis).
1974 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje buvo įkurta Pedagogikos katedra. Siekta rengti mokytojus vaikų muzikos mokykloms. Vaikų muzikos mokyklų tinklas Lietuvoje plėtėsi, apimdamas net ir atokiausius Lietuvos miestelius. Kvalifikuotų pedagogų, ypač pianistų trūkdavo (tuo metu Lietuvos muzikos mokyklose fortepijono pamokas paprastai vesdavo kitų specialybių mokytojai).
Šiuo metu muzikos pedagogikos specialybės programas (rengiami bendrojo lavinimo muzikos pedagogai) Lietuvoje siūlo šios aukštosios mokyklos:
- Lietuvos muzikos ir teatro akademija;
- Vilniaus pedagoginis universitetas;
- Klaipėdos universitetas (menų fakultetas);
- Šiaulių universitetas (menų fakultetas);
- Marijampolės kolegija.
Bibliografija
- BALČYTIS, Eduardas. Muzikos edukologija, muzikos pedagogika. Muzikos enciklopedija, II tomas: I-N. Vilnius, 2003, p. 508-510.
- GIRDZIJAUSKIENĖ, Rūta. Jaunesniojo amžiaus vaikų ugdymas muzikine veikla. Klaipėda, 2004. 120 p.
- GRICIUS, Algis. Sveika, muzika. Vilnius, 1967.
- JARECKAITĖ, Stanislova. Muzikinio ugdymo raidos bruožai. Vilnius, 1993.
- JARECKAITĖ, Stanislova. Muzikinis ugdymas Vakarų Europoje ir Lietuvoje. Klaipėda, 2006.
- PILIČIAUSKAS, Albertas. Muzikos pažinimo pradmenys Medžiaga lektoriui. Vilnius, 1985.
- RINKEVIČIUS, Zenonas. Muzikos pedagogika. Klaipėda, 1998.
- RINKEVIČIUS, Zenonas. Mokinių muzikinis ugdymas (teorinių pagrindų metmenys). Klaipėda, 1993.
Nuorodos
| ||||||