Neringa

Kitos reikšmės – Neringa (reikšmės).

Kitos reikšmės – Neringa (reikšmės).

Neringa
UNESCO paveldo paminklas Nidoje
Neringa
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3
Respublika:	Lietuva
Apskritis:	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė:	Neringos savivaldybė
Gyventojų:	3 609 (2021 m.)
Vietovardžio kirčiavimas (3b kirčiuotė) Vardininkas: Neringà Kilmininkas: Neringõs Naudininkas: Nẽringai Galininkas: Nẽringą Įnagininkas: Nẽringa Vietininkas: Neringojè
Pašto kodas:	centrinis Nidoje LT-93012
Vikiteka:	NeringaVikiteka

Neringa – miestas Kuršių nerijoje, tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių (vakarinė pakrantė); kurortas. Tai pats ilgiausias (apie 50 km) ir labiausiai į vakarus nutolęs miestas Lietuvoje. Miestas administraciškai yra Neringos savivaldybė, jis apima didžiąją dalį Kuršių nerijos, jo administracinis centras – Nida, kitos gyvenvietės Juodkrantė, Pervalka ir Preila.

STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI

Juodkrantės bažnyčia (evangelikų ir katalikų), pastatyta 1885 m.

✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS

Bendrojo lavinimo mokyklos: Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykla Nidos vidurinė mokykla

Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešoji biblioteka

✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI

2 pašto skyriai (centrinis Nidoje LT-93012)

✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS

Neringos istorijos muziejus, įkurtas 1933 m.

SUSISIEKIMAS

LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS

Neringa – ypač populiari poilsio vieta. Čia yra daug aukštų smėlio kopų, Juodkrantėje – Raganų kalnas, Nidoje – Parnidžio kopa. Neringą aplanko daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių, ypač – iš Vokietijos (iki Antrojo pasaulinio karo čia gyveno daug vokiečių, po karo turėjusių palikti gimtąsias žemes).

Geografija

Nidos uostas nuo Parnidžio kopos

Visas Neringos miestas yra Kuršių nerijos NP teritorijoje. Iš pietų į šiaurę išsidėsčiusios daug gyvenviečių – Nida (prie jos Purvynė ir Skruzdynė), Preila, Pervalka, Juodkrantė (prie jos buvę Karvaičiai), Alksnynė. Iš rytų miestą skalauja Kuršių marios (krantas labai vingiuotas), iš vakarų – Baltijos jūra. Visas miestas yra Kuršių nerijos nacionaliniame parke.

Neringos klimatas palankus žmogaus organizmui grūdinti. Šilčiausias – rugpjūčio mėnuo, jo vidutinė temperatūra – apie 17 °C. Čia daugiau giedrų dienų, negu Vidurio ar Rytų Lietuvoje. Vyrauja pietvakarių bei šiaurės vakarų vėjai. Poilsiavietės išsidėsčiusios rytinėje nerijos dalyje, prie Kuršių marių, ir nuo jūros vėjų jas saugo didžiųjų kopų gūbrys, apaugęs mišku.

Neringa – retas gamtos bei žmogaus darbo derinys: čia savita sodybų architektūra, įdomi, tik pamario kraštui būdinga namų puošyba. Liaudies architektūros statiniai baigiami restauruoti ir pritaikomi šių dienų poreikiams.

Nepaprastai graži Neringos gamta, nepakartojama jūros, marių, miško ir pasakiškų smėlio kalnų – kopų – harmonija. Didžiulį įspūdį palieka Parnidžio kopa ties Nida. Nuostabi panorama atsiveria nuo didžiulės nejudrios kopos, iškilusios 68 m virš jūros lygio ties Preila. Kuršių marių pakrantė išdabinta iškyšuliais, puikūs Baltijos pajūrio paplūdimiai.

Kopos yra gyvybiškai svarbios miesto raidai ir išlikimui. Dėl vėjo jos palaipsniui yra nešamos ir slenka, pvz., XX a. 2-ojoje pusėje Nidos Didžioji kopa pažemėjo 15 metrų. Be to, daug žalos padaro uraganiniai vėjai, kaip kad 1967, 1981 ir 1983 m., kartais – gaisrai (pvz., 2006 m. Alksnynėje).

Žiūrėti didesniame žemėlapyje Neringa OpenStreetMap žemėlapyje

Neringa TSRS topografiniame žemėlapyje.

'00 '10 '20 '30 '40 '50 '60 '70 '80 '90 1800s 1808 1812 1822 1832 1842 1854 1867 1871 1885 1896 1900s 1909 1915 1922 1936 1940 1942 1954 1967 1975 1985 1990 OpenStreetMap

Istorija

Manoma, kad Neringos teritorijoje pirmieji gyventojai atsikėlė maždaug prieš 4000 metų.

Ten kur plačia šakota delta pasibaigia Nemunas, tyvuliuoja Kuršių marios, nuo jūros atitvertos balto smėlio pylimu – nerija. Padavimai pasakoja, kad čia buvusi mitinio kunigaikščio Videvučio pilis.

Nerija – jauniausia mūsų pajūrio sausuma. Prieš 5–6 tūkstančius metų jos čia visai nebuvo, tik kur ne kur virš vandens pūpsojo salų viršūnės – slypėjo povandeninė sekluma. Sauja po saujos ant šios seklumos kaupėsi smėlio grūdeliai, užpildydami tarpsalius, keldami baltą pylimą. Pradžiūvusį smėlį vėjas pustė į kauburėlius, iš kurių augo kopos, ištisi kopagūbriai, pradėjo želti žolė, augti medžiai.

Neringa priklausė Pietų Kuršo žemėms – Pilsotui ir Lamatai. Pirmoji gyvenvietė Kuršių nerijoje minima 1385 m. Ne visada kopos buvo tokios ramios, apaugusios vešliais miškais. Apie 1500 m. prasidėjo masiški miško kirtimai, padažnėjo gaisrai, ėmė irti plonas gyvybingasis dirvos sluoksnis, vėjas ėmė stumti kopas. Jau 1569 m. nerijoje buvo kalbama daugeliu kalbų – vokiečių (įstaigose, bažnyčioje, mokykloje), lietuviškai, latviškai-kuršiškai ir prūsiškai. Kuršiškai kalbėjo daugiausia žvejai. Pagal 1897 m. gyventojų apklausą, iš 1644 nerijos pagrindinių gyvenviečių gyventojų 994 (apie 60 proc.) kalbėjo Neringos kušių kalba, tarp žvejų procentas siekė 65 proc. Beveik visi kuršiai suprato ir lietuviškai, dėl to lietuviškai buvo laikomos pamaldos.

XVI–XVII a. miškus per daug iškirtus, velėna suiro, ir vėjas ėmė gainioti smėlį po neriją. Miškai ypač nukentėjo per Septynerių metų karą 1756–1763 m. Galiausiai grėsmingų, iki tol nematytai aukštų smėlio vėpūtinių atbrailos pakibo virš pamario kaimelių. Žmonėms teko palikti smėlyje skęstančias trobas ir keltis kitur. Per XVI–XIX a. iš viso palaidota 14 kaimų: Senoji ir Naujoji Agila, Naujieji Pilkopiai, Prėda, Kunčiai, Senoji ir Naujoji Latenvaldė, Karvaičiai ir kiti. Dabartinių baltų kalvų pamatuose liko dūlėti kiemai, sodai, kapai.

Tačiau smėlio pūgos neišgąsdino pamario gyventojų. Jie pamėgino sustabdyti baltąją grėsmę, pasiryžo atkurti užuovėją nerijos gyvenimui. Ties Nida to didelio reikalo pradžią padarė pašto stoties tarnautojas G. D. Kuvertas, apželdindamas Urbo kalvą. Pasodino iš Vakarų Europos atvežtas kalnų pušaites, jas kruopščiai prižiūrėjo, skatindamas ir kitus tęsti šį darbą.

Iki XX a. pradžios gyvenvietės buvo tik žvejų kaimai. 1904 m. suformuota prieškopė (apsauginė kopa). Po I pasaulinio karo pradėjo lankytis vasarotojai. Čia juos traukė nepaprastai gražus ir savitas gamtovaizdis: pustomo smėlio kopos, puikūs paplūdimiai.

1946 m. vasarvietės Nida, Preila ir Juodkrantė pripažintos miesto tipo gyvenvietėmis, bet 1947 m. buvo prijungtos prie Klaipėdos. Neringos miestas suformuotas 1961 m. lapkričio 15 d. sujungus penkias gyvenvietes – Alksnynę, Juodkrantę, Nidą, Pervalką ir Preilą. Neringa tapo respublikinio pavaldumo miestu, jos administraciniu centru paskirta Nida, tuo pat metu Neringai suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas. 1976 m. Neringa paskelbta miško parku. Miestas plėtotas pagal 1968, 1980 ir 1994 m. bendruosius planus.

1991 m. Neringoje įkurtas Kuršių nerijos NP. 1997 m. patvirtintas naujasis Neringos herbas. 2000 m. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1946–1947 m.	miesto tipo gyvenvietės: Juodkrantė, Nida, Preila
1947–1950 m.		Klaipėdos miestas
1950–1953 m.			Klaipėdos sritis
1953–1961 m.
1961–1995 m.	—	respublikinio pavaldumo miestas
1995–1999 m.	Juodkrantės seniūnija, Preilos-Pervalkos seniūnija	Neringos miesto savivaldybė	Klaipėdos apskritis
1999–2011 m.		Neringos savivaldybė
2011–	–

Pavadinimo kilmė

Miesto vardas iš esmės yra naujas – senuosiuose raštuose tokia forma nėra aptinkama. Jis yra kilęs nuo kuršiško žodžio nerija (nuo veiksmažodžio nerti), kuriuo buvo vadinamas ilgas pusiasalis (išsamiau žr. apie Kuršių neriją), vokiškos lyties – Neringe, Nerunge, Nehrung ir kt. A. Vanagas šaknį ner- siejo su veiksmažodžiu „nerti, gramzdinti“. Seniausia forma buvusi Nerija ir tik vokiečių įtakoje tapo Neringa.

Tuo tarpu liaudis pasakoja legendą apie Neringą:

Neatmenamais laikais, kai dar Kuršių nerijos nebuvo, o jos vietoje kyšojo tik salų grandinė, vienoje iš jų gimė mergina, kurią tėvai pavadino Neringa. Geltonkasė gražuolė išaugo į milžinę. Ji visaip padėdavo žmonėms – gelbėdavo žvejus, jūros nuneštus toli nuo kranto, varydavo žuvis į tinklus. Kartą jūrų dievas Bangpūtys taip įsisiautėjo, kad jūra nenurimo visus metus. Tada žmonės ėmė prašyti Neringą apsaugoti juos nuo siautulingų bangų. Neringa jų paklausė ir ėmė semti į prijuostę smėlį bei pilti jį tarp tų salų. Kur pylė yra matyti iki šiol – ten aukštesnės kopos pūpso. Taip ji supylė didžiulį pylimą, kuris nuo jūros atskyrė ramų užutekį. Jame žvejai galėjo gaudyti žuvį nesibaimindami, kad bus nunešti toli jūron.

Liaudies etimologija pasakoja ir daugiau įvairių istorijų apie gražią ir stiprią mergelę Neringą, kuri galbūt buvusi net valdovo Karvaičio dukra.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1959 m. ir 2021 m.
1959 m.sur.	1970 m.sur.	1976 m.	1979 m.sur.	1989 m.sur.
1 993	1 990	2 500	2 242	2 478
2001 m.sur.	2005 m.	2011 m.sur.	2021 m.	-
2 386	2 834	2 570	3 609	-
Demografinės raidos histograma 1 000 2 000 3 000 4 000 1959 1970 1976 1979 1989 2001 2005 2011 2021

Žymūs žmonės

• Kuršių nerijoje lankėsi vokiečių geografas Aleksandras Humboltas (1769–1858).

Šaltiniai

• Neringa. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. II (L–Ž). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. – 420 psl.
• 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 312 psl.

• Neringa. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. - 205 psl.
• Neringa. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas. - 158 psl.
• Neringa. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 685 psl.
• Neringa.lt – savivaldybės tinklalapis
• Visitneringa.com (turizmo informacijos svetainė)