Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Nijolė Virginija Lukšienė)
Nijolė Virginija Bražėnaitė
Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto.jpg

Gimė 1923 m. rugpjūčio 26 d. (100 m.)
Utena
Mirė 2023 m. spalio 30 d. (100 m.)
Sparkill, NY, JAV

Sutuoktinis(-ė) Juozas Lukša-Daumantas

Veikla
gydytoja patologė, JAV lietuvių veikėja

Nijolė Virginija Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto (1923 m. rugpjūčio 26 d. Utenoje - 2023 m. spalio 30 d. Sparkill, NY, JAV) – gydytoja patologė, medicinos daktarė, visuomenininkė, lietuviško sąmoningumo JAV ugdytoja, įsipareigojimo nepriklausomai Lietuvos valstybei tradicijų puoselėtoja, jaunimo globėja ir jo prasmingos veiklos savosios šalies labui skatintoja.

Dvynė Vida Veronika Bražėnaitė-Vaitiekunas (1923 m. rugpjūčio 26 d. Utenoje - 2003 m. rugpjūčio 20 d. Melbourne, Victoria, Australia)

Gyvenimo kelias

Lietuvoje

Nijolės vaikystė prabėgo tarp Leliūnų ir Utenos Bražėnų šeimos Jasonių dvare. Dvynės lavinimąsį pradėjo namuose, kur pasamdytas mokytojas Kazickas mokė vaikus namuose.

1930 m. tėvui pradėjus dirbti mokytoju Panevėžyje, visa šeima persikėlė ten gyventi ir dvynukės pradėjo lankyti Panvėžio gimnaziją.

1933 m. sausio 6 d. nutrūko šeimos idilija, kai staiga mirė šeimos maitintojas Konstantinas Bražėnas. Mama pasiliko viena su keturiais mažamečiais vaikais ir dviem močiutėmis.

Mamos sesers vyras Petras Karvelis padėjo likviduoti Jasionis ir persikelti pas juos į Noreikiškių dvarą prie Kauno. Po keleto metų visa 7 asmenų Bražėnienės šeima persikėlė į nuosavą namą Kaune, Aleksote.

Dvynės Bražėnaitės mokslus tęsė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Mama visą savo dėmesį nukreipė į vaikų mokslą. Net vasaromis nebuvo atostogų, pasamdytos mokytojos mokė seseris užsienio kalbas.

1941 m. baigusios gimnaziją abi dvynės buvo priimtos į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti mediciną. Studentė Nijolė įstojo į Gajos korporaciją. Vokiečių okupacijos metu ji įsijungė į Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo spaudos skyriaus darbą.

Karo verpetuose

1943 m. kovo 17 d., kai visos Lietuvos aukštosios mokyklos vokiečių buvo uždarytos. Vienuoliui jėzuitui Stanislovui Gruodžiui pavyko gauti leidimą dvidešimčiai studentų tęsti studijas Vokietijoje. Tarp jų buvo ir dvynės Bražėnaitės.

Apsistojusios pas savo dėdę Petrą Karvelį Berlyne (kur vokiečių jis buvo internuotas) seserys buvo priimtos į Berlyno universitetą trečią kursą studijuoti mediciną.

Prieš išvažiuojant iš Lietuvos, su antinacinės rezistencijos organizatorių Jono Pajaujo grupe buvo sutarta, kad Nijolė taps tos organizacijos ryšininke — perduos Berlyne susidariusiai lietuvių grupei pranešimus. Jie būuvo siunčiami paslėpti duonoje, lašiniuose arba svieste. Kartą nuo karščio viskas ištirpo ir nelegalus siuntinėlio turinys savaime atsidengė. Nijolė buvo suimta. Dėdei P. Karveliui, turėjusiam pažinčių tarpe pavyko ją išvaduoti.

Prasidėjo 1944-ieji. Amerikiečiai pradėjo bombarduoti Berlyną. Dvynukėms teko palikti Berlyną. Nijolė išvyko į Giessen, Vida — į Marburgą, kur buvo universitetai. Nijolė tęsė mokslus ketvirtame medicinos fakulteto kurse. Vida perėjo į humanitarinius mokslus. Bet Vida staiga susirgo sunkios atviros formos plaučių tuberkulioze ir ją pavyko paguldyti į Giessen ligoninę. 1944 m. lapkričio mėn. ėmė bombarduoti ir Giessen.

Pavykus susisiekti su Prancūzijos valdomje zonoje Insbruke (Austrija) įsikūrusiomis klasės draugėmis Maryte Arštikaityte ir Danute Katelyte, seserys buvo pakviestos prisiglausti šiame mieste. Marytė ir Danutė buvo susidraugavusios su austrų Pfilingerių šeimos vaikais. Ši šeima turėjo didelį pastatą, kuris buvo pusiau sugriautas. Bet kitoje dalyje dar buvo galima įsitaisyti. Jie davė penkioms lietuvaitėms du kambariukus. Susiradus rūsyje gultus ant žemės buvo galima miegoti.

Insbruke susirinko 140 lietuvių studentų pabėgėlių, norinčių studijuoti. Jiems teko pakovoti, kad galėtų čia pasilikti, kadangi austrai nežinojo, kas jie tokie. Henrikui Nagiui, pabėgelių pirmininkui ir atstovui, po didelių prašymų pavyko įtikinti austrus, kad lietuviai nei naciai, nei komunistai, o tik pabėgėliai nuo besiartinančios sovietų kariuomenės. Ir jie nori studijuoti.

Taip 1945 m. Nijolė tapo medicinos "Universitas Leopoldino Franciscea" studente.

Insbruke — aliarmai, krenta bombos. Reikia slėptis. O kur? Į kalnus, į kalnų urvus. Vida prašo: palikit mane, aš negaliu, bėkit vienos. Bet draugės ją vis tiek kažkaip tempė. Po bombardavimo reikėjo surasti, kur ją dėti...

Aukštai kalnuose buvo sanatorija Hochzirl. Nijolė nutarė pasiekti tą sanatoriją ir išsiaiškinti, ar negalėtų ten priimti jos seserį. Bet keltuvai į tą kalną jau buvo sudaužyti. Buvo baisi sniego pūga. Teko lipau per pusnis kol pasiekė sanatoriją. "Įėjusi susitikau sanatorijos vicedirektorių daktarą Zaidelį (Seidel). Pasakiau, kad mano jaunos sesers padėtis yra baisi, vos bekvėpuoja. Ar negalėtumėte jos priimti? Atsakė: „Čia nėra nė vienos vietelės. Užkimšti net koridoriai.“ Tada pasižiūrėjo į mane ir sako: „Bet kaip nors surasiu jai vietą.“ Už poros dienų sutaisė tą keltuvų liniją ir Vidą pavyko perduoti į medikų rankas."

Insbrukas buvo okupuotas prancūzų. Tarp jų buvo tokia madam Gradasi (Gradassi), kurios vyras buvo prancūzų kariuomenės kapitonas. Kaip skautė norėjo studentams pabėgėliams kuo nors padėti. Ji surado lietuviams apleistą viešbutį ir leido ten įsitaisyti. Aplankiusi ir pamačiusi, kad pabėgeliai suvargę, o vis tiek nenusimena — šoka, dainuoja ir studijuoja — net apsiverkė.

Nijolė mokėjo prancūziškai, vokiškai ir angliškai. Susidraugavo su madam Gradasi. O prancūzai, kaip okupantai, gyveno labai dideliuose butuose. Su savo vyru ji augino keturias dukras. Ir visos keturios sunkiai susirgo kokliušu. Negana to — slidinėdama ji dar susilaužė koją ir pakliuvo į ligoninę. Todėl ji paprašė lietuvaičių paslaugos: ar mes negalėtume atsikraustyti į jų butą ir studijuodamos prižiūrėti jų mergaites? Kaip tik tuo metu reikėjo laikyti baigiamuosius universiteto egzaminus. Tada nebuvo nei skiepų, nei rimtesnių vaistų. Nežiūrint to Nijolė su Maryte atsikraustė į tą butą. Studijavo ir slaugė. Nežiūrint papildomo krūvio egzaminai buvo sėkmingai išlaikyti ir 1947 m. Nijolė gavo gydytojo diplomą. Tačiau nebūnant Austrijos piliečiais dirbti medicinos srityje nebuvo galima.

Paryžiuje

1947 m. rudenį sugrįžusi į Paryžių Gradasi nutarė kaip nors parodyti savo dėkingumą - padovanojo bilietus Nijolei ir Marytei į Paryžių. Ten įsikūrusios jos pradėjo ieškoti būdų, kaip susirasti kokio nors darbo bent kiek susieto su medicina. Vienoje kitoje ligoninėse joms leido dalyvauti kaip stebėtojoms, talkinti medicinos personalui.

Per daktarę Dobrovolskaitę, kuri nemokėjo lietuviškai, bet buvo lietuvė gydytoja, jos susipažino su daktaru Stasiu Bačkiu, įgaliotuoju Lietuvos atstovas Paryžiuje, palaikiusiu glaudų ryšį su VLIK’u.

Paryžiuje pavyko susipažinti ir su daktaru Arnault Tzanck, kuris buvo garsus odos ligų gydytojas ir hematologas, kuris turėjo labai turtingų pacientų ir gydė juos nuo kraujo infekcijų. Tuo metu peniciliną reikėjo įšvirkšti kas tris valandas. Tai jis nutarė padėti lietuvaitėms. Teko gyventi pacientų butuose Paryžiuje ir leisti vaistus kas tris valandas. Dieną ir naktį. Kol žmonės išsikapstydavo iš savo ligų. Taip pradėta užsidirbti pinigų pragyvenimui.

Marytei emigravus į Kanadą, Nijolė patyrė, kad norint įsigyti Prancūzijos medicinos diplomą dar reikėtų studijuoti dvejus metus ir parašyti diplominį darbą. Daktaras A. Tzanck parūpino laboranto darbą kraujo transfuzijos centre.

1948 m. pradžioje Nijolei pavyko per dr. Tzanck gauti darbą Šv. Antano ligoninėje (L'hopital de St. Antoine) Paryžiuje, kraujo transfuzijos centro laboratorijoje. 1948 m. lapkričio gale Nijolei buvo diagnozuota plaučių tuberkuliozė. Teko šešiems mėnesiams gultis gydymui į tą pačią ligoninę.

Draugystė

1948 m. liepą per Petrą Vilutį ir Joną Pajaujį Nijolė Bražėnaitė buvo supažindinta su gražiu jaunuoliu vardu Skrajūnas. Jaunuoliai iškart pajuto abipusę simpatiją. Nijolė nežinojo nei kur jis gyvena, nei ką veikia. Prasidėjo susitikimai Liuksemburgo sode (Jardin du Luxembourg). Bet tai būdavo retai. Jis pasakodavo apie savo šeimą, apie Lietuvos gamtą, apie savo kraštą, kurį jie buvo priversti palikti. Kadangi jis draugavo su J. Pajaučiu ir turėjo artimą ryšį su Bačkiais buvo aišku, kad Juozas yra susijęs su pasipriešinimu.

Per kelis mėnesiu jie artimiau susidraugavo ir vienas kitą pamilo. 1948 m. liepos mėn. prasidėjo jų susirašinėjimas laiškais.

Bet pasimatyti jiems sekėsi tik retkarčiais - kai jos darbas ir jo pareigos, susietos su misija Vakaruose jam tai leisdavo. Apie jo egzistavimą Paryžiuje težinojo tik keli asmenys. Kad jis yra Juozas Lukša, Nijolė sužinojo tik tada, kai atsidūrė sanatorijoje.

Ligoninėje Nijolė beveik kasdien pradėjo gauti iš Juozo laiškus, kurie ateidavo vis iš kitų adresų. Jo apsilankymai ligoninėje buvo labai reti ir be galo komplikuoti. Reikėjo vengti susidūrimų su kitais lankančiais draugais bei pažįstamais, kad nebūtų dešifruotas. Todėl ir aplankė ją tik keletą kartų. N. Bražėnaitei tebegulint sanatorijoje, J. Lukša persikėlė į Vokietijoje esančią amerikiečių žvalgybos mokyklą.

Išgulėjusi ligoninėje ligi 1949 m. gegužės mėn. ji buvo perkelta į Sancellemoz'o sanatoriją, Prancūzijoje, Savojos kalnuose, netoli Šveicarijos. Sanatorijoje Nijolė išbuvo ligi 1950 m. birželio 23 d. Po sanatorijos ji persikėlė gyventi į Tuebingen, Vokietijoje pas dėdę Petrą Karvelį.

Tada jaunuoliai ir nutarė atsiduoti Dievo valiai - vestis. Vestuvės turėjo būti labai slaptos.

N. Bražėnaitė ir J. Lukša susituokė 1950 m. liepos 23 d. Jaunavedžius netoli Tiubingen'o, mažoje Unterhauseno bažnytėlėje sutuokė prelatas Mykolas Krupavičius. Kukliose, bet nepaprastai jausmingose sutuoktuvėse dalyvavo Nijolės dėdė dr. Petras Karvelis su žmona dr. Veronika, prof. Juozas ir Vlada Brazaičiai, Levas ir Birutė Prapuoleniai. Ugnė Karvelytė buvo pamergė. Vestuvėse pabroliu turėjo būti ir J. Lukšos draugas Julijonas Būtėnas. Tačiau jo atvykimui į vestuves sutrukdė rezistenciniai įsipareigojimai ir pasiruošimas skristi į kovojančią Lietuvą.

Jaunavedžius sutuokęs kun. M. Krupavičius Juozui ir Nijolei vestuvių proga padovanojo didelę Raimondo Šmitleino knygą prancūzų kalba apie Prospero Merime veikalą “Lokys”. Knygą savo piešiniais buvo iliustravęs žymus lietuvių dailininkas Vytautas K. Jonynas. Kun. M. Krupavičius knygoje įrašė ir savo linkėjimus: ”Juozui ir Nijolei Srajūnams, jų sutuoktuvių dieną, atminčiai su linkėjimu, kad jiems Aukščiausios, sujungęs savo sakramentu, įsėtų amžino gyvenimo sėklą, Šventosios Dvasios rasa nuvalytų jų širdis ir sujungtų amžinu tarpusavio meilės ryšiu, duotų palydovu taikos Angelą ir apsaugotų nuo piktos dvasios sielai ir kūnui žalingų slastų ir su prašymu, kad Juozas laimingai ir greitai sugįžęs iš savo labai garbingos ir didvyriškos kelionės, parsivežtų Nijolę į laisvą Lietuvėlę, pagal Dievo planą platintųsi ir daugintųsi, kad jo garbinga ir gausinga sėkla nusėtų plačiai Lietuvos žemelę ir jai mokėtų tarnauti ir ją mylėti kaip ir jos gimdytojai ir kad jie ilgai gyventų laimėje ir Dievo palaimoje, kad regėtų savo vaikų vaikus iki trečios ar ketvirtos kartos ir džiaugtųsi Lietuvėlei padarytais nuopelnais per visas savo amžiaus ilgąsias dienas. Vokietija. Tremtis. 1950 07 23. M. Krupavičius”.

Kuklios vestuvių vaišės buvo organizuotos Tiubingeno pilies restorane “Imprimerie Nacionale”. Vaišėse dalyvavo visi sutuoktuvių ceremonijoje dalyvavę svečiai.

Po vestuvių jaunavedžiai savaitę praleido Traifelberg'o viešbutyje netoli Tiubingeno. Tačiau ir čia, šią povestuvinę savaitę, jaunavedžiai neturėjo ramybės. Nebuvo dienos, kad sutuoktiniai nesulauktų lankytojų ir svečių. Dažniausiai tai buvo J. Lukšos bičiuliai J. Būtėnas, prof. J. Brazaitis, kanauninkas F. Kapočius, Prapuoleniai. Susitikimų metu didesnė dalis laiko buvo skiriama ne draugiškiems ar nerūpestingiems pokalbiams, o rimtų politinių ir rezistencinių klausimų svarstymams.

J. Lukša iš Tiubingeno turėjo skubiai išvykti 1950 m. rugpjūčio 1 d. Tuomet, išsiskirdama su Juozu Nijolė nežinojo ir negalvojo, kad tai jau paskutinis ir lemtingas jų išsiskyrimas. N. Bražėnaitė vėliau dar gavo vieną, paskutinį Juozo rašytą jai atsisveikinimo laišką (datuotą “1950 rugpjūtis”). Tuo metu JAV žvalgybos žinioje buvęs jos vyras rengėsi lemtingam skrydžiui iš Miuncheno į sovietų okupuotą tėvynę. Į Lietuvą jis buvo išskraidintas 1950 m. spalio 3-iąją. [1]

Juozas Lukša grįžo kovoti į okupuotą Lietuvą, kur 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo, pakliuvęs į pasalą. Net 6 metus Nijolė nieko nežinojo apie savo vyro žūtį.

Pokario Europoje

Apsigydžiusi ligą ir palydėjusi Juozą Lukšą į Lietuvą Nijolė apsigyveno Tübingen, Vokietijoje pas dėdę Petrą Karvelį ir buvo priimta dirbti Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto tarybos sekretore jo būstinėje Reutlingen. Prasidėjo kasdieninės kelionės tarp šių miestų traukiniu. Kaip ne Vokietijos pilietė dirbti gydytoja ji negalėjo.

1953 m. rugpjūčio mėn. į Vokietiją atvyko JAV kongreso delegacija, vadovaujama Viskonsino valstijos kongresmeno Charles J. Kersten su tikslu ištirti Baltijos valstybių užgrobimo bylą.

Kersteno komisijos tikslas buvo surinkti liudytojų pasakojimus apie sovietinės prievartos ir aneksijos faktus. Todėl ji atvyko į VLIK būstinę. Delegacijoje be kitų narių buvo Amerikos lietuvių tarybos (ALT) informacijos centro direktorė Marytė Kižytė iš Niujorko ir Kersteno šeimos žmona ir dukra. Nijolė (27 m.) susidraugavo su 23 m. Kersteno dukra Mary. Kerstenų šeima žinojo, kad Nijolė vyras Juozas Lukša yra partizanas Lietuvoje.

Delegacijai būnant Vokietijoje atėjo žinia, kad staiga Niujorke mirė Marytės Kižytės. Delegacijos vadovas pasiūlė Nijolei palydėti Marytę į JAV. Nors tuo metu galiojo įstatymas, kad į Ameriką įvažiuoti sirgusiems tuberkulioze leisdavo tik praėjus 5 metams po to, kai gydytojai nustatydavo ligą esant sustabdytą, tačiau prie šių aplinkybių kongresmenui pavyko gauti Nijolei viešėjimo vizą.

Įsikūrimas JAV

1953 m. rugsėjo mėn. laivu „SS America" Nijolė su Kersteno šeima ir jo palydovais atvyko į JAV. Niujorko pasienio punkte kongresmenas, nekreipdamas dėmesio į tai, kad jo laukė daugybė žmonių, įskaitant žurnalistus iš įtakingų laikraščių, žurnalų ir radijo stočių praleido su Nijole dar dvi valandas, norėdamas būti tikras, kad Nijolė saugiai praeis pro patikrinimo tarnybas ir jai nekils jokių problemų. Po kiek laiko Kerstenas išsirūpino specialų povarkį, kuris leido Nijolei Bražėnaitei pasilikti JAV ir dirbti.

1954 m. Nijole gyvendama pas M. Kižytę apsilankė Mount Vernon ligoninėje netoli Niujorko. Ten ją priėmė ligoninės direktorius daktaras Kelly. Išklausęs, kad Nijolė nešiojasi kišenėje gydytojo diplomą, bet negali pagal profesiją dirbti, pasakė: "mes jau keleri metai moterų nepriimam, kadangi "internship" yra labai sunkus darbas. Moterys paprasčiausiai dėl nemigo naktų, dėl didelio fizinio krūvio neišlaiko fiziškai. Bet jūs esate stipri europietė ir aš Jums padarysiu išimtį".

Iš tikrųjų dirbti reikėdavo nepaprastai daug — 129 valandas per savaitę. Tokia buvo „norma" tais laikais. Tik paskui priėmė įstatymą, kuris darbo savaitę apribojo 80 valandų. Čia ji buvo vienintele moteris tarp vyrų iš JAV, Meksikos ir Filipinų. Po to prasidėjo rezidentūra patologijos srityje, kur buvo mažesni darbo krūviai, sustiprėjo sveikata. Ji ėmė ruošis laikyti JAV gydytojų egzaminus. Bet metai ėjo, o apie Juozą nebuvo jokios žinios.

1956 m. vieną dieną paskambino Kerstenas ir sako: „Nijole, norėčiau atvažiuoti ir kai ką pasakyti". Ir jis specialiai atskrido iš Milwaukee, Viskonsino valstija susitikti. Komisija išnagrinėjusi įvairių žmonių liudijimus, ypač buvusio NKVD pulkininko G. S. Burlickio, kuris pats dalyvavo Lietuvos partizanų naikinime, o vėliau pabėgo į Vakarus. Jis 1954 m. birželio 28 d. Amerikos Kersteno komisijai apklausinėjamas liudijo: daugiausia rūpesčių pridarė lietuvis, vardu Miškinis. Lietuvių tauta Miškinį laikė tautiniu didvyriu ir jo autoritetas lietuviuose buvo nepalyginamas... Jis buvo išduotas ir likviduotas. Taip Nijolė pirmą kartą iš Kersteno ir sužinojo, kad Juozo žuvo.[2]

Gydytojos profesijoje

1959 m. Nijolė baigė visas praktines stažuotes, išlaikė visus egzaminus ir įgijo teises gydytojo praktikai Niujorko valstjoje. Pradžiai ji gavo patanatomo darbą.

Besimokydama ji susipažino su mediku, medicinos mokslininku italu Renzu Paronetto. Gavusi ją su J. Lukša sutuokusio prelato Mykolo Krupavičiaus pritarimą Nijolė 1961 m., praėjus 10 metų po Juozo žūties susituokė su R. Paronetto. Priimti sprendimą tuoktis tada jai padėjęs ir Juozo atsisveikinimo laiškas, kuris, 1950 m. jam išskridus į Lietuvą, buvo perduotas Nijolei. Jame J. Lukša lyg nujausdamas lemtį rašė: „O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikinti, padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą“[3]

19621971 m. Poliklinikos medicinos mokyklos ir sveikatos centro Niujorke patologė; profesorė adjunktė.

19711973 m. laboratorijų direktorė. 19771979 m. Spring Valei (Niujorko valstija), Roklando ligoninės laboratorijų direktorė. 19801989 m. Šv. Juozapo medicinos centro Jonkerse (Niujorko valstija) patologė, nuo 1989 m. šio centro Patologijos ir Klinikinės laboratorijų direktorė. Į pensiją išėjo 75 m. - 1998 m.

Ateitininkų federacijos, Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos, Amerikos lietuvių gydytojų draugijos, Lietuvių fronto bičiulių organizacijos, Lietuvių katalikų mokslų akademijos veikėja.

<> <> <>

19481953 m. dr. Nijolė dirbo Nacionalinio kraujo transfuzijos centro ir Vėžio instituto Paryžiuje asistente.

1953 m. JAV kongreso komisijos Sovietų okupacijos aplinkybėms Baltijos šalyse ištirti pirmininkas Charles J. Kersten susipažino su tuometine VLIK‘o sekretore Vokietijoje Nijole Bražėnaite-Lukšiene ir nuo tada ji tapo kongresmeno globotine. Ji svariai prisidėjo prie Ch. J. Kersteno komisijos veiklos efektyvumo.

Tarpininkaujant Ch. J. Kerstenui 1954 m. jai buvo leista atvykti į JAV.

Jungtinėse Valstijose jai vėl teko iš naujo mokytis. 1959 m. ji įgijo teises gydytojo praktikai. Nuo to laiko N. Bražėnaitė-Lukšienė dirbo įvairiose New Yorko ligoninėse patologe, vėliau laboratorijų ir departamentų direktore. Drauge ji dirbo ir pedagoginį darbą – dėstė medicinos universitete.

Visą savo laiką, kuris likdavo nuo profesinės veiklos, N. Bražėnaitė-Lukšienė paskyrė lietuvybei puoselėti. Ji buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto darbuotoja, Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos, Ateitininkų federacijos, Lietuvių katalikų mokslo akademijos, Pasaulio lietuvių katalikų organizacijų sąjungos, Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio, Lietuvių katalikų religinės šalpos nare, dažnai – tų organizacijų valdybų nare. Pastaruoju metu ji yra Tautos fondo tarybos narė.

Nepamiršo dr. Nijolė ir savo artimųjų. Iki 1966 m. ji bylinėjosi su tuometinės Sovietų Sąjungos vyriausybe dėl okupuotoje Lietuvoje likusios motinos – vienišos našlės – išleidimo į Vakarus, susijungti su užsienyje esančiais šeimos nariais. Ir jai pasisekė tą bylą laimėti. Dr. Nijolės pastangomis ir lėšomis 2004 m. Dialogo kultūros institutas išleido knygą “Ir dar valandėlę…” (294 p.). Tai svarus, ryškus, įtikinamas dokumentas, liudijantis mūsų žmonių atskirties, vargo ir tautos tragedijos mąstą okupacijos metais. Ši knyga 2007 m. JAV išleidžiama jau ir anglų kalba.

Dr. Nijolė Bražėnaitė gebėjo jautriai ir kilniai atskleisti taip pat ir Juozo Lukšos asmenybę, pagarbiai įprasminti jo atminimą. 25-erius metus ji laikė paslaptyje savo susirašinėjimą su Juozu Lukša. 1977-aisiais, minint žymiojo partizanų vado 25-ąjsias žūties metines, N. Lukšienė prasitarė apie tuos laiškus ir net išdrįso kai ką iš jų pacituoti. Intelektualų ir bičiulių įtikinta dr. Nijolė sutiko pasidalyti Juozo Lukšos vidinio pasaulio atšvaitais. Taip atsirado epistolinio palikimo knyga „Laiškai mylimosioms“. Nuo 1980 m. iki 2004 m. išleistos jau 3 šios knygos laidos.

Vienu svarbiausių dr. N. Bražėnaites-Paronetto gyvenimo tikslų visais laikotarpiais buvo ir išliko Juozo Lukšos-Daumanto siekių, idėjų ir principų raiška. Ji nepaliaujamai rūpinosi J. Lukšos-Daumanto atsiminimų knygos „Partizanai“ išleidimu (išleistos jau 5-ios laidos lietuviškai) herojinio partizanų žygio įamžinimu tautos atmintyje. Dr. Nijolės rūpesčiu ir asmeninėmis lėšomis buvo išleistos dvi šios knygos laidos anglų kalba. Per minėtos knygos vertimo į švedų kalbą pristatymą 2005-ais metais Švedijos Geteborgo miesto knygų mugėje, ji daug prisidėjo prie šios knygos išskirtinio pasisekimo Švedijoje. Dr. Nijolės asmenybės žavesys galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl J. Lukšos-Daumanto veikla ir istorinis žygis jau tampa legenda, išplintančia po visą pasaulį.

Pastarąjį dešimtmetį dr. Nijolė Bražėnaitė-Paronetto labai efektyviai vadovauja „Tautos fondo“ Mokyklų įdukrinimo komisijai. Ji organizavo daugkartinius lėšų rinkimų vajus ir per visą tą laikotarpį sukaupė $ 250,000 lėšų, kurios visos buvo skirtos 250-čiai įdukrintų Lietuvos mokyklų.

Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, dr. Nijolė su neblėstančiu aktyvumu veikia patriotinės auklėjamosios veiklos bare. Jau 15 kartų ji lankėsi Lietuvoje, Švedijoje, kur susitikinėjo su visuomene ir jaunimu, gyvai pasakojo autentiškai pergyventą pokario rezistencijos istoriją ir jos herojų Juozą Lukšą-Daumantą. Jos rūpesčio ir paramos dėka, Kauno rajono Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje buvo įrengtas Juozo Lukšos muziejus, įvairiais leidiniais aprūpintas gimnazijoje veikiantis Lietuvos ir užsienio lietuvių rezistencijos studijų centras, gimnazijos biblioteka, istorijos ir lietuvių kalbos mokytojų metodiniai centrai. 1995 m. dr. N. Bražėnaitė JAV įsteigė Juozo Lukšos-Daumanto fondą, kurio paskirtis rūpintis rezistencinio paveldo išsaugojimu, Juozo Lukšos atminimo įamžinimu, mokinių aktyvumo skatinimu. Kiekvienais metais šis fondas skiria vienkartines stipendijas buvusiems Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos abiturientams, kurie gimnazijoje pasižymėjo geru mokymusi, aktyvia visuomenine veikla. Per šį laikotarpį šis fondas vien tik mokinių stipendijoms skyrė maždaug 25 tūkstančių litų.

Dr. Nijolės finansinis įnašas buvo vienas pagrindinių, kuriant dokumentinį filmą „Baladė apie Daumantą“ (rež. V.V. Landsbergis) ir dokumentiniais faktais paremtam vaidybiniam filmui „Vienui vieni“(rež. J. Vaitkus).

Šaltiniai

  • Juozas Lukša-Daumantas. Laiškai mylimosioms. - Chicago, IL: Į Laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1993. - 247 p.
  • Apie anuos nepamirštamus laikus: Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas. - Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021. - 478 p.
  • Nesudeginti laiškai

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+62-0=62 wiki spaudos ženklai).