Nikodemas Raštutis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Nikodemas Raštutis, lenk. Nikodem Rasztutis (1881 m. sausio 25 d. Žvingių parapijoje (Tauragės apskritis) – 1947 m. birželio 16 d. Veidene, Vokietija) – Romos katalikų kunigas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas.[1]

Biografija

N.Raštutis mokėsi Palangos progimnazijoje, vėliau – Kauno kunigų seminarijoje. 1903 m. lapkričio 2 d. įšventintas kunigu. Vikaravo Pabiržėje, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1906 m. perkeltas į Pakruojį, 1907 m. – į Rokiškį. Pastarajame mieste įsitraukė į visuomeninę veiklą, dalyvavo Blaivybės ir „Saulės“ draugijų veikloje. 19091913 m. studijavo Freiburgo universitete. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune, dirbo Šv.Kazimiero draugijoje. Įvairiose vietovėse padėjo organizuoti Ateitininkų, Pavasarininkų, Blaivybės, Šv.Kazimiero ir kt. katalikiškas draugijas.

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, dirbo sielovados darbą tarp lietuvių pabėgelių. 1919 m. su 107 vaikų prieglauda grįžo iš Orenburgo į Vilnių. Ši socialinė įstaiga įsikūrė Trinapolyje, kun. N.Raštutis iki 1922 m. tarnavo Trinapolio Švč. Trejybės bažnyčios klebonu.

19231927 m. dėstė lietuvių kalbą Vilniaus kunigų seminarijoje. Priklausė Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui, katalikiškai Šv.Kazimiero draugijai, vienas iš „Ryto“ švietimo draugijos įkūrėjų. Jo pastangų dėka krašte steigėsi lietuviškos pradinės mokyklos ir vaikų darželiai, skaityklos; Vilniuje įsikūrė Šv.Kazimiero knygynas. Dėl savo veiklos tautiečių tarpe lenkų administracijos buvo persekiojamas. 1927 m. kartu su kitais Vilniaus krašto lietuvių veikėjais buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, po to deportuotas į Lietuvos Respubliką. Kiek vėliau N.Raštučiui leista grįžti į Vilnių. Dirbo Šv.Kazimiero draugijos valdyboje, „Ryto“ draugijos mokinių kapelionu, buvo renkamas pastarosios ir Blaivybės draugijų valdybų nariu.[2]

1936 m. lapkričio 6 d. vėl deportuotas į Lietuvos Respubliką[3], tarnavo rektoriumi Kauno Įgulos bažnyčioje.[4] Redagavo literatūros, mokslo ir politikos žurnalą „Draugija“. Apie 1940 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Antrojo pasaulinio karo metais, artėjant frontui, pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Pirnoje, vėliau Veidene. Pastarajame mieste mirė, palaidotas Katalikų kapinėse.[5]

Šaltiniai


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+4351-0=4351 wiki spaudos ženklai).