Nikolajus Judeničius
| Nikolajus Judeničius (Никола́й Никола́евич Юде́нич) | |
|---|---|
| infanterijos generolas | |
| |
| Nikolajus Judeničius | |
|
| |
| Gimė | 1862 m. liepos 30 d. Maskva |
| Mirė | † 1933 m. spalio 5 d. Sen Loran du Varas, Prancūzija |
|
| |
| Tėvas | Nikolajus Judeničius |
| Sutuoktinis(-ė) | Aleksandra Žemčužnikova |
|
| |
| Vikiteka | Nikolajus JudeničiusVikiteka |
Nikolajus Judeničius (rus. Никола́й Никола́евич Юде́нич , 1862 m. liepos 30 d. Maskva – 1933 m. spalio 10 d. Sen Loran du Varas, Prancūzija) – Rusijos imperijos karinis veikėjas, infanterijos generolas (1915 m.), vienas baltagvardiečių vadovų.[1]
Biografija
Gimė Maskvoje Rusijos kolegijos patarėjo šeimoje. 1881 m. baigė Maskvos Aleksandrovo karo mokyklą. Pradėjo tarnybą Rusijos kariuomenės Leibgvardijos Lietuvos pulke. 1887 m. Sankt Peterburge baigė Rusijos Generalinio štabo Nikolajaus akademiją. N. Judeničiui buvo suteiktas gvardijos štabskapitono laipsnis. Nuo 1889 m. iki 1890 m. pabaigos Leibgvardijos Lietuvos pulke atliko cenzinį vadovavimą. Nuo 1892 m. buvo Turkestano karo apygardos štabo adjutantas. Tais pat metais jam suteiktas papulkininkio laipsnis. 1894 m. dalyvavo Rusijos kariuomenės Pamyro ekspedicijoje, kuria siekta regione įtvirtinti Rusijos valdžią. 1896 m. – pulkininkas. 1902 m. paskirtas 18-ojo šaulių pulko vadu, kuriam vadovavo ir Rusijos-Japonijos karo metu. Dalyvavo keliuose karo mūšiuose, buvo sužeistas, už nuopelnus suteiktas generolo majoro laipsnis. Nuo 1907 m. – Kaukazo karo apygardos generolas kvartirmeisteris. 1912 m. pakeltas į generolo leitenanto laipsnį. 1912 m. paskirtas Kazanės karo apygardos štabo viršininku, o 1913 m. – Kaukazo karo apygardos štabo viršininku. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paskirtas Kaukazo armijos štabo viršininku. 1914 m. pabaigoje – 1915 m. pradžioje jo vadovaujamos pajėgos nugalėjo Osmanų imperijos kariuomenę Sarykamyšo mūšyje (rytų Turkija). 1915 m. sausio 24 d. pakeltas į infanterijos generolus. 1916 m. vasarį jo vadovaujama Kaukazo armija įveikė Osmanų imperijos pajėgas Erzurumo operacijos metu, o 1916 m. balandžio 15 d. užėmė Trapezundo miestą. Įvykus Vasario revoliucijai, N. Judeničius buvo paskirtas Rusijos kariuomenės Kaukazo fronto vadu. 1917 m. gegužę Karo ministro A. Kerenskio sprendimu pašalintas iš pareigų už pasipriešinimą Laikinosios vyriausybės sprendimams. Prasidėjus Rusijos pilietiniam karui, kurį laiką nelegaliai gyveno Sankt Peterburge. 1919 m. sausį persikėlė į Helsinkį. 1919 m. birželio 5 d. Baltųjų admirolas Aleksandras Kolčiakas paskyrė N. Judeničių Estijoje suformuotos Rusijos Baltųjų Šiaurės vakarų armijos vadu. Jo vadovaujamos pajėgos du kartus – 1919 m. rugpjūtį ir spalio–lapkričio mėnesiais nesėkmingai bandė užimti Petrogradą. 1920 m. sausio 22 d. paskelbė apie Šiaurės vakarų armijos paleidimą. Pralaimėjęs pasitraukė į Estiją, o 1920 m. vasarį išvyko į Jungtinę Karalystę. Dar vėliau persikraustė į Prancūziją, apsigyveno Nicoje. Mirė nuo plaučių tuberkuliozės. Buvo palaidotas Kanų stačiatikių bažnyčioje, vėliau palaikai perkelti į Nicos Kokado stačiatikių kapines.
Šaltiniai
- ↑ Judenič Nikolaj (Nikolajus Judeničius). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. - 756 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.