Norvegijos istorija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Skandinavija-orn.png
Skandinavijos istorija
Švedijos | Norvegijos | Danijos
Skandinavijos priešistorė
Vikingai
Inglingai Fairhairai Skjoldungai
Stenkiliai Estridsenai
Erikai-Sverk.
Folkungai Folkungai
Kalmaro unija
Vazos
Vitelsbachai Danija-Norvegija
(Oldenburgai)
Holšteinai-Gotorpai
Švedija-Norvegija
(Bernadotai)
Gliuksburgai
Bernadotai Gliuksburgai Gliuksburgai
Susijusių šalių istorijos:
Suomijos, Grenlandijos, Islandijos

Norvegijos istorija apima Norvegijos raidos laikotarpį nuo vėlyvojo paleolito iki šių laikų.

Priešistorė (10 tūkst. m. pr. m. e. - 800 m. e. m.)

Olų piešiniai Altoje

Pagal archeologinius radinius galima teigti, kad Norvegijoje žmonės gyveno 10 tūkst. m. pr. m. e. (prieš 12 000 metų). Miorės ir Rumsdalio apygardoje aptikti archeologiniai radiniai, datuojami 9200 m. pr. m. e., tikriausiai yra Dogerlando, srities, nugrimzdusios į Šiaurės jūrą, gyventojų liekanos. Dauguma Skandinaviją kolonizavusių žmonių atvyko iš dabartinės Vokietijos teritorijos prieš 11 000 – 12 000 metų[1].

Vikingų amžius (800–1066 m.)

Leifas Eriksonas atranda Ameriką

Vikingų amžius apima laikotarpį, trukusį 800-1066 m. Tuo metu norvegai, danai ir švedai keliavo savo ilgais laivais kaip plėšikai, tyrinėtojai, kolonistai ir prekeiviai. Vikingų antpuoliai paveikė didelę Europos dalį. Norvegijos vikingai daugiausiai keliavo į vakarus: Islandiją ir Britaniją. Daugybė norvegų paliko gimtinę ir apsigyveno Islandijoje, Farerų salose, Grendlandijoje, įvairiose Airijos ir Britanijos srityse. Norvegai įkūrė keletą svarbių Airijos miestų: Dubliną, Limeriką ir Voterfordą[2]. Jie taip pat įkūrė prekybos punktus prie daugybės keltų gyvenviečių. Vikingai taip pat pasiekė Šiaurės Ameriką ir Niufaundlende įkūrė gyvenvietę.

IX a. Norvegiją sudarė daugybė mažų karalysčių. Tradicija teigia, kad po Hafrsfjordo mūšio 872 m. Haroldas I suvienijo Norvegiją ir tapo jos pirmuoju karaliumi. Krikščionybė paplito Norvegijoje misionieriškai veikusių karalių Olaf Tryggvasson (995–1000 m.) ir Olaf II Haraldsson (10151028 m.), nors Haakonas I (920–961 m.) buvo pirmasis krikščioniškas Norvegijos karalius. Nordų tradicijos išnyko IX-X a.

Po Olafo mirties Norvegija buvo valdoma iš Danijos kaip Knuto Didžiojo "Šiaurės jūros imperijos" dalis. Bet po Kanuto tris šimtus metų joks danų karalius nevaldė Norvegijos, o 1035 m. Olafo sūnus Magnusas Gerasis užėmė Norvegijos sostą. Jo įpėdinis Haraldas III pabandė įsiveržti į Angliją 1066 m., bet buvo nugalėtas ir nužudytas Stamfordo tilto mūšyje.

Norvegija vėlyvaisiais viduramžiais (1066–1380 m.)

XI a. viduryje Norvegijos karalystė jau buvo tvirta, bet jos administracija buvo labai silpna. Kūrėsi miestai ir XI a. pabaigoje klestėjo trys didžiausi dabartinės Norvegijos miestai: Oslas, Trondheimas (Nidaros) ir Bergenas (Bjørgvin). Klestėjo ir Tensbergas, svarbiausias rytų Norvegijos miestas iki apie 1300 m. Olofas III (10671093 m.) buvo pirmas skaityti mokantis Norvegijos karalius. Bažnyčia palaipsniui plėtė savo organizaciją ir 1152 ar 1153 m. buvo įkurta Nidaro archivyskupystė. Tuo metu Norvegijos žemyninėje dalyje buvo penkios vyskupystės: Nidaro, Bergeno, Oslo, Stavangerio ir Hamaro. Šiaurės jūros salos, kurias kolonizavo norvegai, priklausė Nidaro vyskupystei.

Pagal to meto praktiką visi karaliaus sūnūs turėjo teisę paveldėti sostą, įskaitant ir nesantuokinius. Todėl buvo laikotarpių, kai šaliai vadovavo keli karaliai, kelis kartus trys, o vienu metu net keturi. Šalies padalinimas buvo ne geografinis, o paremtas karališkųjų pajamų dalinimu. Neaiškūs įpėdinystės įstatymai, dažni karalystės padalinimai, socialiniai ir ekonominiai konfliktai buvo pagrindinės pilietinių karų laikotarpio (1130-1240 m.) priežastys. Pilietiniai karai prasidėjo po karaliaus Zigurdo I mirties ir truko apie šimtą metų. Apie 1160 m. įsikišo Bažnyčia ir Magnusas V tapo pirmuoju Norvegijos karaliumi, karūnuotu bažnyčioje 1163 ar 1164 m. Tuo metu sukurti pirmieji rašytiniai įpėdinystės įstatymai. Turėjo valdyti tik vienas karalius ir būtinai santuokinis sūnus. Bet įstatymas nebuvo įgyvendintas, nes Magnusą nugalėjo Sverė. Bažnyčia ekskomunikavo Sverė, bet šis nugalėjo visus pretendentus ir 1202 m. buvo pirmuoju naturalia mirtimi mirusiu karaliumi nuo 1130 m.

1299 m. Haakonas V, tapęs karaliumi padarė Oslą Norvegijos sostine. Haakonas vykdė aktyvią užsienio politiką ir bandė padidinti Norvegijos įtaką Skandinavijoje. Dėl jo politikos ir giminystės ryšių su kitomis karališkomis Skandinavijos šeimomis, Norvegija kelis šimtmečius atsidūrė unijoje su savo kaimynėmis. Po mirties jis nepaliko vyriškos lyties įpėdinio ir sostas atiteko dukters sūnui, Švedijos karaliui Magnusui Eriksonui. Ši unija buvo tik personalinė ir buvo nutarta, kad Magnuso sūnūs pasidalins dvi karalystes. Magnusas atsisakė Norvegijos sosto sūnaus Haakono naudai. Bet Haakonas, vedęs Danijos karaliaus dukterį irgi kovojo dėl Švedijos sosto. Jų sūnus Olafas paveldėjo Danijos sostą, o po tėvo mirties 1380 m. ir Norvegijos sostą. Su nedidele išimtimi Daniją ir Norvegiją valdė tas pats karalius iki 1814 m.

Kalmaro unija ir Unija su Danija

Konstitucinis susirinkimas 1814 m. Nutapė Oscar Wergeland.

Kalmaro unija (1396–1537 m.)

Pagrindinis straipsnis – Kalmaro unija.

Karalius Haakonas V mirė 1319 m. be vyriškos lyties palikuonio. Jo dukra ištekėjo už švedų princo, o jų sūnus Magnusas Eriksonas paveldėjo abu sostus. Magnuso sūnus Haakonas VI ir kūdikis Olavas IV buvo paskutiniai Norvegijos vietiniai karaliai iki 1991 m., kai Haraldas V tapo karaliumi. Margaretai I, karalienė motina, Danijos karaliaus Valdemaro IV duktė suvienijo Daniją, Švediją ir Norvegiją į Kalmaro uniją (1397–1523 m.). Trukusią 180 m., kol Švedija pasitraukė 1523 m. Tuo metu Norvegija labai nusilpo dėl Juoduosios mirties, kuri 13491351 m. nužudė 40 %-50 % Norvegijos gyventojų[3] ir sukėlė socialinį bei ekonominį nuosmūkį.

Unija su Danija (1537–1814 m.)

Pagrindinis straipsnis – Danija-Norvegija.

Nusilpusi Norvegija negalėjo atsispirti danams. Vis daugiau spendimų buvo priimama Kopenhagoje, kol galiausiai buvo paleistas Norvegijos parlamentas. Norvegijoje karalių atstovavo valdytojas, vadinamas Statholder, bet Danijos karaliams buvo svarbu, kad Norvegija liktu atskira jų paveldima karalystė. Danų laikotarpis dalinamas į šias dalis:

Unija su Švedija (1814–1905 m.)

Po to kai Didžioji Britanija užpuolė Daniją-Norvegiją, ji sudarė sąjungą su Napoleonu ir 1814 m. atsidūrė pralaimėjusiųjų gretose bei turėjo iškęsti sunkias sąlygas ir 1812 m. masinį badą. Oldenburgai turėjo Norvegiją atiduoti Švedijos karaliui, bet Danijai liko Grenlandija, Islandija ir Farerų salos, anksčiau priklausę Norvegijai. Norvegija pasinaudojo šia galimybe ir paskelbė nepriklausomybę, įvedė konstituciją pagal amerikiečių ir prancūzų modelį ir išrinko Danijos princą Kristijoną VIII karaliumi 1814 m. gegužės 17 d. Tai sukėlė karą tarp Norvegijos ir Švedijos, nes švedams už pagalbą karuose su Napoleonu buvo pažadėta Norvegijos teritorija. Tačiau Švedijos armija nebuvo pajėgi iš karto nugalėti Norvegijos pajėgas. Norvegija buvo prijungta prie Švedijos ne kaip nauja teritorija, bet pagal personalinę uniją. Pagal sutartį Norvegija išlaikė liberalią konstituciją, nepriklausomas institucijas (įskaitant armiją).

Tuo metu kilo Norvegijos romantistinis nacionalinis kultūrinis judėjimas, kai norvegai norėjo išreikšti ir apibrėžti savitą tautinį charakterį. Šis judėjimas apėmė visas kultūros sritis: literatūrą (Henrik Wergeland, Bjørnstjerne Bjørnson, Peter Christen Asbjørnsen, Jørgen Moe, Henrik Ibsen), tapybą (Hans Gude, Adolph Tidemand), muziką (Edvardas Grygas) ir net kalbos politiką, kur bandymai apibrėžti tautinę rašytinę norvegų kalbą baigėsi dviem oficialiom rašytinėm norvegų kalbom: Bokmål ir Nynorsk.

Nepriklausoma karalystė (1905 m. - dabar)

Konstitucijos dienos šventimas gegužę Narvike, 2005 m.

Christian Michelsen, laivybos magnatas ir politikas, buvo Norvegijos ministras pirmininkas 1905-1907 m. Jis labiausiai žinomas dėl taikaus Norvegijos atsiskyrimo nuo Švedijos 1905 m. birželio 7 d. Norvegų didėjantis nepasitenkinimas unija XIX a. pabaigoje lėmė unijos panaikinimą, o tautos referendume norvegai nusprendė išlaikyti monarchiją, o ne įvesti respubliką. Norvegijos vyriausybė pasiūlė sostą Danijos princui Karlui ir parlamentas vieningai jį išrinko karaliumi. Jis pasivadino Haakonu VII pagal viduramžių nepriklausomos Norvegijos karalius. 1898 m. visiems vyrams suteikta balsavimo teisė, o moterims - 1913 m.

Per Pirmąjį Pasaulinį karą Norvegija buvo neutrali šalis. Norvegija pasiskelbė neutralia ir per Antrąjį Pasaulinį karą, bet 1940 m. balandžio 9 d. naciai į ją įsiveržė.

Norvegija buvo nepasirengusi staigiam vokiečių puolimui, bet karinis pasipriešinimas vyko 2 mėnesius, ilgiau nei bet kurioj kitoj nacių užimtoj šalį išskyrus Tarybų Sąjungą. Per Norvegijos kampaniją Kriegsmarine neteko daug laivų, įskaitant kreiserį Blücher. Vinjesvingeno ir Hegros mūšiai buvo paskutinis norvegų pasipriešinimas pietų Norvegijoje gegužės mėn., o norvegų armija šiaurėje puolė vokiečius Narviko mūšyje, kol buvo priversta pasiduoti birželio 10 d. sąjungininkams nustojus teikti paramą po Prancūzijos kapituliacijos. Karalius Haakonas ir Norvegijos vuriausybė tęsė kovą tremtyje Londone. Invazijos dieną kolobaruoti linkęs mažos Nacionalsocialistų partijos (Nasjonal Samling) lyderis Vidkun Quisling bandė užimti valdžią, bet vokiečių okupantai jį nuvertė. Tikroji valdžia priklausė okupacinės valdžios vadui Reichkomisarui Josef Terboven. Quisling, kaip ministras-prezidentas, suformavo koloboracinę vyriausybę, kontroliuojamą vokiečių[4]. Norvegijos fabrikai, skirti gaminti sunkiajam vandeniui, kuris reikalingas atominio ginklo gamybai, buvo apleisti po daugybės amerikiečių, britų ir norvegų bandymų juos sugriauti. Per penkis nacių okupacijos metus norvegai sukūrė pasipriešinimo judėjimą, kuris kovojo su vokiečiais karinėmis operacijomis ir pilietiniu nepaklusnumu. Tačiau žymiai svarbesnė sąjungininkams buvo Norvegijos prekybos laivyno rolė. Invazijos metu Norvegija turėjo ketvirtą pagal dydį prekybos laivyną pasaulyje. Jam vadovavo Norvegų laivybos bendrovė Nortraship ir jis dalyvavo daugybėje karinių operacijų.

Po karo į valdžią atėjo socialdemokratai ir valdė beveik visą šaltojo karo laikotarpį. 1949 m. Norvegija įstojo į NATO ir tapo artima JAV sąjungininkė. Du referendumai dėl įstojimo į Europos Sąjungą 1972 ir 1994 m. baigėsi nesėkme. Apie 1960 m. Norvegijos teritorijoje buvo rasti dideli naftos ir gamtinių dujų telkiniai, sukėlę ekonominį bumą.

Šaltiniai

  1. http://hpgl.stanford.edu/publications/EJHG_2002_v10_521-529.pdf
  2. RF Foster: "The Oxford History of Ireland", Oxford University Press, 1989
  3. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?cmd=Retrieve&db=PubMed&list_uids=2197762&dopt=Abstract The Black Death in Norway
  4. Magne Skodvin "Norsk historie 1939-1945: krig og okkupasjon", publisher Det Norske Samlaget, Oslo, 1991 m., ISBN 82-521-3491-2 pp. 320-323


Symbol star2.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Symbol star2.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+13895-0=13895 wiki spaudos ženklai).