Obelija
- Kitos reikšmės – Obelija (reikšmės).
Obelija | ||
---|---|---|
Lokalizacija | ||
Vieta | Alytaus raj., Lietuva | |
Plotas | 5,75 km² | |
Kranto linijos ilgis | 11,64 km | |
Kilmė | ledyninis | |
Vidutinis gylis | 4,53 m | |
Didžiausias gylis | 7,6 m | |
Įteka | Lydekinė, O - 1, O - 2, 5 bevardžiai upeliai | |
Išteka | Peršėkė | |
Obelija – ežeras pietvakarių Lietuvoje, Alytaus rajone, apie 6 km į šiaurę nuo Seirijų, Metelių regioniniame parke[1]. Ežero kodas Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre 10040570. Ežeras elipsiško pavidalo, 4,7 km ilgio (iš šiaurės į pietus), 1,86 km pločio. Altitudė 109,3 m. Gylis siekia 7,6 m. Rytinis krantas lygus, aukštas (15–20 m), vakarinis vingiuotas, lėkštas. Dubens šlaituose yra 4 terasų liekanos. Šiauriniai ir pietiniai krantai pelkėti, pietinį galą iš vakarų ir rytų juosia Statiškės ir Obelijos miškai. Pietiniu ežero krantu eina riba su Lazdijų rajonu.
Dugnas gilėja į ežero vidurį, lygus, lėkštas, padengtas molingo bei karbonatingo dumblo sluoksniu, atabradas platus, smėlingas arba žvyringas. Atabrado plotis vakaruose iki 100 m, rytuose – 10–20 m, apaugęs nendrėmis, meldais. Kaip ir Dusios bei Metelio ežerai, Obelijos ežero guolis susidarė ištirpus ledo luistui. Vandens skaidrumas vasarą siekia 1,7–2,2 m.
Į Obeliją suteka Lydekinė, dar keletas upelių, šiaurėje išteka Peršėkė (Nemuno intakas). Ežeras patvenktas.
Ežere gyvena 13 žuvų rūšių: karšiai, unguriai, lydekos, lynai, kuojos, raudės, karosai, ešeriai, aukšlės, plakiai, gružliai, dyglės, pūgžliai. 1952 ir 1957 m. įleista sazanų, nuo 1964 m. leista ungurių jauniklių, nuo 1967 m. – lydekų mailiaus. Taip pat įveista mizidžių ir gamaridų (žuvims).[2]
Prie Obelijos ežero įsikūrę kaimai: Obelija, Seimeniškiai, Mockonys, Mankūnėliai, Obelninkai, Obelninkėliai. Rytinėje pakrantėje miške stūkso Obelijos piliakalnis. Vakarinėje pakrantėje veikia 3 kaimo turizmo sodybos.
Ežerėvardis Obelijà kildinamas nuo augalo pavadinimo obelis.[3]
Šaltiniai
- ↑ maps.lt duomenys
- ↑ Obelija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. - 228 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. 233–234 psl., – Vilnius: Mokslas, 1981.