Stačiatikybė
Stačiatikybė (gr. Oρθοδοξία pravoslavybė, ortodoksija) – Rytų krikščionybės kryptis, viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių, atsiradusi 1054 m. skilus krikščionybei. Nepripažįsta skaistyklos, atlaidų. Celibatas nevienuolių kunigų yra laisvai pasirenkamas, tačiau, jei kunigas nusprendžia vesti, tai privalo padaryti iki subdiakonato šventimų. Jei diakonas ar kunigas lieka našlys, tokiu atveju antrą kartą vesti negali: jis automatiškai lieka celibatininku arba gali duoti vienuoliškus įžadus.
Šventykla – cerkvė. Lietuvoje yra 41 cerkvė (žr. Lietuvos cerkvės). Šventoji stačiatikių vieta Lietuvoje – Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje esantys šventųjų kankinių palaikai. Ypač vertinga taip pat laikoma Dievo Motinos ikona, beveik 400 metų (apie 1530–1915) garbinta Surdegio stačiatikių vyrų Šv. Dvasios vienuolyne, dabar esanti Pskovo (Rusija) Šv. Didžiojo kunigaikščio Aleksandro Nevskio šventykloje ir Kauno Apreiškimo cerkvėje.
Istorija
Stačiatikių bažnyčios ištakos – Romos imperijos skilimas į Rytinę (Bizantija) ir Vakarinę. Bizantijoje įsivyravusi krikščionybės forma tapo graikų stačiatikių tikėjimu.
1448 m. rusų stačiatikių bažnyčia pasiskelbė autokefaline, t. y. savarankiška nuo kitų bažnyčių ir nepavaldžia Konstantinopolio patriarchui.
Stačiatikių bažnyčios
Stačiatikių bažnyčia, viena krikščionybės krypčių, pradėjo formuotis Antikos graikų kultūrinėje zonoje, pirmiausia Viduržemio jūros baseino rytinėje pusėje.
Stačiatikių bažnyčios užima antrą vietą tarp krikščionių konfesijų pagal tikinčiųjų skaičių (po Katalikų Bažnyčios).
Stačiatikių bažnyčios yra savarankiškos. Kiekviena iš jų yra autokefalinė, vadovaujama renkamo vadovo, hierarchija skiriasi priklausomai nuo įvairių istorinių sąlygų, kuriomis Stačiatikių Bažnyčios vystėsi. Šalia autokefalinių bažnyčių, kurios juridiniais ir dvasiniais klausimais yra visiškai nepriklausomos yra ir autonominės bažnyčios, kurios savarankiškai tvarko didžiąją dalį vidaus klausimų, tačiau yra priklausomos nuo autokefalinių bažnyčių.
Beveik visos stačiatikių bažnyčios yra Ekumeninės bažnyčių tarybos, sukurtos 1961 m., narės. Jos dalyvauja ekumeniniame dialoge su katalikų ir anglikonų bažnyčiomis.
Stačiatikių bažnyčios:
- Antiochijos
- Aleksandrijos
- Albanijos
- Bulgarijos
- Graikijos
- Gruzijos
- Konstantinopolio
- Rumunijos
- Rusijos
- Serbijos
- Jeruzalės
- Lenkijos
- Čekijos ir Slovakijos
- Amerikos
- Kipro
Kalendorius
Stačiatikių Bažnyčios nepriėmė katalikų popiežiaus Grigaliaus XIII-ojo inicijuotos kalendoriaus reformos ir tebenaudoja Julijaus kalendorių. Dėl to stačiatikių religinių švenčių datos pamažu tolsta nuo katalikų ir pasaulietinio kalendoriaus. Taip stačiatikiai Kalėdas švenčia sausio 7 d., o ne gruodžio 25 d. (iki 1900 m. tai buvo sausio 6 d., o po 2100 m. bus sausio 8 d.). Dėl Velykų datos skaičiavimo metodikos katalikų ir stačiatikių Velykų data kartais sutampa, kartais skiriasi visu mėnesiu (stačiatikių Velykos gali būti balandį arba gegužę, tačiau niekada nebūna kovą).
Nuorodos
| ||||||