Pašaminės Šv. Stanislovo bažnyčia
Pašaminės Šv. Stanislovo bažnyčia buvo Senoje Pašaminėje (Švenčionių rajonas).
Istorija
1669–1717 m. Pašaminės dvaro dokumentuose kulto pastatas neminimas. Pirmą kartą Pašaminės koplyčia Breslaujos dekanate, Vilniaus vyskupijoje minima 1744 m. 1760 m. kovo 1 d. Ašmenos iždininkas, Pašaminės dvarininkas Stanislovas Narbutas pastatydino Šv. Stanislovo vardo bažnyčią ir fundavo Pašaminės basųjų karmelitų vienuolyną. 1780 m. bažnyčiai suteiktos parapijos teisės. 1806 m. birželio 2 d. Pranciškus Snarskis (palaidotas Ceikinių bažnyčioje) testamentu bažnyčiai paliko 1000 auksinų ir įpareigojo vienuolius melstis už jo sielą.
1818 m. pradėta naujos, mūrinės bažnyčios statyba. 1819 m. naujają bažnyčią konsekravo Trakų sufraganas Tadas Kundzičius. 1819 m. naujoji bažnyčia pašventinta Kornelijaus Mirskio, basųjų karmelitų eksprovinciolo. 1830 m. bažnyčios ir vienuolyno fundacinė suma buvo 7722 sidabriniai rubliai arba 51480 auksinų.
Architektūra
1830 m. pastatyta bažnyčia buvo mūrinė, pastatyta iš plytų, stačiakampė. Be bokštų ir priestatų, 30 uolekčių ilgio ir 18 uolekčių pločio. Stogas dengtas šiaudais. Choras ant mūrinių stulpų. Langų šoninėse sienose dešimt. Vienas langas virš didžiųjų durų, vidutinio dydžio. Durys į bažnyčia dvejos: didžiosios durys dvivėrės ir prie altoriaus vienvėrės. Zakristijos, lobyno ar koplyčių nėra. Bažnyčios išorė netinkuota. Sienos jau pradėję irti ir greito remonto reikalaujančios. Bažnyčios frontonas ant pusapvalių piliorių. Frontone – pusapvalis langas. Ant stogo – nedidelis kryžius, apkaltas balta skarda.
Interjeras
Bažnyčios grindys buvo iš plytų, lubos medinės. Jokių rūsių ar palaidojimų po bažnyčia nėra. Bažnyčios vidus nutinkuotas ir nubalintas kalkėmis. Bažnyčios viduje yra trys altoriai. Didžiajame altoriuje pirmame aukšte Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslas, tapytas ant drobės; antrame aukšte – Šv. Stanislovo paveikslas (drobė). Šoniniame Šv. Juozapo altoriuje pirmame aukšte Šv. Juozapo paveikslas (drobė), antrame aukšte – Šv. Mykolas Arkangelas (drobė). Šoniniame Šv. Teresės altoriuje pirmame aukšte Šv. Teresės paveikslas (drobė), antrame aukšte – Šv. Kazimieras (drobė). Didžiajame altoriuje dar yra dvi skulptūros: Šv. Elijaus ir Šv. Eliziejaus, medinės, dalinai paauksuotos. Dar šiame altoriuje yra keturi relikvijoriai su stiklais rėmeliuose.
Varpinė
Einant link bažnyčios, kairėje šventoriaus pusėje, kampe, yra varpinė – medinė, pamūryta akmenimis, reikalaujanti naujo apkalimo ir naujo stogo. Varpinė kvadratinė, dviejų aukštų, gontu dengta, joje trys varpai, iš ketaus, kiekvienas po penkis pūdus svorio. Šventorius neaptvertas.
Bažnyčios uždarymas
1832 m. Rusijos valdžia uždarė vienuolyną ir bažnyčią, pastatai ėmė irti. 1832 m. lapkritį uždarytos Pašaminės bažnyčios turtą nutarta padalinti taip:
- Švenčionių bažnyčiai – bažnytiniai rūbai ir audeklai, monstrancija, komunimės, patenos, pacifikalas, šviestuvai, ampulė, krapylas, varpai ir varpeliai, baldai, knygos, antspaudas, krikštykla.
- Lentupio bažnyčiai – konfesionalai ir suolai.
- Kaltanėnų bažnyčiai – pozityvas, bursa, kryžius.
- Palūšės bažnyčiai – patena, mišiolų pagalvėlės, Kristaus karstas, baldakinas.
- Kobylniko bažnyčiai – varpas.
- Strūnaičio bažnyčiai, Sorokpolio bažnyčiai ir Kluščionių bažnyčiai – altoriai, grotelės, sakykla, paveikslai, procesijų vėliavos. Iš tikrųjų Didysis altorius išvežtas į Strūnaitį, o du šoniniai į Kamojis (Baltarusija).
- Švenčionių bažnyčiai perduotas turtas buvo išdalytas po Švenčionių parapijos koplyčias: Joniškio, Smėlynės, Laukesos ir Elerny.
1894 m. Pašaminės bažnyčia pažymėta Pašaminės dvaro žemės plane. Atrodo, kad jau tuo metu buvo nuardyta (nugriuvę) dalis bažnyčios pastato sienų. 1914–1918 m. pasakojama, kad Pirmojo pasaulinio karo metais J. Blažys ir Tomas Ulevičius po bažnyčia buvo radę laidojimo rūsį – kvadratinę, maždaug 3×3 m dydžio skliautuotą patalpą, kurioje stovėjo du karstai – vienas didelis, dvasininko (palaidotas žmogus su arnotu), kitas mažas, vaiko. Po to jie rastą duobę užvertė. 1917 m. bažnyčios pastatas sprogdintas. Iki tol dar buvo neblogai išlikęs. 1917 m. vokiečiai naudojo bažnyčios plytas keliukui iš Murmų į Švenčionis taisyti. 1924 m. VU profesoriaus Kučevskio iniciatyva norėta Pašaminės bažnyčią atstatyti. Tačiau Švenčionių dekanas Nikodemas Vaišutis, nenorėdamas, kad atsirastų dar vienas lenkinimo židinys, atkalbėjo vietinius žmones nuo šios minties, motyvuodamas, jog tai būsią perdaug brangu. 1937 m. bažnyčios aplinkoje gyveno septyni kampininkai. Bažnyčios vieta priklausė J. Blažiui. Apie 1973 m. Pašaminės bažnyčios likučiai kolūkio pirmininko nurodymu buvo nugriauti buldozeriais. Iki to laiko buvo išlikusi gana didelė sienų dalis. Bažnyčios vidų vietiniai žmonės naudojo bulvių rūsiams kasti.
Parapija
1781 m. buvo 764 parapijiečiai. 1830 m. pakrikštyti 27 berniukai ir 24 mergaitės; sutuokta 12 porų; Švč. Sakramentą priėmė 412 vyrų ir 402 moterys; nepriėmė 70 vyrų ir 90 moterų; mirė 19 vyrų ir 18 moterų; nuo raupų paskiepyta 17 vyrų ir 15 moterų; viso parapijoje gyveno 509 vyrai ir 516 moterų. Kitų tikybų žmonių parapijoje nebuvo. 1864 m. Pašaminės miestelyje gyveno 4 žmonės; kaime – 27; užusienyje – 3. 1866 m. miestelyje buvo 12 dūmų, gyveno 74 žmonės, iš jų 53 katalikai; dvare buvo 2 dūmai, gyveno 22 žmonės, iš jų 22 katalikai; kaime buvo 29 dūmai, gyveno 219 žmonių, iš jų 213 katalikai, kiti – žydai.
Mokykla, špitolė
1782 m. minima parapinė mokykla (21 mokinys). 1830 m. mokyklos nėra, špitolė yra.