Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia

Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia


Religija	Krikščionys → Katalikai
Vyskupija	Šiaulių vyskupija
Dekanatas	Pakruojo katalikų dekanatas
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta	1852 m.

Respublika:	Lietuva
Apskritis:	Šiaulių apskritis
Savivaldybė:	Pakruojo rajono savivaldybė
Seniūnija:	Pašvitinio seniūnija
Gyvenvietė:	Pašvitinys
Adresas	K. Korsako g. 6
Žiūrėti didesniame žemėlapyje

Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia stovi Pašvitinio miestelyje, prie kelio Šiauliai–Žeimelis.

Istorija

1459 m. Pašvitinyje pastatyta pirmoji bažnyčia. 1609 m. pradėta statyti nauja. Pašvitinys 1621–1842 m. priklausė Žemaičių vyskupijai.

Vietoj medinės 1825 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, bet dėl blogų pamatų netrukus perskilo. Ji buvo nugriauta ir 1852 m. pastatyta dabartinė bažnyčia. Ją 1857 m. konsekravo vyskupas Motiejus Valančius. Parapijai 1841 m. priklausė 6 valakai žemės. Prie bažnyčios nuo seno buvo altarija, vėliau įsteigta antra. XIX a. viduryje veikė parapinė prieglauda. Po 1902 m. pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą pastatyta mūrinė klebonija.

1928–1934 m. gyveno ir mirė kunigas Juozas Dabužis-Dabužinskas (1878–1934), visuomenininkas ir spaudos darbuotojas, 1919 m. Paryžiaus Taikos konferencijos Lietuvos delegatas. 1952–1988 m. klebonavo Boleslovas Stasuitis (1909–1988; palaidotas Šiaulėnų kapinėse).

Architektūra

Bažnyčia mūrinė, neorenesansinė, stačiakampio plano, dvibokštė, su apside. Šventoriaus tvora mūrinė, su stulpiniais vartais. Jame stovi mūrinė koplyčia.

Parapijos klebonai

1952–1988 m. – kunigas dekanas Boleslovas Stasuitis
1988–1991 m. – kunigas Kęstutis Daknevičius
1991–1992 m. – kunigas Antanas Jokubauskas
1992–1993 m. – kunigas Virginijus Veprauskas
1993–1995 m. – kunigas Virginijus Kazaitis
1995–1997 m. – kunigas Šarūnas Leskauskas
1997–1999 m. – kunigas Vidas Vaitiekūnas
1999–2001 m. – kunigas Alvydas Vainoras
2001–2003 m. – kunigas Egidijus Venckus
2003–2006 m. – kunigas Gintas Sakavičius
2006 –2016 m. – kunigas Vaidas Mikalčius
2016-2023-06-28 m. - kunigas Vidmantas Kapučinskas
2023 m. - Parapijos administratoriumi su klebono teisėmis ir pareigomis paskirtas klebonas iš Linkuvos Tomas Janavičius

Pašvitinio bažnyčios paskutinis choras ir Linkuvos klebonas Edvardas Zeidotas
Sėdi (iš kairės): parapijos iždininkas Jonas Adomaitis, ketvirtas – vyskupas Pranciškus Karevičius, penktas – klebonas Juozas Žilinskas antroje eilėje: Lauksodžio klebonui Antanui Vaitiekūnui už parankės įsikibęs viršaitis Juozas Jokūbaitis. 1928 m.
Kleb Juozas Dabužis-Dabužinskis bei vikaras Jonas Teiserskis 1934 m. su vaikais po pirmosios komunijos priėmimo šventės.
Iš Kleb Virg. Veprausko foto Kolekc kleb Juozas Žilinskas su svečiais, gėlių barstytojom ir jų mamomis.
Kunigas Juozas Dabužis-Dabužinskis gyvenęs 1878-1934 m.
Pašvitinio vls. Dargaičių km. ūkininkės Natalijos Čepinskienės (Rudytės) (g.1851) laidotuvių dalyviai prie Pašvitinio bažnyčios, 1932-03-29. Dešinėje stovi kunigas Jonas Teišerskis (1901-1965), kuris 1942 m. kartu su kun. Kaziu Kavaliausku iš Žagarės geto išgelbėjo žydes mergaitę Merą Šneiderytę ir Goldą Perienę. Už žydų gelbėjimą jiems 2000 m. buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas.
Pelaniškietes_Elenos Liubauskienes palyda į kapus Kunigas B Dagilis Dagilėlis 1936 m
Pirmoji Komunija Pašvitinyje 1936-05-10 Trečioje eilėje kairiau nuo kunigo juoda sutana- šviesesniu švarku - kun. Jonas Teišerskis. Toje pačioje eilėje iš kairės antra (tamsia suknele su šviesiomis stambiomis sagomis) tarp dviejų baltai apsirengusių mergaičių - Bronislava Čepinskaitė (1923-2018).
Klebonas Kun Virginijus Veprauskas su bažnycios choru ir vargonininku Kazimieru Gusteviciumi 1995 m.
Klebonas Juozas Žilinskas su svečiais ir visuomenininkais sėdi 5 as ant žemes-viršaitis Juozas Jokubauskas.
Vakarone su vaikais matyti kun V. Mikalčius 2007 m.
Kunigas Boleslovas Stasuitis su bažnyčios giedotojais ir vargonininku Kaziu Milasiumi 1953 m.
Tėvas apie kleboną Vaidą Mikalčių
Bažnyčios choristai su Kun Kurmausku
Atlaidai. Bažnyčios šventoriuje įsiamžino bažnyčios choro vadovas ir vargonininkas K.Gustevičius ir šalia jo kunigas Š.Leskauskas su parapijiečiais. 1972 m. Sigita Kasiulienė stovi (Marga suknia su baltom sagom apsivilkusi.)
Klebonas kun Egidijus Venckus Pašvitinio bažnyčioje prie Keliaujancios po pasaulį Dievo Motinos statulos-2002 m.
Kun V. Mikalčius su Austeja Švereikaite Lauksodzio bažnyčios šventoriuje po mišiu 2008 m.
2013 m. birželio 19 d. klebonas Vaidas Mikalčius.

Pašvitinio parapijos archyvo susiformavimas ir struktūra

Robertas Jurgaitis

„Pašvitinys“ 99 psl

Vienas iš iki šiol nepakankamai tirtų istorinių šaltinių kompleksų yra Lietuvos parapijų archyvai. Rodos, dar ir šiandien nė kiek nepasenęs 1943 m. V. Kavoliūno pasakytas raginimas: “Tirkime bažnyčios archyvus“ bei pastebėjimas, jog šiuose archyvuose esama gan vertingų istorinių šaltinių1. Pastaruoju metu vis dažniau į savo mokslinių tyrimų apyvartą parapijų archyvų pavienius dokumentus, atskiras rankraštines knygas įtraukia ne tik istorikai, bet ir kalbininkai, etnologai, menotyrininkai ir kitų sričių specialistai. Tačiau, norint suvokti bažnyčių archyvų kaip specifinio bei savito šaltinio komplekso susiformavimo ir raidos peripetijas, verta tirti visumą. Pradiniu tokių tyrimų atsparos tašku tampa pastaruoju metu intensyvėjantis parapijų archyvų aprašų skelbimas. Džiugu, jog į šį darbą pagal savo sugebėjimus įsitraukia ir kraštotyrininkai. Ši iniciatyva jau sugriovė ne vieną mitą, esą daugelis bažnyčių archyvų sudegė gaisrų, dingo karų ar sukilimų metu, nes net ir šiandien, nuvykus į nuošalesnę Lietuvos parapiją bei susipažinus su parapijos archyvu, be išsamesnių tyrimų galima pastebėti, kad čia neretai saugomos seniausios metrikų knygos, kai kada neužfiksuotos net XIX ar XX a. pradžios inventoriuose bei vizitacijose. Tačiau nesunkiai nuspėjama ir tokių mitų atsiradimo priežastis, nes nemaža kunigų dalis net nesidomi apie jų administruojamoje parapijoje esančio bažnyčios archyvo būklę, seniausias knygas, jau nekalbant apie eilinius parapijiečius. Džiugu konstatuoti, kad 2003 m. atvykus į Pašvitinį ir susipažinus su parapijos archyvu, bent jau jo didesnioji dalis buvo tinkamai saugoma ir pagal esamas galimybes prižiūrima.

Pašvitinio parapijos archyvo susiformavimas. XIX a. inventoriuose bei vizitacijose, išsamiau aprašančiuose bažnyčios archyvą, bendras knygų skaičius nurodomas nenuosekliai. Gal todėl, kad kai kada esama situacija atidžiai nebuvo tikrinama, o paprasčiausiai perrašoma anksčiau užfiksuota informacija. Be to, XIX a. pirmosios pusės vizitacijose archyvo knygos dažniausiai fiksuojamos skyrelyje „Vietinė biblioteka (Biblioteka mieyscowa)“ (1826, 1828 m. vizitacijos). 1800 m. Pašvitinio bažnyčios inventoriuje fiksuojamos 4, 1844 m. – 16, 1860 – 38 (neįskaitant pamokslų ir senų teologinių knygų), 1826 – 12, 1828 – 16 (neįskaitant 7 inventorių) archyvo knygų. Šiuo požiūriu bene informatyviausias parapijos archyve išlikęs 1944 m. inventorius. 1944 m. gegužės 20 d. surašytame inventoriuje poskyryje „Metrikų archyvas ir raštinė“ paminėtos 29 metrikų knygos ir 15 raštinės bylų2. Sovietmečiu surašytuose bažnyčios inventoriuose, ko gero, saugumo sumetimais apie bažnyčios archyvą apskritai neužsimenama3, tačiau iš iki šiol išlikusių archyvo knygų galima spręsti, jog per šį laikotarpį jis praktiškai nenukentėjo.

Analogiška situacija pastebima ir žvelgiant į seniausias archyvo knygas. 1841 m. inventoriuje fiksuojama, kad bažnyčioje saugomos metrikų knygos tik nuo 1828 m., o senesnės esą atiduotos į vyskupijos archyvą. Tačiau 1944 m. inventoriuje fiksuojamos ir XVIII a. archyvo knygos. Čia nurodoma, kad seniausia krikšto metrikų knyga siekė 1713 m., mirties metrikų knyga – 1738 m., parapijiečių sąrašų knyga – 1830 m., santuokos metrikų seniausia knyga apėmė 1730 – 1760 m., ikivedybinių apklausų knyga – 1828-1833 m. ir kt. Be to, pastarajame inventoriuje nurodoma, kad dalį metrikų knygų 1940 m. rekvizavo sovietų okupacinė valdžia ir jas perdavė civilinės metrikacijos įstaigoms. 2003 m., atliekant detalesnius archyvo tyrimus, nustatyta, kad seniausia Pašvitinio parapijos archyvo knyga yra viena iš santuokos metrikų knygų, kuri pradėta vesti dar 1697 metais.

Seniausieji Pašvitinio bažnyčios vizitacijų aktai

Stasys Šimaitis

„Pašvitinys“ 105 psl

Kauno arkivyskupijos kurijos archyve saugomi du XVII a. pirmosios pusės Pašvitinio Švč. Trejybės parapinės bažnyčios vizitacijų aktai. Tai bene patys seniausi Pašvitinio bažnyčios šios rūšies istoriniai dokumentai. Vienas iš jų parašytas lenkų kalba Žemaičių vyskupo Mikalojaus Paco (1610 – 1614) vizitacijos metu 1611 m. lapkričio 20 d.1 Dviejų puslapių apimties dokumento tekstas dabar jau išblukęs, sunkiai įskaitomas ir baigia sunykti. Kitas dokumentas2 parašytas lotynų kalba 1621 m. liepos 22 d., t. y., žemaičių vyskupo Stanislovo Kiškos (1619 – 1626) vyskupavimo metais. Rankraščio apimtis – 7 puslapiai (žr. 1 pav.). Kokios svarbos šie du dokumentai yra Pašvitinio istorijai? Kokius krašto istorijos momentus jie atspindi?

Žinoma, jog pirmoji Pašvitinio bažnyčia buvo pastatyta dar XV a. Bažnyčia kartu su Pašvitinio dvaru ir aplinkiniais kaimais priklausė žemaičių (Mìdininkų) vyskupui3.

Visa tai rodo, jog Pašvitinio žemes XV a. buvo gavęs senosios Medininkų vyskupijos vyskupas kaip privilegiją iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio. O greta esančios Joniškio žemės ir parapija priklausomybės ryšiu buvo susietos su karaliaus Žygimanto Senojo dvaru bei jo sūnumi Vilniaus vyskupu Jonu. 1289 m. sunaikinus Sidabros pilį ir po to žiemgalių genčiai natūraliai sukilus bei buvusiai Žiemgalai pasidalijus į lietuviškąją ir latviškąją dalis, šių žemių gyventojams prasidėjo naujas gyvenimo laikotarpis. Vėliau atsiradusi skirtinga tiesioginė priklausomybė Medininkų vyskupui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui (ir Lenkijos karaliui) ilgam paliko kai kuriuos pėdsakus kaimo žmonių tarpusavio santykiuose*, tačiau abiejų kaimyninių parapijų žmonių dvasinis gyvenimas buvo kreipiamas krikščioniškosios kultūros vertybių link.

Prasidėjus protestantizmo sąjūdžiui XVI a. pradžioje Pašvitinio dvaras atiteko didikams. Tarp jų XVI a. antrosios pusės inventoriaus sąrašuose minimi didikai Andrius ir Sofija Bilevičiai4.

Pašvitinio bažnyčios antrajame dokumente, t. y. rašytame 1621 m., pateikiami svarbūs parapijos istorijos faktai: nurodoma, jog vyskupaujant Merkeliui Giedraičiui (1576 – 1609), bažnytinė nuosavybė iš didikų (jie taip pat turėjo privilegijų iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio) buvo susigrąžinta. Merkelis Giedraitis fundavo ir pradėjo naujos Pašvitinio bažnyčios statybą. Šiame akte rašoma, jog Švč. Trejybės ir Šv. Mykolo Arkangelo titulo šventovės statybą 1612 m. baigė vyskupas Mikalojus Pacas. Rašte yra ir anuometinio parapijos klebono Mikalojaus Modzelevskio (Nicolao Modzelewski) 1613 m. spalio 8 d. sudarytas bažnyčios altorių įrangos aprašymas. Svarbu, jog šiame vizitacijos akte bažnyčiai priklausančių knygų sąrašas pradedamas taip: “Didžiai Gerbiamo Pono Paco ...<dokumento tęsinys>… palikta Lietuviška Postilė“. Vyskupas Stanislovas Kiška pasirūpino, kad Pašvitinys priklausytų ne atskiriems žemaičių vyskupams, o sudarytų Medininkų – Varnių katedros fundaciją. Pateiktieji duomenys gali padėti suprasti paties seniausiojo, t. y. 1611 m., dokumento turinį.

Dokumento pavadinimas toks: „Pašvitinio bažnyčios ir joje tuo metu buvusių daiktų, taip pat nekilnojamojo turto ir nuosavybės rejestras mano, kunigo Mikalojaus Paco, Žemaičių vyskupo, įteiktas kunigui Mikalojui Liachovičiui (Lachowiczowi), Pašvitinio klebonui, šiais 1611 metais lapkričio 20 dieną“.

Minimą rejestrą sudaro du skyreliai: viename trumpai rašoma apie bažnyčią ir klebonijos nuosavybės susigrąžinimą bažnyčiai, o kitame – apie klebonijai priklausančius žmones (jie neturėjo privilegijų, bet turėjo prievoles).

1639 m. Pašvitinio valdos inventorius

Jonas Drungilas

„Pašvitinys“ 110 psl

Lietuvos istorijos institutas

Šaltinio charakteristika, publikavimas ir vertimas

1633 m. Žemaičių vyskupu tapo Jurgis Tiškevičius – energingas ir veiklus asmuo, pasižymėjęs ne tik kaip jautrus ganytojas, bet ir kaip patyręs vyskupijos administratorius. 1637 – 1639 m. jo nurodymu buvo atlikta generalinė vyskupo stalo valdų (Alsėdžių, Girkalnio, Krakių, Luokės, Mosėdžio, Papilės, Pašvitinio, Surviliškio, Varnių, Viduklės, Viržuvėnų, Žemaičių Kalvarijos) revizija ir sudaryta atskira šių valdų inventorinė knyga. Šiuo metu ji saugoma Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių ir retų spaudinių skyriuje. Ligi šiolei išversta ir paskelbta tik viena šios knygos dalis – 1637 m. Papilės valdos inventorius1. Dabar publikuojama kita minėtos knygos dalis – 1639 m. Pašvitinio valdos inventorius2.

Publikuojamo inventoriaus struktūra nėra vienalytė. Pagrindinėje jo dalyje, sudarytoje 1639 m., yra aprašyti Pašvitinio dvaro pastatai, išmatuotos ir surašytos jam priklausančios žemės, pats miestelis ir trylika valsčiaus kaimų (Bačgaliai, Barbokai, Bučiūnai, Gaubiai, Kriukai, Padvarninkai, Peluodžiai, Puodžiūnai, Rabikiai, Rimšoniai, Treigiai, Tubiniai, Vaitkūnai). Čia, po dvaro pastatų aprašymo, revizoriai papildomai įrašė Žemaitijos vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1636 m. gruodžio 27 d. raštą dėl Pašvitinio dvaro arimo panaikinimo (l. 480–482) ir 1639 m. komisorių raštą Pašvitinio klebonui Teodorui Veliševskiui dėl jo gaunamos dešimtinės (l. 483–485). Vėliau inventoriaus pabaigoje dar prirašytas 1673 m. dokumentas (l. 528, 529), kuriame smulkiai aprašomos ribos tarp tuometiniam Žemaitijos vyskupui Kazimierui Pacui priklausančios Pašvitinio valdos ir privačių Jono Bystramo žemių; šias ribas nustatė Žemaitijos dvasininkai komisoriai Stanislovas Semaška ir Marijonas Kazimieras Liauksminas.

Čia privalu pakoreguoti lietuvių istoriografijoje įsivėlusią klaidą, kur baigiamąja inventorinės Žemaitijos vyskupo stalo valdų knygos surašymo data laikomi 1638 metai 3. Tuo tarpu publikuojamasis Pašvitinio valdos inventorius suraðytas 1639 m., matyt, gegužės – birželio mėnesiais 4. Be to, norėtųsi atkreipti dėmesį į Pašvitinio valdos termino vartojimą vertime. Pastebėtina, kad gana dažnai lietuvių istoriografijoje dvaro terminui suteikiama universali prasmė, juo apibūdinant ir feodalinio ūkininkavimo formą, ir pastatų įvardijimą. Tačiau primirštama ar vengiama naudoti lietuvių kalbos leksikoje esantį valdos atitikmenį5. Tad verčiant Pašvitinio inventorių, valdos (lenk. „majętność“ ) terminas vartojamas ne dvarui/ams, bet plačiai topografiškai išsidėsčiusiam nekilnojamajam turtui – miesteliui, kaimams, atskiroms žemėms ir t. t. apibūdinti, o dvaras (lenk. „dwór“ ) – pastatų, ar prievolių atlikimo vietai įvardinti.

Inventoriaus, o galbūt ir visos knygos, surašytojas Pavlikovskis minimas tituliniame aptrupėjusiame inventorinės knygos lape6. Inventorius surašytas kruopščiai ir tvarkingai. Kiekviename lape iš abiejų pusių nubrėžtos paraštės, įspraudžiančios tekstą į taisyklingus rėmus. Aiškiai bei dailiai surašyti žodžiai perša mintį, jog šis inventorius, kaip ir visa knyga, buvo perrašytas iš juodraščio, rašyto važinėjant po Pašvitinio valsčių. Tad minėtas inventoriaus tekstas surašytas vėliau, atidžiai bei neskubant. Vadinasi, šiam darbui ruoštasi greičiausiai pavedus pačiam Žemaitijos vyskupui.

Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia

Povilas Spurgevičius

„Pašvitinys“ 245 psl.

Istorija

Literatūra, kuri plačiau nušviestų Pãšvitinio bažnyčios praeitį, negausi. Iki šiol svarbiausias žinių šaltinis yra vysk. Motiejaus Valančiaus monografija “Žemaičių vyskupystė“, kurioje paminimas pirmosios bažnyčios įkūrimas – 1459 m. Čia pateikiama ir vėlesnė jos raida, kuri siejama su vysk. Merkelio Giedraičio veikla. Pastarasis iš Livonijos didžiūnų atgavo Pašvitinį ir XVII a. pradžioje pradėjo statyti naują bažnyčią. Darbus užbaigė vysk. Mikalojus Pacas ir paskyrė jai kleboną1.

Kitas svarbus šaltinis – G. Blaščiko (Grzegorz Błaszczyk) Žemaičių vyskupijos XV – XVII a. pr. istorija. Čia pateikti M. Valančiaus duomenys apie Pašvitinio bažnyčios įkūrimą, tačiau atmesta 1459 m. data. Ji pateikta tik atskirame bažnyčių sąraše. Motyvuota tuo, kad iki XVII a. vidurio Pašvitinýs dar nebuvo miestelis, kad parapijos šiose apylinkėse pradėjo kurtis tik XVI a.2

J. Gimbutas bažnyčių chronologijoje pirmąją Pašvitinio bažnyčią datuoja irgi 1495 (1459?) m., naują – 1610, mūrinę – 1852 3.

Bažnyčių istorikas B. Kviklys 1495 m. laiko reformacijos laikotarpiu. Tuomet Pašvitinys netekęs vyskupijos pavaldumo. Pirmąją bažnyčią datuoja irgi 1495 m.4

Paskutinysis bažnyčių žinynas pateikia M. Valančiaus datavimą (1459 m.), nurodo M. Giedraičio 1609 m. pradėtą statyti naująją ir 1825 m. bei 1852 m. pastatytas mūrines šventoves5.

Papildyti Pašvitinio bažnyčios istoriją leidžia archyviniai šaltiniai. LVIA (Lietuvos valstybės istorijos archyvas) fondo 525 apraše 8 pateiktas 1609 m. balandžio 2 d. vysk. M. Giedraičio testamento lotyniškas nuorašas ir apytikslis rusiškas jo vertimas. Jame teigiama, kad Kuršo dvarininkai prieš 150 metų buvo atėmę iš Žemaičių vyskupijos Pašvitinio dvaro 40 valakų žemės. Jo pastangų ir išlaidų dėka ši žemė vėl grąžinta vyskupijai ir pradėta statyti bažnyčia.

Tame fonde pateiktas 1740 m. vyskupijos stalo valdos inventorius: Pašvitinio miestelis su 11 gyventojų ir jau susenęs vyskupijos dvaro pastatas su koplyčia.

Žinios apie naują bažnyčią užfiksuotos tuojau po jos pastatymo. Kauno arkikatedros archyvo (KAA) fonde 136 pateikta 1611 m. vizitacija.

Lietuvos Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraščių fonde (F. PR-1313) yra 1613 m. Žemaitijos bažnyčių sąrašas, kuriame yra ir Pašvitinys. Paminėtas ir tuometinis vysk. Mikalojus Pacas su priskiriama nauja fundacija.

Pilnesnį Pašvitinio bažnyčios vaizdą pavyko atkurti tik nuo 1725 metų. Tą leido padaryti LVIA f. 669 sukaupta vizitacijų iki XVIIII amžiaus medžiaga.

XX a. pradžios bažnyčios raidą padeda nušviesti vietiniai archyvai. Bažnyčios archyve (PBA) išlikę 1933 – 1935 m. atliktų darbų sąskaitos. Vėlesnį laikotarpį nušviečia 1944 m. vizitacija, kuri buvo pildoma iki 1977 metų.

Archyvinės medžiagos analizė leidžia pateikti apibendrintą senųjų ir dabartinės bažnyčių meninius vaizdus istorinėje jų raidoje.

1611 m. archyviniai šaltiniai jau paminėjo naujai pastatytą bažnyčią. Tais metais lapkričio 20 d. Žemaitijos vysk. Mikalojus Pacas ją perdavė kun. Mikalojui Laibavičiui. Paminėtas tik bažnyčios pastatas su zakristija ir įvardyti negausūs liturginiai reikmenys, netgi pasiskolinta taurė.

Ūkinius reikalus čia tvarkė vyskupas. Pakeitė tolokai nuo naujosios bažnyčios buvusią kleboniją. Namą su ūkiniais pastatais, kur gyveno bajoras Šopis, paskyrė kunigui, senąją kleboniją išnuomojo laisviems bajorams už činšinį mokestį. Iš senojo klebono Černiausko perėmė tvartą su galvijais ir kluoną su 8 statinėmis rugių, 2 statinėmis druskos („solianka“), miežiais ir nekultomis avižomis. Vyskupas nustatė ir kalėdos dydį - 3 grašius nuo valako.

Meninis vaizdas

„Pašvitinys“ 252 psl.

Pašvitinio bažnyčia, statyta 1852 m., yra romantizmo epochos simbolis, kuris savo vaizdą perteikia didinga išore ir tokiomis pat vidaus erdvėmis. Jų meninis sprendimas atspindi romantizmo ieškojimus, kurie įvairiai interpretuoja ir sintetina praeities stilių palikimą. Tas jau atsispindi ir planiniame sprendime. Išilgintas sta- čiakampis užbaigtas trisiene apside, suskaidytas keturiais pilioriais į tris navas. Visoje vidaus erdvėje dominuoja plati ir aukšta centrinė nava, užbaigta lopšiniu skliautu, kuris vienodame aukštyje tęsiasi presbiterijoje ir chore. Tad jo suformuotas didingas kelias tampa vientisu nuo pat priebažnyčio. Šoninės erdvės laisvai įsilieja į centrinę navą, nes liekni pilioriai koridorinės struktūros nesuformuoja, jie tik kuria vertikalų judėjimą. Vidaus erdvė tampa vientisa su ryškiu centrinės navos akcentu. Paskutinis spalvinis sprendimas melsvais tonais padeda išplėsti skliautų apimtis, o piliorių rusvų tonų marmuro imitacija ir sienų šiltos ochros priartina erdves prie žiūrovo.

Architektūrinis interjero sprendimas grindžiamas baroko tradicijomis. Baziliką su jai būdingais erdvių kontrastais bandoma sujungti į vientisą erdvę. Tai jau klasicizmo įtaka. Architektūrinį sprendimą papildo dekoratyvinis interjero apipavidalinimas, kūrė 1960 m. įvykdė šiaulietis V. Čižauskas. Jis tapybos priemonėmis išryškino architektūrines grandis, kurios interjerui suteikė naują vaizdą: šoninėse sienose nutapė piliastrus ir dekoratyvinėmis sijomis papuoštomis rozetėmis sujungė juos su pilioriais. Pačius piliorius irgi sujungė tokios pat puošybos arkomis ir dabar jie jau remia dekoratyvines konstrukcijas. Pasikeitė ir jų tūriai, juose dominuoja balti apvadai, kurie siaurina apimtis ir stiprina rusvomis spalvomis tapytą marmuro imitaciją. Taip dekoruoti pilioriai ir iliuziniai piliastrai tampa pagrindiniais navų akcentais. Jų sandūra su skliautais (dangaus sfera) sprendžiama dekoratyvinėmis arkomis ir sijomis. Jose tapyti kesonai su įgilintomis rozetėmis tapo ryškiais dekoratyvinių konstrukcijų elementais, kurie formuoja architektūrines grandis. Erdvė tapo racionali ir santūriai emocionali. Judėjimas į presbiteriją stabdomas arkų sukurtomis pauzėmis ir lėtėja kurdamas didingą kelio vaizdą. Užbaigiant apžvalgą galima teigti, kad tradicinė barokinė erdvės schema įgavo racionalią išraišką, tai jau aiški tuometinio klasicizmo, kuriam būdingas saikingas dekoras, įtaka. Tokioje erdvėje ryškiais akcentais tapo mažoji architektūra, kuri tiesiogiai veikia žiūrovą. Altorių išdėstymo schema išliko barokinė. Jie sukoncentruoti presbiterijoje ir jos prieigose, t. y. galinėse navų sienose. Didysis Švč. Trejybės altorius įkomponuotas apsidės trisienyje, todėl priklauso nuo jo formos. Vidurinio protarpsnio kraštiniai sparnai išskleisti į šalis. Juospratęsia presbiterijos šoninė giluma, ir taip išryškėja prie jo vedančio kelio dinamika.

Vidus-Kairysis Presbiterijos Altorius-Viršus
Vidus-Kairysis Presbiterijos Altorius-jo vidurys-švnc. Marija.
Vidus-Dievo Motinos Paveikslas-Individuliai Kontempliacijai
Vidus- Didysis švenč.Trejybės Altorius-Visas
Vidus-Didysis švnč.Trejybės Altorius-Šv.Petras ir Šv Povilas
Vidus-Didysis švnč. Trejybės Altorius. Viršutinis tarpsnis.
Vidus-Didysis švenč. Trejybes Altorius. Apatinis tarpsnis.
Vidus-Dešinysis Presbiterijos Altorius-Visas.
Vidus- Dešinysis Presbiterijos altorius - Viršus
Vidus dešinysis Presbiterijos altorius-pirmas tarpsnis su Nukryžiuotuoju.
Vidus dešiniosios koplyčios altorius.
Pašvitinio bažnyčia jos vidus-Ložes-virsšje dešinėje ir apačioje
Pašvitinio bažnyčia jos vidus - pagrindinis įėjimas bei vargonai
Pašvitinio bažnyčia jos vidus - Presbiterija
Pašvitinio bažnyčia jos vidus - vienvietis klauptas prie Marijos altoriaus
Vakarinė pusė
Bažnyčia su varpine, vakarinė pusė
Pašvitinio bažnyčia

Kunigai parapijiečių prisiminimuose

Danutė Povilionienė „Pašvitinys“ p267-280

„Seniai seniai čia buvo miškų ir pelkių kraštas. Kartą tuose miškuose bemedžiodamas pasiklydo karalaitis. Ilgai jis klaidžiojo, ieškodamas kelio atgal. Pavargęs, sušalęs ir praradęs viltį kada nors iš čia beišeiti, žvelgė į žydrą dangų, prašydamas Aukščiausiojo pagalbos. Ir prisiekė jam karalaitis, kad, jei grįšiąs namo, čia pastatysiąs bažnyčią. Taip ir įvykę…“

Iš legendos.

Bažnyčia visais laikais buvo labiausiai parapijiečių lankoma vieta. Ji ne tik skelbė Dievo žodį, atliko religines apeigas, bet ir registravo gyventojų gimimus, santuokas ir mirtis. Tikriausiai dėl šių priežasčių žmonėse ir išlikę atsiminimų apie čia tarnavusius kunigus, jų veiklą ir asmenines savybes1. Gaila, kad nebeįmanoma surinkti atsiminimų apie čia tarnavusius kunigus nuo pat bažnyčios pastatymo, nes žmonės daug ką nusinešė amžinybėn. Pašvitinyjè yra tarnavę labai daug kunigų. XX a. pradžioje vienu metu jų būdavo net trys. Visi jie gyveno klebonijoje, o sulaukusieji garbingo amžiaus turėjo savo namus – altariją.

Sunku dabar būtų visus bent išvardinti, todėl paminėsiu tik tuos, kurie žmonių širdyse paliko ryškiausius pėdsakus, nors tai bus tik maža Pašvitinio bažnyčios istorijos dalelė, kurią teko išgirsti ar pamatyti.

Nuo 1863 m. čia klebonavęs Juozapas Rimkevičius buvo baigęs Varnių kunigų seminariją. Aušros korespondentų sąrašuose jis minimas kaip lietuvių rašytojas, eilėraščių autorius2. Kad kunigas J. Rimkevičius rašęs eilėraščius, žmonės žinojo ir iš savo senelių pasakojimų. Buvo kalbama, kad akmeninė salė, vadinta špitole, parapijos namu, vėliau, iškėlus iš jos XX a. pradžioje čia įsikūrusią senelių prieglaudą ir pritaikius įvairiems renginiams bei pavadinus Maironio sale, irgi pastatyta kunigo J. Rimkevičiaus klebonavimo laikais. Žmonių jis buvo ypač gerbiamas. Kai jį laidojo, net žydai su žvakutėmis prie bažnyčios stovėję. Kunigas Juozapas Rimkevičius mirë 1901 m. ir atgulė Pašvitinio kapinėse.

Klebonaujant labai energingam kunigui Zenonui Živatkauskui, buvo pastatyta nauja klebonija, zakristija, nauji altoriai. Nors šio kunigo darbai akivaizdūs ir išlikę iki mūsų dienų, bet tuomet buvo abejojančių didelių statybų nauda. Pašvitinio tikintieji net išleido knygelę „Pašvitinio parapijos reikalai“*, kurioje kritikavo kunigo veiklą ir agitavo steigti parapijos komitetą. Ilgus metus Pašvitinyje klebonavo kunigas Juozas Žilinskas. Mokyklose jis mokė tikybos, todėl, nors buvo griežtas ir piktas, išliko daugelio prisiminimuose.

Daug senųjų Pašvitiniečių prisimena šlapiuosius 1928–uosius . Tais metais labai lijo ir derlius buvo prastas. Žmonėms trūko pinigų ir maisto. Vargingai gyvenančių šeimų vaikai buvo priversti elgetauti. Manydami, kad tik Dievas gali padėti, žmonės meldėsi, iš paskutiniųjų statė kryžius, o Voroniuose pastatė net koplytėlę, kuri tebestovi ir šiandien.

Nuo seno koplytėlė stovi ir Vainiūnuose, kur yra buvęs Vainiūnų dvaras, priklausęs Šivickui. Joje buvo Nukryžiuotojo statula. Koplytėlė pastatyta iš plytų, nutinkuota ir baltai dažyta. Atgimimo laikais ji restauruota, nes buvo labai apgriuvusi. Ilgus metus Pašvitinyje klebonavo kunigas Juozas Žilinskas. Mokyklose jis mokė tikybos, todėl, nors buvo griežtas ir piktas, išliko daugelio prisiminimuose.

1928 – 1934 m. Pašvitinyje klebonavo veiklus kunigas Juozas Dabužis–Dabužinskis (1878 – 1934). Tai žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, prieškarinės lietuvių spaudos bendradarbis 3. Jam kunigaujant ir buvo įrengta jau minėta Maironio salė, skirta parapijiečių visuomeniniams renginiams. Kunigas sakęs, kad čia būsianti antroji bažnyčia, kurios įkūrimo proga buvo surengta didelė šventė. Tada veikusios pavasarininkų, šaulių organizacijos joje rengdavo vakarėlius ir gegužines bei statydavo vaidinimus. Aktyvus buvo ir vargonininkas Jonas Vaitiekūnas, kilęs iš Titonių, bet gyvenęs špitolėje, bei jo brolis dailininkas, padaręs skulptūrą “Du kielikai ir muzika“ , kuri puošė Maironio salę.

Šio kunigo rūpesčiu buvo parvežtas varpas, kaip žmonės sakė, iš Amerikos. Anksčiau bažnyčioje buvę trys varpai, kuriuos Pirmojo pasaulinio karo metais perlydė į ginklus, ir bažnyčia buvo likusi be varpų. Dabartinio varpo vardas Mykolas ir Vytautas. Jis buvo nupirktas už žmonių paaukotus pinigus. Kai šis varpas pirmą kartą suskambo, visi net išsigando.

Kunigas Juozas Dabužis–Dabužinskis, jau sunkiai sirgdamas, prašęs palaidoti jį šventoriuje, bet didelio paminklo nestatyti. Jo valia buvo įgyvendinta, nors kai kurie parapijiečiai tam ir nepritarė.

Vėliau buvo kunigai Juknevičius ir Jonas Teišerskis, vikaras B. Dagilėlis. Bažnyčia turėjo apie 30 ha žemės ir daug trobesių, kuriuose gyveno samdiniai. Ta vieta buvo vadinama Polivarku. Ten buvo daug senų medžių, todėl žmonės kalbėjo, kad čia stovėjusi pirmoji Pašvitinio bažnyčia. Klebonas Jonas Teišerskis čia statėsi tvartus, kuriuos, taip ir nebaigtus vėliau nusavino kolūkis…

Kunigas Teišerskis vadovavo pavasarininkų ir jaunalietuvių organizacijoms. Iš sunkiai gyvenančių žmonių pinigų neimdavo, o kartais dar ir pats jiems duodavo. Neimdavo pinigų ir už laidotuves bei mišias. Vietinių gyventojų tvirtinimu, klebonas Teišerskis neleidęs Pašvitinyje šaudyti žydų, nors duobė jau buvus iškasta.

Už gerus darbus žmonės jį gerbė ir nesmerkė, net jam metus kunigystę. Vėliau jis gyveno Pakruojyje ir mokytojavo.

Senatvėje kunigai gyveno altarijoje, kurios vietoje pastatyta pieninė. Čia gyveno ir kunigas Martynas Švėgžda, kilęs iš Mačiūnų. Jis irgi palaidotas Pašvitinyje.

1952 – 1988 m. klebonavo Boleslovas Stasuitis (1909 – 1988). Jis buvo gimęs Šiaulėnų parapijos Šilų ūkininkų šeimoje. 1932 m. baigęs Šiaulių gimnaziją, įstojo į Lietuvos karo mokyklą, bet kariškiu netapo – 1938 m. buvo įšventintas kunigu: 1952 m. paskiriamas Pašvitinio parapijos klebonu, o 1980 m. – ir Joniškio dekanato dekanu4. Daug metų jis tarnavo Dievui ir žmonėms. Tai daryti nebuvo lengva, nes bažnyčia buvo atskirta nuo visuomenės. Tačiau tyliai ir atkakliai jis laikėsi savo tiesų. Daugiau kaip trisdešimt jo šviesaus gyvenimo metų praėjo čia. Mokėjęs nuoširdžiai bendrauti su gyventojais, jis buvo gerbiamas ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų. Sutikęs kiekvieną, mažą ar seną, pasisveikindavo, visada nukeldamas skrybėlę ar kepurę. Mėgo krepšinį, turėjo daug knygų, tarp kurių buvo ir Maironio poezijos tomelių. Kartą su drauge, dirbusia kultūros namuose, paprašėme paskolinti tų originalų, bet klebonas pasakė, kad labai juos saugąs ir niekam neduodąs. 1988 m. jis atšventė savo kunigystės penkiasdešimtmetį, bet nebesulaukė Lietuvos atgimimo. Palaidotas gimtuosiuose Šiaulėnuose.

Sovietmečiu propaguotas ateizmas neužgesino žmonių tikėjimo. Motinos, pačios augusios religingose šeimose, kuriose tikėjimas buvo perduodamas iš kartos į kartą, stengėsi įskiepyti ją ir savo vaikams. Tai padaryti nebuvo lengva, nes mokykla mokė priešingai. Prisimenu, kaip pati įrodinėjau motinai, kad nesimokysiu poterių ir neisiu Pirmosios komunijos, nes mokytoja sakė, kad Dievo nėra. Bet motina surado kompromisą, patardama, kad poterius reikia tik išmokti ir prieiti Pirmosios komunijos, o vėliau – eiti į bažnyčią ar ne – galėsiu elgtis savo nuožiūra.

Dabar belieka džiaugtis tais, kurie brangino ir saugojo tikėjimą, matydami kryžių ir koplyčių griovimą. Ne vienam, net laidojant savo artimuosius, tekdavo atsisakyti dalyvauti mišiose, o norint atlikt išpažintį, reikėjo važiuoti į tolimesnę bažnyčią, kad nematytų pažįstami. Net Pašvitinio orkestras, lydėdamas žmones į paskutiniąją kelionę, negalėdavo peržengti šventoriaus vartelių.

Geriausiai prisimenami tie kunigai, kurie dirbo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos metais. Nors jie dažnai keitėsi, bet spėjo palikti ir gerų darbų.

Atsiradus galimybei, klebonas Kęstutis Daknevičius pasirūpino pastatyti koplytėlę žmonių garbinamoje Marijos Žemėje, kur Pelaniškių laukuose 1984 m. rugsėjo 7 d. apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Ten kasmet prieš Švč. Marijos atlaidus imtos aukoti šv. Mišios. Pašvitinio kapinėse jis pašventino ir paminklą tremtiniams.*

1992 – 1993 m. klebonavęs kunigas Virginijus Veprauskas, lankydamas parapijiečius, rinko senas nuotraukas. Vėliau nepamiršo jų grąžinti pašvitiniečiams, o kopijas padovanojo bažnyčiai ir miestelio bibliotekai. Pradėjęs dirbti Punske, kunigas Virginijus Veprauskas suorganizavo tenykščių lietuvių kelionę į Kryžių kalną, kurios metu aplankė ir Pašvitinį. Punskiečiai, atvykę net šešiais autobusais, Maironio salėje surengė įspūdingą koncertą. Kunigas V. Veprauskas pašvitiniečių nepamiršta, nors šiuo metu klebonauja Kauno Švč. Jėzaus Širdies parapijoje.

1997 m. ėmė darbuotis kunigas Vidas Vaitiekūnas. Jo nuoširdumas ir gražūs pamokslai kvietė visus lankytis bažnyčioje. Stebino jis ir nepaprasta atmintimi bei užsienio kalbų mokėjimu. Jo dėka buvo užmegzta draugystė su Vokietijos Holdorfo parapija. Ši draugystė tebesitęsia, nors pats klebonas 1999 m. irgi išvyko dirbti į Vokietiją.

2001 m. paskiriamas nepaprastai energingas, veiklus ir draugiškas kunigas Egidijus Venckus. Jam klebonaujant, buvo suorganizuota ir Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčios 150-ties metų jubiliejaus šventė. Su būriu pašvitiniečių jis lankėsi pas draugus Vokietijoje. Šios viešnagės metu pašvitiniečiai buvo susitikę ir su Holdorfe kunigaujančiu buvusiu Pašvitinio bažnyčios klebonu Vidu Vaitiekūnu.

Be paminėtų, Pašvitinyje klebonavo ir kunigai Antanas Jokūbauskas, Virginijus Kazaitis, Šarūnas Leskauskas, Alvydas Vainoras ir Gintas Sakavičius. Kunigų pareigos čia nelengvos, nes tenka r0pintis Lauksodžio, Žeimelio, o kartais ir Kriukų parapijomis.

2006 m. Pašvitinio parapijos klebonu paskiriamas jaunas maironiškos sielos dvasiškis Vaidas Mikalčius.

Įsirašydamas į mūsų krašto gyvenimą ir nepaisydamas šunų lojimo, jaunasis sielų ganytojas Vaidas ne tik rašo eiles, tapo paveikslus, prakalbina medį, pina iš lino, bet ir pats mina užžėlusius kaimyninių parapijų takus į šio krašto žemdirbių širdis.

Baigiant ruošti knygos maketą ir paprašius su kūrybos pavyzdžiais supažindinti Pašvitinio skaitytojus, to paties klebonijos sekretoriato ranka buvo atsakyta:

P. S. Klebonas Vaidas Mikalčius: „Savo poezijos ir kitų kūrybinių darbų nepublikuoju.“

2014.04.10 d.

Kunigo Martyno Švėgždos Pašvitinio kraštiečio kapas Pašvitinio kapinėse 2014 m.
Kunigo Juozo Dabužio-Dabužinskio kapas Pašvitinio Bažnyčios šventoriuje Jis Praše Nestatyti didelio paminklo.
Kunigo Dr Igno Kliausio 1939 m. pašventinusio Paminkla1 am LT partizanui Aleksandrui Vainauskui kapas Pašvitinyje 2014 m.

Istorija

2018-2023 m.

Šv. M. Marijos vardo atlaidai Šv. Mišias aukoja kun Tomas Janavičius ir Vidmantas Kapučinskas 2018 rugsėjo 13 d. fotografavo Algirdas Diliūnas
Šv. M. Marijos vardo atlaidai 2023-09-10 fotografavo Algirdas Diliūnas
2023-09-10 Procesija kun. Tomas Janavičius, Egidijus Venckus f.A.Diliūnas.
Pašvitinio bažnyčios klebonija f. Jonas Ruseckas
2022-9-10 f. Jonas Ruseckas
Pašvitinio bažnyčia 2022-09-10 f. J.Ruseckas
Pašvitinio bažnyčia 2022-09-10 f. J.Ruseckas