Pašvitinio mokykla

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Pašvitinio mokykla

    Valsčiaus lėšomis 1937 pastatyta nauja medinė Pašvitinio pradinė mokykla. Nuotrauka iš el. knygos „Pašvitinys“.
    Pašvitinio mokykla 1989 m.
    Pašvitinio pradinio ugdymo skyrius 2022-09-01

    Istorija

    1867 m. įsteigta valdinė pradinė mokykla (iki 1944 pradinė)

    1937 metais Pašvitinyje buvo pastatyta tipinė dviejų aukštų medinė pradžios mokykla.

    1944 iki 1950 metų čia buvo progimnazija.

    1950 metų – septynmetė mokykla.

    1954 metų ši mokykla tapo vidurine mokykla.

    1976 metais pastatyta nauja erdvesnė mokykla

    2001 metais mokykla reorganizuota į pagrindinę

    2022 m. rugsėjo 1 d. Pašvitinio pradinio ugdymo mokykla tampa Linkuvos gimnazijos skyriumi.


    Pašvitinio pradinio ugdymo klasės ir mokinių veikla

    Angelo sparnas mano delne,
    Saugo, globoja jis visad mane.
    Neša palaimą į mūsų namus, /2
    Saugo, globoja jis visus.

    Priedainis

    Angele, išskleiski sparnus,
    Saugok, globoki mažus vaikučius.
    Angele, išskleiski sparnus,/2
    Saugok žmones visus.

    Angele, saugok sesutę, broliuką.
    Angele, saugok mamytę, tėtuką..
    Angele, saugok senelį, močiutę/2
    Ir mane pačią mažutę

    Priedainis

    Laidos

    ABITURIENTŲ:

    DEŠIMTOKŲ:

    Uždarytos mokyklos

    Mokytojai

    Mokiniai

    Pašvitinio pradinio ugdymo skyrius: žingsniai nepramintu taku.

    2022-2023 –ieji mokslo metai išskirtiniai kraštui ir jo žmonėms,- nuo rugsėjo 1-osios – Mokslo ir Žinių dienos - buvusi Pašvitinio pagrindinė mokykla - Linkuvos gimnazijos Pašvitinio pradinio ugdymo skyrius.

    PLAČIAU Linkuvos gimnazijos Pašvitinio pradinio ugdymo skyrius

    Mokyklos istorija nuotraukose

    Mokytojai

    Mokiniai

    Prisiminimai

    Jūra Mockūnienė. Pašvitinio mokyklos istorija

    Pirmoji mokykla Pašvitinyje atsirado 1897 m. Ją įsteigė caro valdžia. Pastatas buvo medinis, su priebučiu. Jis stovėjo, kur šiuo metu gyvena Bezminai. Mokslas trukdavo trejus metus. Pradėdavo spalio mėnesį, o baigdavo pavasarį. Mokė rusų kalbos, aritmetikos ir dainavimo. Už mokslą mokėti nereikėjo. Lietuviškai bendrauti buvo draudžiama. Net rytinę maldą mokiniai turėjo kalbėti rusiškai. Sąsiuvinių ir vadovėlių nebuvo. Rašydavo grifeliais ant lentelių, vadinamomis doskomis. Už nusižengimus buvo baudžiama – rykštėmis ar uždarius į tamsų kambarį, kur reikėdavo išbūti po keletą valandų. Dirbo mokytojas Boguš. Specialaus išsilavinimo jis neturėjo. Mokyklą lankė apie 100 12 – 13 metų vaikų. Mergaitės ir berniukai mokėsi kartu. Pamokos tęsdavosi nuo ryto iki vakaro su trumpa pietų pertrauka. Daugelis mokyklos nebaigdavo, nes reikėdavo užsidirbti pragyvenimui.

    Antroji mokykla buvo įsteigta 1905 m. Tai buvo pradžios mokykla, vadinta „Saulės“ vardu. Patalpos buvo už bažnyčios, kur šiuo metu gyvena Dauparienė – pastatas medinis, nupirktas už iš parapijos žmonių surinktas lėšas. Mokykloje buvo trys skyriai, suolai nedažyti, į pamokas sukviesdavo varpelis. Vadovėlių nešiotis nereikėdavo. Viskas buvo išlaikoma parapijos lėšomis. „Saulės“ mokykloje dirbo du mokytojai – Dominykas Bėčius (1869 – 1914) ir Antanas Apirubis. Jie nepriklausė jokioms partijoms. Prisimenama, kad mokytojas A. Apirubis buvęs labai griežtas ir reiklus. Kartą per savaitę ateidavęs vikaras B. Dagilis, kuris dėstė tikybą. Vykdavo įvairūs vakarėliai, pasakų vaidinimai. Surinktos lėšos būdavo aukojamos vienuolynams bei senelių prieglaudoms. Prie bažnyčios veikę angelaičiai dalyvaudavo ir mokyklos renginiuose. Į pagalbą ateidavo vargonininkai Jonas Vaitiekūnas ir Antanas Kutka.

    Mokykla turėjo nedidelę 213 knygų bibliotekėlę.

    19051910 m. čia mokėsi apie 100 mokinių. Kartu mokėsi ir žydų vaikai.

    Per Pirmąjį pasaulinį karą mokykla neveikė.

    19201930 m. mokinių skaičius padidėjo. „Saulės“ mokykloje prakalbo lietuviškai. Už mokslą mokėti nereikėjo. Išsiplėtė popamokinė veikla. Labiausiai buvo lankomi jaunųjų ūkininkų ir dramos būreliai.

    1937 m. Pašvitinio savivaldybė pastatė naują medinę, dviejų aukštų, su dviem nedideliais koridoriais ir rūbine mokyklą. Čia veikė jau šeši skyriai, mokytojavo A. Apirubis, F. Salickienė, A. Salickas, G. Tuminaitė. Vedėjas buvo A. Salickas.

    19371940 m. mokė 136 mokinius.

    Po jo iki 1951 m. direktoriavo Petras Kumpauskas, o mokytojais dirbo Adolfas Noreikis ir S. Stankaitytė.

    1951 m. mokytojams Z. Selezniovaitei, B. Pečiulytei, Liudui Pelanskiui, Aldonai Pelanskienei, Gabrielaitienei, S. Virbickienei ir F. Lapinskienei vadovavo Bučienė.

    1953 m. mokyklos vairą perėmė ilgametis vadovas Kazimieras Pukenis.

    19571958 m. mokyklą baigė pirmoji abiturientų laida. Mokytis teko dviem pamainomis: jaunesniesiems iš ryto, o vyresniesiems – po pietų.

    Dabartinę mokyklą pastatė 1976 m. beveik pačiame miestelio centre. Kol tebebuvo senasis mokyklos pastatas, ši turėjo tik priestato statusą. Senojoje dar keletą metų vykdavo darbų pamokos, nes ten tebebuvo geros dirbtuvės. Naujojoje įsikūrė fizikos, chemijos kabinetai, biblioteka, mokytojų kambarys ir sporto salė. Sunykus Pašvitinio kolūkiui, mokyklai atiteko vaikų darželio pastatas, kuriame šiuo metu įrengti darbų ir dailės kabinetai, priešmokyklinė klasė ir valgykla.

    Dabar čia mokosi Draudelių, Mikniūnų, Voronių, Kalevų, Sosdvario, Pelaniškių ir kitų aplinkinių kaimų vaikai.

    19572000 m. Pašvitinio vidurinę mokyklą baigė 42 abiturientų laidos. Dvi abiturientės – Gitana Skrudupytė (1989 m.) ir Sandra Mačiūnaitė (1991 m.) apdovanotos sidabro medaliais.

    Tris dešimtmečius vadovavęs Kazimieras Pukenis 1984 m. direktoriaus kėdę užleido Vytautui Jarašiūnui. Per tą laiką dauguma mokytojų darboviečių nekeitė. Po 4 dešimtmečius čia išdirbo D. Mockūnienė (Ladygaitė), L. Lupeikienė, V. Stalmačenkienė, N. Šešplaukienė, D. Beleckienė, A. Pukenienė, S. Kasiulienė, K. Gustevičius, A. Krištopaitienė

    Nuo 1995 m. pavasario mokyklai vadovauja Juozas Grigaliūnas.

    Džiugu, kad su mokykla savo gyvenimą surišo ir daug buvusių jos auklėtinių – J. Grigaliūnas, J. Mockūnienė, L. Stasiūnienė, A. Alekseriūnienė, B. Jonaitienė, I. Levindraitienė, G. Marcinkevičienė, S. Motiejūnaitė, R. Kazlauskas, Ž. Pečiukienė, S. Šliavienė.

    Šiuo metu 95% čia dirbančių mokytojų turi aukštąjį pedagoginį išslavinimą.

    2001 m. Pašvitinio vidurinė mokykla reorganizuota į pagrindinę mokyklą.

    Informacijos centru tapo biblioteka ir skaitykla. Įgūdžiai naudotis kompiuteriu čia diegiami jau nuo antros klasės. Labai pagražėjo mokyklos interjeras.

    Mokyklos vizija – kokybišką pagrindinį mokymą teikianti mokykla, kuri yra efektyvi ir darni, bendraujanti ir bendradarbiaujanti, nuolat besikeičianti ir atsinaujinanti, siejanti mokymą su praktika, savarankiška ir atvira, puoselėjanti kultūrą ir tradicijas, jauki ir saugi. Mokyklos misija – teikti regiono vaikams išsilavinimą, atitinkantį jų asmeninius gebėjimus ir šiuolaikinį mokslo lygį. Ypatingas dėmesys skiriamas specialiųjų poreikių vaikams.

    Nuo 1997 m. imta komplektuoti priešmokyklinio ugdymo klases. Tam įgyvendinti reikia visos mokyklos bendruomenės pastangų.

    19861987 m. ir 19871988 m. Edita Urmonaitė tapo biologijos respublikinės olimpiados laureate.

    Kasmet vienam dešimtokų suteikiama Geriausio moksleivio nominacija. Šiuo vardu jau yra nominuoti Renata Rudytė ir Darius Žemrieta.

    Mokykloje aktyviai veikia seniūnų taryba. Jos veikloje dalyvauja visų klasių seniūnai. Tarybos koordinatorė, visų iniciatyvų ir renginių organizatorė – Agnė Jokubaitytė. Mokyklos pirmuoju prezidentu išrinktas Vitalijus Rimdžius, moksleivių parlamento atstovu – J. Gerbenis.

    Mokykla leidžia laikraštį „10 balų“. Leidybai vadovauja lietuvių kalbos mokytoja J. Aleknavičiūtė.

    2014 m. „Pašvitinys“ 453-462 psl.

    Genovaitė Žukauskienė „Radijas“

    Pelaniškių kaime ūkininko Felikso Kriaučiūno namuose visada prisirinkdavo žmonių pasiklausyti, ką kalba ir groja radijas, nes jis pirmasis buvo įsigijęs aparatą. Vėliau šiame kaime (gal tarp 1930 – 1935 m.?) Pranas Rudys, kuris lankė Pašvitinio mokyklą, padedant mokytojui Antanui Salickui, pats ėmė montuoti radijo imtuvus. Mokytojas Salickas buvo suorganizavęs radijo mėgėjų ratelį. Čia pagal schemas montuodavo detektorinius radijo imtuvėlius, o vėliau, apie 1937 m., ir lempinius. Reikiamas detales mokytojas parveždavo iš Joniškio, o dėžutes imtuvėliams mokiniai susikaldavo patys. Kadangi tuos imtuvėlius montuodavo per rankdarbių pamokas, mokytojas Antanas Salickas ir mergaitėms paaiškindavo, kaip veikia radijas. (30) Apie 1927 m. detektorinį radijo imtuvą pats susimontavo ir Jonas Valiulis iš Gražaičių. Radijo imtuvą pats buvo susimontavęs ir dievdirbys Jonas Remeika. (51)

    2014 m. „Pašvitinys“ 887 psl.

    P.S.: (30) ir (51) - tai informacijos šaltinių, kuriais remiamasi šiame tekste, nuorodos (originalioje knygoje).


    Pašvitinio mokyklos vienos laidos istorija

    Aldona Elena DIRBANAUSKIENĖ (VAITEKŪNAITĖ)

    „1937 metais Pašvitinyje buvo pastatyta tipinė dviejų aukštų medinė pradžios mokykla. Nuo 1944 iki 1950 metų čia buvo progimnazija, o nuo 1950 metų – septynmetė mokykla. Nuo 1954 metų ši mokykla tapo vidurine mokykla. 1976 metais pastatyta nauja erdvesnė mokykla“ (monografijos „Pašvitinys“ 528 psl.).Mūsų klasė baigė šią mokyklą 1953 metais. Taigi, pradėjome mokslus progimnazijoje, o baigėme septynmetę mokyklą.

    1953 m. birželio 24 d. per išleistuves su auklėtoja Birute Pečiulyte Levanaitiene. Iš kairės į dešinę pirmoje eilėje (sėdi): I. Nainytė, G. Urmonaitė, L. Povilaitytė, J. Baikauskaitė, antroje eilėje: R. Zuokaitė, D. Putinaitė, A. Vaitekūnaitė, L. Jurgaitytė, S. Giruckaitė, A. Tamulytė (?), Z. Bilevičiūtė, A. Radžvilaitė, trečioje eilėje: A. Baikauskas, J. Budrys, V. Valteris, klasės auklėtoja Birutė Pečiulytė Levanaitienė, A. Jonaitis, J. Petrutis, P. Slapšinskas

    Buvom prieškario ir karo metu gimę vaikai, susirinkę iš aplink Pašvitinį išsidėsčiusių kaimų (Gintarų, Bupštų, Kivylių, Puodžiūnų, Tūbinių, Sodeliškio, Binėnų, Gaubių ir kt.). Tik viena iš klasės – Laima Povilaitytė – buvo iš miestelio. Nemažai daliai vaikų į mokyklą teko pėsčiomis keliauti po 4–5 kilometrus. Liūdniausia buvo žiemą, kai kelius užpustydavo, o ir sniego danga buvo žymiai storesnė, negu šiais laikais. Tuo metu niekas kelių nevalė. Labai džiaugdavomės, jei koks keliautojas rogėmis prisivydavo ir pavėžėdavo. Pavasarį dažnai patvindavo, tai į mokyklą ateidavome šlapiomis kojomis, nes avėjome naginėmis, kaliošais, retas kuris turėjo batus. Linksmiausia būdavo į mokyklą keliauti vėlų rudenį, kai užšaldavo pelkės, grioviai. Keliaudavome virtine ledu vos ne iki pat mokyklos. Bet buvo viena blogybė: greit suplyšdavo apavas. Namuose niekas už tai negyrė. Žmonės gyveno nepritekliuje. Be to, pokario metai buvo neramūs. Vyko pokario rezistencija. Gyventojai buvo įbauginti, tai persidavė ir vaikams. Regėjome siaubingus vaizdus, kaip miestelio aikštėje galvomis į bažnyčios tvorą gulėjo partizanų kūnai (tas vaizdas dar ir dabar labai ryškus, nes vienas jų buvo kaimynas iš gretimo kaimo). Matėme suvežtus į miestelio aikštę Sibiran tremiamus žmones, verkiančius vaikus...

    Aš į Pašvitinio mokyklą atėjau į trečią klasę iš Rimdžiūnų pradžios mokyklos. Taip vadinosi mokykla, įsikūrusi Peluodžių kaime, ištremto į Sibirą Šerkšnio sodyboje. Mokė jaunutė ir labai graži mokytoja Indriulytė. Antrą klasę baigiau taip pat Peluodžių kaime, tik kito ištremtojo į Sibirą name.

    Pašvitinyje trečioje klasėje mus mokė mokytoja Stasė. Iš to laikotarpio mažai ką prisimenu. Atmintyje įstrigę vos du įvykiai, nesusiję su mokslu. Pirmasis įvykis nutiko besimokant trečioje klasėje. Gražią pavasario dieną mokytoja, pasakiusi, kad jai reikia išeiti iš paskutinės pamokos ir prigrasinusi ramiai sėdėti klasėje, išėjo. Mes palaukėme, kol jos kelyje nebesimatė, išbėgome į aikštę žaisti kvadratą. Tai buvo pats mėgstamiausias žaidimas (žinau, kad ir šiais laikais pradinukai dievina šį žaidimą). Deja, dvi mergaitės liko sėdėti klasėje. Kitą rytą per pirmą pamoką mokytoja visus žaidusius sustatė į kampus, prie sienų... Man teko stovėti prie lentos. Daugelis mergaičių verkėme, delnais ar rankovėmis braukdamos ašaras. O aš net namo grįžau „išsipudravusi“ kreida... Kol mes atlikome bausmę, tos dvi mergaitės sėdėjo suoluose. Tas įvykis man parodė, kas yra bausmė, išdavystė, tikra draugystė.

    Kitas įsiminęs dalykas buvo tai, kad viena mokinė mokytojai atnešdavo medaus, dešros ir kitų maisto produktų. Tuo metu man būdavo skaudu, nemalonu, kad aš nieko negaliu atnešti mokytojai. Galvodavau, kad man mokytoja už tai rašo blogesnius pažymius. Po to prisimindama tas dienas, svarsčiau, kad gal tai buvo kyšis, kad dukrai rašytų geresnius pažymius, o gal kadangi tais laikais mokytojai sunkiai vertėsi, tai kas galėjo, tas rėmė materialiai. Dabar manau, kad tai buvo kyšis, nes mergaitė taip ir nebaigė septynmetės mokyklos, užsisėdėjo, berods, penktoje klasėje. Baigiant trečią klasę mokytojos vyras (dirbo pieninėje) buvo perkeltas į kitą rajoną, tai ir mokytoją išlydėjome su dovanomis: susimetę kapeikas nupirkome „bovelnines“ (medvilnines) ilgas kojines ir odekolono buteliuką... Viskas pasikeitė, kai perėjome į penktą klasę. Skirtingus dalykus dėstė vis kiti mokytojai, turėjome puikią klasės auklėtoją Birutę Pečiulytę–Levanaitienę. Mus mokė mokytojai Aldona Valiulytė–Krištopaitienė, Donata Ladygaitė–Mockūnienė, Zina Selezniovaitė, muziką dėstė Vincas Šmailys...

    Klasės auklėtoja buvo labai švelni, tolerantiška. Mes ja labai didžiavomės. Bet buvome vaikai... Prisimenu vieną šunybę, kurią jai iškrėtėme. Tuo metu kiekvienam mokiniui buvo privaloma užsiprenumeruoti laikraštį „Lietuvos pionierius“. Sutartą dieną atsinešėme sukrapštę tuos pinigėlius. Tačiau kažkuriam šovė mintis: „Nesisakykime!“. Auklėtojai, atėjus į klasę ir pradėjus pildyti prenumeratos lapus, trys iš eilės mokiniai atsisakė prenumeruoti laikraštį. Tada auklėtoja nieko nepasakė, tik atsistojo ir išėjo iš klasės. Susižvalgėme, nuščiuvome... Ta auklėtojos tyla... Po pamokų susiradome auklėtoją, įteikėme užpildytus prenumeratos lapus, pinigus ir atsiprašėme.

    Popamokinės veiklos mokykloje buvo nedaug, nes visi skubėdavome namo. Prisimenu, kad dainavau mokyklos chore, o pavasarį važiavome į Linkuvą, į dainų šventę (tada Linkuva buvo rajono centras). Su arčiau miestelio gyvenančiais mokiniais mokytoja Donata Ladygaitė pastatė spektaklį „Tania“. Pagrindinius vaidmenis atliko klasės draugai Laima Povilaitytė ir Vaclovas Valteris. Buvo organizuota ekskursija net į Rygą.

    1953 m. 22 mūsų klasės mokiniams buvo įteikti septynmetės mokyklos baigimo pažymėjimai. Baigta viena gyvenimo pakopa – reikėjo rinktis, ką darysime toliau. Vieni neturėjo galimybių toliau siekti mokslų, todėl liko gyventi savo kaimuose ir padėti tėvams, arba įsidarbino artimiausiuose miesteliuose (Aldona Radžvilaitė, Juozas Budrys, Jurgis Petrutis ir kt.). Lionė Jurgaitytė, Emilija Gailiūnaitė, Zina Bilevičiūtė, Felė Nainytė, Gema Urmonaitė baigė specialiąsias vidurines mokyklas ir dirbo pagal įgytą specialybę (prekybininkėmis, darželio auklėtoja, akušere). Šeši baigė aukštuosius mokslus (kas stacionare, kas neakivaizdiniu būdu): Stasė Giruckaitė (mokytoja), Laima Povilaitytė (mokytoja), Alfonsas Jonaitis (biomedicina), Pranas Slapšinskas (statybos inžinierius), Janina Tumaitytė (mokytoja), Aldona Vaitekūnaitė (mokytoja).

    Stasė Giruckaitė mokytojavo Kupiškio rajone (pagal paskyrimą), vėliau dirbo metodininke Šiaulių pedagoginiame institute. Laima Povilaitytė dirbo Joniškio rajone, po to Vilniuje. Pranas Slapšinskas vadovavo darbams, statant Mažeikių naftos gamyklą. Janina Tumaitytė dėstė geografiją ir anglų kalbą Panevėžyje. Man pagal paskyrimą teko dirbti Kupiškio rajone, vėliau Pakruojyje ir Kelmėje.

    Aukščiausiai į mokslo viršūnes užkopė Alfonsas Jonaitis. Jis buvo entomologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras. Yra parašęs nemažai mokslinių straipsnių. 2004 m. apdovanotas Lietuvos mokslo premija. Irena Nainytė baigė vidurinę mokyklą ir buvo ilgametė Pašvitinio seniūnijos darbuotoja.

    Apie likusius klasės draugus žinių neturiu.

    Norėčiau pakomentuoti savo kelią į tolimesnį mokslą ir profesijos „pasirinkimą“. Kadangi gyvenau Gintarų kaime (dabar jau tokio kaimo nebėra) su silpnai matančia močiute, o tėvas gyveno Gudelių kaime (jau irgi išnykęs), tai apie tolimesnius mokslus negalvojau. Per vasarą dirbdavau kolūkyje, už močiutę atlikdavau visas normas. Prabėgus keletui dienų po išleistuvių ėjau į mokyklą pasiimti išleistuvių nuotraukų. Kelyje sutikau mokyklos direktorę Nataliją Švereikaitę. Ji manęs paklausė, kur aš stosiu. Atsakiau: „Pas Lapinską (buvo toks brigadininkas) į burokų vagą“. Ji nieko nesakė, taip ir išsiskyrėme. Po kelių dienų kažkas pranešė, kad mane kviečia tėtis. Kai nuėjau į Gudelius, tėtis pasakė: „Važiuosi mokytis į Šiaulius, į mokytojų seminariją (tuo metu taip vadinosi pedagoginė mokykla)“. Tai toks buvo mano profesijos „pasirinkimas“. Tačiau to nė kiek nesigailiu, neįsivaizduoju kokio nors kito darbo. Švietimui atidaviau 46 metus.

    Pašvitinį palikome prieš 69 metus. Išsibarstėme, tačiau buvo malonu vėl ne kartą susitikti. Buvome net nuvažiavę į Rudnią (Varėnos rajonas), aplankėme savo auklėtoją, vaišinomės grybais, dalijomės prisiminimais... Laikas bėga kaip upėje vanduo. Rodos, neseniai mūsų balsai klegėjo Pašvitinio padangėje, o jau nemažai klasės draugų iškeliavo Anapilin (Stasė Giruckaitė, Vaclovas Valteris, Juozas Budrys, Alfonsas Jonaitis, Lionė Jurgaitytė, Jurgis Petrutis, Dalė Putinaitė,...).

    Mokykla vėl subūrė po 45-erių metų

    2009 m. rugsėjo 1 d.

    Audronė Viktorija ŠKIUDAITĖ

    SKAITYTOJOS LAIŠKAS

    Vasarai baigiantis, Pašvitinio (Pakruojo rajonas) pagrindinės mokyklos koridoriuose skambėjo 1964-ųjų metų Pašvitinio vidurinės mokyklos abiturienčių, dabar jau solidaus amžiaus ponių, krykštavimai, išvydus dešimtis metų nematytus veidus.

    Ne atsitiktinai pasakiau, kad buvo susirinkusios abiturientės, nes tą laidą baigė devynios merginos. Į susitikimą atvyko šešios buvusios mokinės ir net keturios mokytojos: klasės auklėtoja, anglų kalbos mokytoja Danutė Aleknavičienė, istorijos mokytoja Nijolė Šešplaukienė, lietuvių kalbos mokytoja Sigita Kasiulienė ir fizikos mokytoja Danutė Beleckienė.

    Mūsų, mokinių, prisiminimuose mokykla visada buvo piešiama šviesiomis spalvomis, nes tą šviesą palaikė būtent mokytojai. Kaip išsireiškė viena iš šio susitikimo organizatorių, buvusi šios mokyklos mokinė ir pedagogė, dabar Žeimelio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Raimonda Gasperavičienė, iš Pašvitinio visada sklido betarpiškumo, demokratiškumo dvasia, mokytojai čia buvo ir tebėra mokinių bičiuliai, vyresnieji draugai.

    Buvusios abiturientės ir mokytojos buvo supažindintos su mokyklos istorija, kurią gabūs pašvitiniečiai sudėjo į nemažos apimties filmą.

    Pagerbtas tuometinio mokyklos direktoriaus Kazimiero Pukenio atminimas, aplankyti fizinio lavinimo mokytojo Broniaus Šešplaukio ir muzikos mokytojo, muzikos entuziasto Kazimiero Gustevičiaus kapai Pašvitinio miestelio kapinėse.

    Prieš 45-erius metus mokyklą baigusios abiturienės neberado ne tik kai kurių savo mokytojų, bet ir senosios mokyklos pastato, statyto 1937 metais ir stovėjusio už miestelio, prie kelio į Žeimelį, šalia caro laikų sandėlio, kuris, beje, ir šiandien tebestovi.

    Pašvitinio vidurinės mokyklos penktosios laidos abiturientės, dėkingos Pašvitinio pagrindinės mokyklos šeimininkams už priėmimą ir savo bendramokslėms — Liucijai Čepanauskienei iš Joniškio, Genei Virbickienei iš Pakruojo ir Raimondai Gasperavičienei iš Žeimelio už šio susitikimo organizavimą.

    SUSITIKIMAS: Pašvitinio vidurinės mokyklos 1964-ųjų metų penktosios laidos abiturientės su savo mokytojomis.

    Gyvenimas bėga, skuba, nesustoja...

    Na ir kas

    Na ir kas, kad metai bėga
    Lyg upelyje vanduo.
    Skruostu ašara nurieda...
    Bet „širdy dar ne ruduo“...

    Kad ir kiek prabėgtų metų,
    Čia atvyksim vėl ir vėl.
    Taip yra, ir Dievas mato,
    Brandesni vis kažkodėl...

    Sunkiau nešim metų naštą,
    Gal išnyksim nebūty...
    Nepamiršim šito krašto,
    Nors ir būsime toli.

    Mano miela mokyklėle,
    Būk gera, jauna, graži.
    Čia sugrįšim vėl ir vėlei –
    Pasiilgsim, dievaži,

    To skambučio linksmo juoko,
    Kuris primena dienas,
    Kada buvome pirmokai,
    Pirmą meilę, svajones...

    Elena Petrauskaitė-Eidukienė

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 118% (+46513-7136=39377 wiki spaudos ženklai).
    • Šarūnas Burdulis – redaktorius – 0% (+40-0=40 wiki spaudos ženklai).