Pašvitinys

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Pašvitinys
   H-Pasvitinys.jpg   
Pasvitinys2.JPG
Pašvitinio bažnyčia

Pašvitinys
Koordinatės:56°09′40″N 23°49′01″E / 56.161°N 23.817°E / 56.161; 23.817 (Pašvitinys)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Šiaulių apskritis
Savivaldybė: Vėliava Pakruojo rajono savivaldybė
Seniūnija: Pašvitinio seniūnija
Gyventojų: 239 (2021 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(34b kirčiuotė)[2]
Vardininkas: Pašvitinỹs
Kilmininkas: Pãšvitinio
Naudininkas: Pãšvitiniui
Galininkas: Pãšvitinį
Įnagininkas: Pãšvitiniu
Vietininkas: Pašvitinyjè
Istoriniai pavadinimai


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: PašvitinysVikiteka

Pašvitinys – miestelis Pakruojo rajono savivaldybėje, 13 km į šiaurės vakarus nuo Linkuvos, prie kelio  152  JoniškisLinkuva. Seniūnijos ir Centro seniūnaitijos centras.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Mūrinė Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1852 m.
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg Pašvitinio mokykla
Japanese Map symbol (Library).svg Pašvitinio biblioteka
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png Paštas (LT-83028)
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS



PAŠVITINIO HERBAS

H-Pasvitinys.jpg

Vietovės vardas kilęs nuo Švitinio upės, kairiojo Lielupės intako, vingiuojančio pro miestelį.

Plačios Pašvitinio lygumos gyvenamos nuo senų laikų. Apie tai byloja už poros kilometrų esančio Peleniškių piliakalnio archeologiniai radiniai – iečių antgaliai, metalo papuošalai, akmeniniai kirvukai.

Jau LDK laikais Pašvitinys buvo valsčius. Valsčiaus centru miestelis išliko ir caro Rusijos laikais. XV a. antrojoje pusėje Pašvitinyje buvo pastatyta pirmoji Švč. Trejybės bažnyčia.

1852 m. parapijiečių lėšomis pastatyta nauja mūrinė gotikos stiliaus bažnyčia, 1857 m. konsekruota vyskupo M. Valančiaus.

Nuo 1928 m. Pašvitinyje gyveno ir čia 1934 m. kovo mėnesį mirė kunigas Juozas Dabužis-Dabužinskas, žinomas visuomenininkas, prieškarinės lietuvių spaudos bendradarbis, Lietuvos valstybės delegatas Taikos konferencijoje Paryžiuje (1919 m.).

Pašvitinyje prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė „Saulės“ draugijos skyrius, mokykla, gyvavo lietuviškas choras. Dainavimo tradicijos pašvitiniečiai tęsė tarpukario laikais – 1930 m. vykusioje Lietuvos dainų šventėje dalyvavo Pašvitinio šaulių choras (dirigentas P. Bartkevičius).

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, Pašvitinyje išrinktas valsčiaus komitetas, vadovaujamas 1905 m. revoliucijos dalyvio Prano Valiuko.

1920 m. sausio 16 d. kautynėse su bolševikais, iš Žeimelio pasiųstais užimti Pašvitinį, prie Rimkūnų dvaro, buvusios mokyklos žuvo milicininkas Aleksandras Vainauskas. Tai pirmoji Lietuvos ginkluotųjų pajėgų auka kovoje dėl nepriklausomybės. Jis po mirties 1935 m. apdovanotas savanorio-kūrėjo medaliu, o portretas atsirado karo muziejuje. Pagerbdama nepriklausomybės kovų dalyvį, Pašvitinio visuomenė miestelio kapinėse pastatė paminklą.

Pašvitinio parapijoje, Bučiūnų kaime, gimė karo technikos žinovas, tarpukario Lietuvos kariuomenės brigados generolas Klemensas Popeliučka (1892-1948).

Su Pašvitiniu susiję buvusio Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus prof. Vinco Čepinskio, rašytojo, literatūros kritiko K. Korsako vardai. Gavenonių dvare gimė visuomenės veikėja Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė (1885-1968), Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos žmona, aktyvi lietuvių tautinio atgimimo, kultūrinio judėjimo dalyvė.

Pašvitinys istorinio herbo neturėjo. Kuriant miestelio herbą, atsižvelgta į vietovės žemdirbišką charakterį, Žiemgalos krašto aludarystės tradicijas.

Sukūręs keletą herbo eskizų, prof. J. Galkus apsistojo ties senovės žiemgalių žemdirbystės įrankio – kaplio ir apynio spurgos kompozicija. „Visais laikais po sunkių, alinančių darbų mūsų protėviai mėgo atsigaivinti, sūrų prakaitą nuplauti alučiu“,- šmaikštavo dailininkas, pristatydamas herbo projektą Heraldikos komisijai.

Pašvitinio herbą 1995 m. gegužės mėnesį dekretu patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas. Herbą pašventino arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, dalyvavęs miestelio herbo šventėje.

Alfredas Šimkus

Šaulių sąjunga Pašvitinyje tarpukariu*

Vytautas Rapolas Kriaučiūnas „Pašvitinys“p.281


Lietuvos Šaulių sąjunga susikūrė ir išaugo 19191920 m. iš lietuvių savisaugos sąjūdžio, valsčiaus savanorių, kovojusių su atėjūnais ir savais bolševikais, su bermontininkais Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje, iš milicininkų, siekusių palaikyti visuomenėje tvarką, kurios taip trūko.

„Šaulių Sąjungos tikslas yra stiprinti tautos atsparumą ir valstybės gynimo pajėgas ir siekti, kad kiekvienas lietuvis būtų šaulys. Šaulių Sąjungos šūkis: „“Nepriklausomai Lietuvai“ . Šaulys yra Lietuvos nepriklausomybės saugotojas, pasirengęs dirbti Lietuvos saugumui, stiprybei ir gerovei. Savo noru įstodamas į Šaulių Sąjungą, prisiekia arba iškilmingai pasižada ginti Lietuvos nepriklausomybę, nesigailėdamas savo sveikatos ir gyvybės“. (Iš Šaulių sąjungos statuto.)

Šaulių organizacija atsirado ir plėtojosi Kaune nuo 1919 m. birželio – liepos mėnesio. Organizatoriai – Vladas Putvinskis-Pūtvis, Matas Šalčius, Adolfas Klimas, Faustas Kirša, Antanas Žmuidzinavičius. Pirmieji Šaulių sąjungos įstatai paruošti 1919 m. rugsėjo 15 d. Centro valdybos posėdis įvyko rugsėjo 20 d. A. Vienuolis-Žukauskas parašė atitinkamą atsišaukimą. Nuo rugsėjo mėnesio pradėjo steigtis būriai ir skyriai valsčiuose. „Gruodžio mėnesį buvo jau 16 skyrių su 39 būriais, kurie skaitė 805 narius“ .

1920 m. priimti Šaulių sąjungos įstatai. 1921 m. Lietuvos Seimas priėmė Šaulių sąjungos įstatymą. 1922 m. įvyko visuotinis suvažiavimas, priimtas statutas1.

„Mūsų jaunutei policijai (tada ji buvo vadinama milicija) ir kariuomenei šoko į pagalbą pati visuomenė. Tai savanoriai vyrai, patys pasirinkę sau vadus ir patys pasirūpinę sau ginklų, būtent tie, kuriuos paprastai vadiname partizanais. Jų tikslas buvo – neatsitraukiant nuo savo gyvenamų vietų, padėti kariuomenei. Garsūs buvo šiaurės rytų partizanai; iš jų vadovų garsėjo Navakas, Marma ir kiti“. […]

„Partizanai Šaulių sąjungai pasitarnavo sukeltuoju ryžtingu kariniu ūpu ir savo žmonėmis. Tam yra daug liudijimų. Sakysim, Šiauliuose partizano vardas neskirta nuo šaulio. 1919 metų gruodžio 10 dienos protokole kalbama apie „Šiaulių šaulių – partizanų skyriaus steigiamąjį susirinkimą“. Taip pasitaikydavo net ir 1920 metais“ 2.

Kas buvo šiaurės rytų Lietuvos partizanai, pagalbinė milicija, su kuo jiems teko kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės?

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai suskirstė Lietuvą į apskritis („kreisus“). Joniškėlio kreisui priklausė 14 valsčių: Daujėnų, Joniškėlio, Klovainių, Krinčíno, Kriukų, Linkuvos, Pakruojo, Pasvalio, Pašvitinio, Pušaloto, Pumpėnų, Saločių, Vaškų ir Žeimelio. Kriukų, Klovainių, Pakruojo ir Pašvitinio valsčiai buvo priskirti iš Šiaulių apskrities.

„Apskrities centru buvo nužiūrėtas Joniškėlio Karpių dvaras. Dvaro administracijos dviejų aukštų mūriniame name įsikūrė apskrities viršininko įstaiga ir apsigyveno jos tarnautojai. Gretimame trobesyje buvo įrengtas kalėjimas. Į naują apskrities centrą netrukus buvo išvestas iš Šiaulių Gubernijos siaurasis geležinkelis. Gausūs dvaro ūkio trobesiai buvo paimti įvairiems sandėliams, kurie greitai prisipildė iš gyventojų renkamomis gėrybėmis... Sutvarkytos jos buvo kraunamos į traukinėlį ir vežamos į badaujantį „vaterlandą“ 3.

Šis tas apie Pašvitinį ir jo apylinkę

Domas Adomaitis „Pašvitinys“ p. 748-752


Paprašytas parašyti atsiminimus apie Pašvitinio ir jo valsčiaus gyvenimą, pirmiausia pažymėsiu, kad tai nedidelis miestelis prie Šiaulių – Žeimelio vieškelio. Pavadinimas rodo, kad jis yra prie į šiaurę tekančio Švitinio, kuris pavasarį labai patvindavo ir plačiai užliedavo pievas. Mano gimtinė Laitiešiniai taip pat buvo prie Švitinio. Kitoje kaimo pusėje buvo mažesnis upelis – Juodupis, prie kurio kiek toliau į pietus yra vienintelis apylinkėje Pelaniškių piliakalnis. Didelės pievos – didelės ir šienapjūtės su talkomis, dainomis ir vaišėmis.

Tėvo, senelio ir kitų žmonių pasakojimu – mūsų, Gražaičių ir Giedraičių kaimų žemės – tai buvęs vyskupo Giedraičio dvaras. Minėdavo gyvenamąjį namą, kurio viename kambaryje vyskupas laikydavęs šv. Mišias. To kambario sienos buvę išklotos raudonu kilimu, bet mano laikais jame buvo vištų laktos. Buvo išlikęs ir pusiau mūrinis klojimas. Didžiulis šimtametis topolis su nepaprastai dideliu gandralizdžiu dominavo visoje sodyboje. Tik nebuvo žymės, kad dvaras būtų turėjęs pastatus darbininkams gyventi.

1841 m. buvo suvalstybinti bažnytiniai dvarai. Turbūt po to vyskupo Giedraičio dvaro žemėje ir bus atsiradę Laitiešinių su septyniais ūkininkais, Gražaičių su 60 ar 70 gyventojų, turinčių vieną – keturias dešimtines žemės, ir Giedraičių kaimai. Užtat ūkininkams nereikėjo toli ieškoti samdomų bernų, mergų ar piemenų.

Užrašas ant pamato rodė, kad Laitiešiniuose mano senelis jau 1863 metais buvo pastatęs namą su gryčia ir seklyčia, o namo viduryje – su mėsos rūkykla. Mūsų devynių vaikų šeima gimė ir augo po šiaudiniu stogu. “Gonkų“ baltos kolonos ir baltos namo langinės išskyrė namą iš visos apylinkės. Keturiais didžiuliais kaštonais gėrėdavosi net vieškeliu pravažiuojantieji.

Kaip senelis pasakojo mano tėvui, pirmoji Pašvitinio bažnyčia buvus medinė, statyta iškirtus didelį eglyną vyskupo žemės plotuose. Mūsų laikais dar tebebuvo Laitiešinių ir Pelaniškių miškas. Tarp Laitiešinių miško, vadinamo Skrebiškiais, ir Švitinio pievų buvo molio kasyklos – „molbesčiai“ – ten nakčiai ganytis ūkininkai palikdavo arklius su kumeliukais. Esą, jei pasirodydavę vilkai, arkliai suprunkštę bematant susirinkdavę į ratą, galvas sukišę į centrą. Į vidurį subėgdavę ir visi kumeliukai. Vilkai, vengdami arklių kanopų, nieko nelaimėję pasitraukdavę. Netolimo Meškuičių miestelio pavadinimas rodo, kad apylinkėje būta ne tik vilkų, bet ir meškų.

Mūsų sodyba buvo pačiame kaimo viduryje. Bendrųjų reikalų aptarti į virbę rinkdavosi pas mus. Čia nutardavo, ką samdyti piemenų viršininku – „kerdžium“, nes viso kaimo karvės ir avys buvo varomos į bendrą ganyklą. Kiekvieną rytą viršininkas savo birbyne prikeldavo piemenis ir surinkdavo „tabūne“ (kaimo gale) bandą. Prasidėjus plėšikavimui, buvo įvesta naktinė sargyba, kurios ženklas – speciali lazda („krivūlė“) – buvo nunešamas kitos nakties sargybiniui. Pasirodžius pasiutusiam šuniui, visi turėjo ne tik pranešti, bet ir dalyvauti jį nugalabijant.

Ano meto kaimo (ne vienkiemių) gyvenimas buvo paprastas, bet gana įdomus. Ūkininkai augino javus. Moterys verpė, audė, mezgė. Vyrai plūkė linus, kanapes, vijo virves. Daugelis turėjo namines girnas gyvulių pašarui ir duonai bei ragaišiui susimalti, tačiau apylinkėje buvo ir net penki vėjo malūnai. Javus kūlė per kaimus vežamos kūlimo mašinos, garo katilų varomos. Žibalo reikėjo tik šviesai. Ratams „šmėrę“ (tepalą) pasigamindavo iš beržo deguto ir kalkių.

Šienapjūtei, linaraučiui ir kūlimui talkos buvo neišvengiamos. O kur talkos, ten suėjimai su vaišėmis ir naminiu alučiu. Arielką gėrė tik žinomi girtuokliai. Tėvas buvo pasidirbęs linams minti mašiną, kurią naudojo visas kaimas. Linų džiovinimas jaują paversdavo paslapčių karalija. Mes, vaikai, prisiklausę pasakų, sutemus bijodavome net už klojimo išeiti.

Visi turėjo linmarkas, kuriose sumerkti ir akmenimis prislėgti linai buvo laikomi tam tikrą laiką prieš juos paklojant laukuose. Dauguma tų linmarkų buvo patvinusio švitinio užliejamose pakrantėse. Pavasarį jos prisipildydavo vandens ir žuvų, užtat mūsų, paauglių, pareiga buvo jas išgaudyti, nes linus sumerkus žūdavo. Caro laikais pardavimui paruošti linai buvo vežami į Rygą, o javai – į Joniškį. Mūsų „gonkos“ vasaros vakarais sutraukdavo kaimo jaunimą. čia aidėjo ne tik liaudies dainos „Ant kalno karklai siūbavo“ ,“Sudiev, kvietkeli…“ , bet tėvas, armonika pritardamas, padainuodavo ir iš senelio girdėtų baudžiavos dainų. Tokį kaimo gyvenimą tėvas laikė labiausiai nepriklausomu. Bet buvo ir nerašytas įstatymas: būk sveikas, nes artimiausias gydytojas buvo Joniškyje ar Linkuvoje, o ligoninė – Šiauliuose.

Norėčiau pastebėti, kad ano meto gavėnių pasninkai buvo privertę žmones valgyti patį sveikiausią – lietuvišką sėmenų aliejų; tą sakau kaip chemikas tyrėjas. Jis yra labiausiai chemiškai neprisotintas, užtat labiausiai vertinamas dažų pramonėje. Jis gali būti ir vėžio sukėlėjų – laisvųjų radikalų naikintojas, taip pat ir kietojo cholesterolio minkštintojas. Suminkštinto cholesterolio dalelės lengviau praeina pro arterijų kapiliarus…


Pirmasis pasaulinis karas ir pokaris


Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, į caro kariuomenę paima mūsų gerąjį Juozą Šerkšnį, kelis metus tėvui padėjusį ūkio darbuose. Gandų paveikti su parapijos klebonu į jo tėviškę Jūžintus nuo fronto pabėga vyriausioji sesuo Veronika ir brolis Pranas. Sesuo atsiduria Kryme pas Medemrodės Zubovus, o brolis – Japonijoje, iš kurios 1918 m. pasiekia Sietlą (JAV).

Pašvitinio žydai, bėgdami į Rusiją, atvežė sunkią spintelę ir, tėvui leidus, paliko ją lozaunėje. Spintelėje buvo jų sinagogos Tora ir kiti dokumentai. Po karo grįžę spintelę tuoj pasiėmė ir dėkojo tėvui už jų šventenybių paglobojimą.

Prisikrovę vežimą mantos ir mus tris mažiukus, tėvas su motina pasitraukė pas savo seserį į Višeikius. Namie liko dvi vyresnės seserys su samdiniais. Po savaitės ar dviejų sulaukėme būrio vokiečių raitelių, kurie labai mielai pasinaudojo daržinėje sukrautu šienu. Stebėjomės, kad jie savo arkliams vietoj avižų davė rudą cukrų. Jiems išjojus, prisirinkome daržinėje paliktų šovinių...

Karui pasibaigus, grįžtantieji vokiečių kariai žygiavo vieškeliu Pašvitinio link. Jiems praėjus, iš griovių prisirinkome ne tik šovinių, bet ir kariškų šautuvų. Ir aš turėjau šautuvą varnoms šaudyti.

Vokiečiams besimaišant, Pašvitinio pradžios mokyklos mokytojas Bortkevičius, dar pamokų laikui nepasibaigus, liepė mums eiti namo, nes „į miestelį kažkas atjojo“ . Vietoj bėgę namo, pasukome į turgavietę. Ten radome keturis ar penkis raitelius su šautuvais ant pečių ir durtuvais ant šautuvų. Daug nelaukę išbėgiojome, bet buvome nustebę, kad jie sėdi ant arklių be balnų ir atrodo kaip paprasti driskiai. Vėliau kalbėjo, kad jie, pamatę iš Joniškio atjojančius vokiečius, paleido į juos kelis šūvius ir pabėgo.

1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, dar visko buvo. Lietuvos kariuomenė kariavo su lenkais, bermontininkais ir Rusijos organizuojamais proletarais, o mūsų apylinkėje plėšikavo „plienčikai“ – buvę karo belaisviai. Kas naktį buvo kankinamas kuris nors padoriau gyvenęs ūkininkas, reikalaujant aukso ir pinigų. Policijos beveik nebuvo. Susikūręs šaulių būrys ėmė ieškoti plėšiko. Pagavo – to paties šaulių būrio vadas!.. Jį išvežė į Šiaulius, iš ten jis nebegrįžo. Nepasisekė ir kitam plėšikui. Išmušęs langą, nors ir įspėjamas, veržėsi į vidų, tačiau ginklą turėjęs ūkininkas jį patiesė. Žmonės pasakojo, kad laidodamas nušautąjį sūnų, tėvas aimanavo: „Aš jam visad sakiau – papuolė – pagriebk, pamatei – pabėk. Ale ne –– vogė, vogė, kol patiko šuns smertį!“ Taip plėšikavimas apylinkėje baigėsi.

Ir kokia staigmena – netrukus kaime atsirado visas būrys Lietuvos karių. Jie apsinakvojo mūsų seklyčioje. Ir niekad nepamiršiu, kaip motina glostė karius, jų uniformas ir vis džiaugėsi: „Juk tai Lietuvos kareivėliai, tai mūsų gynėjai!“ O aš ir šiandien tebegirdžiu jų dainą:

          
Gaila, gaila Lietuvos,
Tos šalelės mylimos.
Už tėvynę kraują liesim,
Už Lietuvą galvas dėsim.

Atkūrus nepriklausomybę, apylinkės gyvenimas ėmė sparčiai keistis. Iš caro laikų prie miestelio buvo išlikęs mūrinis sandėlis (magazinas). Ūkininkai kasmet turėjo atnaujinti „apsaugai nuo bado“ tame sandėlyje privalomą laikyti grūdų kiekį. Caro valdžiai išnykus, sandėlis liko tuščias. Mokytojų pastangomis aruodai buvo pašalinti ir jų vietoje įrengta scena vaidinimams. Ir man teko matyti toje scenoje suruoštą Gustaičio pjesės „Genovaitė“ vaidinimą, kuriame dalyvavo ir mano sesuo Olė. Vaidinimą žiūrėdami žmonės verkė, ir man, kokių devynerių metų žiūrovui, buvo gaila nelaimingos mergaitės.

Nepriklausomybės laikais netoli magazino buvo pastatyta nauja miestelio mokykla.

Melioracija labai padidino ariamosios žemės plotus, bet pamažino pievas ir nusausino Niurbalą – laukinių žąsų, ančių ir gulbių karaliją. Gražaičių gyventojai beveik padvigubino ariamosios žemės plotus. Laitiešinių ganykla taip pat buvo nusausinta, ir brolis Pranas, paveldėjęs tėviškę, sutiko ją paimti, tuo pašalindamas kliūtį kaimui išeiti į vienkiemius. Čia dauguma žmonių pasijuto turtingesni, bet vakaronės, bendri suėjimai, talkos su dainomis išnyko.


Pašvitinyje buvo kelios privačių asmenų krautuvės ir pagrindinė Vartotojų bendrovės įvairių prekių parduotuvė. Atkūrus nepriklausomybę, toji bendrovė tapo „Lietūkio“ skyriumi, o „Pienocentras“ padėjo pastatyti puikiai veikusią pieninę. Šiauliuose įsikūręs „Maisto“ fabrikas supirkinėjo raguočius, bekonus ir išvežimui skiriamas riebias kiaules. Ūkio gyvenimui buvo susidarę palankesnės sąlygos.*

Piliakalnis

Peleniškių piliakalnis (arba Kalnuočių piliakalnis) stūkso Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje, prie Peleniškių ir Kalnuočių kaimų. Pasiekiamas keliu  152  JoniškisLinkuva, Peleniškiuose pasukus į kairę pietų kryptimi ir pavažiavus 330 m pro buvusias dirbtuves – yra priekyje, kiek dešiniau.


Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje netoli Šiurpės dešiniojo kranto. Iš pietų jį juosia pelkėtas Šiurpės slėnis, iš vakarų – pelkė, iš kitų pusių – žemi laukai. Šlaitai statūs, apie 8 m aukščio. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 50×25 m dydžio, 2 m žemesne vakarine dalimi, su 1 m aukščio pylimais galuose: pietuose – 9 m, šiaurėje – 18 m pločio. Geriau išlikęs pietinis pylimas. Jis apie 10 m ilgio ir 1 m aukščio nuo aikštelės, šiaurinis jau beveik visai išskleistas. Šiaurinėje piliakalnio papėdėje iškastas 10 m pločio, 3 m gylio griovys, atkertantis žemesnį trikampį kalvos smaigalį.

Senovės gyvenvietė

Pietinėje, pietvakarinėje ir rytinėje pašlaitėse, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos keramikos. [5]


Peleniškių piliakalnis

Jeigu kam teko, būti ant Kalnuočių piliakalnio, prie Pelaniškių kaimo, galima pastebėti apie piliakalnį kraštovaizdžio atodangą, panoramą. Anksčiau iš šios vietos buvo galima matyti aplinkinių Pelaniškių, Satkūnų, Petroniškių, Šiaudinių, Gevenonių, Višeikių, Rimkūnų, Tulminių, Gaižūnų, Janelionių, Petrikonių, Ratkūnų Sodeliškių, Kalnuočių kaimus ir jų vienkiemius, Pašvitinio miestelį. Minėtų kaimų sodybose gyveno šeimos, žmonės, kurie dirbo savo įprastą žemės ūkio, kt. darbą, užsiėmė mėgstama kultūrine ar kita veiklą, augino, mokslino vaikus, bendravo....turėjo savo likimą.

Dabar daugumos šių kaimų, sodybų neliko.... Pagal 1970–ųjų metų generalinio plano melioracijos sistemoje reformos įgyvendinimo, kai kurių kaimų vienkieių sodybų savininkams buvo pasiūlyta už varganą užmokestį nusiversti savo sodybos pastatus, išpjauti vaismedžius, medžius, apsigyventi....pageidaujamoje, pasirinktoje vietoje. Galinga melioracijos tecnika išlygino, sutvarkė...., padarė lygius laukus, kur galėjo dirbti galinga kolūkio žemės apdirbimo, derliaus nuėmimo technika. Likę Degimo miškas, kai kur ąžolai, vėjo malūnas, kaimo kapavietės žymintys buvusius kaimus, jų sodybas. Kraštovaizdį puošia (pagyvina) upės Švitinys, Viršytis su į ją įtekančiais iš kairės Degimo ir iš dešinės Maižuva, Kapupė upėmis. Sankirtoje su magistraliniu keliu Nr.1609 Bariūnai-Bučiūnai-Pašvitinys-Linkuva. Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nepripažintos nuo tarybinių valdymo metų, įvardytos melioraciniais grioviais, nepaženklintos „ Vandens telkinys“ kelio ženklu. ( pvz.Viršytis Vikipedija) Tiltai per šias upes įvardyti pralaidomis. Apie buvusias, esamas upes galima sužinoti interneto šaltiniuose Viršytis Vikipedija, Lietuvos upės.

Apie minėtų kaimų sodybose gyvenusių šeimų, žmonių gyvenimą, veiklą, likimą fragmentus galimą rasti monografijojose:

  • Pašvitinys, Versmė Vilnius 2014,
  • LINKUVA Žiemgalos leidykla Kaunas 2018,
  • knygose: JANELIONIAI Klaipėda 2019,
  • Vaclovas Lašinis SODELIŠKIAI,
  • Gintaras Lučinskas LIETUVOS KARIUOMENĖS BRIGADOS GENEROLAS KLEMENSAS POPELIUČKA
  • VŠĮ „Gintarinė svajonė“, 2015,
  • ALFREDAS ŠIMKUS „LAIKO ŽINGSNIAI“ Šiauliai Saulės delta, 2007,
  • ALFREDAS ŠIMKUS PALIKĘ BRYDĘ UAB „Litera“ 2020.

Aplinkinių kaimų išsidėstymo pakraštyje, tarp Pelaniškių, Satkūnų ir buvusio Petroniškių kaimų, lauke netoli iki šiol išlikusios Adomaičių sodybos, virš kalniuko‚ buvusių senųjų Satkūnų, kapinių, 1984 IX 7 „Komunizmo ryto“ kolūkio piemenys saugodami kolūkio karvių bandas apie 4 valandą išvydo nenusakomą dangaus švytėjimą ir ant žemės besileidžiančią Mariją su kūdikiu ant rankų. Vieno iš piemenų Jono Mieliausko, mačiusio reiškinį pasakojimo „Marijos apsiaustas buvo ryškiai mėlynas, o kūdikis ant jos rankų spindėjo kaip saulė“, – pasakojo Jonas Peleniškių gyventojas. – „Mačiau aš tą paveikslą ne vienas – šalia dar vieną bandą ganė du žmonės (vienas iš jų Mykolas Jonaitis), ir jie tą patį matė, išsigando kaip ir aš“.„Žmonės nenorėjo tikėti, kai pasakiau, ką mačiau. Bet tą patį sakė matę ir kiti du kerdžiai. Tada ir melžėjos ėmė kalbėti, kad tą rytą dar prieš ketvirtą valandą eidamos į fermą matė labai ryškiai nušvitusį dangų ir negalėjo suprasti, iš kur ta šviesa“, – pasakojo J. Mieliauskas. Peleniškiuose gyvenanti (jki šiol gyvena) Rozalija Lašinienė patvirtina J. Mieliausko žodžius, kad melžėjos ir kiti fermos darbuotojai tą rytą matė nepaprastai ryškiai švytintį dangų, kaimą ir laukus, nušviestus tarsi galingų prožektorių.

Tikintieji šią vietą pavadino Marijos žeme, pradėjo statyti kryžius, kabinti rožinius, pastatė, įrengė koplyčią. (Ištrauka iš Janinos Vansauskienės komentaro Šiaulių kraštas 2014 m. rugpiūčio 2 d. „Į Marijos žemę – kitas kelias“).

Gimiau, augau, mokiausi, dirbau Janelionių kaime, „Nemuno“ kolūkyje, pažinojau, pažįstu asmeniškai daug šio krašto žmonių. Rozaliją Stasiukaitytę Lašinienę, gimusią Petrikonių kaime, gyvenusią ir iki šiol gyvenančią Pelaniškių kaime, tikiu jos prisiminimais. Pažinojau ir to meto Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčios, parapijos ilgametį kleboną kun. dekaną Boleslovą Stasuitį ir kitus parapijos kunigus. Lankausi dažnai šiame mielame krašte, kadangi jame gyveno, gyvena artimi giminaičiai, Pašvitinio ir kitose kapinėse per metines šventes susitinkame, aplankome tėvų, senelių, prosenelių kapavietes. Sužinojus apie Švč. M. Marijos apsireiškimą, jos garbei įrengtą koplyčią, statomus kryžius, smalsu buvo, apžiūrėti, pabūti. Kelio atkarpoje Pašvitinys-Pelaniškiai-Rimkūnai... Linkuva. Žinojau vietą, nuo kurios arčiausia patekti į Marijos žemę, tačiau už tilto (nuo kur matyti ant kalnelio koplyčia) link Degimo miško pakraščio dirvoje buvo keletas provėžų, kuriose telkšojo vanduo. Kito kelio nežinojau, apsilankymą teko atidėti sausesniam laikui. 1990 metų vasarą, po šienapjūtės pavyko nuvažiuoti iki Degimo miško pakraščio minėtomis „technologinėmis provėžomis“. Toliau kelio nebuvo, per nušienautą kultūrinę pievą pavyko pasiekti Pašvitinio bažnyčios kunigo Kęstučio Daknevičiaus, bažnyčios komiteto narių, parapijiečių pastangomis įrengtą, 1989 IX 7 pašventintą Švč. M. Marijai koplyčią. Pastebėjome parapijiečių pastangas įamžinant stebuklingą įvykį – Švč. M. Marijos apsireiškimą. Sutvarkytą aplinką, čia apsilankiusiųjų žmonių pastatytus kryžius, kabančius rožinius ant jų... Tai – noras padėkoti už sėkmę gyvenime, nusivylusiems prašant pagalbos, sveikatos ar kitos malonės.

Uždegėme žvakutes, susikaupėme maldoje... 2013 metų rugsėjo mėnesį sužinojau, kad prie minėtos koplyčios Marijos žemėje aukojamos šv. Mišios Švč. M. Marijos gimimo atlaidų Pašvitinio Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje išvakarėse (šeštadienį). Vienintelis kelias į Marijos žemę važiuojant keliu Pašvitinys-Lauksodis. Šv. Mišias aukojo Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčios, parapijos klebonas kun. Vaidas Mikalčius. Prieš koplyčią buvo kukli erdvė, sumažinta pasodintais dekoratyviniais krūmais ir chaotiškai išdėstytais kryžiais, bet joje dar tilpo stalas-altorius, keletas suolų šv. Mišių klausytojams. Pastebėjau keletą pažįstamų: Juozą Mockūną, Bronių Marcinkevičių, Igną Mikšį, Rozaliją Stasiukaitytę Lašinienę, Teodorą Adomaitytę Zakarauskienę ir kt. Buvo ir nepažįstamų, svečių. Giedojo bažnyčios choras. Po šv. Mišių bendraujant su šventės dalyviais pasiteiravau, kokiais keliais jie pateko. Dauguma automobiliais atvyko minėtu žvyrkeliu Pašvitinys-Lauksodis (pro Satkūnų buvusį kaimą), Bronius Marcinkevičius ir dar keletas atvažiavo keliu – Pelaniškiai-Rimkūnai ir toliau nesant kelio per lauką apie 2 km ėjo pėsti. Minėta, kad patogiau būtų patvarkyti kelią iki esamos Adomaičių sodybos ir padaryti likusį kelią, bent taką iki koplyčios. Teko girdėti, kad kai kurie piligrimai, jų tarpe ir svečiai iš užsienio, norintys patekti į Marijos žemę, dažniausiai važiuoja keliu Pašvitinys-Pelaniškiai-Rimkūnai... Linkuva ir, nerasdami tolimesnio privažiavimo, per lauką pėsti keliauja į stebuklingą vietą. Kelio ženklų, nuorodų padedančių orientuotis vietovėje, kaip, pvz., kelių eismo taisyklėse, nėra.

Šiais metais buvau Škaplierinės atlaiduose Linkuvoje. Susitikome su giminaičiais, pažįstamais, mokslo draugais. Iškilmėse dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, LR Seimo nariai, rajono valdžios atstovai, parapijiečiai, svečiai. Ar susirinkusiųjų tarpe galėjo būti tokių, kurie nežinotų apie Marijos žemę, joje esančią parapijiečių pastatytą koplyčią? Ar jie žino tą kelią? Po Škaplierinės atlaidų giminaičių iš Vilniaus prašymu, stebuklingą Marijos žemę sutarėme aplankyti. Važiavome keliu Linkuva-Rimkūnai-Pelaniškiai. Po apsilankymo prie paminklinio akmens Janelionių kaimui atminti bandėme nuvažiuoti prie koplyčios Marijos žemėje anksčiau minėtu Degimo miško pakraščiu. Už 200 m kelias baigėsi, toliau kultūrinė pieva... Apsilankę ant Kalnuočių piliakalnio, per Pelaniškių kaimą važiavome link kelio Pašvitinys-Lauksodis, tikėdamiesi nuvažiuoti prie koplyčios Švč. M. Marijai. Ženklo ar nuorodos nebuvo, nuvažiavome iki Daugalonių kaimo ir teko apsisukti, grįžti. Po vietinių gyventojų apklausos liepos 25 d. pavyko surasti kelią prie Marijos žemėje esančios koplyčios. Tačiau informacijos šaltinių teigimu, iki šiol Marijos žemė, joje esanti koplyčia statuso neturi , t. y. neregistruota kultūros paveldo registre. Nuo 1984 metų rugsėjo septintosios praėjo nemažai laiko... Manoma, kad tai buvo valstybės marksizmo-leninizmo-ateizmo teorijos pagrindais valdymo metų pasekmės. Kaip galima paaiškinti, kodėl dabar situacija nesikeičia? Iki šiol nėra galimybės patekti į Marijos žemę artimiausiu keliu nuo kelio Linkuva... – Rimkūnai-Pelaniškiai, nuo kur už dviejų kilometrų galima matyti koplyčią. Tenka važiuoti aplink – per Pelaniškius-Satkūnus apie aštuonis kilometrus. Jeigu per Pašvitinį, tai dar toliau. Aplankė Lietuvą svečiai iš Ispanijos. Po motinos, močiutės mirties metinių pageidavo aplankyti Marijos žemę. Rugpjūčio 17-ąją važiavome vieninteliu keliu Pašvitinys-Lauksodis, tačiau tolimesnis kelias po lietaus tapo nepravažiuojamas. Kaip suprasti tokią nesėkmę ir paaiškinti svečiams... Stichinė nelaimė? Palyginimui siunčiu interneto svetainėje rastus „Apie Šiluvą“, „Apie Kryžių kalną. Istoriją“, 9-1 pav. Pagrindiniame Linkuvos bažnyčios altoriuje paveikslas laikomas stebuklingu – už išmelstas malones žmonės dovanojo votus. Piligrimams kyla klausimas – kodėl šiose stebuklingose vietovėse skirtinga pagarba Švč. M. Marijai, patekimo keblumai? Kaip tai galima suderinti su LR Seimo 2018 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. XIII-1273 „Dėl 2019 metų paskelbimo vietovardžių metais“ ir LR Vyriausybės 2019 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl vietovardžių metų minėjimo 2019 metams plano patvirtinimo“ reikalavimais? 2019 m. lapkričio 13 d. LR Seimo bibliotekoje, Vilniuje, LR Seimo nario dr. Stasio Tumėno ir kt. pastangomis vyko konferencija „Žemė prašo nepamiršti vardų“, kurioje dalyvavo apie 50 savivaldybių atstovų , jų tarpe LR Seimo nariai: dr. Stasys Tumėnas, Ramūnas Karbauskis, prof. Arūnas Gumuliauskas, Lietuvos kalbininkas hab. dr. Kazimieras Garšva, straipsnio „Lietuvos Žiemgalos vietovardžiai“ Lietuvos istorijos ir kultūros žurnale „Žiemgala“ Nr. 2019/ 2. autorius ir kt.

Manau, kad šiame pakankamai reikšmingame darbe reikėtų vertinti Pašvitinio Švč. Trejybės parapijos kunigų pastangas, taip pat Pakruojo dekanato, Šiaulių vyskupijos, Pakruojo rajono savivaldybės, Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vadovybės rūpestį. Kas bus daroma ateityje?

Algirdas Diliūnas, Pakruojo r. laikraštis „Auksinė varpa“ 2021-09-18

Marijos žemė

  • „Aplinkinių kaimų išsidėstymo pakraštyje, tarp Peleniškių, Satkūnų ir buvusio Petroniškių kaimų, lauke netoli iki šiol išlikusios Adomaičių sodybos, virš kalniuko‚ buvusių senųjų Satkūnų, kapinių, 1984 m. rugsėjo 7 d. „Komunizmo ryto“ kolūkio piemenys saugodami kolūkio karvių bandas apie 4 valandą išvydo nenusakomą dangaus švytėjimą ir ant žemės besileidžiančią Mariją su kūdikiu ant rankų. Vieno iš piemenų Jono Mieliausko, mačiusio reiškinį, pasakojimu „Marijos apsiaustas buvo ryškiai mėlynas, o kūdikis ant jos rankų spindėjo kaip saulė“. Jonas Peleniškių gyventojas pasakojo: „Mačiau aš tą paveikslą ne vienas – šalia dar vieną bandą ganė du žmonės (vienas iš jų Jonaitis), ir jie tą patį matė, išsigando kaip ir aš. Žmonės nenorėjo tikėti, kai pasakiau, ką mačiau. Bet tą patį sakė matę ir kiti du kerdžiai. Tada ir melžėjos ėmė kalbėti, kad tą rytą dar prieš ketvirtą valandą eidamos į fermą matė labai ryškiai nušvitusį dangų ir negalėjo suprasti, iš kur ta šviesa“, – pasakojo J. Mieliauskas. Peleniškiuose gyvenanti Rozalija Lašinienė patvirtina J. Mieliausko žodžius, kad melžėjos ir kiti fermos darbuotojai tą rytą matė nepaprastai ryškiai švytintį dangų, kaimą ir laukus, nušviestus tarsi galingų prožektorių.

https://www.skrastas.lt/aktualijos/i-marijos-zeme-laukais-be-kelio

  • Pašvitinio parapijos bažnyčios kunigo Kęstučio Daknevičiaus, bažnyčios komiteto narių, parapijiečių pastangomis įrengtą, 1989 IX 7 pašventintą Švč. M.Marijai koplyčią."

Šv. Mergelės Marijos skulptūros statyba (aut. Raimondas Leparskas, *1989) ir kryžiai apsireiškimo vietoje, Pelaniškių kaimo laukuose (Pakruojo r.)

Buvo dirbama slapčia, sudėta iš 4 dalių per 1 dieną.

Apsireiškimas įvyko 1984-09-08, 4 val. ryto.

Šv. Mergelės Marijos skulptūros statyba (aut. Raimondas Leparskas, *1989)


Pakruojo rajono Pãšvitinio apylinkėje, Satkūnų kapinaičių vietoje, netoli Pelanškių kaimo, vidur plynų laukų stovi raudonų plytų koplytėlė, aptverta metaline tvorele, juosiančia kryžių laukelį. Tai Marijos žemė. Pasak vietos gyventojų (Jono Miliausko, Juozo Jonaičio, Teodoros Zakarauskienės, Danutės Vilčiauskaitės, Emilijos Breimelienės ir kitų), toje vietoje 1984 m. rugsėjo 7 d. 4 val. ryto apsireiškusi Švč. Mergelė Marija, todėl ši vieta laikoma šventa ir stebuklinga.

Apie Satkūnų senkapių likimą

„Aš čia gimiau, augau ir gyvenu“, – pasakoja Teodora Zakarauskienė, Pelaniškių kaimo senbuvė, įvykių liudininkė.

„Gyvenome Pelaniškių kaimo vienkiemyje, ant lauko. Mūsų tėvelio žemė ribojasi su Satkūnų dvaro laukais, kur buvo toks miškais apaugęs kalnelis, vadintas Satkūnų kalnu. (Kiti jį dar vadino Grubų kapeliais.) Atsimenu, kaip mes, vaikai, parginę gyvulius, pogulio metu bėgdavome pasirinkti uogų ar grybų į aplink tą kalnelį augusį mišką bei krūmus. Bet ant paties kalnelio lipti būdavo baugu: žinojome, kad čia seni kapai, o juose stovėjo aukštas (gal kokių 4 m.) rausvo granito paminklas su išgraviruota paauksuota Apvaizdos akimi ir nuo jos sklindančiais spinduliais. Tas paminklas, kaip pasakojo seni žmonės, buvo pastatytas 1863 m. sukilimo dalyviams – Satkūnų dvaro pono sūnui ir dukrai, žuvusiems sukilimo metu. Jis susidėjo iš trijų dalių: dviejų padamentinių plokščių ir viršutinės obelisko formos dalies. Ant viduriniosios plokštės dar buvo auksuotomis raidėmis lenkų kalba parašyti žodžiai, bet jų mes nesupratome. Aplink tą paminklą ant kalnelio buvo ir daugiau žole užžėlusių kapų kauburėlių, kurių jau niekas nebepuošė.

Lietuvos laikais tų kapelių niekas neliesdavo, gal tik kas kokią žvakelę per Vėlines uždegdavo. Tačiau rusams užėjus, viskas pasikeitė. 1961 – 1962 m. didysis paminklas buvo nugriautas, viršutinė jo dalis atiduota poeto Vaidoto Spudo artimiesiems, iš jos nukaltas ir pastatytas paminklas ant jo kapo Linkuvõs kapinėse. Kitos dalys išblaškytos (vieną iš pamatinių dalių surado Emilija Breimelienė griovyje ir vėliau atvežė prie koplytėlės).

Iš Satkūnų senkapio vieno galo buvo pradėtas ant kelių vežti žvyras. Greitai žvyrduobės pasiekė ir kapavietę, bet sovietų valdžia nepaisė nieko, vežė kartu su žvyru ant kelio ir žmonių kaulus, kaukoles. Atradę ant kelių ar laukuose išblaškytus kaulelius, vietiniai žmonės rinkdavo juos ir kasdavo į žemę. Mano vyras su kaimynu Juozu Kriaučiūnu syki pakasiojo to žvyrduobių kalnelio kraštą ir atkasė žmonių skeletus, o tų kaulų buvusios krūvos. Supratome, kad senkapių nevalia ardyti, bet bolševikų valdžia nieko nežiūrėjo: ėmė raustis paminklo rūsyje, matyt, kokio aukso ieškojo, o žvyrą su kaukolėm vežė kaip vežę. Žmonės piktinosi, bet niekas jų neklausė. Senkapiai buvo sulyginti su žeme, žvyras su visais žmonių kauleliais išvežtas ant kelių, miškas ir krūmai iškirsti, vėliau laukai numelioruoti, užsėti kultūrine žole, paversti ganyklomis, ir gyvuliai mynė šventą kapų žemę. Net ir žole užsėjus kapų vietoje dar kur ne kur prasikaldavo gėlytė, o kai kur net žolė neaugo.

Visa tai pati mačiau, ne kartą rinkau žmonių kaukoles ir iš naujo laidojau“.

Stebuklingasis įvykis

Kaip pasakoja T. Zakarauskienė, stebuklą pirmieji pamatę „Komunizmo ryto“ kolūkio fermų darbuotojai – galvijų prižiūrėtojai – piemenys ir melžėjos.

„1984 metų rugsėjo 7 d. 4 val. senkapių vietoje, ganyklos aptvare, ganėsi galvijų banda. Buvo metas, kai melžėjos rinkosi melžti karvių. Kolūkio piemenys – Juozas Jonaitis iš Pašvitinio ir Jonas Miliauskas iš Pelaniškių – rengėsi varyti karves rytiniam melžimui.

Ūmai visai šalia jų, kukurūzų lauke ant kalvelės, pasirodė nepaprasta šviesa, sklindanti lyg spindulys. Ji sklido ne tik virš žemės (apie 4 m.), bet ir visame lauke. Jos centre ėmė ryškėti Dievo Motinos Marijos figūra. Ji buvo ilgu mėlynu drabužiu, šviesos karūna ant galvos, švytinčia mėlyna šviesa. Auksinė geltona šviesa švytėjo krūtinės srityje. Marijos figūra rodėsi keletą minučių, buvo, anot J. Miliausko, šiek tiek mažesnė už įprastą moters ūgį“. (Morkūnienė V., Baranauskas G. Marijos žemė, Šiaulių kraštas, 1997, rugs. 7.)

Persigandę ne tik žmonės, bet ir gyvuliai, kurie bėgę iš lauko kaimo pusėn. J. Jonaitis manęs, jog atėjęs pasaulio galas. Piemenys drebėję iš siaubo ir nuostabos. Arklių prižiūrėtojas Čepanauskas puolė slėptis piemenų būdoje. Melžėjos, ėjusios į lauką karvių melžti ir pamačiusios tą šviesą, buvo taip pat priblokštos. Susitikusios bėgantį link kaimo J. Jonaitį, nebedrįso eiti į ganyklą. Tą šviesą, Dievo Motinos figūrą ir ant jos spindintį vainiką matė ir daugiau žmonių, daugiausia fermų darbuotojai, nes šie anksti keliasi. Matė ją melžėja Danutė Vilčiauskaitė iš Pelaniškių kaimo; jos pasakojimu, Marija jai pasirodžiusi dar ne kartą.

Matė tą nepaprastą šviesą net Pamūšio melžėjos, važiavusios pas karves. Reginį jos nusakiusios taip: skaisčios šviesos fone žmogaus siluetas kilo aukštyn, o virš galvos švietė vainikas. Matę tą šviesą net Pašvitinyjè. Kaip pasakoja J. Miliauskas, Marijos figūra, švytėjusi keletą minučių, vėl nusileido žemyn ir pranyko toje vietoje, kur buvę Grubų senkapiai, tame pačiame kukurūzų lauke, ant kalnelio. Pasakotoja T. Zakarauskienė apie tą įvykį išgirdusi iš jį regėjusio karvių piemens tą patį rytą. Pranešė klebonui ir su bažnyčios patarnautoju nuvažiavo dviračiu į tą vietą, kurią J. Miliauskas jai nurodė. Būdamas ne vietinis, o atvykėlis iš kitur, jis nežinojo, kuo ta vieta ypatinga. T. Zakarauskienė, nuo pat vaikystės pažinusi tėviškės apylinkes, pamatė, kad reginys įvykęs kaip tik toje vietoje, kur buvusios senosios Grubų kapinėlės ir didysis paminklas 1863 – čiųjų metų sukilėliams. Ten ji uždegusi pirmąją žvakę Marijos garbei.

Nuo to laiko, anot T. Zakarauskienės ir kitų apylinkės žmonių, prasidėjęs tikras karas tarp Pakruojo rajono valdžios ir tikinčiųjų. Žmonės, išgirdę apie stebuklą, plūdo į tą vietą melstis, nešė mažus ir didelius kryžius, paveikslus, Marijos skulptūrėles, gėles, degė žvakes. Ant didžiųjų kryžių buvę užrašų, prašančių Dievo Motinos globos, pagalbos sau ir Lietuvai. Valdžia draudė lankyti tą vietą, pasakoti apie įvykį, vaikė žmones, naikino jų suneštus kryžius ir paveikslus.

„Pirmąjį didžiausią kryžių nuvertė, viską ištrypė, išdraskė, išmėtė. Bet pernakt vėl atsirasdavo nauji kryželiai, žvakės; nebuvo tos dienos, kad žmonės neateitų, nesimelstų, nepagarbintų Marijos apsireiškimo vietos. Kad kryžiaus pastatyt negalėjo, tai nors iš akmenėlių sudėliojo...“ – prisimena T. Zakarauskienė.

Tas kapinaičių draskymas vyko beveik kasdien. Rudenį valdžia įsakė tą lauką ir stebuklo vietą suarti. Rodydami „drąsą“, atvažiavę valdžios atstovai niokojo žmonių suneštas šventybes jų pačių akyse. Tačiau net artojai, suarę visą lauką, tą Marijos pasirodymo vietą paliko nelietę.

„Buvo jau pašalę, tai vakare iš velėnų sukrovėme aukurą ir įžiebėme žvakes. Taip tame aukure visą vėlyvą rudenį žibėjo žvakės, o žmonės nenustojo lankęsi ir meldęsi į Mariją. Taip ir praminė tą vietą Marijos žeme“, – pasakoja T. Zakarauskienė.

Apie šį įvykį ir nepaprastus atsitikimus vėliau yra išlikę nemažai vietos žmonių pasakojimų. Tie įvykiai laikomi Švč. Marijos užtarimo ir pagalbos stebuklais, o kartu ir atpildu tiems, kurie drįso iš jų tyčiotis.

„Vienas (jo pavardės kol kas nenoriu minėti), – rašo T. Zakarauskienė, – buvo labai aršus tikėjimo priešas. Radęs jau pastatytą mažą koplytėlę su Marijos statulėle, paėmė tą statulėlę ir sviedė į purvyną, o važiuodamas traktorius sutraiškė jai kojas (tą statulėlę dar tebeturiu). Netrukus tas aršusis bedievis iškrito iš mašinos, ir sunkvežimis sulaužė jam abi kojas; greitai ligoninėje ir numirė. Kitas žmogus, linkuvis, sirgo lūpos vėžiu, ir gydytojai nebežadėjo jokios pagalbos. Tad jis, atėjęs į Marijos žemę, pernakt meldėsi ir rytą grįžo sveikas...“

Tokių pasakojimų T. Zakarauskienė žinanti ne vieną ir ne du. Mini jinai ir Pelaniškių kaimo gyventoją, buvusią kolūkio karvių melžėją Danutę Vilčiauskaitę, kuri yra mačiusi Mariją ne tik tą stebuklingąją naktį, bet ir dar ne kartą.

T. Zakarauskienė gyvena netoli Marijos žemės ir nuolat susitinka su atvykstančiais maldininkais, kad papasakotų apie šį nepaprastą apylinkės įvykį.

Maldų koplytėlė

Praėjus penkeriems metams nuo tų įvykių, papūtus laisvės vėjams visoje Lietuvoje, 1989 – taisiais Pelaniškių apylinkėse žmonės, vadovaujami kun. klebono Kęstučio Daknevičiaus, stebuklingoje vietoje pastatė raudonų plytų koplytėlę su Marijos statula (ant statulos yra užrašas – „Marija, Tavyje mūsų viltys“); metaline tvorele aptvėrė kryžių laukelį. Tuometinis Pašvitinio klebonas K. Daknevičius 1989 m. rugsėjo 16 d., dalyvaujant daugybei maldininkų, prie koplytėlės laikė pirmąsias šv. Mišias, pašventino statulą, kryžius ir kadaise išniekintus kapus. Dabar kasmet, prieš Marijos vardo atlaidus, Pašvitinio parapijos tikintieji su savo klebonu procesija eina į Marijos žemę, prašydami palaimos ir užtarimo malonės Tos, Kuri nušvietė ne tik vieną gimtinės kampelį, bet ir žmonių protus bei širdis. Kryžių, šventųjų paveikslų vis daugėja. Ant daugelio jų užrašai – žmonių maldos, viltys, prašymai. Tiesūs ir paprasti, kaip ir šio krašto žmonių širdys. Tik tokioms Marija ir sušvito ant senųjų Satkūnų kapų.

  • Straipsnis parengtas remiantis Emilijos Breimelienės (gyv. Pakruojyje) surinkta medžiaga ir Teodoros Zakarauskienės (gyv. Pelaniškiuose) pasakojimais.

"Marijos žemė" p.738-745 monografijoje "Pašvitinys" 2014 m.


Piliakalnyje

Marijos žemėje 2013 rugsėjis

Marijos žemėje 2022 m. gegužės mėn.

Marijos žemėje 2022 m. rugsėjo 10 d.

Spaudoje




Geografija

Miesteliu prateka Švitinys ir Juodupis (Švitinio intakas). Stūkso Pašvitinio akmuo „su dubeniu“.

Aplinkinės gyvenvietės

Blank-50px.png Bučiūnai – 5 km ŽEIMELIS – 20 km
Grikpėdžiai – 10 km
Blank-50px.png
JONIŠKIS – 18 km
Kepaliai – 12 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Peleniškiai – 2 km
Rimkūnai – 6 km
Mikniūnai – 8 km
Pamūšis – 13 km
LYGUMAI – 24 km
Draudeliai – 5 km Gegiedžiai – 7 km
LINKUVA – 15 km


<tabber> OpenStreetMap=


Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Pašvitinys OpenStreetMap žemėlapyje

|-| SSRS genštabas (1985–1990)=

Pašvitinys TSRS topografiniame žemėlapyje[6][7].

|-| Retromaps=

'00 '10 '20 '30 '40 '50 '60 '70 '80 '90
1800s 1808 1812 1822 1832 1842 1854 1867 1871 1885 1896
1900s 1909 1915 1922 1936 1940
1942
1954 1967 1975 1985 1990
OpenStreetMap

</tabber>


Istorija

Nuo XV a. minimas Pašvitinio kaimas. 1459 m. pastatyta pirmoji Pašvitinio bažnyčia. Nuo XVI a. minimas Pašvitinio dvaras, 1637 m. – miestelis.

XX a. tarpukariu veikė pieninė, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, elektrinė, kelios parduotuvės. 1930 m. buvo 126 namai. 1941 m. miestelis smarkiai degė, užėję naciai Žagarėje išžudė Pašvitinio žydus.

Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1995 m. patvirtintas Pašvitinio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. – 1945 m. Pašvitinio valsčiaus centras Šiaulių apskritis
19451950 m. Joniškio apskritis
19501959 m. Pašvitinio apylinkės centras Linkuvos rajonas
19591995 m. Pakruojo rajonas
1995 Pašvitinio seniūnijos centras Pakruojo rajono savivaldybė


Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1825 m. ir 2021 m.
1825 m. 1841 m. 1868 m.*[4] 1897 m.sur. 1898 m. 1902 m. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[8]
202 580 248 763 775 836 818 389
1970 m.sur. 1979 m.sur. 1980 m. 1986 m. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur. 2021 m.
362 402 402 484 529 440 350 239
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

Šaltiniai

  1. Pašvitinys. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Lietuvos vietovardžiai (Valstybinė lietuvių kalbos komisija, 2010 m.)
  3. Пошвитыне. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 24А (48) : Полярные сияния — Прая. С.-Петербургъ, 1898., 823 psl. (rus.){{#subobject:Pašvitinys (Пошвитыне, ESBE) |Straipsnis=Pašvitinys |Žodynas=Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas |Žodyno sąvoka=Пошвитыне |Žodyno tomas=Т. 24А (48) |Žodyno puslapis= 823 psl. }}
  4. 4,0 4,1 Пошвитыне. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 201 psl. (rus.)
  5. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 132-133 (Nr. 566)
  6. Pašvitinys SSRS genštabas 1985–1990 m.
  7. Pašvitinys loadmap.net
  8. Pašvitinys. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 788 psl.
  • Pašvitinys. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. II (L–Ž). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. – 528 psl.
  • Pašvitinys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. - 324 psl.
  • Pašvitinys. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas. - 504 psl.
  • Pašvitinys. Mūsų Lietuva, T. 3. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. - 72 psl.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 89% (+46372-78=46294 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 7% (+3602-335=3267 wiki spaudos ženklai).
  • Šarūnas Burdulis – redaktorius – 4% (+1882-0=1882 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 1% (+554-307=247 wiki spaudos ženklai).
  • Aloyzas Rapševičius – redaktorius – 0% (+252-0=252 wiki spaudos ženklai).