Pabaltijiečių kareivių ekstradicija iš Švedijos

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Buvę Vokietijos ginkluotųjų pajėgų kareiviai pabaltijiečiai ir vokiečiai renkami išsiuntimui (Eksjö internuotųjų stovykla).

Baltijos šalių kareivių ekstradicija iš Švedijos (šved. Baltutlämningen[1] 'baltų ekstradicija'), taip pat vokiečių ekstradicija (šved. Tyskutlämningen)[2] - 1945-1946 m. Švedijos įvykdyta Vermachto kareivių ekstradicija į TSRS, tarp kurių buvo ir 167 kareiviai iš Baltijos šalių (7 estai, 149 latviai ir 11 lietuvių), kovoję nacistinės Vokietijos pusėje prieš TSRS. Švedijoje iš viso buvo apie 3000 internuotų Vokietijos kareivių, iš kurių 2520 buvo perduota TSRS ir 50 - Lenkijai. Apie 310 vyrų buvo perduota britams jų okupacinėje zonoje Vokietijoje. 80 vyrų išvengė perdavimo susižalodami, keletas pabėgo.[3]

1945 m. birželio 2 d. TSRS pareikalavo, kad Švedija perduotų jai visus internuotus Vokietijos ir jos sąjungininkių kareivius. Sutarimas pradžioje buvo slaptas, o jam patekus į viešumą jį palaikė parlamento dauguma. Švedijos Komunistų partija norėjo išduoti TSRS visus civilius pabėgėliusEstijos, Latvijos ir Lietuvos.

Baltijos šalių kareivių perdavimas

Didžioji dalis perduotų kareivių (149 iš 167) buvo latviai, pabėgę į Švediją iš Kuršo katilo. Švedijoje jie buvo internuoti ir laikomi internuotųjų stovyklose. Pabėgėliai buvo perduoti Tarybų Sąjungai 1946 m. sausio 25 d. Treleborgo uoste, kur jų laukė tarybinis garlaivis Beloostrov.

Pabaltijiečiai buvo sudėtingesnis atvejis nei vokiečių kareiviai, kadangi TSRS valdžia juos laikė savo piliečiais (po Baltijos valstybių prijungimo prie TSRS 1940 m.) ir kartu - išdavikais. Internuotieji bijojo, kad jiems gresia mirties bausmės. Kai kurie pabaltijiečiai bandė nusižudyti, vienas latvis karininkas nusižudė.

Tarybų Sąjungai buvo perduota tik dalis internuotųjų kareivių, nes pagal kapituliacijos sutartį visi kareiviai turėjo likti buvimo vietoje, kur buvo kapituliacijos momentą. Todėl Švedija perdavė TSRS tik tuos Vokietijos kareivius, kurie į Švediją pateko po 1945 m. gegužės 8 d. Dar virš 36 000 civilių ir kareivių pabaltijiečių į Švediją pateko anksčiau, todėl ekstradicija jų nepalietė.

Vertinimas

1970 m. Johan Bergenstråhle apie šią ekstradiciją sukūrė dokumentinį filmą „Baltutlämningen“ (angliškas pavadinimas Baltic Tragedy 'Pabaltijiečių tragedija'). Filmas buvo sukurtas pagal Per Olov Enquist knygą „Legionärerna: En roman om baltutlämningen“ (1968) (angliškas pavadinimas: The Legionnaires: A Documentary Novel 'Legionieriai. Dokumentinis romanas'), kuri laimėjo Šiaurės Tarybos Literatūrinę premiją. P. O. Enkvistas dalyvavo kuriant scenarijų.

XX a. 10-tą dešimtmetį Švedijos vyriausybė pripažino, kad ši ekstradicija buvo klaida. 1994 m. birželio 20 d. grupė buvusių perduotųjų (34 latviai, 4 estai ir 1 lietuvis) buvo pakviesti į Švediją, kur juos Karališkuosiuose rūmuose Stokholme juos priėmė Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas ir Švedijos užsienio reikalų ministrė Märta Margaretha af Ugglas. Karalius ir užsienio reikalų ministrė atsiprašė buvusių kareivių dėl ekstradicijos į stalininę TSRS.[4]

Nuorodos

  1. Sten Körner Die Baltikumsflüchtlinge und die Baltenauslieferung der schwedischen Regierung In: Robert Bohn, Jürgen Elvert Kriegsende im Norden: Vom heissen zum kalten Krieg. Franz Steiner Verlag: Stuttgart, 1995. S. 85–94. ISBN 3515067280
  2. Curt Eckholm Balt- och Tyskutlämningen 1945-46: Omständigheter kring interneringen i läger i Sverige och utlämningen till Sovietunionen av f. d. tyska krigsdeltagare. Uppsala, 1984
  3. Peter Fritz: „Ort der Gefangennahme: Schweden”. In: „Schwedische Perspektiven: Schriften des Zentrums für Deutschlandstudien“, Vol. 4, S. 161.
  4. Silamikelis, Valentins (2005). With the Baltic Flag : Through Three Occupations (in English). Jumava.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+5180-0=5180 wiki spaudos ženklai).