Padovinio piliakalnis
| Padovinio piliakalnis | ||
| Kiti pavadinimai | ||
| ||
| Lokalizacija | ||
| Respublika: |  Lietuva
| |
| Apskritis: |  Marijampolės apskritis
| |
| Savivaldybė: |  Marijampolės savivaldybė
| |
| Seniūnija: | Liudvinavo seniūnija | |
| Gyvenvietė: | Padovinys | |
| Piliakalnio ypatumai | ||
| Aukštis, m | 511 | |
| Aikštelės apimtis, m | 120×60 | |
| Naudojimo laikotarpis | I tūkstm. – II tūkstm. pradžia | |
| Žvalgymo metai | 1954 m., 1962 m. | |
| Registrinės savybės | ||
| Statusas | Paminklas | |
| Tipas | Piliakalnis, Gyvenvietė | |
| Unikalusis objekto kodas | 5094 | |
| Objekto kodas iki 2005-04-19 |
A237K1P | |
| Objekto kodas iki 1990-12-28 |
AR338 | |
| Piliakalniai.lt informacija | ||
| Aprašymo nuoroda | Tinklalapis | |
| ||
| Žemėlapio nuoroda | Žemėlapis | |
|
Žiūrėti didesniame žemėlapyje | ||
Padovinio piliakalnis stūkso centrinėje Marijampolės savivaldybės teritorijos dalyje, į šiaurės vakarus nuo Padovinio. Pasiekiamas plentu Marijampolė–Padovinys prieš pat kelio atsišakojimą į Vaitiškius pasukus į kairę šiaurėn ir pavažiavus 300 m – yra kairėje, vakaruose.
Istorija
1908 m. piliakalnį mini kunigas, istorikas Jonas Totoraitis[1]. 1935 m. Valstybės archeologijos komisija surinko apie piliakalnį medžiagą ir įpareigojo žemės savininką Juozą Grinių jį saugoti[2].
1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu AR338[3]. 1997 m. piliakalnis su gyvenviete įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą kaip kultūros vertybių kompleksas A237K[4], kuris 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 paskelbtas kultūros paminklu A237KP[5], o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu paminklu[6].
Piliakalnis su gyvenviete datuojami I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.
Archeologinis kompleksas
Archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis]] ir senovės gyvenvietė. Paminklo teritorijos plotas – 33500 m². Šiaurėje ir rytų pusėje ją juosia bevardis Dovinės upelio intakas, o vakaruose ir pietuose ji ribojasi su dirbamais laukais. Piliakalnis stūkso aukščiausioje, pietvakarinėje dalyje, o nuo jo į vakarus, šiaurę ir rytus plyti gyvenvietės teritorija. Jos centrine dalimi, piliakalnio rytine ir šiaurine papėde praeina lauko kelias.
Piliakalnis
Piliakalnis 120 m ilgio šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi ir iki 60 m pločio, įrengtas atskiroje kalvoje. Šiaurės rytinė jo dalis aukštesnė, 9–11 m aukščio šlaitais, kurie viršutinėje dalyje statūs. Aikštelė ovali, pailga šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, 27×22 m dydžio. Jos pietvakarių krašte supiltas 1 m aukščio, 12 m pločio pylimas. Piliakalnio pietvakarių dalyje, 3 m žemiau aikštelės yra terasa. Ji 30 m ilgio, 30 m pločio ir 56 m aukščio, nuolaidesniais nei likusios piliakalnio dalies šlaitais. Šiaurės rytų gale pastebimi čia buvusio pylimo pėdsakai. 6 m aukštyje nuo kalvos papėdės visą piliakalnį juosė 1–4 m pločio terasa, kurios šiaurinė ir šiaurės vakarinė dalys sunaikintos.
Piliakalnis apardytas arimų, aikštelės kraštuose iškastų apkasų, dabar dirvonuoja.
Senovės gyvenvietė
Piliakalnio šiaurės, vakarų ir rytų papėdėje yra senovės gyvenvietė. Ji apima 2 ha plotą. Šiandien tai dirvonuojantys, palyginti lygūs laukai.
Tyrimai
1954 ir 1962 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institutas. Piliakalnyje rasta sidabrinė lankinė segė, žalvarinė sagtis, du moliniai verpstukai, lygios, brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, o papėdės gyvenvietės teritorijoje – lygios, brūkšniuotos ir grublėtos keramikos šukių[7].
Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.
Legendos
Piliakalnis žinomas nuo seno. Padavimai pasakoja, kad jame paslėpti senovės ginklai ir brangenybės, kad iš piliakalnio naktimis išeina ir pievoje klaidžioja dvi ugnelės.
Aplinkiniai piliakalniai | |||||||||||
|
Meškučių piliakalnis 8 km | Griešių piliakalnis 23 km | Šakališkių piliakalnis 16 km |
| |||||||
| Kumelionių piliakalnis 7,5 km |
|
Varnupių piliakalnis 6 km | |||||||||
| Tarašiškių piliakalnis 6 km Liudvinavo piliakalnis 7 km |
Būriškių piliakalnis 9 km | Bambininkų piliakalnis 13 km | |||||||||
Šaltiniai
- ↑ Jonas Totoraitis. Senovės liekanos ir lietuvių mitologiški atminimai. – Lietuvių tauta, t. 1. Vilnius, 1908, p. 183.
- ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 1, ap. 1, b. 30, l. 122-126.
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973, p. 122.
- ↑ Valstybės žinios. 1998, vasario 7, Nr. 14.
- ↑ Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais, 1998-05-19.
- ↑ Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis, 2005-04-29.
- ↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 2. Vilnius: Mintis, 1975, t. 2 p. 120, Nr. 500.
- A. Kaminski. Materiały do bibliografii archeologicznej Jaćwieży od I do XIII w. – Materiały Starożytne, t. 1. Warszawa, 1956, str. 237.
- Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius, 1997, p. 104-105.
- Lietuvos piliakalniai. Atlasas, t. 2 (sud. Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela). Vilnius, 2005.
- Valstybės archeologijos komisijos medžiaga
- Kultūros vertybių registras: Padovinio piliaklanis su gyvenviete
- Kultūros vertybių registras: Padovinio piliaklanio su gyvenviete gyvenvietė
| ||||||