Pakruojo dvaras
Pakruojo dvaras yra dvaras 2 km nuo Pakruojo, Kruojos upės dešiniajame krante, kairėje kelio Pakruojis–Linkuva pusėje. 48,2 ha plotą užimančioje dvaro teritorijoje yra 43 statiniai, apjuosti 1840 m. mūryta tvora ir daugiau nei 150 metų senumo parkas, kuriame auga apie 26 rūšių medžių. Dvaro centriniuose rūmuose yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas.
Pakruojo dvaras – vėlyvojo klasicizmo architektūros pavyzdys, didžiausias išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje, 26 pastatų ansamblis. Seniausi dvaro pastatai – užeiga, spirito ir alaus daryklos. Dauguma dvaro pastatų ansamblio objektų yra iš XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios. Pakruojo dvaro valdytojas vokiečių kilmės Hermanas fon Ropas savo valstiečius bausdavo be pasigailėjimo, garsėjo nuožmumu.
Istorija
1531 m. rašytiniuose šaltiniuose yra minima Pakruojo dvarvietė. Pirmieji žinomi dvaro savininkai – Martinavičiai. Pakruojo dvarą yra valdę ir didikai Zabielos, taip pat ir J. Burba bei grafai Miunsteriai. Apie 1780 metus Vilhelmas fon Ropas vedė grafaitę Miunsteraitę ir kraičio gavo Pakruojo dvarą. Vilhelmas ir jo sūnus Teodoras fon Ropas (1783–1852) suprojektavo ir pastatė dvaro statinius, kurie išliko iki šių dienų. Pirmieji pastatai statyti 1820 m., kiti – statyti iki 1840 m. Pastatai sujungti į 4 grupes: centrinę – reprezentacinę, dvi ūkines ir gamybinę. Yra žinoma, kad ansamblį statė vietiniai meistrai Vyčas, Svidras ir kiti. Dvaro savininkams fon Ropams patiko klasicizmas, todėl klasicizmo bruožai būdingi ir daugeliui ūkinių pastatų.
Baronai fon Ropai dvarą valdė nuo 1780 iki 1940 m. Pakruojo dvaras buvo daugelio dvarų – Akmenėlių, Naujadvario, Šukionių, Juknaičių, Liberiškio, Maldžiūnų, Palašmenės, Žydmiškio ir Kalevų centras. Klestėjimo metu (XVIII–XIX a.) Pakruojo dvarui priklausė apie 30 tūkst. ha žemės ir miškų. 1940 metais Pakruojo dvare buvo dvaro rūmai, koplyčia, 9 kumetynai, 10 tvartų, 6 klojimai, 3 svirnai, alaus darykla, vėjo malūnas (pastatytas 1823 m.), vandens malūnas su lentpjūve, kalvė, garažas, skalbykla, malkinė, oranžerija, vištidė, silosinė [1].
Priešpaskutinis dvaro savininkas buvo Leonas Ropas, po kurio mirties 1940 metais dvarą paveldėjo brolio Bruno sūnus Julius Ropas, vadinamas Šeduviniu [2]. Po II pasaulinio karo dvare veikė Pakruojo žemės ūkio technikumas.
2004 metais Vyriausybė dvarą valdymą patikėjo Pakruojo savivaldybei. Ji šiuo metu vykdo 2 projektus – centrinės ir šiaurinės Pakruojo dvaro dalių restauracija (projektams vadovauja savivaldybės Vietinio ūkio ir statybos skyrius). ES pirmajam projektui skyrė 9,2 mln., antrajam – 10,2 mln. litų.
Pastatai
Vertingiausi ansamblio pastatai – ansamblio centre esantys centriniai rūmai su portiku, retai Europoje sutinkamas romėnų akvedukų pavyzdžiu 1821 metais statytas dolomitinis arkinis tiltas-užtvanka (restauruotas 2001 m.).
Centriniai rūmai – stačiakampio formos dviejų aukštų pastatas, išsiskiria unikaliu Lietuvoje, trijų portikų panaudojimu rūmų pastate 6 kolonų pagrindinio fasado centre ir dar dvejais iš abiejų šoninio fasado pusių. Pakruojo dvaro sodyba – vienintelis vėlyvojo klasicizmo architektūros pavyzdys Pakruojo krašte. Rūmuose dekoru bei puikia akustika išsiskiria ovalinė šokių (dar vadinama veidrodžių) salė. Pirmame aukšte buvo gyvenamosios ir reprezentacinės patalpos, antrame aukšte – miegamieji. Ūkinis kiemas atskirtas arkomis. Pietiniame kiemo gale yra 2 svirnai. Visi statiniai pastatyti iš lauko riedulių ir skaldytų akmenų.
Gyvenvietės
1820 m. dvarui priklausė šios gyvenvietės:
- Akmenėliai (Akmenele),
- Bešoniai (Beszany),
- Daugšigaliai (Daukszygole),
- Kalevai (Cholewy),
- Karašilis (Karaszyle),
- Kareiviškis (Koreywiszki),
- Kolyčiai (Kolicze),
- Kundročiai (Kondracie),
- Kvedarai (Chwidory),
- Mažeikoniai (Możeykany),
- Noreikoniai (Noreyikay),
- Padauguva (palivarkas; Podowgiwen),
- Pakruojis (dvaras, miestas, 2 palivarkai; Pokroie),
- Palašmenis (palivarkas; Polaszmen),
- Paliečiai (Palecie),
- Paverdeniai (Powerdunie),
- Poškiečiai (Paszkany),
- Sidaugai (Sydowgie; dešiniajame Mūšos krante, išnyko apie 1980 m.),
- Sigutėnai (Sygutany),
- Telišioniai (Toliszany),
- Uošas (Osze).
Dvaro užribyje 1820 m. buvo:
- Bagdoniškiai (Bogdanele; kairiajame Mūšos krante, išnyko apie 1980 m.),
- Balsiai (Bolsie),
- Dovainiškis (Dowoniszki),
- Judiškiai (Judiszky),
- Juškoniai (Juszkany),
- Kapčiūnai (Kapczuny),
- Klovainiai (Klawany),
- Laborai (Labory),
- Laipuškiai (Leypuszky),
- Meilūnai (Meyluny),
- Paežeriai (Poieziory),
- Pociūnai (Pacuny),
- Preičiūnai (Preyczuny),
- Puknioniai (Pukniany; kairiajame Mūšos krante, išnyko apie 1980 m.),
- Ročkaičiai (Raczkaycie),
- Siečiai (Siecie),
- Užubeliai (Uzubale),
- Voroniai (Woronce).
Literatūra
- Audronė Urbonaitė. Pakruojį garsinantis dvaras kol kas vilioja tik vokiečius, 2008 m. liepos 30 d., lrytas. lt
- Kultūros vertybių apsaugos departamento informacija
- musupaveldas.lt portalas Pakruojo dvaro aprašymas
- Pakruojo dvaro interneto svetainė
- „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė. // Vilnius, „Algimantas“, 2010. 269 psl.
|