Pasaulio Ekonomikos Forumas
Pasaulio Ekonomikos Forumas (angl. World Economic Forum, PEF) Ženevoje įkurtas paramos fondas geriau žinomas iš savo kasmetinių tarptautinių susitikimų, konferencijų, forumo Davose, Šveicarijoje, kuris apjungia žymiausius verslininkus, tarptautinių politikos lyderius, kviestinius intelektualus ir žurnalistus į diskusiją apie pačius aktualiausius klausimus ir problemas įskaitant globalinius humanitarinius ir aplinkosaugos klausimus. Į forumą susirenka valstybių ir centrinių bankų vadovai, finansų ministrai ir verslo atstovai iš daugiau nei 90 pasaulio šalių. Susitikimuose tai pat pristatomi forumo iniciatyva vykdomų projektų ataskaitas.[1] PEF tai pat organizuoja "Kasmetinį naujų nugalėtojų susitikimą" Kinijoje ir regioninių pasitarimų susitikimus ištisus metus. 2008 tuose susitikimai vyko ne tik Europoje, bet ir Centrinėje ir Rytų Azijoje, Rusijoje, Afrikoje, Vidurio Rytuose ir Pasaulio Ekonomikos Forumas Pietų Amerikoje. 2008 tai pradėjo aukščiausio lygio susitikimus dėl pasaulinės "darbotvarkės" Dubajuje.
Istorija
PEF buvo įkurta Klauso Martino Švabo, vokiečių profesorius dėstančio Verslą ir Vadybą Ženevos Universitete.[2] Tikrasis pavadinimas buvo Europos vadovų forumas, pavadinimas buvo pakeistas į Pasaulio Ekonomikos Forumą 1987 taip siekta išplėsti projektą įtraukiant spręsti tarptautinius konfliktus.
1971 vasarą Švabas pakvietė 444 Vakarų Europos firmų vadovus į pirmąjį Europos vadovų simpoziumą Davoso kongresų rūmuose, kur Europos Komisijai ir Europos pramonės asociacijai pristatyti Švebas bandė pristatyti JAV taikomą vadovavimo praktiką. Po to jis Ženevoje įkurė PEF, kaip ne pelno siekiančią organizaciją, kuri sukviečia Europos verslo lyderius į Davosą nuo tada PEF tapo kasmetiniu renginiu vykstančių Sausį.[3]
Švabas sukūrė "suinteresuotųjų šalių" valdymo metodą, kuris grindžiamas sėkmingu įmonių valdymu įtraukiant visus suinteresuotus asmenis: ne tik akcininkus, klientus ir pardavėjus, bet ir darbuotojus, bendruomenes, kurios sąveikauja su įmone įskaitant ir valdžią.[4] 1973 nepaisant Bretono Vudo sistemos žlugimo, fiksuotos valiutos pakeitimo, Arabų-Izraelio karo kasmetinis susitikimas buvo išplėstas susikoncentruojant ties ekonominiais ir socialiniais klausimais, tai pat pirma kartą 1974 m. Davose pakviesti valdžios atstovai.[5]
Galiausiai politikos lyderiai pradėjo naudotis Davosą kaip neutralią vietą spresti savo nesutarimams. Davos Deklaracija buvo pasirašyta 1988 tarp Graikijos ir Turkijos, kas padėjo nepradėti karinių veiksmų. 1992 Pietų Afrikos Prezidentas F. W. de Klerkas susitiko su Nelsonu Mandela ir Mangosuthu Buthelezi PEF, tai buvo pirmas jų susitikimas ne Afrikos teritorijoje. 1994 PEF, Izraelio užsienio reikalų ministras Shimon Peres ir Palestinos Liberaliosios Organizacijos pirmininkas Jesiras Arafatas pasiekė susitarimų su Gazos ruožu .[6] 2008 Bilas Geitsas savo kalboje ragino kūrybišką kapitalizmą, kuris sprestu globalines problemas pasitelkiant ir suvienijant rinkos jėgas.[7][8]
Organizacija
PEF būstinė yra Kolonije, Ženevoje, Šveicarijoje. 2006 oficialiai atidarytos atstotyvės Pekine, Kinijoje, ir New Yorke. Organizacija laikosi nešališkos politikos ir neatstovauja politinių partijų ar nacionalinių interesų. Ir yra "įsipareigojusi gerinti pasaulio valstybes".[9] ir turi stabėtojų statusą kartu su Jungtinių Tautų Ekonomikos ir Socialinių reikalų tarnyba ir taip pat prižiūri Šveicarijos valdžią. Aukščiausią Fondo tarybą sudaro 22 nariai, įskaitant Jungtinės Karalystės Ministrą Pirmininką David Cameron ir Queen Rania iš Jordanijos.
Per penkias dienas PEF 2009 m., susirinko daugiau nei 2500 dalyvių iš 91 šalių Davose. Apie 75% (1,170) dalyvių buvo verslo lyderiai, daugiausia iš 1,000 stambiausių Pasaulio kompanijų. Be to dalyvavo 219 vieši asmenys, įskaitant 40 aukščiausius valstybių vadovus, 64 vyriausybių vadovus, 30 oficialių tarptautinių organizacijų atstovų ir 10 ambasadorių. Daugiau nei 432 dalyvių buvo iš viešų organizacijų, įskaitant 32 nevyriausybinių organizacijų atstovus, 225 žiniasklaidos lyderius, 149 lyderių iš akademinių institucijų ir mokslinių institutų, 15 religinių vadovų įvairių tikėjimų ir 11 sąjungų lyderių.[10]
Narystė
PEF finansuojama 1000 įmonių-narių, dažniausiai tipinis rėmėjas tarptautinė kompanija, kurios apyvarta daugiau nei 5 milijardai skaičiai be abejo skiriasi nuo veiklos rūšies ir regijono. Be to, šios įmonės vienos geriausių bendrovių šalyje ir dažnai vaidinti pagrindinį vaidmenį formuojant šalies pramonės ar regiono ateitį. Nuo 2005, kiekvienas kompanija-narė moka kasmetinį narystės mokestį, kuris yra 42,500 Šveicarijos frankų. Pramoniniai ir Strateginiai partneriai moka atitinkamai 250,000 ir 500,000 ŠF už atitinkamai svarbesnius vaidmenis Forume.[11][12]
Be to, šios įmonės yra vienos geriausių bendrovių šalies ar pasaulio pramonėje (grindžiama apyvarta milijonais JAV dolerių; finansų įstaigų kriterijais pagrįstas turtas) ir atlieka pagrindinį vaidmenį formuojant jų pramonės ateities ir arba regiono.
Pramonės partneriai iš įvairių verslo sektorių, įskaitant statybų, aviacijos, technologijų, turizmo, maisto ir gėrimų, inžinerijos ir finansinių paslaugų. Šios bendrovės yra perspėjamos apie pasaulines problemas, kurių dauguma įtakos konkrečių pramonės sektorių veikla.
Šaltiniai
- ↑ Pigman pp.41-42
- ↑ Pigman pp.6-22
- ↑ Kellerman p.229
- ↑ Schwab and Kroos
- ↑ "Interview: Klaus Schwab", Financial Times, 22 Vasario 2008.
- ↑ "WEF and Davos: A brief history", Telegraph, 16 Sausio 2008.
- ↑ Šablonas:Cite newspaper
- ↑ "Gates calls for creative capitalism, Reuters (video)." Reuters.com: 2009-02-09.
- ↑ Pigman pp.58-59
- ↑ "World Economic Forum — Annual Meeting 2009." Weforum.org: 2009-02-01.
- ↑ Pigman pp.23-30
- ↑ Rothkopf p.272
| ||||||