Petras Adomonis

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Petras Adomonis
    Petras Adomonis 1922.png

    Gimė 1922 m. sausio 22 d.
    Levaniškiai, Traupio valsčius, Panevėžio apskritis
    Mirė 2001 m. balandžio 16 d. (79 m.)

    Tėvai Domas Adomonis (1881-1965)
    Morta Krikštaponytė-Adomonienė (1889-1978)

    Veikla
    Lietuvos kunigas, visuomenės veikėjas

    Alma mater Kauno kunigų seminarija

    Petras Adomonis (1922 m. sausio 22 d. Levaniškiai, Traupio parapija, Panevėžio apskritis2001 m. balandžio 16 d. Utena, palaidotas Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje) – Lietuvos kunigas, visuomenės veikėjas.

    Anykštėno Biografija

    Tėvai: Domas Adomonis (18811965) ir Morta Krikštaponytė-Adomonienė (18891978) – religingi žemdirbiai pasiturintys ūkininkai, turėję 36 hektarus žemės. Iš dešimties vaikų išaugo aštuoni (du Jonukai mirė vaikystėje). Broliai ir seserys: Kostas Adomonis (19111945) – laisvės gynėjas partizanų ryšininkas, žuvęs pokario kovose, Mykolas Adomonis – dingęs be žinios Antrojo pasaulinio karo metu, Ona Adomonytė-Matulionienė (g. 1915 m.), Marytė Adomonytė (19172002), Juozas Adomonis (19192001), Antanas Adomonis (19242001) ir Vlada Adomonytė (19272008) – pedagogė, švietėja.

    1934 m. baigė Levaniškių pradžios mokyklą.

    Skurdi šeima, ką tik išsikėlusi į vienkiemį, negalėjo leisti sūnui toliau mokytis, todėl dvejus metus P. Adomonis dirbo šeimos ūkyje, lavinosi savarankiškai, skaitydamas knygas. 19361938 m. jis toliau mokėsi Raguvos (Panevėžio raj.) mokykloje, o 19391943 m. baigė Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją.

    19431948 m. P. Adomonis studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.

    1948 m. balandžio 25 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas jį įšventino kunigu.

    19481949 m. P. Adomonis dirbo vikaru Vaškuose (Pasvalio raj.), vikaru ir klebonu Linkuvoje (Pakruojo raj.). 19491951 m. jis buvo Krinčino (Pasvalio raj.) ir Panevėžio katedros vikaras. 19511959 m. P. Adomonis dirbo Rozalimo (Pakruojo raj.) Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebonu.

    1959 m. jis buvo paskirtas Raguvos (Panevėžio raj.) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu ir Raguvos dekanu. 1959 m. jo iniciatyva buvo iš naujo dekoruotas Raguvos bažnyčios vidus.

    Ėmęs aktyviai burti bendruomenę, Raguvoje P. Adomonis susilaukė sovietų valdžios ir vietinių ateistų šmeižto kampanijos. 1963 m. birželio 23 d. "Panevėžio tiesoje" pasirodžius straipsniui "Karingasis dekanas", iš P. Adomonio buvo atimtas sovietų valdžios išduotas ir kunigui privalomas darbo pažymėjimas, todėl 1963 m. vasarą jis kiek laiko dirbo melioracijoje darbininku. Po aktyvaus tikinčiųjų pasipriešinimo ir skundo, nusiųsto į Maskvą, kunigui buvo grąžintas darbo pažymėjimas, vėliau jie nebebuvo atiminėjami ir iš kitų Lietuvos kunigų.

    Paskirtas 1963 m. rugsėjo 20 d., 19631969 m. P. Adomonis buvo Burbiškio, Anykščių raj. Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas. Čia kunigas buvo persekiojamas dėl neva neteisėtų bažnyčios pastatų statybų, dėl šeštadienį švenčiamų Žolinės atlaidų. 1966 m. P. Adomonio iniciatyva buvo perdažyta Burbiškio bažnyčia, suremontuota ir nudažyta šventoriaus tvora, tačiau elektrifikuoti bažnyčios, pasipriešinus Anykščių rajono vadovams, jis nebespėjo.

    19691975 m. jis buvo Kriaunų (Rokiškio raj.) Dievo Apvaizdos parapijos klebonas, ten buvo sovietinės valdžios persekiojamas ir baudžiamas už tai, kad mokė vaikus, ruošdamas juos Sakramentams.

    19751990 m. P. Adomonis tarnavo Skiemonių, Anykščių raj. Švč. Mergelės Marijos Aplankymo parapijos klebonu. 19831990 m. jis kartu ėjo ir Leliūnų (Utenos raj.) Šv. Juozapo parapijos klebono pareigas, be to, 19771986 m. savanoriškai aptarnavo be dvasininko likusią Užunvėžių, Anykščių raj. Švč. Mergelės Marijos parapiją, kur ugdė ir paruošė kunigystei Dalių Tubį. Leliūnuose jis ėmėsi iniciatyvos remontuoti bažnyčią: pakeitė grindis, presbiterijos langus.

    1990 m. liepą P. Adomonis buvo paskirtas Utenos Kristaus žengimo į Dangų parapijos klebonu bei Utenos dekanu ir šias pareigas ėjo 19902001 m., iki gyvenimo pabaigos. Utenoje 1990 m. jis ugdė vikarą Sigitą Sudentą, 19982001 m. – Algirdą Butę.

    Jo iniciatyva Utenoje 1994 m. buvo atkurta "Saulės" katalikiškos dvasios vidurinė mokykla, kurioje kunigas dėstė tikybą ir buvo dvasios tėvas. 1999 m. ji pertvarkyta į Utenos "Saulės" gimnaziją. Jo rūpesčiu Utenoje taip pat atidarytas katalikiškas vaikų darželis-mokykla "Varpelis".

    P. Adomonio iniciatyvumo dėka Utenoje 1995 m. buvo įsteigta ir nuo 1996 m. pradėjo veikti Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė – vienintelė šalyje tokio tipo ligoninė, kurią religinė bendruomenė įsteigė kartu su savivaldybe. P. Adomonis kiek laiko dirbo jos direktoriumi ūkinei-finansinei veiklai.

    Jo iniciatyva 1992 m. buvo pradėta ruoštis antrosios bažnyčios statybai Utenoje, parinkta jos vieta. Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo pastatyta jau po jo mirties 2005 m.

    Utenoje jis taip pat ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos, organizavo žinomų Utenos krašto žmonių atminimo šventes, sukakčių minėjimus, būrė bendruomenę iškilmingai minėti valstybės šventes. Tapęs Utenos "Caritas" vadovu, P. Adomonis ypač išplėtė jo veiklą: įkūrė senelių prieglaudą, arbatinę, šarvojimo salę.

    Nuo 1994 m. iki gyvenimo pabaigos jis vadovavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos Utenos skyriui, rėmė bažnyčios istorijos šaltinių leidybą. Šis skyrius po jo mirties nustojo veikti.

    Laisvalaikiu mėgo būti gamtoje, grybauti ir žvejoti, skaitydavo filosofinę ir grožinę literatūrą, ypač romanus apie misionierių gyvenimą.

    Mirė 2001 m. balandžio 16 d. Utenoje. Palaidotas Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje kunigų memoriale. Jo ir šalia palaidoto kunigo Antano Aramino (19081996) kapą ženklina masyvus pilko akmens paminklas su centre iškaltu reljefiniu kryžiumi ir įrašu dešiniajame akmens luite: "Kunigas-dekanas / Petras Adomonis / 19222001".

    Biografija

    1934 m. baigė Levaniškių pradžios mokyklą. Skurdi šeima, ką tik išsikėlusi į vienkiemį, negalėjo leisti sūnui toliau mokytis, todėl dvejus metus Petras dirbo šeimos ūkyje, lavinosi savarankiškai, skaitydamas knygas. 19361938 m. Raguvos mokykloje baigė penktą ir šeštą skyrius, 1938–1939 m., privačiai pasirengęs, baigė pirmąją ir antrąją gimnazijos klases ir tų pačių metų rugsėjo 1 d. įstojo į Ukmergės gimnazijos trečiąją klasę. 1943 m., baigęs gimnaziją, įstojo į Kunigų seminariją. 1948 m. balandžio 25 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas jį įšventino kunigu.

    19481951 m. vikaras Vaškų, Linkuvos, Krinčino parapijose, Panevėžio katedroje. Nuo 1951 m. Rozalimo parapijos administratorius, nuo 1959 m. Raguvos bažnyčios klebonas ir dekanas. Aktyviai būrė vietos bendruomenę, kaip atsako susilaukė sovietų valdžios ir vietinių ateistų šmeižto kampanijos. 1963 m. birželio 23 d. „Panevėžio tiesoje“ pasirodė A. Dačiulio straipsnis „Karingasis dekanas“, tais pačiais metais atimtas tarybų valdžios išduotas ir kunigui privalomas darbo pažymėjimas, kurį laiką dirbo melioracijoje. Nuo 1963 m. rugsėjo 20 d. Burbiškio, nuo 1968 m.Kriaunų parapijos klebonas. 19751990 m. – klebonas Skiemonyse. Papildomai aptarnavo Leliūnų ir Užunvėžių parapijas. Nuo 1990 m. iki mirties – Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas ir Utenos dekanas.

    Aktyviai dalyvavo bendruomenės veikloje: rūpinosi „Caritas“ reikalais, vadovavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos Utenos skyriui.[1] Jo iniciatyva Utenoje 1994 m. buvo atkurta „Saulės“ katalikiškos dvasios vidurinė mokykla, kurioje kunigas dėstė tikybą ir buvo dvasios tėvas. 1999 m. ji pertvarkyta į Utenos „Saulės“ gimnaziją. Jo rūpesčiu Utenoje taip pat atidarytas katalikiškas vaikų darželis-mokykla „Varpelis“.

    P. Adomonio iniciatyvumo dėka Utenoje 1995 m. įsteigta ir nuo 1996 m. pradėjo veikti Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė – vienintelė šalyje tokio tipo ligoninė, kurią religinė bendruomenė įsteigė kartu su savivaldybe. P. Adomonis kiek laiko dirbo jos direktoriumi ūkinei-finansinei veiklai.

    Jo iniciatyva 1992 m. pradėta ruoštis antrosios bažnyčios statybai Utenoje, parinkta jos vieta. Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčia pastatyta jau po jo mirties 2005 m. [2]

    Kunigas, apgintas parapijiečių

    Kun. Petro Adomonio (1922 01 22-2001 04 16) 5-osioms mirties metinėms

    Kun. Petras Adomonis

    Aktyvi kunigo veikla sovietmečiu buvo atitinkamai okupantų įvertininta. Raguvoje ėmęs aktyviai burti bendruomenę, sulaukė sovietų valdžios ir vietinių ateistų šmeižtų. 1963 m. birželio 23 d. ,,Panevėžio tiesoje“ pasirodė A.Dačiulio publikacija „Karingasis dekanas“ (nors saugumiečiai grasino, jiems pavyko surinkti tik keturis gyventojų parašus po šiuo rašiniu). Straipsnis su rubrika „Klerikalai ir jų darbai“ greitai buvo perspausdintas ir kituose laikraščiuose. Kun. P.Adomonis buvo kaltinamas, kad išlaiko tėvus, turi motociklą. Jo kelionė – išvyka į mišką grybauti su brolio vaikais buvo įvertinta kaip jaunimo „darkymas“; neigiamai traktuotas atsitiktinis kunigo susitikimas su komjaunimo organizacijos sekretore čiuožykloje; jis buvo kaltinamas banditų organizavimu ir t.t. Toks straipsnis tapo puikiu pretekstu, kad tais pačiais 1963 metais iš kunigo Petro būtų atimtas darbo pažymėjimas. Jo netekęs, ganytojas negalėjo atlikti savo pareigų, todėl įsidarbino melioratoriumi. Kitu atveju pasaulietinė valdžia kunigą galėjo traktuoti kaip veltėdį ir nubausti netgi kalėjimu.

    Iš kun. P.Adomonio atėmus kunigo darbo pažymėjimą, raguviečiai pradėjo rinkti parašus, surinko jų visą tūkstantį, nuvežė į Maskvą ir paliko N.Chruščiovo kanceliarijoje.

    Ši ryžtinga parapijiečių veikla, kova dėl savo ganytojo liudijo tą didžiulę meilę, kurią kunigas per gana trumpą laiką gebėjo pasėti jį pažinojusiųjų širdyse. Ir ši kova buvo prasminga keliais atžvilgiais.

    Pirmiausia pažymėjimas buvo grąžintas kun. P.Adomoniui. Be to, raguviečių parašų rinkimas ir jų kelionė į Maskvą davė naudos ir kitiems Lietuvos kunigams – baigėsi kunigų pažymėjimų atiminėjimai, jie sugrąžinti ir kitiems tų pažymėjimų netekusiems kunigams.

    Saugumo atstovai ir net pats Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvos SRS Justas Rugienis ne kartą barė kunigą už vaikų katechizavimą, galų gale net gražiai paprašė, mat jam nusibodę bedievių skundai. Kun. P.Adomonis nenusileido motyvuodamas tuo, kad jei nekatechizuosiąs, jam nusibos tikinčiųjų skundai.

    Kitas itin svarbus, dėmesio vertas faktas kun. P.Adomonio veikloje – kad, jam dirbant Kriaunose, „subyrėjo“ pavyzdinė ateistinė Tičkaus mokykla. Subyrėjo ideologine prasme – buvo sugriauta ateizmo tvirtovė. Vos po kelių mėnesių kunigui atvykus į Kriaunas, buvo suorganizuota didžiulė velykinė procesija, kurios dalyvės pasipuošė tautiniais drabužiais. Dera pažymėti, kad, rengiant procesiją, daug prisidėjo šviesaus atminimo kunigo sesuo Marytė Adomonytė. Procesijoje dalyvavo beveik visa mokykla – tai buvo skandalingas dalykas, nes tuo metu mažai kur Lietuvoje buvo rengiamos procesijos. Mokyklos direktorius ir partijos sekretorius buvo atleisti iš pareigų, įvykis mokykloje buvo svarstomas ir smerkiamas beveik visų Lietuvos mokyklų pedagogų posėdžiuose (posėdžių protokoluose turėjo būti įrašytas pasmerkimas). Nemalonumai laukė ir kun. P.Adomonio: jis buvo kviečiamas į Rokiškį pasikalbėti. Tačiau kunigas saugumiečių nebijojo, o jie, matyt, jautė tą jo dvasios tvirtybę.

    Įdomus faktas, kurį straipsnio autorei yra pasakojęs klebonas, kad per visą sovietmetį jis nėra balsavęs. Tačiau plačiai sklindant gandams, kad visai nesvarbu – balsuoji ar ne, vis vien kažkas įmetąs biuletenius, mat ataskaitose reikia įrašyti vos ne 100 proc. balsavusiųjų, klebonas nutarė tai patikrinti. Ir kartą, jau vėlai vakare, apie pusę dvyliktos nakties, kunigas pasirodė rinkimų salėje ir paprašė kortelės. O jos jau nebebuvo – sąraše pažymėta, kad jis balsavo. Tačiau išsigandusiems rinkimų apylinkės darbuotojams jis juokais pasakė: „Galiu pakelti ir balsą, kad atėmėte balsavimo teisę, tačiau būkit ramūs!“

    Kunigas Petras, pradėjęs darbą okupuotoje Lietuvoje, išliko tikru Kristaus kareiviu, drąsiai skelbiančiu Dievo žodį. Jis tapo kovotoju dėl tikėjimo laisvės, dvasingumo skleidėju. Liudydamas Dievo meilę, nepalūžo ir nepabūgo sovietinio saugumo persekiojimų, šantažo; pagaliau sulaukė Lietuvos nepriklausomybės – dėl kurios ir darbavosi.

    Lietuvai tapus nepriklausoma, jau nevaržomas galėjo tęsti darbus: kurti naujas veiklos kryptis, palikti svarbių darbų ženklius pėdsakus Utenoje. „Caritas“, globos namai, Šv. Klaros ligoninė, „Saulės“ gimnazija, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Utenos skyrius bei daug kitų katalikiškos veiklos sričių – visur kun. P.Adomonis pridėjo savo ranką, protą ir širdį. Tikintieji ir dabar jaučia kunigo dekano tylią, ramią, bet nuoseklią ir ryžtingą veiklą. Tad uteniškiai gali džiaugtis turėję ir pažinoję dekaną kun. P.Adomonį ir dėkoti jam ne tik maldomis, bet ir sąžiningu, nuoširdžiu kiekvienu, kad ir mažiausiu darbeliu.

    Dr. Aldona Vasiliauskienė

    Šaltiniai

    1. Katalikų žinynas, 2002. Katalikų pasaulis, Vilnius 2002 m. 260 p.
    2. Petras Adomonis. Anykštėnų biografijų žinynas. 2008-10-23



    Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 42% (+7024-168=6856 wiki spaudos ženklai).
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 31% (+5143-0=5143 wiki spaudos ženklai).
    • Rimantas Lazdynas – autorius – 28% (+4694-0=4694 wiki spaudos ženklai).