Petras Klebaris

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Petras Klebaris
    LG Petras Klebaris 23 laida.jpg
    2005 m.

    Gimė 1925 m. lapkričio 17 d.
    Pakruojo rajone, Kalevų kaime
    Mirė 2012 m. (~87 m.)
    Igliaukoje

    Veikla
    Igliaukos vidurinės mokyklos direktorius

    Išsilavinimas 1947 m. Linkuvos gimnazija
    Alma mater 1949 m. Klaipėdos mokytojų institutas


    Petras Klebaris (1925 m. lapkričio 17 d. Pakruojo valsčiuje, Kalevų kaime2012 m., Igliaukoje) – Igliaukos vidurinės mokyklos mokytojas, direktorius.

    Gyvenimo kelias

    Petras Klebaris gimė 1925 metais lapkričio 17 dieną Pakruojo valsčiuje, Kalevų kaime, ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo gimtajame sodžiuje. Pradžios mokslus pradėjo Voronių pradinėje mokykloje.

    Atmintyje įstrigo pirmoji mokytoja Veronika Puodžiuvienė ir jos prasidedant Antrajam pasauliniam karui pasakyti žodžiai mokiniams: "Brangūs mano mokiniai. Tokia maža mūsų tėvynė Lietuva. Trečdalį jos su sostine Vilniumi turi užgrobę lenkai. Radijas pranešė, kad vakar vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą ir pačią Klaipėdą. Kas beliko iš mūsų Lietuvos? Bet nežiūrint viso to, užaugę mylėkite savo Tėvynę Lietuvą, jos žmones. Dirbkite jos labui, jos žmonių gerovei".

    1939-1940 metais Pakruojyje baigė V-VI skyrius. Prasidėjus karui mokslai nutrūko.

    1942 metais į kaimą atvežė rusų karo belaisvių, iš jų vienas merdintis buvo paliktas Klebarių namuose. Mama šukuodama jį užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir po savaitės mirė. Po pusantrų metų tėtis vedė antrą kartą. Pamotė buvo labai gera, rūpinosi Petru ir jo sese kaip savo vaikais. Ji Petrą nuvežė į Linkuvą ir pasamdė mokytoją. 1947 metais baigė Linkuvos gimnaziją, Linkuvos gimnazijos 23 laidą. Teko apsispręsti - kuo būti toliau.

    1947 metais įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, 1949 metais jį baigė ir buvo paskirtas mokytojauti į Veisiejų vidurinę mokyklą, dėstyti lietuvių kalbos. 1950 metais pradėjo tarnybą kariuomenėje. Grįžęs 1953 metų pabaigoje, Veisiejuose darbo negavo. Pradėjo dirbti (Kapsuko) Marijampolės rajone, Šunskų septynmetėje mokykloje. Čia susipažino su savo būsimąja žmona Birute, čia ir susituokė. 1954 metais persikėlė į Igliauką, pradėjo dirbti Igliaukos vidurinėje mokykloje - iki pat pensijos.

    Savo gyvenimą pašventė gamtosaugai, Igliaukos miestelio ir Iglės ežero paplūdimių tvarkymui. Kilęs iš Aukštaitijos, Petras Klebaris puikiai prigijo Sūduvos krašte, kuriam skyrė visą savo pedagoginį talentą ir švietėjo dosnumą.

    2005 metais išleistas pirmasis Petro Klebario legendų, dainų ir eilėraščių rinkinys "Igliaukai. Kai prabyla širdis" apie Igliaukos miestelį, Iglės ežerą, apylinkes ir žmones, sukurtas daugiau nei per keturiasdešimt metų.


    Linkuvos gimnazijos himnas

    Himnas 2005 m. rugsėjo mėn. buvo paskelbtas Linkuvos gimnazijos laikraštėlyje „Varpelis“. Jo žodžius sukūrė buvęs Linkuvos gimnazijos mokinys 23 laidos abiturientas, Veisiejų, Šunskų bei Igliaukos mokyklų lietuvių kalbos mokytojas ir poetas Petras Klebaris.[1] Muziką parašė Linkuvos gimnazijos muzikos mokytoja Vaiva Klupšienė.[2]

    Linkuva - tai dalelė Tėvynės,
    Kiekvienam mums miela ir sava,
    Nes jaunystė takus joj pramynė,
    Čia pražydo ir meilė pirma.

    Mūs gimnazija - sielų šventovė,
    Susimąsčius tarp sodų žalių.
    Jau dešimtmečiais dairos ir stovi,
    Laukia grįžtančių savo vaikų.

    O dalis jų kas metai pareina,
    Nusilenkti kaip motinai tau
    Ir jaunystės parsineša dainą,
    Jai suskambus, kad būtų linksmiau.

    Joj ne vieną sutikome draugą,
    Atsivėrė pasaulis platus
    Ir į skrydį sparnai mums išaugo,
    Čia suradom antruosius namus.

    Tartum upė gyvenimas teka,
    Gęsta žvaigždės ir keičias laikai.
    Atminimais išmargintas takas
    Linkuvon mus lydės amžinai.

    O jinai lyg motulė prie vartų,
    Kaip žvaigždelė žydrynėj dangaus
    Lauks, kol grįšime čia dar ne kartą
    Prisimint, ką palikom brangaus...

    Linkuva – tai antroji gimtinė,
    Teišliks mums brangi visada.
    Tartum Motina, tartum Tėvynė -
    Brangesnių už kurias juk nėra.

    Klebarių giminė (sodybos nr. JK ir Nr. DK)

    Vytautas Venckevičius „Juos Mūša viliojo“


    Klebariai – vieni iš seniausių Kalevų kaimo gyventojų. PBA Parapijiečių sąrašų knygoje, 1848–1849 m. (versta iš lenkų k.), paminėta šeima: Simonas Klebaris (26 m.), žmona Anelija (Ivanauskaitė, 23 m.), sūnūs Liudvikas (4 m.) ir Juozapas (2 m.). 1883 m., po Simono mirties, šią šeimą sudarė: sūnūs Liudvikas (35 m.), Juozapas (34 m.), Simonas (28 m.), Gasparas (26 m.), Kazimieras (24 m.) ir Anelija Klebarienė (Ivanauskaitė, 69 m.), našlė [38].

    Ten pat, 1892–1893 m., minima šeimos tąsa po Liudviko vedybų: Liudvikas Klebaris, Simono s. (47 m.), žmona Teklė (Antanaitytė, 32 m.), sūnūs Jonas (6 m.), Petras (3 m.) ir duktė Emilija (5 m.); našlė A. Klebarienė (Ivanauskaitė, 80 m.). Tuo pačiu laiku minima ir Juozapo šeima: kampininkas (mažažemis) Juozapas Klebaris, Simono s. (46 m.), žmona Teklė (Povilaitytė, 29 m.), sūnūs Gasparas (4 m.) ir Dominikas (2 m.); uošvė Monika Povilaitienė (Meškaitė, 70 m.), našlė.

    PBA duomenimis, po Lietuvos valstybės atkūrimo, 1923 m., Kalevų kaime gyveno dvi Klebarių šeimos, būtent: Dominiko Klebario, Juozapo sūnaus (g. apie 1890 m.) ir Jono Klebario, Liudviko sūnaus (g. apie 1886 m.) [38].

    Giminės palikuonių žiniomis, Dominiko ir Jono Klebarių sodybas įkūrė Simono sūnūs Juozapas ir Liudvikas. Pasak senolės Emilijos, jos stovėjusios rytiniame kaimo gale viena šalia kitos, dešinėje vieškelio (gatvės) pusėje, sklype Nr. 8, kur iki pat upės vyravo pievos. (Taip jas parodė ir P. Klebaris jo paties sudarytoje kaimo sodybų išdėstymo schemoje.) Juozapas žemės sklypą (Nr. 9), buvusį už J. Klebario sklypo (Nr. 8) ir iš šiaurės rytų besiribojantį su Petro Linkevičiaus ūkio sklypu (Nr. 1), matyt, buvo užrašęs Dominiko Klebario vardu.

    Pasak Emilijos Norkienės, Dominikas Klebaris buvo išvykęs į Argentiną. Jonas Klebaris, Emilijos tėvas, I–ojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į caro kariuomenę. Vykstant mūšiams Rytų fronte, vokiečių buvo paimtas į nelaisvę, pateko į Vokietiją. Belaisvių lageryje badavo – valgė žolę... Išgelbėjo atsitiktinumas: stovyklos viršininko giminaitis Joną pasiėmė kaip „kučerį“ (liet. – „vežikas“). Jo ūkyje Jonas dirbo 4 metus, taigi – „iš pragaro patekęs į rojų“. Pramoko vokiečių kalbos – tai vėliau, II–ojo pasaulinio karo metais, labai pravertė.

    Grįžęs į Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, J. Klebaris dirbo tėvų ūkyje. Su Ona Žvirblyje, kilusia iš Mažeikonių kaimo, sukūrė šeimą. Susilaukė atžalų – sūnaus Petro (g. 1925 m.) ir dukters Emilijos (g. 1927 m.).

    Jono ir Onos šeimos gyvenimas sukosi senelių statytoje sodyboje Nr. JK. Joje, senolės Emilijos Norkienės (Klebarytės) prisiminimu, stūksojo didelis dviejų galų tašytų rąstų gyvenamasis namas, mūrinis tvartas, didelė daržinė. Ūkiniais pastatais naudojosi ir kolūkis. Apie Dominiko sodybą Nr. DK ji nebeprisimenanti. Tik mena, kad netoliese, kaimo gale, prieš akmeninį kryžių, Kalevų pavasarininkų pastatytą Vytauto Didžiojo 500 – tųjų mirties metinių proga, stovėjo nedidelė grytelė. Joje gyvenusi senolė Plačakytė Veronika (g. 1893 m.). (Iš kitų šaltinių žinoma, kad šią sodybą V. Plačakytė pirko iš D. Klebario.) Šeimos galva Jonas mėgo išgerti, tad šeimai buvo nelengva. Jonas nenorėjo, kad jo vaikai, ypač duktė, mokytųsi. Visgi ir Petras, ir Emilija mokėsi Voronių pradžios mokykloje. Čia Emilija 1939 m. baigė 4–is skyrius. Toliau mokytis jai tėvas neleido. O Petras, baigęs Voronių pradžios mokyklą, 1939–1940 m. Pakruojyje baigė V–VI skyrius. Prasidėjus karui, mokslai nutrūko.

    Emilija prisimena karą, kai 1942 metais vokiečiai į kaimą atvežė rusų karo belaisvių. Iš jų vienas, ligotas, buvo paliktas Klebarių namuose. Jį prižiūrėjusi motina užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir neužilgo mirė.

    Po žmonos mirties, maždaug 1944 m. pradžioje, Jonas vedė antrąkart – Oną Januškevičiūtę (g. 1896 m.), kilusią iš Zimbiškių kaimo. Emilijos prisiminimu, pamotė buvo labai gera, rūpinosi ja ir jos broliu kaip savo vaikais. Ji siekė, kad Petras mokytųsi toliau – taip 1947 m. jis baigė Linkuvos gimnaziją. Tais pačiais metais Petras įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą ir baigė 1949 metais. Buvo paskirtas į Veisiejų vidurinę mokyklą (Lazdijų raj., Alytaus apskr.) – dėstė lietuvių kalbą. 1950–aisiais buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Grįžęs iš kariuomenės 1953 metų pabaigoje, Veisiejuose darbo negavo. Tad įsidarbino Šunskų (Kapsuko / Marijampolės r.) septynmetėje mokykloje. Joje sutiko savo būsimąją žmoną Birutę Karaliūtę, kilusią iš Saulėnų kaimo (Simno vls., Alytaus raj.). Ji VPI (vėliau – VPU, LEU,...) buvo baigusi chemijos ir biologijos mokslus ir čia mokytojavo. Petras su Birute sukūrė šeimą, 1954 m. abu pradėjo dirbti Igliaukos vidurinėje mokykloje (dab. Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazija, Marijampolės raj., Marijampolės apskr.). Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

    Dirbdamas Sūduvos krašte, Petras dažnai lankydavosi tėviškėje, niekada nepamiršo savo artimųjų, ypač juo besirūpinančios pamotės Onos. Nepamiršo Kalevų ir tada, kai sukūrė šeimą ir augino palikuonius.

    P.Klebaris ir pamotė Ona Januškevičiūtė 1971 m. Kalevai.

    P. Klebaris pedagogo talentu siekė auklėtiniams įskiepyti ne tik meilę gimtajai lietuvių kalbai, suprasti jos grožį, bet ir puoselėti sveiką požiūrį į aplinką. Atvykęs iš seno Aukštaitijos kaimo prie Mūšos vingių – Kalevų, Petras greitai prigijo ir Sūduvoje. Pamilo Igliauką, jos žmones – tapo aktyviu miestelio bendruomenės nariu. Ypač Petrą traukė Iglės ežeras, kuris ir pati aplinka, jo požiūriu, verkiant prašė pagalbos. Pedagogas, 50 metų vadovavęs vietos žvejams, pastebėjo, kaip rašė spaudoje, kad „ežero vanduo tuomet buvo švarut švarutėmis, tačiau viskas pasikeitė, kai žmones iš kaimų suvarė į gyvenvietes. <...>. Sovietinis melioracijos vajus nusekino ežerą, <...>, žmonės savavališkai pasijungė gyvulių tvartus ir srutos tiesiogiai pakliūdavo į ežerą. <...>. Vasarą pradėjo dusti žuvys. <...>, išsimaudę ežere žmonės pradėjo sirgti geltlige. Sirgo ir pats Petras...“

    P.Klebaris 2 iš dešinės 1995 m.prie Ilgės ežero, Igliauka

    Tad buvo nuspręsta imtis pertvarkos – padaryti ežerą, jo prieigas gyventojų traukos vieta. Petrui pavyko susiburti bendraminčių entuziastų grupę, kuri ėmėsi kompleksiško miestelio ir ežero paplūdimių tvarkymo darbų. Iš pradžių net savavališkai. Pavyko rasti, kas prisidėtų ir su žemės darbų technika.

    Taigi, P. Klebario iniciatyva buvo daug nuveikta – Igliauka ir jos aplinka smarkiai pasikeitė. Ir, pasak dabar jau našlės Birutės, visi buvo patenkinti. Sukurta aplinka, tinkanti švęsti įvairias šventes, kurių vienas iš iniciatorių buvo mokytojas Petras Klebaris. Tai ne tik pedagogas, gamtos mylėtojas ir sergėtojas, bet ir poetas.

    2005 m. išleido legendų, dainų ir eilėraščių rinkinį apie Igliaukos miestelį, Iglės ežerą, apylinkes ir žmones [80]. Dirbo šviesuolis Petras iki pensijos, bet ir vėliau nenuleido rankų.

    Šeimos tėvas, Jonas Klebaris, mirė 1958 m. spalio 24 d., sulaukęs 72 metų amžiaus. Jo žmona Ona, Petro ir Emilijos pamotė, išėjo į Amžinybę sulaukusi vos ne 100 metų. Tuomet senoji sodyba melioratorių buvo nugriauta.

    Iš kairės P.Klebaris, sesuo E.Norkienė, B.Klebarienė

    1960 metų liepą Emilija ištekėjo už Stasio Norkaus, Jono s. (g. 1927 m., Mažeikonių k., Pakruojo r.). Stasys buvo baigęs Vilniaus politechnikumą, kur įgijo elektromechaniko kvalifikaciją. Iš pradžių jis dirbo Pakruojo Miškų ūkyje, vėliau – „Mūšos“ kolūkyje. Ten Stasys ir susitiko su Emilija, greitai tapusia žmona. Dar gyvenant senojoje Klebarių sodyboje, 1961 m. gimė sūnus Gintautas. Šeima bendravo su kaimynais, čia dažnai svečiuodavosi Emilijos brolis Petras su Birute. Stasys buvo linksmas ir muzikalus – grojo armonika.

    Emilija ir sūnus Gintautas negali pamiršti daugiau nei prieš 5–is dešimtmečius jų šeimą ištikusios nelaimės. Tada, 1961 m. rugsėjo pabaigoje, kaip visada, ankstyvą rytą šeimos galva Stasys motociklu išvažiavo į darbą. Važiuojant vieškeliu iš Kalevų į Sosdvarį, iš priekio sutiko sunkvežimį, keliantį didžiulį dulkių debesį (važiavo sosdvarietis Povilas Vaičiulis). Kaip tyčia, tuo metu sunkvežimį lenkė motociklu važiavęs Gediminas Murauskas, – tad tose dulkėse abu motociklininkai ir susidūrė... (Pasak artimųjų, Gediminas buvo neseniai susituokęs su kaleviete Liucija Paškevičiūte ir važiavo pas ją pasitarti, kaip spalinių proga atšvęsti tą svarbų įvykį, bet...) Gydytojai abu vyrus dar bandė gaivinti, operuoti, bet viskas baigėsi abiejų mirtimi. Emilijos ir Gintauto nuomone, tada gydytojai esą ne viską padarė, kad Stasį išgelbėtų...

    Liko našlė Emilija su ką tik gimusiu Gintautu. Gintautas mokėsi Voronių mokykloje, vėliau Pakruojo vidurinėje mokykloje. Šiaulių profesinėje technikos mokykloje Nr.13 įgijo radiotechniko kvalifikaciją, dirbo Šiaulių televizorių bei „Vairo“ gamyklose. Buvo vedęs, bet išsiskyrė – žmona su sūnum Žygimantu gyvena Šiauliuose. Žygimantas baigė generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Atkūrus Lietuvos valstybę, Gintautas grįžo į gimtinę, su motina atsiėmė tėvų žemę. Atrodo, dabar ją... išnuomoja.

    Dabar Emilija gyvena sovietmečio pradžioje ant buvusio Buržų ūkio žemės sklypo (Nr. 4) pastatytoje tipinėje kolūkiečio sodyboje, t.y., kitoje gatvės pusėje nei senoji (nugriauta melioracijos vajaus metu). 91–nerių senolė pasiūlė nuotrauką, kurioje įamžinta susitikimo su artimaisiais akimirka.

    Šaltiniai

    1. Apie Petrą Klebarį.
    2. „Linkuvos gimnazija“ 1918–2008; leidinį parengė Linkuvos gimnazijos mokytojai; Leidybos vadovas Stasys Tumėnas; Išleido S. Tumėno leidykla „Šiaurės Lietuva“, Šiauliai, 2008-10-20; 175 psl.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 100% (+17066-0=17066 wiki spaudos ženklai).