Petras Maldeikis. Mykolas Krupavičius. Savo kelio beieškant. Darbas mokytojo profesijoje

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Įvadas

    1. dalis: Savo kelio beieškant
      1. Toje šeimoje gimė ir augo Mykolas Krupavičius
      2. Igliškėlių pradžios mokykloje
      3. Pasiruošimas mokytojo profesijai
      4. Darbas mokytojo profesijoje
      5. Pakeliui į dvasininko pašaukimą
      6. Pertapilio dvasinėje akademijoje
    2. dalis: Nepriklausomybės aušroje
      1. Krupavičiaus įaugimas į krikščioniškąją demokratiją
      2. Lietuvių tremtinių šelpimo ir gelbėjimo darbas Taline
      3. Kovoje dėl lietuvių išsilaikymo Rusijos tremtyje
      4. Mirti pasmerktojo kelionė į Lietuvą
      5. Lietuvos nepriklausomybės šauklys
    3. dalis: Valstybininko keliu
      1. Nepriklausomą Lietuvą atkuriant
      2. Krikščioniškosios demokratijos vadas
      3. Parlamentarės daugumos vadas
      4. Krupavičius ir žemės reforma Lietuvoje
      5. Rinkimus pralaimėjus
      6. Demokratiją Lietuvoje belaidojant
      7. Kovoje dėl demokratinio režimo atstatymo
    4. dalis: Politikas atsargoje
      1. Studijų gilinimas užsienyje
      2. Antrasis vikaras Garliavoje
      3. Profesorius kunigų seminarijoje
      4. Veiverių klebonas
      5. Kalvarijos klebonas ir dekanas
      6. Raudonojo tvano metai
      7. Kovoje prieš vokiškąjį okupantą
    5. dalis: Išeivijos kovų fronte
      1. Kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo
      2. Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjas
      3. Katalikų politinio skilimo išgyvenimas
      4. Politinio emigranto dalia
      5. Temstant padangei
    6. dalis: Krupavičiaus veiklos versmės
      1. Dievo, žmonių ir savo krašto meilė Krupavičiaus veikloje
      2. Pamilo tėvynę Lietuvą
      3. Gyvenimas visuomenei
      4. Kovotojas politiniame fronte
      5. Tikėjimo apšviestas gyvenimas
      6. Jo kalbų klausėsi visi
      7. Jo spausdintas žodis
      8. Jis priklausė visai lietuvių tautai

    Darbas mokytojo profesijoje

    1. Lenkijoje

    Įsiginęs mokytojo teises, Krupavičius, jau subrendęs dvidešimties metų vyras, pradėjo ieškoti mokytojo darbo. Jo idealas buvo dirbti savo tautai: auklėti, šviesti ir tautiškai sąmoninti jos priaugantį jaunimą. Bet čia jis susidūrė su kieta pavergtos tautos tikrove: lietuviai negalėjo gauti mokytojo vietos Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose. Suvalkų gubernijoje tokio formalaus uždraudimo nebuvo. Bet praktiškai jauni mokytojai ir čia lietuviškose srityse beveik nebuvo skiriami į mokyklas. Iš Krupavičiaus kurso draugų Suvalkijoje mokytojų vietas gavo tik vienas vokietis ir vienas rusas; nė vienas lietuvis čia nepateko.

    Nors ir tai žinodami, Krupavičius su Eiduku ir dar vienu draugu vis tiek dar bandė kreiptis į Kauno gubernijos mokyklų viršininką, prašydami skirti juos čia mokytojais. Tas viršininkas jiems paaiškino, kad tai iš viso negalima, nes įstatymai jam draudžia skirti lietuvius mokytojais Kauno gubernijoje. To meto revoliucinių nuotaikų pagauti, jie atsakė viršininkui, kad tokie prieš lietuvius nukreipti įstatymai yra neteisingi ir bus revoliucijos pašalinti. Iš grasinančio viršninko atsakymo jie suprato per daug pasakę ir skubiai pasišalino.

    Į Krupavičiaus į įvairias vietas pasiųstus prašymus jis gavo pasiūlymų dirbti Rusijoje ir Lenkijoje. Iš vienos apygardos Rusijoje jis gavo pasiūlymą dirbti net triklasėje mokykloje su gera alga. Bet, motinos patariamas, jis pasirinko mokytojo vietą Lenkijoje, pavyslio krašte, kurį jaunais mokytojais aprūpindavo Veiverių mokytojų seminarija. Jo pasirinkimą nulėme motinos susirūpinimas, kad jis dirbtų katalikiškame krašte ir kad jis nepatektų į tokį kraštą, iš kurio parsivežtų rusę žmoną. Nors jis neturėjo jokio noro skirti savo energiją auklėti lietuviams nedraugingos lenkų tautos jaunimui, bet, nematydamas kitokios geresnės išeities, išvyko į Panchratkos kaimo mokyklą Lomžos gubernijoje, Mozūrų krašte.

    Bet jis greitai nusivylė savo pasirinkimu. Mokyklą jis rado nuošaliai nuo kaimo, apleistą ir apiplėštą. Viskas joje buvo primityvu. Žmonės nelabai tesirūpino vaikų mokymu. Nerado nė vaikų, nes jie čia mokyklą lankė tik tris mėnesius žiemos metu. Suprantama, jis negalėjo išeiti nustatytos programos, už ką jis buvo atsakingas ir, kaip pats vėliau patyrė, buvo valdžios pareigūnų kaltinamas.

    Bet ir tokios primityvios mokymo sąlygos Krupavičiui išėjo j gerą, nes su savo atkakliu charakteriu jis išmoko rasti išeitį bet kurioje aplinkoje ir bet kurioje situacijoje, kas jam padėjo išsiugdyti didesnį savarankiškumą.

    Netrukus Krupavičius patyrė, kad toje apylinkėje jis buvo ne vienas toks vienišas lietuvis. Lomžos apskrityje buvo daug lietuvių mokytojų, kunigų ir valdininkų, kurie sąlygų buvo priversti dirbti ne savo tautos gerovei. Jie turėjo ir savo klubą Lomžos priemiestyje, kur jie dažnai susirinkdavo.

    Būdamas susirūpinęs savo tautos pažanga, Krupavičius kruopščiai sekė, kaip lenkai įgyvendina savo siekimus ir ko lietuviai galėtų iš jų pasimokyti: kaip jie panašiais atvejais turėtų tvarkytis, pasielgti, susiorganizuoti. Jis čia pamatė, kad lietuvių ir lenkų padėtis daug kur vienoda ir kad jų siekimai kai kur vienodi. Palyginti su lietuviais, lenkai turėjo daugiau teisių. Jie nepatyrė spaudos draudimo. Ir savo mokyklose lenkai buvo laisvesni. Beveik pusė mokslo dalykų buvo mokomi lenkų kalba. Rusų kalba buvo nemėgstama, panašiai kaip ir Lietuvoje. Į mokyklas savo vaikus leisdavo tik nedidelis lenkų nuošimtis. Kiti, vengdami rusiškų įtakų, vaikus mokė skaityti namie.

    Kultūriniu bei švietimo atžvilgiu lenkai buvo geresnėje padėtyje, nes jie turėjo savo šviesuomenę. Lenkas mokytojas buvo daug nusipelnęs savo kraštui. Todėl jis ne tik kaimiečių, bet ir aukštesniuose sluoksniuose buvo gerbiamas ir įtraukiamas į bendravimą su kitų profesijų šviesuomene. Ir Krupavičius, tada dar jaunas ir neturtingas mokytojas, buvo kviečiamas į pobūvius pas dvarininkus, teisėjus, gydytojus, klebonus — ir niekur jis nesijautė už juos žemesnis. Tai sudarė jam sąlygas įprasti bendrauti su aukštesnių sluoksnių žmonėmis ir įsigyti lenkų labai vertinamų viršinių laikymosi formų, kas jam buvo labai pravartu vėliau Lietuvoje dirbant visuomeninį bei politinį darbą. Jis čia pamatė, kaip lenkų mokytojai laikėsi labai solidariai ir organizuotai kovojo prieš rusinimą. Dalyvaudamas jų susirinkimuose, jis susipažino su jų pasirenkamais būdais, kaip geriausiai panaudoti mokyklą savo tautiniams tikslams ir kaip pačią mokyklą sutautinti.

    Lietuviai mokytojai, turėdami prieš akis kovą dėl lietuviškos mokyklos, labai domėjosi lenkų siekimais bei jų metodais savo mokyklai sutautinti, tačiau jie laikėsi atskirai nuo lenkų, suprasdami, kad lenkų reikalai tai nėra jų reikalai. Stiprindami savo solidarumą, jie įkūrė Lietuvių mokytojų sąjungą, kurios steigėjų tarpe buvo ir Krupavičius. Greta lenkų mokytojų suvažiavimų jie turėjo ir savo suvažiavimus.

    Lygindamas lietuvių ir lenkų mokytojų kovas su rusinimu, Krupavičius matė, kad lietuvių mokytojų tautinė veikla buvo racionalesnė ir tikslesnė už lenkų. Lenkai mokėjo labai radikaliai ir garsiai pakalbėti prieš rusus, kartu pasiūlydami radikalias ir neįmanomas panaudoti kovos priemones, nė nemanydami savo siūlymus įgyvendinti. Dėl tokios lenkų mokytojų veiklos Krupavičius turėjo nemalonumų su rusų policija. Dėl to jis su kitais lietuviais mokytojais nusprendė, kad Lenkijoje kovoti prieš rusinimą yra pačių lenkų reikalas ir kad jiems neverta per daug kovoti dėl lenkiškų mokyklų ir dėl jų aukotis, kada tuo pat metu lenkai patys pasitraukia iš savo skelbiamos kovos, palikdami kaltininkais lietuvius mokytojus. Taip viename lenkų mokytojų suvažiavime buvo priimti labai maištingi, revoliuciniai nutarimai. Patys lenkai jų nevykdė, bet Krupavičius nukentėjo. Jis tame suvažiavime nedalyvavo, bet lenkų laikraščiai parašė, kad jis dalyvavęs, ir tuo būdu nukreipė į jį rusų valdžios represijas. Net ir po poros metų, kada jis dirbo Lietuvoje, policijai sudarant jam bylą dėl jo veiklos, buvo jam primintas ir anas lenkų mokytojų suvažiavimas.

    Lenkų revoliucinis sąjūdis pakenkė Krupavičiui tarnybiškai. Jo mokyklos mokiniai sudegino mokyklos rusiškas knygas ir viską, kas tik joje buvo rusiška, ir atsisakė mokytis rusų kalbos. Tačiau, kada atvykęs jo mokyklos lankyti Lomžos mokyklų direkcijos viršininkas patyrė, ką mokiniai padarė su rusiškomis knygomis ir kad jie nebesimoko rusų kalbos, nukentėjo Krupavičius. Jam buvo padaryta stiprių priekaištų ir primintas jo tariamas dalyvavimas revoliuciniame lenkų mokytojų suvažiavime. Jis gavo raštišką papeikimą dėl mokyklos nesutvarkymo, ir jam buvo pagrasinta atleisti Ji iš tarnybos.

    Nors švietimą tvarkančių valdininkų priekaištai, kad jis dalyvaująs maištingame lenkų mokytojų sąjūdyje ir kad jis neišmoko savo mokinių rusų kalbos, jam labai pakenkė tarnyboje, bet jis dėl to nepalūžo ir nenusiminė. Pergyvenęs iš rusintojų patirtą neteisingumą, jis giliau pajuto reikalą kovoti dėl pavergtos savo tautos ateities.

    Po tokių nemalonumų Panchratkos mokykloje jis buvo nusistatęs iš jos išsikelti. Tik jam kliudė ana jam nepalankaus viršininko neigiama apie jį nuomonė. Ir tik pasinaudodamas laikinu to viršininko išvažiavimu, kada jį pavadavo kitas tolerantingas rusas, jis gavo daug geresnę mokytojo vietą tane pat apskrityje, Rutkų miestelyje. čia ir žmonės tvarkingai leido vaikus į mokyklą. Negalėdamas sutalpinti visų vaikų klasėje, kitus jų mokė privačiai, susitaręs su tėvais už atskirą atlyginimą. Pagerėjo ir jo materialinė padėtis. Ir anas Lomžos mokyklų direkcijos viršininkas, vėliau aplankęs jo mokyklą, ne tik parašė gerą jo darbo įvertinimą, bet ir paskyrė jam piniginę dovaną "už stropų darbą ir sumanų mokyklos vedimą".

    Taip išlyginęs savo santykius su mokyklų administracija, jis vos išvengė kito sau, kaip lietuviui, pavojaus. Gyvendamas Rutkuose, Krupavičius buvo susidraugavęs su viena prasilavinusia ir visais atžvilgiais jam patinkama mergina ir buvo apsisprendęs ją vesti. Apie tai parašė savo motinai. Nuo tų vedybų jį sulaikė protingas motinos įspėjimas: "Vaikeli, tu toks lietuvis, kaip sugyvensi su lenke, kas bus su jūsų vaikais". Taip motinos patariamas, jis išvengė daugelio lietuvių mokytojų likimo, kurie, gyvendami Lenkijoje, vedė lenkes ir išaugino lenkiškas šeimas, iš kurių išėjo daug iškilių lenkų veikėjų, karių ir politikų, labai pakenkusių Lietuvai ir lietuviams. Iš tokių Krupavičius prisiminė generolą Janušaitį, sumušusį lietuvių kariuomenę ties Seinais, lietuvius labai engusį Vilniaus vaivadą Kirtiklį ir eilę kitų, kilusių iš lietuvių mokytojų šeimų.

    Dirbęs dvejus metus Lenkijoje, Krupavičius sulaukė to meto, kada ir Kauno gubernijoje pradėta leisti lietuviams mokytojams dirbti pradžios mokyklose. Jam nebuvo smagu, kad pirmieji jo darbo metai mokykloje teko ne lietuvių tautos švietimui. Bet ir Lenkijoje praleisto laiko jis nesigailėjo, nes jis nebuvo tuščiai praleistas: ten bedirbdamas, jis daug ko pasimokė ir daug kuo užsigrūdino, kas jam, kaip veikėjui ir politikui, buvo labai pravartu vėlesniais laikais. Bet toliau jis norėjo dirbti tik Lietuvoje, nepaisydamas nei vietos, kur jam teks dirbti, nei mokamo atlyginimo. Lenkijoje išbūtas laikas išmokė jį giliau pajusti vertę visko kas lietuviška ir labiau pasiilgti Lietuvos su jos žmonėmis ir kaimo su lietuviškomis dainomis.

    Tai lietė ne vien Krupavičių, bet ir daugumą Lenkijoje dirbusių lietuvių mokytojų. Todėl, susidarius galimumui lietuviams mokytojams dirbti Lietuvoje, sujudo Lenkijoje dirbę lietuviai mokytojai ieškoti sau vietų Lietuvos mokyklose. Pasiskelbęs "Vilniaus žiniose", Krupavičius gavo Papilės valsčiaus valdybos pasiūlymą, kurį priėmęs, 1907 metais buvo paskirtas to valsčiaus mokyklos mokytojo padėjėju.

    2. Lietuvoje

    Krupavičiui vykstant į Papilę dirbti mokytojo darbo, buvo dvi aplinkybės, žadančios jo darbo sėkmingumą: viena, jis tame darbe buvo jau nebe naujokas, turėdamas dvejų metų patyrimą, ir, antra, jis buvo pasiilgęs darbo Lietuvoje. Papilės mokykla jam buvo pirmoji pakopa, grįžtant į lietuvišką gyvenimą ir įsijungiant į lietuviškąją veiklą. Papilėje Krupavičiaus visuomeninis brendimas padarė pažangą trimis atžvilgiais: darbu lietuviškoje mokykloje, jo aiškesniu pasaulėžiūriniu susikristalizavimu ir tautine bei visuomenine veikla, kurioje jis pasijuto pakeliui į visuomenninkus.

    1. Anksčiau Papilėje buvusi grynai rusiška mokykla per paskutiniuosius metus buvo jau gerokai sulietuvinta. Pir-miau neturėjusi nė lietuviškos raidės, dabar pirmame skyriuje turėjo beveik visus dalykus lietuviškai, o aukštesniuose Nkyriuose turėjo kelias lietuvių kalbos pamokas per savaitę. Pasirodė, kad toks mokyklos sulietuvinimas buvo naudingas ir rusų kalbai, nes vaikai, pramokę lietuviškai skaityti ir rašyti, greičiau išmokdavo rusiškai. Be to, mokytojai rusai pastebėjo, kad, įvedus lietuvių kalbą į mokyklą, mokiniai pradėjo rodyti daugiau darbštumo ir suinteresuotumo mokykla.

    Papilės mokykloje Krupavičius rado labai žmonišką vedėją, kuris pasirodė "tikras draugas ir tėvas. Žmogus kilnios širdies, nerusofilas, rodęs nemaža simpatijų lietuviams ir Lietuvai, mokėjęs žemaitiškai kalbėti. Buvau patenkintas tokį viršininką gavęs". |1| (Atsiminimai, 81 p.)

    Krupavičius Papilės mokykloje gavo mokyti pirmą skyrių ir dirbo atskiroje patalpoje, atskirai nuo kitų skyrių, mokomų ruso mokyklos vedėjo. Be pirmojo skyriaus, jis ir aukštesniuose skyriuose mokė lietuvių kalbos. Su vedėju gerai suyveno, tarp jų nesutarimų ar konfliktų nebuvo. Darbas mokykloje vyko sklandžiai. Nesusipratimų galėjo sukelti tik iš kitų įstaigų atėję įvykiai. Valsčiaus įgaliotiniai, išvykus Krupavičiui Kalėdų atostogų, nutarė, kad mokyklos vedėju turi būti Krupavičius, o rusas jo padėjėju. Bet švietimo vadovybė už tokį valsčiaus susirinkimo nutarimą kaltino Krupavičių, nors mokyklos vedėjas tuo visiškai netikėjo ir juokėsi iš tokio apkaltinimo. Į jo sugyvenimą su vedėju iš šalies brovėsi ir kiti šešėliai. Vietos gyventojai įvairiais ūkio reikalaid, pvz. parveždami malkas mokyklai, kreipdavosi ne į mokyklos vedėją, o į mokytoją Krupavičių. Tai darė jam nesmagumų, nors vedėjas gerai suprato, kad tai įvyksta ne dėl nusistatymo prieš jį asmeniškai, o dėl esamų tautinių santykių. Žemaičiuose, kur anksčiau mokytojai buvo tik rusai, kova dėl lietuviškos mokyklos buvo intensyvesnė negu Sūduvoje, kur rusų mokytojų kaimuose nebuvo. Dėl to ir visuomenės santykiai su naujai atsiradusiu lietuviu mokytoju buvo artimesni, kas neretai buvo ir pademonstruojama.

    2. Nors Krupavičius, augdamas bei bręsdamas, visada buvo religingas, bet jo platinama ir skaitoma slaptoji socialistinė spauda buvo jį nuteikusi laikytis kritiškai kunigų atžvilgiu. Jis buvo skaitęs J. Šliupo verstą L. Biuchnerio "Spėką ir Medegą" ir kai kuriuos kitus materialistų parašytus veikalus, nors materialistu jis nebuvo pasidaręs ir jų idėjų giliau nepasisavino. Atvykdamas į Papilę, jis buvo linkęs kritikuoti kunigus, kad jie nebuvo tokie idealūs, kokie, jo manymu, turėjo būti. Jį piktino paprasčiausias kunigo linksmumas ir jo nuošalus laikymasis nuo lietuviškų reikalų ar vengimas lietuviško darbo. Kunigo J. Tumo paragintas rašyti korespondencijų "Vilniaus žinioms", jis tokiose korespondencijose kritiškai paliesdavo ir savo parapijos kleboną dėl jo vienodo bei lygaus lietuvių ir lenkų traktavimo. Tačiau klebonas ant jo nepyko ir jį dažnai kviesdavo į kleboniją. Čia jis turėjo progų išgirsti daugelio kunigų pasisakymus lietuviškais klausimais, kai kurių jų planus žmonių medžiaginei būklei pagerinti, kooperatyvų ir bankelių steigimo svarstymus. Čia jis pamatė, kad jo pažiūra apie kunigus buvo klaidinga. Jam paaiškėjo, kad anais laikais Lietuvos provincijoje kunigas buvo ne tik prasimušęs veikėjas, bet ir toji nematoma ranka, kuri nepastebimai vedė lietuvišką gyvenimą į šviesesnę ateitį. Toks jo patyrimas Papilėje išblaškė jame bet kokius įtarimus kunigų atžvilgiu ir sustiprino jo katalikišką nusistatymą. Ir kada "Vilniaus žinios", kurių Krupavičius buvo pasidaręs nuolatiniu korespondentu, perėmus jų leidimą Jonui Vileišiui, virto liaudininkų krypties "Lietuvos žiniomis", jis liovėsi joms rašinėti. Redaktoriaus pakartotinai raginamas ir toliau bendradarbiauti, jis paaiškino, kad jis, kaip katalikas, negali rašyti socialistiniam laikraščiui.

    Tuo pat metu jam teko pažinti ir kitoks kunigo tipas. Papilėje susipažino su pas jį užklydusiu kunigu Stanislovu Minkele, kuris, nežiūrint jo šiurkštumo ir originalumo, paliko jam neramaus ir nenumaldomo, daug dėl lietuvybės kentėjusio ir daug Lietuvai nusipelniusio kovotojo atminimą.

    Iš viso savo patyrimo Papilėje Krupavičius įsitikino, kad lietuvis mokytojas savo darbu siekia to paties, ko siekia ir lietuvis kunigas. Lietuvių mokytojų atsiradimas Kauno gubernijoje, kurioje be kunigo kaime retai buvo galima sutikti lietuvį inteligentą, buvo pirmas didesnis lietuviškas kaimiečio sukrėtimas ir lietuviško kraujo įliejimas.

    3. Papilėje Krupavičius rado nemaža šviesuomenės - įvairių rusų valdžios įstaigų tarnautojų ir pensininkų. Didelė jų dauguma buvo rusai. Lietuvių buvo du kunigai: klebonas Jurskis, kilęs iš bajorų, bet jau visiškai sulietuvėjęs, labaivaišingas žmogus, ir jaunas vikaras Petras Gudauskis, kurį žmonės vadindavo kunigioku arba Petreliu, didelis idealistas, linksmas, judrus, socialus, visuomenininkas, visą savo sielą ir širdį atidavęs lietuviškiems reikalams. Tas jaunas kunigas turėjęs ypatingą sugebėjimą savo nuoširdumu, patrauklumu ir net viršine išvaizda patraukti j save žmones, įgyti jų pasitikėjimą ir pristatyti juos prie darbo. Turėjo didelę įtaką jaunimui. Su juo iš pirmos pažinties susidraugavo ir jaunas mokytojas Krupavičius, pasidarydamas jo visuomeninės veiklos pagelbininku.

    Papilėjc Krupavičius pirmą kartą išėjo į lietuvišką visuomeninę veiklą, kokia tik buvo galima anų laikų situacijoje, kada okupanto policijos budri akis sekė kiekvieną, galintį pasireikšti bet kokia lietuviška veikla, ją išaiškindama kaip veiklą, kuria siekiama nuversti caro valdžią. Kunigas Gudauskis su mokytoju Krupavičium turėjo savo nerašytą veiklos programą, kurios pagrindiniai tikslai buvo žadinti žmonių tautinę sąmonę, skatinti jų tautinį bei visuomeninį veiklumą, juos šviesti, kelti jų dvasinę ir medžiaginę gerovę. Į tą darbą jie įtraukė ir patikimesnius jaunus kaimiečius. Sekmadieniais jie važinėjo po kaimus pasikalbėti su jaunimu. Nebuvo tai formalūs susirinkimai ar paskaitos; susirinkdavo beveik viso kaimo žmonės, ir iškildavo įvairiausi pasikalbėjimams klausimai "nuo virtuvės švaros ligi skirstymosi j viensėdžius ir tautinio sąmoninimo". Bet, kada jie pritariamai pasisakydavo dėl kaimų skirstymo į viensėdžius, jie didelio kaimiečių pritarimo nerasdavo, o kartais susidurdavo ir su piktesniu pasipriešinimu.

    Savaime suprantama, tokių nuolatinių sekmadienių pasikalbėjimų kaimuose negalėjo nepastebėti policija. O lietuviškam atgimimui buvo priešinga ne vien policija. Rusai ir lenkai Papilėje pastebėjo, kad lietuviškas judėjimas pagyvėjo, miestelyje apsigyvenus mokytojui Krupavičiui. Jų tarpe susidarė jam nepalanki nuomonė, kas jam, kaip mokytojui, buvo pavojinga. Krupavičius buvo policijos įspėtas liautis su savo pasikėsinimais nuversti esamą tvarką, o vikaras Gudauskis buvo apskųstas klebonui. Jiems ir toliau nesiliaujant kaimuose rengti pasilinksminimus ir vaidinimų vakarėlius, policija sudarė jiems politinę bylą. Jiems palankus tardytojas patarė vienam jų prisiimti visą kaltę ir po to dingti kur į užsienį. Tą kaltę prisiėmė kun. P. Gudauskis ir slaptai išvyko į Ameriką.

    Tuo metu Krupavičiui buvo pažadėta vienoje grafo Zubovo laikomų mokyklų vedėjo vieta, kur jis būtų turėjęs labai geras sąlygas. Bet ryšium su jam iškelta byla buvo leista suprasti, kad jis ne tik negaus tos vietos, bet ir vėl turės išvykti iš Lietuvos. Nelaukdamas, kol jis bus pašalintas iš tarnybos, mokslo metams besibaigiant, jis pranešė mokyklų administracijai, kad jis pasitraukia iš mokytojo vietos.

    Taip Krupavičius baigė savo pedagoginę karjerą, kuriai Jis ruošėsi ilgiau, negu jis toje profesijoje dirbo. Bet ir čia praleisti metai, panašiai kaip ir jo darbas Lenkijoje, nepraėjo veltui. Dirbdamas Papilėje, jis iš arčiau ir geriau pažino žmones su jų problemomis, susipažino su jų platesnėmis masėmis, su jų socialinėmis negerovėmis ir labiau įsitikino socialinių reformų reikalingumu.

    Šaltiniai


    Autorius: Petras Maldeikis

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 103% (+20786-1419=19367 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 33% (+6705-5941=764 wiki spaudos ženklai).