Petras Maldeikis. Mykolas Krupavičius. Savo kelio beieškant. Toje šeimoje gimė ir augo Mykolas Krupavičius
| ←Savo kelio beieškant | Petras Maldeikis. Petras Maldeikis. Mykolas Krupavičius. Savo kelio beieškant. Toje šeimoje gimė ir augo Mykolas Krupavičius |
Igliškėlių pradžios mokykloje→ |
|
Toje šeimoje gimė ir augo Mykolas Krupavičius
Savo jaunų dienų atsiminimus prelatas Mykolas Krupavičius pradeda pasisakydamas, kad jis niekada nesidomėjo savo tėvų praeitimi, ir ji jam nerūpėjo. Iš tikrųjų nedaug jis apie ją ir težinojo. Žinojo tik, kad jo tėvų tėvai dar buvo baudžiauninkai. Atleisti iš baudžiavos, jie, jau laisvi ūkininkai, gyveno Navininkų kaime, Krokialaukio valsčiuje, Alytaus apskrityje. Jo tėvas Pranas Krupavičius, gimęs taip pat baudžiavos laikais, jau nežinia kuriuo būdu mokėsi užsienyje, sakoma Belgijoje, kur klestėjo alaus pramonė. Išmokęs bravorininko amato, jis buvo aludaris ir spirito varyklų mechanikas Antanavo, Balbieriškio ir Aštriosios Kirsnos dvaruose. Iš tėvo paliktų rusų, lenkų, prancūzų ir lietuvių kalbomis knygų - jų dalis buvo rimto bei mokslinio turinio - Mykolas sprendė, kad jis turėjo būti šviesus ir išsilavinęs žmogus.
Jau būdamas našlys, Pranas Krupavičius vedė Mykolo motiną Rozaliją Malinauskaitę, Balbieriškio ūkininkaitę, gimusią 1860 metais. Ji buvo baigusi pradžios mokyklą ir vėliau, savarankiškai be vyro gyvendama ir viena vaikus augindama bei auklėdama, pasirodė kaip šviesi ir sumani moteris.
Krupavičiams gyvenant Balbieriškio dvare, 1885 metų spalio 1 dieną gimė sūnus Mykolas. Jis augo su trimis seserimis: už jį vyresnė buvo Melanija, o jaunesnės Veronika ir Marija. Tarnaudami dvaruose, Krupavičiai kalbėjo vietine lenkų kalba. Tačiau su vaikais motina kalbėjo tik lietuviškai, nors, suprasdama kalbų mokėjimo reikšmę, ji norėjo juos išmokyti ir lenkų kalbos. Vaikai tos kalbos nemėgo ir namie jos neišmoko.
Dirbdamas dvaruose, Pranas Krupavičius svajojo įsigyti ūkį ir verstis savarankiškai. Susitaupęs pakankamai pinigų, jis pasitraukė iš tarnybos, ieškodamas ūkio nusipirkti. Bet jo pinigai buvo išskolinti be vekselių daugiausia giminėms, ir, kada jų prireikė, jis negalėjo jų atgauti. Nesurinkdamas išskolintų pinigų nuosavam ūkiui pirkti, Krupavičius išsinuomojo valdžios žinioje esantį nedidelį Ūtos ūkį (majoratą). Bet po poros metų jis buvo iš to ūkio išstumtas kito asmens, kurį protegavo tokius ūkius tvarkęs valdžios pareigūnas. Tada Krupavičiai persikėlė gyventi į mirusio Krupavičienės brolio ūkį Junonių kaime, Rumbonių parapijoje, kur, abiems tėvams mirus, Pranas Krupavičius buvo išrinktas likusių dviejų našlaičių globėju. Bet kiti teismo paskirti globėjai, sulenkėję tų vaikų giminės iš jų motinos pusės, nenorėdami, kad jie būtų lietuviškai auklėjami, teismo keliu paveržė iš Krupavičiaus globėjo pareigas ir vaikus išauklėjo lenkais.
Išstumti iš globojamų našlaičių ūkio, Krupavičiai apsigyveno didžiuliame Igliškėlių kaime prie Marijampolės — Prienų vieškelio, Igliaukos parapijoje. Tame kaime buvo Javaravo valsčiaus centras ir vienintelė tame valsčiuje buvusi pradžios mokykla. Čia jie išsinuomojo sklypelį žemės, pasistatė namą ir jame įsitaisė krautuvėlę. Prekybai nelabai vykstant, krautuvę pakeitė alude. Įvedus valstybinį degtinės monopolį, aludė turėjo užsidaryti. Krupavičiai jos vietoje atidarė užeigos namus. Kadangi ir tai nebuvo pelninga, Krupavičius, turėdamas jau per penkiasdešimt metų, ieškodamas gerosnio uždarbio, išvyko į Ameriką, Igliškėliuose palikdamas žmoną su keturiais mažais vaikais ir nedidelę pinigu sumą pragyvenimui.
Rozalijai Krupavičienei liko sunki šeimos išlaikymo našta. Vyrui nesisekė Amerikoje, ir jis jai negalėjo padėti. Ilgai buvęs be darbo, jis Čikagoje buvo kunigo Kriaučiūno priimtas tarnu prie bažnyčios. Iš savo uždarbio jis negalėjo šeimos daug paremti. Kunigui Kriaučiūnui mirus, dėl savo senyvo amžiaus jis neteko ir tos tarnybos. Gavo šlavėjo darbą fabrike. Ir čia baigėsi nelaimingai - buvo mašinos sunkiai sužeistas. Negavęs jokios kompensacijos, kaip invalidas jis pateko į valstybinę Oak Forest prieglaudą, kurioje nemaža Čikagoje gyvenusių lietuvių praleido savo paskutiniuosius gyvenimo metus, čia, šluodamas gatvę, jis buvo pravažiuojančio sunkvežimio sunkiai sužeistas ir mirė.
Krupavičienė sunkiai vertėsi Igliškėliuose. Užeigos name, teisingiau smuklėje, ji turėjo uždirbti sau ir vaikams pragyvenimą. Be to, ji matė, kad smuklės aplinka nebuvo tinkama vieta vaikams auklėti. Viena Krupavičių giminaitė Amerikoje, žinodama sunkų Krupavičienės gyvenimą, pasisiūlė paimti vieną jos vaikų į Ameriką. Dėl tos laimės Mykolas varžėsi su vyriausiąja sesute. Laimėjo Melanija, tada penkiolikos metų mergaitė. Vėliau ji ištekėjo už Kazimiero Ru-gio. Mykolo mokymasis ilgai užsitęsė ir slėgė motinai pečius. Antroji Mykolo sesutė Veronika ištekėjo už Igliškėlių mokytojo Jono Jerumbavičiaus, nepriklausomais laikais buvusio Marijampolės apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus. Jauniausioji Marytė ištekėjo už Antano Astramsko, Amerikoje žinomo veikėjo Tomo Astramsko sūnaus. A. Astramskas buvo baigęs tik pradžios mokyklą, bet gerokai apsiskaites, susipratęs ir veiklus patriotas, žinomas Marijampolės veikėjų tarpe. Mykolui mokantis kunigų seminarijoje, motina likvidavo savo verslą Igliškėliuose ir persikėlė į Marijampolę, kur prie senosios rinkos išsinuomojo arbatinę ir ją laikė kol pajėgė. Paskutiniuosius ketverius metus, jau sirgdama širdies liga, ji gyveno pas dukterį Mariją Marijampolėje. Pas ją gyvendama, ji ir mirė 1919 metų pabaigoje, neilgai tepasidžiaugusi nepriklausomos Lietuvos gyvenimu ir savo sūnaus politiko darbais.
Apie Prano Krupavičiaus mirties aplinkybes jo šeima neturėjo tikslesnių žinių. Jo sūnus, apsigyvenęs Amerikoje, ilgai ieškojęs tėvo kapo, pagaliau sužinojo, kad jis mirė Oak Forest prieglaudoje. Iš kaimyninio Tinley Parko miestelio policijos jis gavo iš jos vedamų mirimų registracijos knygų Prano Krupavičiaus mirties konstatavimo gana smulkų išrašą. Iš jo jis sužinojo, kad jo tėvas, miręs Oak Forest prieglaudoje, turėjo būti palaidotas prie tos prieglaudos esančiose kapinėse, kuriose po daugelio metų jau nebebuvo jokios vilties rasti jo kapą.
Šaltiniai
| Autorius: Petras Maldeikis |