Petras Purėnas

Petras Purėnas (1894 m. liepos 14 d. Kuosėnai, Kupiškio valsčius – 1965 m. spalio 30 d. Panevėžys. Palaidotas Kupiškio kapinėse.) – Lietuvos kariuomenės administracijos majoras.

Biografija

Gimė pasiturinčio Kuosėnų valstiečio Andriaus Purono šeimoje, buvo jauniausias vaikas šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Kupiškyje, šalia bažnyčios esančiame, dabartinio muziejaus, pastate. Ten pat užbaigė dviklasę mokyklą. 1910 m. įstojo į Ilūkštos (dab. Latvija) mokytojų seminariją. Baigęs 3 seminarijos kursus 1914 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, užsitarnavo praporščiko laipsnį. 1917 m. dar mokėsi Polocko gimnazijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą.

1919 m. birželio mėn. kaip naujokas paskirtas į būrį prie mokomosios komandos Lietuvos kariuomenėje. Būdamas pakankamai išsilavinęs ir turintis karinės patirties buvo numatytas kandidatu į karo mokyklą. Dirbo Generalinio štabo rikiuotės skyriaus raštininku. 1920 m. paskirtas į Kauno miesto komendantūrą. 1926 m. suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.

1926 m. vedė iš kilmingos bajorų giminės kilusią caro armijos pulkininko dukrą Eugeniją Lukinskaitę. Užaugino dvi dukras – Gražiną Beinartienę, pedagogę ir Violetą Dubrindienę, medicinos darbuotoją.

Nuo 1931 m. tarnavo antrame artilerijos pulke Kėdainiuose. 1932 m. pradžioje suteiktas kapitono laipsnis. 1934 m. baigė DK Vytauto aukštųjų karininkų kursų administracijos skyriaus II-ją laidą. 1937 m. perkeltas į Linkaičius, Ginklavimo valdybos padalinį ir paskirtas remonto dirbtuvių viršininku, bataliono vado teisėmis. 1938 m. suteiktas Lietuvos kariuomenės majoro laipsnis.

Už uolų ir sąžiningą darbą Lietuvos kariuomenėje 1928 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu, o 1934 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje nusipirko Kuosėnų kaime 20 ha žemės, pasistatė namą. Išėjęs į pensiją norėjo jį nuomoti ir atvažiuoti vasaroti. Tačiau, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, buvo atleistas iš tarnybos. Taip jis buvo priverstas grįžti į Kuosėnų kaimą, į savo namus, kurių dar nebuvo spėjęs įsirengti. Ten turėjo slapstytis, kad neišvežtų į Sibirą.

Ūkininkavo iki 1949 m. Dirbti žemę, kuri keletą metų buvo mažai dirbama, buvo nelengva. Pasisamdė traktorių iš Mašinų traktorių nuomos punktų. Kaimas tuomet pirmą kartą pamatė ariantį vikšrinį traktorių. Jo darbo pažiūrėti susirinkdavo pusė kaimo.

1949 m. suvarius valstiečius į kolūkius, pradėjo dirbti vyriausiuoju buhalteriu. Būdamas išsilavinęs, gerai mokėdamas rusų kalbą, nesunkiai perkando apskaitą. Pas jį mokytis važiuodavo aplinkinių kolūkių buhalteriai. Pablogėjus sveikatai, 1964 m. persikėlė į Panevėžį pas dukras.

Bendradarbiavimas spaudoje

Rašė ir talpino straipsnius karo mokslo ir literatūros žurnale „Mūsų žinynas”. Parašė knygą „1831 m. sukilimas Lietuvoje“. Ji per keletą numerių buvo atspausdinta žurnale „Mūsų žinynas“. Atskira knyga ji išleista 1931 m. Kaune, „Spindulio“ bendrovės spaustuvėje.

Knygos įvade P. Purėnas rašo: „Iš tiesų, 1831 m. sukilimas buvo įkvėptas ir įvykdytas daugiausia tų pačių patriotų ir romantikų, kuriems teko valdyti ir laidoti Lietuvos-Lenkijos valstybę. Ir nors toji bajoriškoji Lietuvos-Lenkijos valstybė ir toji 1831 m. revoliucija mums, lietuviams, gal daugiau blogo, kaip gero davė, vienok iš to, anaiptol, negalime daryti išvadų, kad tuo mūsų istorijos laikotarpiu neprivalome domėtis. Yra pripažintas moksliškas dėsnis, kad tauta daugiau susideda iš mirusiųjų, nei gyvų. Taigi, norint pažinti tautą, reikia pažinti jos praeitį, o ją galime pažinti tik visapusiškai išstudijavus istoriją; gi 1831 m. sukilimas yra mūsų tautos istorijos lapas, galis mus daug ko gero pamokyti. Nors tie idealai ir tikslai, dėl kurių tos gadynės lietuviai grūmėsi su priešu, dabartinėmis mūsų akimis žiūrint, ne visai atitiko mūsų tautos interesus, vienok tas narsumas, tas pasišventimas ir pasiaukojimas, kurį lietuviai ir ypač žemaičiai sukilime parodė, gali būti ir dabar mums pavyzdžiu, kovojant dėl realizavimo galutinio mūsų tautos idealo.“

Antroji P. Purėno knyga apie Europos šalių artileriją, dar nesurasta, nes bibliotekų fonduose jos nėra. Ji buvo rasta griaunant parduotą Purėnų namą, po P. Purėno mirties. Nupirkę namą, naujieji šeimininkai jį nugriovė. Atliekų krūvoje mėtėsi ir parašytų knygų egzemplioriai, matyt, išslapstyti nuo nereikalingų akių ir vėliau pamiršti. Kaimynų vaikai po vieną jų egzempliorių paėmė.