Pilėnai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Paminklas Pilėnų gynėjams Punios piliakalnio papėdėje

Pilėnai – legendinė lietuvių pilis. Jai vadovavęs kunigaikštis Margiris.

Pilėnų gynimas

Kronikininkas Vygandas Marburgietis rašo apie 1336 m. vasario 25 d. vykusį Pilėnų pilies šturmą, stovėjusią Trapėnų žemėje, kurio metu lietuviai ypač narsiai gynėsi, bet, nematydami vilties atsilaikyti, galiausiai patys pasirinko mirtį: Pagonys, <…> nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena pagonė senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė“.

Tuo metu nebuvo įprasta imti daug karo belaisvių, pasidavusieji neretai buvo vis viena žudomi, geriausiu atveju laukė vergovė. Todėl gali būti jog mirtį pasirinkę gynėjai nelabai turėjo ką prarasti. Jie taip pat galėjo suprasti daug nežadančią kapituliaciją kaip savo pagoniško tikėjimo išdavystę už kurią ir po mirties teks atkentėti[1]. Pilėnų gynėjų elgesys buvo kritikuotas siekiant sumenkinti pagarbą jų elgesiui. Taip teigianti knyga[2] 2011 metais Krašto apsaugos ministerijos buvo apdovanota Patriotų premija,[3] tačiau ši kritika sulaukė pasipiktinimo.[4][5].

Pilėnų simbolis

Pilėnų istorija įkvėpė nemažai menininkų romantikų ir tapo savotišku pasipriešinimo simboliu. Kompozitorius Vytautas Klova sukūrė operą „Pilėnai“.

Pilėnų vieta

Pilėnų vieta iki šiol tiksliai nenustatyta. Ilgą laiką buvo manoma, kad Pilėnų būta ant Punios piliakalnio, tačiau kai kurie istorikai mano, kad ji buvo Žemaitijoje. Istorikas Alvydas Nikžentaitis mano, kad Pilėnų būta ant Molavėnų (Graužių) piliakalnio Raseinių rajone, tarp Viduklės ir Nemakščių. Istorikas Tomas Baranauskas spėja Pilėnus buvus Kaltinėnuose. Archeologas Gintautas Zabiela spėja buvus ant Ižiniškių piliakalnio. Siūloma ir daugiau įvairių variantų, tokių kaip: Batakių piliakalnis, Bilionių piliakalnis ir kt.

Analogijos

Panašių į Pilėnų istorijų yra žinoma kitose šalyse.

Indijoje karališkųjų karių kastos – radžputų – moterys su vaikais praktikavo karinės savižudybės ritualą, vadinamą džauharu. Jų vyrams kovojant su priešu ir nesant vilties laimėti, moterys susidegindavo, tuo paskatindamos vyrus kovoti iki mirties (saka). Labiausiai šiuo ritualu išgarsėjo Čitoros tvirtovė, kurioje džauharas buvo įvykdytas tris kartus (1303, 1535 ir 1567 m.). [6]

Palestinoje žydų sukilimo prieš romėnus pabaigoje liko paskutinis pasipriešinimo židinys – Masados tvirtovė. Ją 73 m. ėmė šturmuoti romėnai. Pamatę, kad nebeatsilaikys, pilies gynėjai nutarė įvykdyti masinę savižudybę, bet nepasiduoti. Nusižudė 1000 gynėjų su moterimis ir vaikais.

Šaltiniai

  1. V.Mikailionis. (2011) Dar kartą apie Pilėnus
  2. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda (sud. Darius Baronas, Dangiras Mačiulis). – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010. – 633 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-854-94-4
  3. Alkas.lt 2011 m. Patriotų premijomis apdovanojamos dvi knygos – Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“
  4. J.Trinkūnas (2011). Pilėnai su mumis
  5. V.Visockas (2011). V.Visockas. Tik piktavalis gali tyčiotis iš Pilėnų gynėjų
  6. Trinkūnas J. Pilėnai Indijoje, Šiaurės Atėnai, 2006-12-02 nr. 823


Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 114% (+5446-94=5352 wiki spaudos ženklai).
  • Audrius Meškauskas – redaktorius – 0% (+1-566=-565 wiki spaudos ženklai).