Pirmasis Mokslo ir kūrybos simpoziumas
Aprašymai
Pasiruošimas
Padėkos dienos savaitgalio metu, lapkričio 26-30, Čikagoj šaukiamas lietuvių mokslininkų suvažiavimas, pavadintas Mokslo ir kūrybos simpoziumu. Suvažiavimo organizatoriai — JAV LB centro valdyba ir iniciatorių mokslininkų grupė. Kviečiami dalyvauti Amerikos ir Kanados visi lietuviai mokslininkai. Šiuo pagrindu suvažiavimas ir laikomas "pirmuoju išeivijoje lietuvių mokslininkų suvažiavimu".
Suvažiavimui numatyti šie keturi pagrindiniai tikslai (tiksliau tariant, uždaviniai): "1. sudaryti patogias sąlygas tarpusavio nuomonių pasikeitimui įvairiose mokslo disciplinose, 2. supažindinti lietuviškąją visuomenę su lietuviškosios išeivijos moksliniu pajėgumu, jų atliktais darbais ir pasiektais laimėjimais, 3. duoti visuomenei įdomių paskaitų iš mokslo bei kultūros pasaulio, 4. išdiskutuoti galimybes Pasaulio Lietuvių Mokslo Draugijai steigti" (cituojame iš rugsėjo mėn. gale gauto pranešimo, išsiuntinėto prof. dr. A. Avižienio, dr. A. Kliorės ir inž. Br. Nainio vardu).
1. Pirmasai uždavinys faktiškai gali būti ir platėliau nusakytas. Iš tiesų, šaukiamasis suvažiavimas sudarys progą mūsų mokslininkams ne tik "nuomonėmis pasikeisti", bet ir savo tarpe artimiau susipažinti. Gal būt, tai dar svarbiau. Pasikeitimui atitinkamų mokslo šakų žiniomis pakankamai yra įvairių kongresų, konferencijų, simpoziumų, kuriuos rengia amerikiečių ar kanadiečių mokslo įstaigos bei organizacijos. Šiuo atžvilgiu mūsų būsimasis simpoziumas nesiims konkuruoti jau vien dėl to, kad jis bus tokio bendro pobūdžio (nespecializuotas).
Bet neabejojamai aktualu, kad mūsų mokslo žmonės kiek galint plačiau susipažintų ir užmegztų glaudesnius ryšius kaip lietuviai mokslininkai. Šiuo atžvilgiu Čikagoj šaukiamasis mūsų mokslininkų suvažiavimas yra nepakeičiamas ir išaugęs iš gyvo reikalo.
Tokio suvažiavimo reikalas ypač suaktualė-jo, per laiką iškilus jau gana gausiai jaunųjų mokslininkų kartai. Vyresnieji mūsų mokslininkai pasižįsta dar iš seniau ir, daugiau ar mažiau dalyvaudami lietuviškajame gyvenime, palaiko savo tarpe ryšius. Bet jaunesnieji mūsų molslininkai daugeliui vyresniųjų yra pažįstami tik iš vardo ar visai nežinomi vardai. Žinoma, taip pat savo ruožtu ir vyresnieji mūsų mokslininkai daugeliui jaunesniųjų tėra tik girdėti ar net visiškai negirdėti. Todėl iš tiesų aktualu artimiau susipažinti mūsų vyresniesiems ir jaunesniesiems mokslo žmonėms.
Bet ir patys jaunieji mūsų mokslininkai nėra jau taip savo tarpe besipažįstą, kaip iš šalies galėtų atrodyti. Gal būt, daugiau vieni kitus žino, negu iš tikro pažįsta. Studijų metais bendriniai studentų suvažiavimai ir savo organizacijų stovyklos suveda draugėn ir iš tolimesnių atstumų. Tačiau viena studentinė "karta" greitai keičia kitą. O vėliau, berengiant doktoratus ir ypač pradedant savarankišką darbą, išsisklaidoma po visą kraštą (jaunųjų mūsų mokslininkų adresai daug įvairesni negu "plačiosios visuomenės"). Su savo specialybės kolegomis susitikti daugiau ar mažiau progos teikia paties mokslinio darbo ryšiai. Bet su kitų sričių Lietuviais mokslininkais susitikti sunkiai ir įmanoma, dažnai jų net iš viso nežinoma.
Taigi, lygiai aktualu artimiau susipažinti ne tik skirtingų kartų mūsų mokslo žmonėms, bet ir patiems jauniesiems mūsų mokslininkams savo tarpe.
2. Suvažiavimo organizatorių nurodytuosius antrąjį ir trečiąjį "tikslą" galima sulieti į vieną (trečiasis "tikslas" faktiškai tėra antrojo priemonė) — supažindinti mūsų visuomenę su mūsų mokslinėmis pajėgomis ir jų pasiekimais.Tai nemažiau aktualus uždavinys.
Jei nepakankamai vieni antrus pažįsta mūsų vyresnieji ir jaunesnieji mokslininkai, o šie pastarieji savo tarpe, tai dar mažiau mūsų lietuviškoji visuomenė pažįsta savo jaunąsias mokslines pajėgas. Daugiau žinomi tie, kurie savo mokslinį darbą dirba "lietuviškuosiuose" miestuose ar kurie gyviau pasireiškia visuomenine veikla. Bet tokių yra mažuma. Daugelis jaunųjų mokslininkų dirba toli nuo lietuviškųjų kolonijų. O ir iš tų, kurie arčiau, ne visi gi yra visuomeniškų polinkių. Todėl ir suprantama, kad aplamai savo jaunąsias mokslines pajėgas per mažai pažįstame. Gi jų priaugo tikrai gana gausiai.
Turime jaunųjų mokslininkų, kurie ne tik eilinėse kolegijose dėsto, bet prasiveržė ir į eks-kliuzyvines kolegijas. Lietuviškos pavardės sutinkamos mokomajame personale ir tokių pirmaeilių Amerikos universitetų, kaip Harvard ar Yale, Čikagos ar Wisconsino universitetai. Ištisa eilė yra pasiekę jau pilno profesoriaus rangą ar eina departamentų vedėjų pareigas. Moksliniuose žurnaluose vis dažniau pasirodo straipsniai, autorizuoti kitataučiams egzotiškomis, o mums savomis pavardėmis (ambicingesnieji autoriai nesivaržo nė savo lietuviškųjų vardų). Pastaraisiais metais mūsų kūrybingesnieji jaunieji mokslininkai pradeda skelbti ir atskirus veikalus.
3. Ketvirtasis suvažiavimo organizatorių numatytas jo uždavinys yra konkrečiausias ir dėl to pats svarbiausias — įkurti Pasaulio lietuvių mokslo draugiją, kuri sutelktų visas laisvojo pasaulio lietuvių mokslines pajėgas, dirbančias universitetuose, tyrimų laboratorijose, bibliotekose, redakcijose. Abu anksčiau nurodytieji uždaviniai — artimiau susieti mūsų mokslininkus savo tarpe ir su visuomene — negalės būti pasiekti vien tik būsimuoju Mokslo ir kultūros simpoziumu. Šių uždavinių siekimui reikia pastovios organizacijos. Tokia institucija ir numatoma Pasaulio lietuvių mokslo draugija.
Aplamai nestokojame organizacijų. Greičiau jų turime per daug — daugiau, negu reikia. Iš paviršiaus šis mūsų "organizuotumas" gali atrodyti mūsų gyvybingumo apraiška. Deja, iš tiesų toks "persiorganizavimas" greičiau alina mūsų gyvybę negu žadina. Dvejopu atžvilgiu. Pirma, kadangi mūsų skaičius išeivijoje aplamai yra mažas, tai per gausus organizacijų skaičius neišvengiamai veda į neracionalų jėgų skaldymą. Antra, smulkios ir ypač realaus pagrindo neturinčios organizacijos savo narius daugiau atitraukia iš visuomeninio gyvenimo, negu į jį įtraukia, kai pasitenkinama tik tokia "sava" organizacija.
Tačiau, nors įvairių organizacijų turime net perteklių, Pasaulio lietuvių mokslo draugijos steigimas yra sveikintinas. Ne be pagrindo ši mintis kilo jau keli pastarieji metai. Teko ją užminti ir III Kultūros kongreso paskaitoj, bet ten ji nuskambėjo dar be realaus atgarsio. Tačiau laimingai pereitų metų inžinierių suvažiavime ši mintis ne tik iškilo, bet ir susilaukė tų, kurie ėmėsi ją vykdyti. Neatsitiktinai šie iniciatoriai buvo jaunieji mokslininkai. Juo gausėjo mūsų jaunųjų mokslininkų skaičius, juo labiau ryškėjo reikalas draugėn sutelkti aplamai visas mūsų mokslines pajėgas.
Ligšiolinės mūsų mokslinės organizacijos buvo vienaip ar kitaip ribotos, o lygiai visiems mokslo žmonėms atviros organizacijos nebuvo. 1950 Čikagoj įkurtoji Lietuvių profesorių draugija Amerikoje ėmėsi sutelkti buvusius Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojus. Bet sunkiai tai sekėsi, nes tie, kurie nebetęsė darbo aukštosiose mokyklose, nebenorėjo profesorių draugijai priklausyti. Nepasisekus veiklos išplėsti, ši draugija faktiškai virto Čikagos ir apylinkės organizacija. Vienas jos nuopelnų buvo iniciatyva įsteigti Lituanistikos institutui. Tačiau ir šiam institutui kol kas sunkiai vyksta šaknis giliau įleisti. Bet jei ir sėkmingai jis klestėtų, vis vien jis gali jungti tik lituanistus. O jų kaip tik labai maža tarp jaunųjų mokslininkų. Tiesa, dalis jų gali rasti vietos profesinėse inžinierių ir gydytojų sąjungose. Bet, šiaip ar taip, tai vis specialinės organizacijos. Bendro mokslinio pobūdžio mokslinė organizacija tėra Lietuvių katalikų mokslo akademija. Atsirėmusi į savo ankstesnę tradiciją ir susilaukusi pasiaukojusios vadovybės, ši katalikų mokslinė organizacija sėkmingai varo savo barą. Bet, būdama katalikiška organizacija, visų apimti ji negali ir nesiekia.
Pasaulio lietuvių mokslo draugijai tuo būdu vieta yra laisva — niekas nebus jos išstumiamas. Žinoma, galės kilti klausimas, ar, įsisteigus tokiai visiems atvirai mokslo draugijai, savaime joje neras vietos ir dabartinės Lietuvių profesorių draugijos Amerikoje nariai. Gal būt, ir Lituanistikos institutas laimėtų, įsijungdamas į bendresnę mokslo draugiją, kuri jam sudarytų lyg užuovėją, bet nepaneigtų jo faktinio savarankiškumo. Aišku iš anksto, kad, plėtojant bendrosios mokslo draugijos veiklą, natūraliai bus diferencijuojamasi ir atskiromis sritimis.
Kaip laisva vieta Pasaulio lietuvių mokslo draugijai, taip aiškūs jos uždaviniai. Juos aptarėme jau anksčiau, pasisakydami dėl šaukiamojo suvažiavimo tikslo — a. artimiau sutelkti mūsų mokslininkus savo tarpe ir b. drauge artimiau susieti su lietuviškąja visuomene. Šio tikslo siekdama, Pasaulio lietuvių mokslo draugija natūraliai remsis dviem pagrindais — moksliniu bendravimu ir lietuvišku angažavi-musi. Niekur mokslininkai nepasižymi vadinamuoju visuomeniškumu. Greičiau pati mokslinio darbo prigimtis juos nuspalvina individualizmu. Visuomenininkai yra reti mokslininkų tarpe. Todėl nėra ko stebėtis (taigi — ir piktintis), kad ir mūsų mokslininkai per daug "nesiveržia" į visuomeninę veiklą. Bet, antra vertus, nieku būdu mokslininkų "nevisuomeniškumas" nereiškia jų asocialumo, nuo žmonių šalinimosi ar apskritai žmogiškųjų ryšių nevertinimo. Visuomeniški yra ir mokslininkai, tik jų visuomeniškumas yra savitas — labiau nukreiptas į gilumą negu platumą, savą bendruomenę negu plačiąją visuomenę. Savoje bendruomenėje ir mokslininkai yra visuomeniški.
Tai ir teikia pagrindo vilčiai, kad numato-majai Pasaulio lietuvių mokslo draugijai pasiseks sutelkti mūsų mokslininkus, išsisklaidžiusius po visą kraštą ir kitų organizacijų nepasiekiamus. Šiaip ar taip, ši draugija daugiau negu kita turi pasisekimo galimumų juos pasiekti. Bendras mokslinis interesas šią draugiją darys savą visiems, kurie jį tikrai turi.
Savo ruožtu mūsų mokslininkų draugėn sutelkimas savaime bus ir jų gilesnis įlydymas į lietuviškąją bendruomenę. Neatsitiktinai šio pirmojo mūsų mokslininkų suvažiavimo iniciatyvą ir globoja Lietuvių Bendruomenė.
Kartojant, kas pasakyta, mokslininkai nėra nevisuomeniški, tik jų visuomeniškumas yra savitas. Kaip nėra jiems svetima būti visuomeniškais savoj bendruomenėj, taip nėra jiems svetima angažuotis ir bendram labui. Tačiau vėl jiems savas tik toks angažavimasis, kuris iš tiesų yra savas, būtent — išplaukiąs iš jų pačių darbo. Apgailėtinas nesusipratimas yra mokslininkų visuomeninį angažavimąsi vaizduotis tik pirmininkavimu, sekretoriavimu, iždininką vimu. Šiose pareigose juos gali pakeisti ir kiti. Reikia angažavimosi iš jų laukti ten, kur jie kitų nepakeičiami.
Neteisu būtų skųstis, kad mūsų lietuviškoji bendruomenė stokotų organizacinio judrumo. Daug organizacinių mašinų joje sukasi. Kai vieni jų sukėjai pavargsta, dar vis atsiranda kitų, kurie pavargusiuosius pakeičia. Bėda tėra ta, kad dažnai šis organizacinių mašinų sukimasis lieka tuštokas. O tada ir ateina nusivylimas, kad plušama dėl nieko. Ir tačiau lyg nematome tų intelektualinių pajėgų, kurios savo įnašu galėtų mūsų bendruomenini gyvenimą padaryti turiningesnį, visas mūsų pastangas sėkmingesnes. Turime intelektualinio potencialo daugiau, negu patys manome, tik, "biznieriškai" tariant, per mažai jį išnaudojame.
Pasitenkiname šioj vietoj tik bendru konstatavimu. Konkrečiau analizuoti, kuriuo būdu mūsų mokslinės pajėgos galėtų praturtinti visą mūsų išeivinės bendruomenės gyvenimą, reikštų užbėgti už akių — teikti veiklos planą numatomajai Pasaulio lietuvių mokslo draugijai. Tenorime čia pasakyti, kad šios draugijos netenka laikyti vien tik pačių mokslininkų dalyku. Ji gaivins visą mūsų lietuviškąją bendruomenę. Todėl visų dėmesio ji ir verta. Sveikindami šaukiamąjį Mokslo ir kūrybos simpoziumą, linkime jam sėkmės. O visų pirma jo sėkmę liudys jau seniau puoselėtosios minties realizavimas — Pasaulio lietuvių mokslo draugijos įsteigimas.
Be abejo, reikės daug kieto ir patvaraus pasiaukojimo, kad ir Pasaulio lietuvių mokslo draugija nevirstų tuščia organizacine mašina. Tačiau tikimės, kad jaunos jėgos, kurios ėmėsi šios draugijos steigimo iniciatyvos, nepabūgs sutiksimų sunkumų, per greitai nepavargs ir tesės tiek pasiaukoti savo idėjai, kiek bus reikalo. Lygiai svarbu bus išvengti to pavojaus, kurį sudarytų pagunda naująją mokslo draugiją pasukti "sava" (atseit, vienokia ar kitokia partiškai srovine) kryptimi. Kaip Lietuvių Bendruomenė, taip ir jos globoj steigiamoji Pasaulio lietuvių mokslo draugija yra pašaukta likti visiems atvira — telkti bendran lietuviškan darban, o ne beprasmiškoms srovinėms varžyboms. Atstovaudama mokslinio objektyvumo principui, Pasaulio lietuvių mokslo draugija kaip tik galės akivaizdžiai parodyti, kaip galima nuoširdžiai bendrą darbą dirbti, nepaisant pažiūrų skirtingumo; kaip galima skirtingas pažiūras aiškintis, dėl to nesidarant vieni kitų priešais; kaip galima gerbti žmones, net ir pagrindinai nesutinkant.
Visame mūsų išeivinės bendruomenės gyvenime esame reikalingi to objektyvumo (dalykiškumo, o ne asmeniškumo), kuris sudaro mokslinį ethos. Tegu sveikinamasis Mokslo ir kūrybos simpoziumas būna reikšmingu paskatinimu visai lietuviškajai bendruomenei!
Juozas Girnius
Po renginio
Ko siekė šiuo vardu pavadintasis mokslininkų suvažiavimas, įvykęs Čikagoj lapkričio 27-30 dienomis, esame informavę jau spalio numeryje. Gi dabar galime pasidžiaugti, kad aplamai jis pateisino dėtąsias viltis — sėkmingai praėjo.
Reikia tai pripažinti nepaisant, kad šio simpoziumo ruošoj jautėsi ne tik sistemos, bet ir "improvizacijos". Atrodo, kad ligi pačių paskutinių dienų vyko "aiškinimusi" ir atitinkamų keitimų, ir dėl to galutinė programa buvo paskelbta tik prieš pat suvažiavimą. Mūsų sąlygomis tai sunkiai išvengiama, be to, tokio pobūdžio suvažiavimas buvo šaukiamas pirmą kartą, dar neturint reguliaraus organizacinio aparato.
- Kaip pasisekė?
Trejopu atžvilgiu galime šį mokslininkų suvažiavimą laikyti pasisekusiu.
Pirma. Nors ir kukliu simpoziumo vardu pavadintas, šis Mokslo ir kūrybos simpoziumas iš tikro buvo pačių mokslininkų suvažiavimas. Čikagoj rengiamuose suvažiavimuose niekada salės nėra tuščios, nes visada jas pripildo vietinė publika. Nestokojo jos ir šį kartą bendruosiuose posėdžiuose. Tačiau ir iš visos Amerikos, nuo Atlanto iki Pacifiko, suvažiavusių mūsų mokslininkų buvo pakankamai gausu, kad Čikaga jų neužgožtų. Specialiuosiuose posėdžiuose netgi vinškai nesijautė Čikagos dominavimo — auditorija buvo tikrai įvairi, suvažiavusi ne tik iš artimesnių, bet ir iš pačių tolimųjų Amerikos vietovių (Skliausteliuose būtų galima apgailestauti nebent vieną dalyką: ne visi atvykusieji dalyvavo simpoziume visą laiką. Kai kurie pasirodė tik dienai ar pusdieniui — atskaityti savo pranešimui ar šiaip tik užsukti. Aišku, kad nei jie galėjo artimiau susipažinti su kitais, nei kiti su jais. Pastebime tai dėl to, kad artimesnis mūsų mokslininkų susipažinimas buvo vienas iš šio suvažiavimo uždavinių).
Antra. Nors ir nebuvo ribojamasi viena kuria generacija, tačiau iš tiesų buvo norima išvesti viešumon mūsų gausius jaunuosius mokslininkus. Tai ir buvo padaryta, kaip akivaizdžiai rodo statistiniai duomenys. Simpoziumo programoj dalyvavo 54 (tiek skelbta spaudoj, tiek rodo ir rašančiojo "kalkuliacija", nes bene trejetas skelbtųjų faktiškai nepasirodė nei patys, nei su savo pranešimais). Iš jų absoliučiai dominuojančią daugumą sudarė 35-45 metų amžiaus žmonės (visuomeniškai tai greičiau jau viduriniosios kartos amžius, bet mokslininkuose galime šį amžių laikyti dar tik pakeliui iš jaunesniosios į viduriniąja kartą). Vyresnių kaip 45 metų buvo nedaug — vos 12 (iš jų šešiasdešimtį perkopusių 3, penkiasdešimtį — 4 ir jau bežengiančių į penkiasdešimtį 5). Nedaug buvo ir jaunesnių kaip 35 metų amžiaus — bene 5 (du po 33 ir du po 32 metus, o vienas vos 27 metų amžiaus). Taigi, apytikriai skaičiuojant, 35-45 metų amžius sudarė simpoziumo programos dalyviuose per du trečdaliu (37 iš 54).
Imant kraštutines ribas, seniausiąjį programos dalyvį nuo jauniausiojo dalyvio (doktoranto š. Lazdinio) skyrė 41 metų tarpas. Tai, sakytume, ištisų dviejų generacijų "praraja". Tačiau konkrečiai žvelgiant į visų šio simpoziumo programos dalyvių amžių, generacinė "praraja" sureliatyvėja. Užuot šuolių, atsiskleidžia laipsninė seka, kurią tik schematiškai galima generacijomis skaldyti. Ne vienas iš tų, kuriuos vadintume dar "jaunaisiais", iš tikrųjų tik metais kitais atsilikę nuo tų, kuriuos jau priskiriame "vyresniesiems". Nors šiuo metu ir madoj "konfrontuoti" generacijas, simpoziume nesijautė jokios generacinės įtampos. Laikome tai teigiamu dalyku.
Kaip įvairaus amžiaus buvo simpoziumo programos dalyviai, taip įvairioms kartoms atstovavo ir jo klausytojai. Suvažiavime buvo galima sutikti ištisą eilę tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų mokslininkų, kurie šį kartą nebuvo programon įtraukti. Atvyko jų ir iš toli (Atlanto pakraščio miestų nuo Bostono ligi Vašingtono). Tai liudija, kad mūsų mokslo žmonių susitelkimo idėja rado atgarsio. O kadangi tuo pačiu metu vykęs bendrinės studentų sąjungos suvažiavimas neturėjo atskiros paskaitinės programos, tai bent intelektualesnieji iš studentų taip pat buvo sutinkami ir šiame simpoziume. Ir jautėsi visai savai, nesislėpė užpakalinėse eilėse (kaip dažnai per mūsų minėjimus), o nesibaimino ir pirmųjų eilių (nors būtų pasitaikę atsisėsti ir prie didelių, bet jiems nepažįstamų autoritetų), žodžiu tariant, nestokojo dalyvių, įvairaus jie buvo amžiaus, bet visus jungė gera nuotaika — laisva nuotaika.
Trečia — pati simpoziumo programa. Detaliau ją aptarsime toliau. O apskritai reikia ją teigiamai vertinti — buvo pakankamai brandi. Turint per 50 programos dalyvių, sunku ir norėti, kad visi būtų lygaus mokslinio pajėgumo ar kad visi būtų lygiai kruopščiai atlikę pasiimtuosius uždavinius. Vienu antru teko ir daugiau ar mažiau nusivilti, arba dėl to, kad ne visi profesoriai (tegu ir geri ar bent pakankami pedagogai) yra ir mokslininkai, arba dėl to, kad kai kurie per lengvai pažiūrėjo į savo uždavinį ir nepasirengė tiek, kiek būtų reikėję. Bet vienas antras silpnesnis atvejis nekeičia visumos teigiamo vertinimo.
Buvo stengiamasi šiame Mokslo ir kūrybos simpoziume atstovauti tiek "griežtiesiems" technikos bei gamtos mokslams, tiek visuomeniniams bei humanitariniams mokslams. Formali pusiausvyra tarp jų buvo išlaikyta. Tačiau faktiškai šioj pusiausvyroj liko ir spragų. Iš "griežtųjų" mokslų stipriausiai buvo atstovaujami pritaikomieji mokslai — technologija. Neveltui ir abu šio simpoziumo programos organizatoriai buvo inžinerinių mokslų atstovai. Svarbiausia, šių mokslų atstovų daugiausia ir yra mūsų jaunajame mokslininkų prieauglyje. Todėl ir buvo natūralu, kad ir šiame simpoziume technologija būtų stipriai atstovaujama. Bet užtat tenka konstatuoti, kad iš teorinių gamtos mokslų tik chemija susilaukė savo atstovų. Gi fizika buvo palikta laukti kito simpoziumo (tebuvo vienas pranešimas iš geofizikos). Taip pat tiesioginio atstovavimo (atskirais posėdžiais) nesusilaukė ir biologija su medicina. Ant gamtos ir žmogaus mokslų ribos stovinčiai psichologijai buvo iš pradžių numatomas atskiras posėdis, bet paskui iš programos jis pranyko (matyti, nepajėgus suorganizuoti). Gaila, nes psichologų turim gana apsčiai, be to, ir netoli Čikagos gyvenančių.
Humanitarinių mokslų kalbotyros ir literatūros posėdžiai buvo skirti lituanistinėms problemoms. Tai ir visą simpoziumą šia prasme "lituanistino". Bet teko pasigesti istorijos. Deja, būtų tekę remtis tik vyresniaisiais istorikais, nes jaunesniuosiuose mokslininkuose istorikų stokojame. Užsiminėme literatūros mokslininkų dalyvavimą. Lygiai būtų lauktina ir aplamai menotyrininkų. Muzikologų, berods, nė vieno neturime. Bet dailės tyrinėtojų ir istorikų vienas antras yra. Būtų pravartu nukreipti jų dėmesį ir į lietuviškąją dailės kūrybą.
Pačiais paskutiniais mėnesiais buvo atsiminta ir filosofija. Tačiau atskiro filosofijos posėdžio nebebuvo įmanoma suorganizuoti. Iš šiam posėdžiui numatytųjų pranešimų vienas buvo nukeltas į bendrąsias paskaitas, o antras įjungtas į visuomeninių mokslų posėdį. Norint aprėpti visus mokslus, ateityje reikia atsiminti ir teologiją, kuri šį kartą, rodos, nebuvo nė galvon atėjusi. Nors ir negausiai, bet turime ir teologų mokslininkų, tiek katalikų, tiek evangelikų.
Žinoma, kad ir kaip būtų buvę norima aprėpti visus mokslus, šio simpoziumo rėmuose tai nebūtų buvę įmanoma. Visos keturios simpoziumo dienos buvo taip perpildytos posėdžių, kad visą programą sekti pajėgė tik patys uoliausieji dalyviai (ir tai tik tiek, kiek posėdžiai nesikryžiavo). Todėl ir ankstesnės pastabos dėl tų ar kitų mokslų šiame simpoziume neatstovavimo nereiškia priekaištavimo, o tėra faktinis suvažiavimo charakterizavimas. Tačiau kitame suvažiavime (vis viena, simpoziumu ar kuriuo kitu vardu jis vadinsis), be abejo, reikėtų į tai atsižvelgti ir pirmenybę skirti tiems mokslams, kurie šiame pirmajame mokslininkų suvažiavime nebuvo atstovaujami.
Tiek bendrais bruožais, o toliau apžvelgsime atskirus šio simpoziumo momentus. Programa buvo trejopa: a. bendrieji posėdžiai, b-specialieji moksliniai posėdžiai (jie vyko paraleliai) ir c. laisvieji simpoziumai — diskusiniai pokalbiai (daugiau ar mažiau improvizuoti).
- Bendrieji posėdžiai
Bendriesiems posėdžiams buvo skirtos dvi dienos: pirmoji (X1.27, ketvirtadienis) ir paskutinioji (XI, 30, sekmadienis), šie posėdžiai vyko Jaunimo centre.
Trumpais žodžiais simpoziumą atidarė jo rengėjai JAV Lietuvių Bendruomenės pirmininkas inž. Bronius Nainys ir prof. dr. Algirdas Avižienis, simpoziumo programos pirmininkas, šiais metais sukankant 400 metų nuo atvykimo Lietuvon pirmųjų jėzuitų, tuoj įkūrusių aukštesniąją mokyklą (kolegiją) ir po dešimtmečio (1579) aukštojo mokslo Vilniaus akademiją, simpoziumas buvo jo pirmininko skirtas ("dedikuotas") 400 metų aukštojo mokslo sukakčiai Lietuvoje.
Nors į simpoziumą atsilankė daug garbingų svečių ir buvo gauta nemaža laiškinių sveikinimų, laiko jie neužėmė. Labai girtinas ir pasektinas precedentas — išgyvendinti sveikinimus kaip programos dalį. Niekam jais nesuteikiama ypatingos garbės, o tuščiai laiko daug sugaištama. Daug tikslingiau buvo iš karto pradėti, kam ir buvo suvažiuota.
Visa ketvirtadienio popietė buvo skirta apžvelgti mokslo išsivystymui sovietu okupuotoje Lietuvoje. Šiam posėdžiui vadovavo prof. dr. Tomas Remeikis (St. Joseph's College, East Chicago, Ind.), taikliai pradžioje pastebėdamas, kad aplamai sovietuose mokslas traktuojamas politinės socializacijos instrumentu. Dabartinė mokslo padėtis Lietuvoje buvo apžvelgta 8 paskaitų ciklu. Pateikdamas statistinius duomenis apie Lietuvos dabartines aukštąsias mokyklas ir jose dirbamą mokslinį darbą, bendrą žvilgsnį į Lietuvos mokslo padėtį metė prof. dr. Benediktas V. Ma-čiuika (Univ. of Connecticut), Storrs, Conn.). Toliau sekė atskirų mokslo šakų stovio Lietuvoje apžvalga: ekonomikos — prof. Pranas Zunde (Georgia Institute of Technology, Atlanta, Ga.; atsiuntė savo multiplikuotą pranešimą, pats negalėjo atvykti), istorijos — Vincas Trumpa (iš Vašingtono), kalbotyros — Leonardas Dambriūnas (taip pat iš Vašingtono), literatūros mokslo — dr. K. Ostrauskas (iš Filadelfijos Univ. of Pennsylvania bibliotekos), medicinos — dr. Vacys Šaulys, pedagogikos — Gi-nutis Procuta Chicago State College) ir tiksliųjų mokslų — inž. Donatas Šatas (Whitman Products Corp., Warwick, R. L). Apskritai visi pranešimai buvo rūpestingai parengti ir (su viena išimtimi) multiplikuoti (tai bent dalis klausytojų juos gavo ir į rankas).
Ketvirtadienio vakarą buvo dr. J. Girniaus paskaita Istorinis žvilgsnis j filosofiją Lietuvoje. Ši paskaita bent netiesiog atliepė šio simpoziumo dedikaciją 400 metų aukštojo mokslo Lietuvoje sukakčiai, nes (tegu ir labai schemiškai) apžvelgė filosofijos Lietuvoje istoriją nuo jos pradžios Vilniaus akademijoje ligi dabarties tėvynėje ir išeivijoje. Tačiau, nerasdamas tolydumo tarp istorinėje Lietuvoje besimezgusios filosofijos ir tautiškai atgimusioje Lietuvoje pradėtos lietuviškosios filosofijos, dr. J. Girnius apibendrintai formulavo: nors valstybinė mūsų praeitis yra sena, mūsų tautinė kultūra yra naujakuriška (dėl to ir reikia ją matuoti ne šimtmečiais, o tik dešimtmečiais).
Tą patį vakarą dar buvo numatyta prof. dr. M. Gimbutienės paskaita apie prieš indoeuropietinius Europos kultūros ir meno paminklus. Tačiau, prelegentei dėl sunegalavimo neatvykus, šios paskaitos nebuvo.
Taip pat bendram posėdžiui buvo skirtas ir sekmadieniais — baigiamoji simpoziumo diena. Iš ryto jėzuitų koplyčioje kun. B. Mar-kaitis, SJ, atnašavo mišias už mirusius lietuvius mokslininkus ir pasakė atitinkamą pamokslą. Po pamaldų buvo atliktos apeigos prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Aukurą uždegė PLB pirmininkas St. Barzdukas, žodį tarė kun. J. Borevičius, SJ, vainiką prie paminklo padėjo dr. Ad. Darnusis ir B. Nainienė. Vėliau Jaunimo centre prasidėjo baigiamasis posėdis, skirtas rytojaus mokslo kryptims. Posėdžiui vadovavo šio simpoziumo vicepirmininkas dr. Arvydas Kliorė. Skaitytos keturios paskaitos, apžvelgusios technologijos, psichologijos ir medicinos ateities problemas ir viltis.
Pirmąją paskaitą skaitė Kalifornijos universiteto Los Angeles (UC LA) skaičiavimo mašinų departamento profesorius dr. Algirdas Avižienis. Vienas vadovaujančių savo srities mokslininkų, jis metė žvilgsnį į kibernetiką, kompiuterius ir informacijos technologiją, nurodydamas tiek teorinius jų pagrindus, tiek praktinio pritaikymo galimumus.
Dr. Ina Užgirienė, Worcesterio Clark universiteto psichologijos profesorė, savo paskaitoj ryškino psichologijos problemas kaip rytojaus žmogaus rūpesčius. Prelegentė buvo iš pačių jauniausių šio simpoziumo programos dalyvių, jos paskaita buvo iš pačių brandžiausių šio suvažiavimo pranešimų.
Dr. Jonas Valaitis, profesoriaująs Illinois universiteto patologijos departamente, savo paskaitoj piešė medicinos tolimesnės pažangos perspektyvas.
Nors ir nebuvo programoj įrašyta, priedu apie Marso tyrinėjimus padarė pranešimą ir pats šio posėdžio pirmininkas dr. Arvydas Kliorė, dirbąs Kalifornijos technologijos institute (Jet Propulsion Laboratory) ir esąs vienas pirmaujančių Marso tyrinėtojų. Posėdis baigtas simpoziumo rengėjų prof. A. Avižienio ir JAV LB pirmininko inž. Br. Nainio trumpomis uždarymo pastabomis, o po jų dar parodyta mokslinių filmų.
- Specialieji moksliniai posėdžiai
Penktadienį (XI.28) ir šeštadienį (XI.29) Chicago Midway House patalpose paraleliai vyko technologinių bei gamtos ir humanitarinių ir visuomeninių mokslų posėdžiai. Abejų buvo po tris.
Informacijos ir erdvių technologijos posėdžiui vadovavo dr. Vytautas Klemas. Jo programą sudarė šie pranešimai: dr. Vytauto Mikėno (Radio Corp. of America, Moorestown, N. J.) — fazėje suderintų elementų antenos radaro sistemoms), prof. Zenono Rekašiaus (Northwestern Univ., Evanston, 111.) — optimalinė kontrolė ir interesų konfliktas, dr. Kęstučio Kirvaičio (Bell Telephone Co., Na-perville, 111.) — atpažinimo problema dinaminėse sistemose, inž. Henriko Bankaičio (NASA Lewis Research Center Clevelande) — technologijos vystymas didiesiems kieto kuro raketų varikliams, dr. V. Klemo (General Electric Co. Filadelfijoj) — optimalinis fotografavimo spalvų parinkimas Marso paviršiaus išryškinimui, dr. š. Lazdinio (Ohio State University doktorantas) — termodinamiškai ne-ekvilibrinių reiškinių efektas aukštos energijos dujų srovėse.
Penktadienio popietę vyko antrasis technologinis posėdis, skirtas medžiagų ir energijos technologijai, šiam posėdžiui vadovavo prof. dr. Romualdas Kašubą (Cleveland State University) ir dr. Stepas J. Matas (Republic Steel Corp Clevelande). Skaityti šie pranešimai: prof. dr. Šarūno Užgirio (Illinois Institute of Technology Čikagoj) — greitesnių už garsą riedmenų konstrukcinės ypatybės, dr. Algirdo L. Nasvyčio (iš develando) — mechaninės energijos transformacijos problemos mašinose ir autovarikliuose, inž. Stasio Bačkaičio (National Highway Safety Bureau Vašingtone) — automobilis susisiekimo saugumo perspektyvoje, dr. Remigijaus Gaškos (The Dow Chemical Co., Midland, Mich.) — keramikos putos kaip nauja izoliacinė ir statybinė medžiaga, prof. dr. Romualdo Viskantos (Purdue Univ., W. Lafayette, Ind.)— šilumos mainų vieta šių dienų technologijoje.
Abu šie technologiniai posėdžiai akivaizdžiai paliudijo, kaip plačiai ir intensyviai mūsų jaunieji mokslininkai yra įsijungę į Amerikos technologinės pažangos kūrimą.
šeštadienio posėdis buvo skirtas matematikai, fizikai ir chemijai. Jam vadovavo dr. Adolfas Darnusis. Matematikai šiame posėdy atstovavo prof. dr. Arūnas Liulevi-čius (University of Chicago) savo pranešimu apie lietuvių matematikų darbus. Su geofizikos dabartinėmis kryptimis supažindino prof, dr. Rimas Vaišnys (Yale University New Haven, Conn.). Kiti pranešimai buvo chemikų: prof. Broniaus Jaselskio (Loyolos univ. Čikagoj) — ksenono trideginio tyrimai vandens ir organiniuose tirpikliuose, dr. Antano Butkaus (Cleveland Clinical Research Laboratories) — riebalinių rūgščių ir kitų lipidų į-taka į ankstyvąsias kraujo indų opas, dr. Ad. Damušio (Wyandotte Chemical Corp. Detroite) su dr. J. Vėbra — ateities Lietuvos cheminės pramonės perspektyvos. Biochemijai atstovavo dr. Raimundo Ošlapo (Abbot Laboratories Čikagoj ) pranešimas apie hormonų analizės metodus. Buvo dar numatyta dr. K. Keblio pranešimas, bet prelegentas negalėjo atvykti.
Iš humanitarinių posėdžių pirmasis posėdis vyko penktadienio priešpietę ir buvo skirtas lietuvių literatūrai. Posėdžiui vadovavo prof. dr. Bronius Vaškelis. Prof. dr. Ilona Gražytė (Marguerite - Bour-geoys College Montrealyje) ryškino naujas mintis ir išraiškos priemones lietuvių išeivijos literatūroje (autorei neatvykus, jos pranešimą paskaitė dr. Elona Vaišnie-nė). Prof. dr. Rimvydas Šilbajoris (Ohio State University, Columbus) savo paskaitos tema turėjo poetinio vaizdo ieškojimus naujoje lietuvių poezijoje. Abi paskaitos buvo rūpestingai parengtos ir pasirinktojo] medžiagoj pasižymėjo subtilia įžvalga, bet savaime jas ribojo pačių prelegentų išeivinėj literatūroj apsiribojimas "nužemintųjų generacija". Vėlėliau iškilusieji, kaip D. Sadūnaitė, J. Saulaitytė, K. Gai-džiūnas ir kt., būdingai atsiskiria nuo "nužemintųjų" ir skirtingu žvilgsniu į pasaulį, ir jausminiu santūrumu, ir atitinkamu žodžio lakoniškumu. Trečiojoj paskaitoj prof. Br. Vaškelis supažindino su partizanų vaizdavimu sovietinėje lietuvių literatūroje.
Kalbotyros posėdis vyko šeštadienio priešpietę ir buvo vadovaujamas prof. dr. Antano Klimo (Univ. of Rochester, N. Y.), šį posėdį sudarė amerikiečių litauanisto prof. dr. William R. Schmalstiego (Pennsylvania State Univ., University Park, Pa.) ir jo mokytojo prof. dr. Antano Salio (University of Pennsylvania Filadelfijoj) paskaitos. Pirmojo tema buvo — baltų ir slavų kalbų giminingumo klausimas, antrojo — baltų ir slavų kalbų raidos skirtybės. Abu jie sutiko, kad baltų - slavų prokalbės klausimas lieka atviras, bet dr. W. R. Schmalstieg linko tikėti į tokią prokalbę, nors ir išpažindamas šiuo klausimu "agnosticizmą", o dr. A. Salys akcentavo, kad tokios prokalbės prielaidai neranda pakankamų duomenų. Nors kalbotyra yra "sausiausią" iš humanitarinių mokslų, bet sklandus paskaitų perteikimas šį posėdį darė patrauklų. Lietuviui klausytojui buvo itin džiugu klausyti, kaip taisyklinga lietuvių kalba savo pranešimą skaitė dr. W. Schmalstieg. Jei kai kur jo tartyje ir buvo galima atpažinti "svetimų" kalbos padargų žmogų, tai kitur jo tartis skambėjo tiesiog šališkai.
Visuomeninių mokslų posėdis vyko šeštadienio popietę. Jam vadovavo prof. dr. Vytautas S. Vardys. Pirmoji paskaita buvo prof, dr. Vytauto Kavolio (Dickinson College, Carlisle, Pa.) tema, įvardinta "post-modernusis žmogus: socialinio kitimo tendencijų įtaka asmenybei". Apskritai būtų klausimas, kiek tokios "post-modernių" ar kitokių žmonių konstrukcijos gali būti laikomos mokslinėmis. Ir iš paskaitos liko įspūdis, kad pateiktasis "pomoderninio žmogaus" vaizdas daugiau rėmėsi ne moksline analize, o savotišku ideologiniu profetizmu. Prof. dr. V. S. Vardys (The University of Oklahoma, Norman, Okla.) savo paskaitoj dokumentuotai analizavo sovietinę "tautos statybą" — komunistiniu internacionalizmu pagrįstą užmojį rusų tautos pagrindu sukurti anttautinę sovietinę tautą. Į šį posėdį buvo įjungta ir filosofijos profesoriaus dr. Vytauto Donielos (iš Newcastle universiteto Australijoj) paskaita, kurioj buvo kritiškai analizuojama marksistinė dialektikos samprata ir ryškinami jos vidiniai prieštaravimai. Ją paskaitė filosofijos studentas Mykolas Drunga, nes pats autorius negalėjo iš tolimosios Australijos atvykti.
- Laisvieji pokalbiniai simpoziumai
šiuo vardu vadinu tuos posėdžius, kurių temos buvo svarstomos ne iš anksto parengtomis paskaitomis, o bandomos plėtoti laisvų diskusijų forma. Etimologiškai imant, tokie diskusiniai pokalbiai labiausiai atitinka simpoziumų vardą. Tačiau pasirodė, kad juos sėkmingai pravesti yra sunkiausia. Jie remiasi improvizacija, kuri visada savyje slepia rizikos.
Iš mokslinių posėdžių toks laisvas pokalbinis simpoziumas buvo penktadienio popietės pasaulinės literatūros posėdis, diskutavęs lietuvių ir lyginamąją literatūrą. Jam vadovavo dr. K. Ostrauskas, o dalyvavo ispanų literatūros profesorė dr. Birutė Ciplijauskaitė (The University of Wisconsin, Madison), lyginamosios literatūros profesorė dr. Elena Tumienė (California State College, Fullerton), vokiečių literatūros profesorius dr. R. šliažas (Edinboro State College, Pa.) ir slavistai prof. R. Šilbajoris ir prof. Br. Vaškelis. Simpoziumo vadovas dr. K. Ostrauskas tiksliai apibrėžė pokalbio temą ir jo ribas, tačiau pats pokalbis taip sklandžiai neriedėjo, kaip buvo užbrėžta. Jautėsi, kad reikėjo arba specialaus pokalbiui pasirengimo arba bent "generalinės repeticijos". Kiti du pokalbiniai simpoziumai buvo aktualiųjų problemų "forumai".
Penktadienio vakarą vyko spaudos forumas, skirtas svarstyti lietuvių periodinės spaudos užduotį (ar uždavinius?) mokslinėj ir kultūrinėje srityje. Jam vadovavo kun. K. Trimakas, SJ, "Laiškų Lietuviams" redaktorius, o forumo dalyvius sudarė redaktoriai: K. Bradūnas (Draugo Kultūrinis priedas), B. Brazdžionis (Lietuvių Dienos), dr. J. Girnius (Aidai), dr. V. Kavolis (Metmenys) ir dr. A. Klimas (Lituanus). Turint pokalbį tokia dėl paties savo bendrumo neaprėžta tema, buvo reikalinga iš anksto ją išplėtoti konkrečiomis problemomis. O kadangi to nebuvo padaryta, tai neišvengiamai pokalbis ir liko tiek pat banalus, kiek padrikas. Gi kai vėliau diskusijos buvo įaistrintos "laisvos spaudos" klausimu, tai ir susikūrė nebe mokslinių diskusijų, o politinio mitingo nuotaika. Ir galutinai šis forumas buvo instruktyvus tik taip įspėjimas, ko reikia ateityje išvengti.
Sėkmingiau vyko antrasis visuomeninis forumas, šeštadienio popietę svarstęs mokslininko padėtį savoje visuomenėje, šiam forumui vadovavo arch. Arvydas Barzdu-kas, jame dalyvavo prof. dr. Julius Šmulkštys (Indiana Univ., Fort Wayne), prof. Z. Rekašius, dr. Vytautas Vygantas (American Airlines, Inc.. New York), dr. Edmundas Lenkauskas (develando Western Reserve universiteto medicinos mokykla) ir inž. Bronius Nainys, JAV LB pirmininkas. Pokalby paliesta daug klausimų: svarstyta, kaip derinti reiškimąsi lietuviuose ir amerikiečiuose, pasisakyta visur iškilusiu jaunimo sąjūdžio klausimu, diskutuota jaunosios kartos įtaka mūsų politiniame gyvenime etc. Būtų buvę pravartu, kad, keliant mokslininkų visuomeninės padėties klausimą, ryškiau būtų buvęs iškeltas mokslininkų visuomeniškumo specifiškumas. Tai būtų konkrečiau atskleidę, kokiu būdu ir mokslo žmonės gali visuomeniškai reikštis, nors ir nebūdami linkę darytis "visuomenės veikėjais".
- Lietuvių mokslo draugijos steigimas
Lietuvių mokslo draugijos įsteigimas buvo tarp pagrindinių šio mokslininkų suvažiavimo uždavinių. Šiam klausimui buvo skirti du posėdžiai, penktadienio rytą (pradedant mokslinius posėdžius) ir šeštadienio vakarą (baigiant mokslinius posėdžius). ALIAS (inžinierių) suvažiavime (1968.VI.1-2 Clevelande) sudarytos komisijos (prof. A. Avižienis, dr. Ad. Darnusis, dr. V. Klemas ir dr. S. J. Matas) vardu rūpestingai parengtą Lietuvių mokslo draugijos projektą referavo dr. V. Klemas. Diskusijose kalbėjo PLB Kultūros tarybos pirmininkas dr. A. L. Nasvytis (siūlė mokslo akademijos, o ne draugijos steigimą), Lietuvių katalikų mokslo akademijos pirmininkas prof. dr. A. Liuima, SJ, Lietuvių gydytojų sąjungos vardu dr. E. Lenkauskas, Lietuvių profesorių draugijos Amerikoje pirmininkas prof. S. Dirmantas, Lituanistikos instituto prezidentas dr. V. Maciūnas ir kt. Visiems pritariant Lietuvių mokslo draugijos steigimui nutarta pavesti šio suvažiavimo organizatoriams parengti steigiamos draugijos įstatus ir sušaukti kitą suvažiavimą.
- Kurie paruošė šį suvažiavimą
Mūsų mokslininkų suvažiavimą — Mokslo ir kūrybos simpoziumą laikome gerai pasisekusiu. Kad jis taip sėkmingai vyko, daugelis žmonių nusipelnė.
Pirmąjį iniciatorių branduolį sudarė prof. A. Avižienis, dr. A. Kliorė ir prof. V. S. Vardys. Vėliau į programos komisiją bei iniciatorių branduolį buvo dar įtraukti prof. M. Gimbutienė, dr. R. Kriaučiūnas, dr. EI. Vaišnienė ir prof. R. Vaišnys. Darbui besiplečiant, buvo sudarytas 26 asmenų patariamasis programos parengimo komitetas. Faktinė programos parengimo našta teko losangeliečiams prof. A Avižieniui ir dr. A. Kliorei. Jiedu ir vadovavo sušauktajam Mokslo ir kūrybos" simpoziumui kaip jo programos pirmininkas ir vicepirmininkas.
Simpoziumą globojo ir techniniu jo suorganizavimu rūpinosi JAV Lietuvių Bendruomenė. Jos centro valdybos pirmininkas inž. Br. Nainys pats pirmininkavo ir šio simpoziumo techninei rengimo komisijai. Jam šioje komisijoje talkino kun. J. Borevičius, SJ, Vyt. Kamantas, Vc. Kleiza, dr. Edm. Ringus, A. Augaitis, K. Barzdukas, Pov. žumbakis, J. Grabauskas, D. Tallat-Kelpšaitė ir J. Janušaitis (pastarasis parūpino Drauge simpoziumo dalyvių biografinį supažindinimą). Savo ruožtu buvo ir daug kitų įtrauktų į simpoziumo ruošos ir pravedimo įvairius darbus, šeštadienio vakaro bankete meninę programą akademinio jaunimo dainomis atliko studentai Laima Underytė ir Ramūnas Underys.
J. G.