Plotinas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Enciklopedijos projekte.
Plotinas

Plotinas (gr. Πλωτῖνος; g. apie 205 m. Likopolyje, Egiptas – m. apie 270 m. Minturnėje, Italija) – antikos filosofas. Egipte Plotinas buvo laikomas pagrindiniu senojo pasaulio filosofu, kurį taip pat laiko Neoplatonizmo įkūrėju. Neoplatonizmas buvo įtakinga filosofija Vėlyvoje Senovėje. Didžioji dalis biografinės informacijos apie Plotiną atvyksta iš Porfyro pratarmės, iš jo „Plotinus Enneads“ leidinio.

Pagrindinis klausimas, į kurį mėgina atsakyti Plotinas yra toks: kas mes esame? Iš kur mes atėjome? Kur mes keliaujame? Plotinas ieško atsakymų į šiuos klausimus, remdamasis savo unikalia mistine patirtimi, kuria yra grindžiama ir jo sielos bei būties teorija. Plotinas – mistinės filosofijos atstovas. Plotinas save laikė Platono mokiniu ir aiškintoju, tačiau iš tiesų sukūrė naują filosofiją, Platono teoriją papildęs Filono Aleksandriečio, neopitagorininkų ir kitų filosofų idėjomis.

Porfyras pranešė, kad Plotinui buvo 66 metai, kai jis mirė 270 m, tai buvo antriieji imperatoriaus Claudijaus II viešpatavimo metai, tokiu būdu mums duodami jo mokytojo gimimo metai, apytiksliai 205 m. Eunapijus rašė, kad Plotinas gimė Likopolyje (lotynų kalba: Lyco) Egipte, tai privedė prie spėliojimų, kad jis pagal prigimtį galėjo būti vietinis egiptietis iš Romos ar Graikijos.

Vis dėlto, niekas, net artimiausi jo mokiniai, taip ir nesužinojo, koks buvo jo tikrasis vardas, kas buvo jo tėvai, kokios jis buvo tautybės. Porfyras teigia, į mokinių siūlymą padaryti jo atvaizdą, Plotinas atsakė, kad jo siela ir taip kenčia gamtos duotame apvalkale – kūne, o daryti dar ilgaamžiškesnę šio apvalkalo kopiją būtų absurdiška (požiūris, būdingas bendram Platonismui). Tokiu būdu Plotino atsakymas įkūnija daugelio jo amžininkų įsitikinimą, kad kūnas yra trumpalaikis ir prastas sielos būstas. Pagal visų atsiliepimus jo asmeninis ir socialinis gyvenimas atskleidė aukščiausius moralinius ir dvasinius standartus.

Plotinas pradejo studijuoti filosofija būdamas dvidešimt septynerių metų amžiaus, apie 232 m., ir išvažiavo į Aleksandriją studijuoti. Ten Plotinas buvo nepatenkintas kiekvienu mokytoju, kurį jis susitiko, kol vienas pažįstamas patare, jam pasiklausyti Ammonius Saccas idėjų. Išklausius Ammonius paskaitos, jis paskelbė savo draugui, "tai buvo vyras, kurio aš ieškojau,". Be Ammonius, Plotinui taip pat didelę įtaką padarė Alexander, Aphrodisias, Numenius, darbai.


Biografija[taisyti]

Plotinas gimė (204/5 – 270) Likopolyje, Egipte – tikėtina, kad pareigūnų šeimoje, nors faktiškai labai mažai žinoma apie Plotino ankstesnį gyvenimą, bet žinoma tiek kad būdamas 28 m. jis atvyko į Aleksandrija, ten studijavo filosofiją 11 metų nuo 232 iki 243 m. Jo mokytoju visą tą laiką buvo Saccas Ammonius. Baigęs studijas susidomėjo Rytų ir Indijos filosofija, tai jį paskatino prisidėti prie armijos Gordijaus III 244 m., kuri kariavo su Persais. Pralaimėjus Gordijaus III armijai, Plotinas būdamas 40 metų sugrįžo gyventi į Romą kur įkūrė savo filosofinę mokyklą ir tapo įtakingu žmogumi imperatoriaus rūmuose. Tačiau atėjus blogesniems laikams 269 m. Plotinas kamuojamas ligų paliko Romą ir persikėlė į Neapolį – Italijoje, kur nugyveno savo visą likusį gyvenimą, mirė būdamas 66 metų.


Ekspedicija į Persiją ir sugrįžimas į Romą[taisyti]

Po venuolikos metų praleistų Aleksandrijoje studijuojant, 38 metų amžiaus jis nusprendė ištirti Persijos filosofų ir Indijos filosofų filosofinį mokymą. Šių pastangų pasekoje jis paliko Aleksandriją ir prisijungė prie Gordian III kariuomenės, kadangi ji žygiavo i Persija. Tačiau, misija buvo nesėkminga, po Gordian netikėtos mirties Plotinas suprato esąs paliktas priešiškoje žemėje, ir tiktai vargais negalais surado kelią atgal į saugumą Antioke.

Būdmas keturiasdešimties metų amžiaus, viešpataujant Philip the Arab, jis atvyko į Romą, ten jis ir praleido didžiąją dalį likusio gyvenimo. Romoje Plotinas pritraukė daug studentų. Jo įtakingiausias mokinių ratas apėmė Porfyrą, Amelius Gentilianus Toskanos, Senatorių Castricius Firmus, ir Eustochius Aleksandrijos gydytojas, kuris paskyrė savo gyvenimą mokymuisi iš Plotino ir patarnavo jam iki jo mirties. Taip pat Plotinas turėjo studentų tarp Romos Senato tokius kaip Marcellus Orontius, Sabinillus, ir Rogantianus. Tarp jo studentų buvo ir moterų tai Gemina, kurios name jis gyveno kol viešėjo Romoje, ir jos dukterį, taip pat Gemina, ir Amphiclea, Aristono žmona. Galiausiai, Plotinas tapo filosofo Cassius Longinus korespondentu.

Vėlesnis gyvenimas[taisyti]

Gyvendamas Romoje Plotinas taip pat įgijo Imperatoriaus Gallienus ir jo žmonos Salonina pagarbą. Vienąsyk Plotinus pabandė sudominti Gallienus Filosofų Miesto atstatymu, kur gyventojai gyventų pagal konstituciją, išdėstytą Plato Įstatymuose. Tačiau Imperatoriaus sutikimas niekada nebuvo suteiktas, dėl priežasčių, nežinomų Porfyrui, kuris ir praneša apie šį įvkykį.

Porfyrui nusikėlus gyventi į Sicilija, jį pasiekė žodis, kad jo mokytojas mirė. Plotinas praleido savo paskutines dienas vienumoje, dvare kurį jo draugas Zethos paliko jam testamentu. Pagal Eustochius, kuris lydėjo Plotiną iki galo, Plotino paskutiniai žodžiai buvo: „Strive to give back the Divine in yourselves to the Divine in the All“

Plotino filosofija paveikė neoplatonikus, viduramžių filosofiją. Plotino mokinys Porfirijas išleido 54 jo traktatus, pagal turinį suskirstęs į 6 dalis ir pavadinęs „Eneadomis“ (devintinėmis).[1]


Plotino filosofija[taisyti]

Plotinas yra laikomas trečiojo amžiaus mąstytoju. Jis buvo labai paslaptingas filosofas, nes niekas, net jo mokiniai nežinojo jo tikrojo vardo, kas jo tėvai, kokia jo tautybė. Tačiau nežiūrint į tai, tai buvo didis filosofas, kuris laikomas yra vėlyvosios antikos filosofu ir neoplatonizmo pradininku. Jis niekino materialius dalykus ir buvo atsidavęs dvasiniamas. Plotino didžiausiu įkvėpėju laikomas Platonas, bet jis rėmėsi ir Aristoteliu, Filonu, stoikais ir neopitagorininkais. Plotinas paliko 54 parašytus traktatus, kuriuos jo mokinys ir dalies gyvenimo palydovas Porfilijus suskirstė ir pavadino „Eneadomis“. Pagal tai Plotino filosofijoje galima išskirti tris etapus:

  1. Pirmajame etape yra sekama Platono idėjomis ir plėtojama jo sielos koncepcija;
  2. Antrajame, pereinama prie bendrosios būties problematikos;
  3. Trečiajame – nagrinėjami religiniai ir etniniai klausymai.

Plotino nekritiškas filosofavimas" yra skirtingų nuomonių jungimas į visumą, nes visatoje yra tik vienas objektas – GĖRIS. Visi kiti dalykai yra gėrio atvaizdai. Plotinas linko į misticizmą. Troškimas pažinti gerumą, tiesą yra nepatenkinami. Pirmiausia reikia suprasti skirtumą tarp objekto ir subjekto, įžvelgti, kad realybė yra tik iliuzija. Jo gyvenimo prasmė glūdėjo ne filosofinėj kūryboj, bet tuose retuose ypatinguose momentuose, kai jis tiesiogiai susilieja su pačia Vienybe, su šaltiniu tos išvadinės tiesos, kuria nušvito visas jo filosofijos bei gyvenimo kelias. Jis pažvelgė į žmogaus proto sielos sferą. Už Dieviškumą atsiradimas jo apmąstymuose atrodo prastesnis. Lygino Aukščiausios Dievybės išraišką su saviraiška individualios sielos. Plotinui pavyko išsaugoti žmogaus orumo būtinybę. Visos jo keliamos sąlygos turi būti suprantamos kaip rezultatas konkrečiai situacijai, kaip gyvenimiškos patirties išvada. Jo apmąstymuose gamtoje įsivyrauja pusiausvyra kai siela igauna tobula formą. Jis įtvirtino mintį, kad tame pačiame kūne gyvybė ir mirtis yra gėris. Plotino ir viso Plotonizmo pasaulėvaizdis, tai pradinė pirminė jam būtent tobula būtis, visa netobula ir neužbaigta – antrinė. Būties pakopų apibrėžimas „keliu į priekį“ einančiu žemyn į materialųjį pasaulį, atvirkštinis kilimo nuo žemiausių pakopų prie aukščiausiųjų. Kelias yra antrinis procesas, nulemtas pirmojo rezultatų (tobulos būties), todėl kilimas niekuomet neaprašomas kaip pažanga, vystymasis, o mąstomas grynai kaip grįžimas į pradinę (sielos) prigimtį. Plotonizmo koncepsijoje jaučiamas atgarsis mitologinio pasaulio sampratos, kuri tobulybę priskiria tolimai ir negrįžtančiai praeičiai, o istorinę praeitį įsivaizduoja kaip regresą, nutolimą nuo rojiškai tobulo gyvenimo. Plotinas filosofijos ir gyvenimo tikslą apibrėžia kaip gryną spekuliaciją (tikrojo grožio ir gėrio stebėjimą). Išnyksta tik žemiausioji išorinė forma, bet tik tam kad užleistų vietą savęs pžinimui, kuris atskleidžia ne tik žinojimo, bet ir gyvenimo būties didžiausią įtampą. Štai tokia prasme suprantamas filosofijos antimoksliškumas suteikia turiniui religinį pobūdį ir patį filosofavimą paverčia grynai religinio pobūdžio reiškiniu. Vidinis religijos ir filosofijos ryšys Plotonizme virsta visiška tapatybe. Filosofinis gyvenimas ir filosofinis rūpestis – tai ir yra tikrasis religinis gyvenimas ir rūpestis.


Sielos teorija[taisyti]

Pasak Plotino, tomis akimirkomis, kai jo siela prabunda nuo kūno, ji išvysta neapsakomo grožio ir didingumo tikrovę, kurią ji kontempliuoja. Tačiau taip kontempliuodama siela neišlaiko įtampos ir vėl atkrinta į kūną. Tačiau būdama jame siela negali pamiršti matyto reginio ir klausia savęs, kas vis dėlto buvo toji jos stebėta tikrovė. Tada jai ateina supratimas, kad tai buvo dieviškoji tikrovė. Ši tikrovė tam tikra prasme yra pačioje sieloje, nes ji yra vienas iš sielos lygmenų. Šis lygmuo yra ne kas kita, o mūsų tikrasis arba dieviškasis aš, arba kitaip tariant, mūsų tobulo "aš" idėja. Tokiu būdu Plotino sielos teorijos atramos taškas yra kontempliacijos principas, reiškiantis tai, kad siela tampa tuo, ką ji kontempliuoja. Šis principas leidžia Plotinui aprašyti vidinį sielos gyvenimą kaip savotišką mūsų sąmoningojo "aš" judėjimą, kuriam vykstant šis "aš" laisvai juda tarp įvairių tikrovės lygmenų. Pasak Plotino teorijos, sąmoningasis "aš" yra savotiška šviesos zona, esanti tarp 4 tamsos zonų. Dvi iš jų yra žemiau sąmoningojo "aš" zonos (nesąmoningas daiktų gyvenimas ir begalvis gyvūniškas buvimas), dvi zonos yra virš sąmoningojo "aš" (tylus dieviškojo proto gyvenimas ir bežadė absoliuto arba vienio kontempliacija). Šitaip Plotino sielos teorija atskleidžiamas sielos egzistencijos paradoksas, pagal kurią, kuomet siela yra sąmoninga ir valdo save, – ji yra netikra. O kai ji yra tikra – ji nėra sąmoninga ir nevaldo savęs. Sukurdamas šią sielos teoriją, Plotinas faktiškai išskleidė Platono principą, kad žmogus yra būtybė, kurios kojos įaugusios į žemę, o galva siekia dangų.

Plotino sielos teorija yra jo būties teorijos modelis. Labai savita Plotino būties teorija yra vadinama emanacine teorija. Žodis emanacija reiškia spinduliavimą, kad, pasak Plotino, visos tikrovės pakopos yra absoliuto arba vienio emanacijos. Be jos egzistuoja 3 tokios pakopos: dieviškasis protas, pasaulio siela ir idealioji materija. Pastaroji yra vienio spinduliavimo galutinė riba, už kurios prasideda grynosios nebūties arba niekio zona. Tuo tarpu pojūčiais suvokiamas kosmosas tėra veidrodinis pasaulio sielos atvaizdas idealiojoje materijoje. Tai reiškia, kad Plotino požiūriu šis materialusis kosmosas arba pasaulis yra grynas reiškinys ir realiai neegzistuojantis. Jis yra iliuzija, leidžianti plotiniškąją būties teoriją laikyti fenomenalizmo atmaina.

Plotino gamtos samprata[taisyti]

Nors Plotinas kosmosą laiko iliuzija, tačiau jį laiko tobulu bei gražiu dariniu. O gamtos pažinimui skiria daug dėmesio. Tiesa, šis pažinimas nėra grindžiamas įprastiniais juslinio suvokimo ir mąstymo metodais. Pasak Plotino, norint pažinti gamtą, iš tikrųjų reikia turėti vieną dalyką – Linkėjaus akis (matyti kiaurai žemę). Šis apibūdinimas reiškia, kad Plotino gamta yra dieviškasis protas ir jame vykstantis formų gyvenimas, kurį įžvelgti galima tik vieninteliu būdu – kontempliuojant šį gyvenimą. Pasak Plotino, formos yra tobulai perregimos sau pačioms ir kitoms formoms. O jos atsiranda kontempliuojant pačią save. Formų pasauly nėra jokio skirtumo tarp kopijos ir originalo. Plotino gamtos teorija skiriasi nuo platoniškosios tuo, kad ji nėra teleologinė, t. y. formų pasaulis neturi jokio tikslo, nes formos egzistuoja tik savaime ir dėl savęs.

Teisingas žmogus ir laimė[taisyti]

Autentiška žmogaus laimė Plotinui susideda iš teisingo žmogaus identifikavimo su tuo, kas yra geriausias visatoje. Kadangi laimė yra už kažko, Plotinas pabrėžia punktą, kad pasaulietinė sėkmė nekontroliuoja teisingos žmogaus laimės, ir tokiu būdu ten neegzistuoja joks vienas žmogus, kuris ar potencialiai ar efektyviai neturi šio daikto, kurį mes laikome, kad turėtume laimę. Ištikimas žmogus yra bekūnis, apmąstantis ir geresnis už visus materialius daiktus. Tada tikra žmogaus laimė yra nepriklausoma nuo fizinio pasaulio. Tikra laimė yra, vietoj to, išlaikytinis ant metafizinio ir autentiško žmogaus, surasto šiame aukščiausiame Priežasties gebėjime. “Vyrui, ir ypač įgudusiam, nėra Sielos ir kūno: įrodymas yra, kad vyras gali būti išlaisvintas nuo kūno ir niekinti jo nominalius dalykus” Žmogus, kuris pasiekė laimę nebus sutrukdytas ligos, nepatogumo jausmo, kadangi jo centras yra ant didžiausių dalykų. Autentiška žmogaus laimė yra autentiškiausias žmogaus apsvarstymo gebėjimo panaudojimas. Net kasdieniniame, fiziniame veiksme, klestintis žmogus yra laimingas. Įstatymas yra nustatytas aukštesniosios Sielos fazės.” Net dramatiškiausiuose argumentuose Plotinas svarsto įvairias galimybes ir nusprendžia, kad tai tiktai stiprina jo reikalavimą teisingos laimės būtinumui, kadangi iš tikrųjų laimingas žmogus suprastų, kad tai, kas yra kankinamas yra paprasčiausiai kūnas, o ne sąmoningas pats žmogus. Plotinas siūlo visapusį jo asmens apibūdinimą . „Puikus gyvenimas“ apima vyrą, kuris komanduoja priežasčiai ir apsvarstymui. Laimingas asmuo nesvyruos tarp laimingo ir liūdno, kaip tikėjo daugelis Plotino amžininkų. Stoikai, pavyzdžiui, abejoja kažko gebėjimą būti laimingi (spėjimas, kad laimė yra apsvarstymas), jei jie yra protiškai išvesti iš rikiuotės ar net miegantys – Plotinas ignoruoja šį svarstymą, kadangi siela ir ištikimas žmogus nemiega ar net egzistuoja laiku, netikėtai liaujasi naudoti jos didžiausią dalį autentiško gebėjimo tik dėl kūno nepatogumo fizinėje karalystėje

Plotino būties teorija[taisyti]

Plotino būties teorija – grynas mitas, tačiau kritiška ir labai darni. Tai jos didžiausi privalumai. Taigi, pasak Plotino, visas būties turinys prasideda antgamtiniu, pojūčiais nefiksuojamu ir žmogaus protu nepasiekiamu dievišku principu. Platonui būties išeities momentas taip pat yra protu nesuvokiamas Vieningumas, apie kurį žmogus negali nieko pasakyti. Plotinas būties principą vaizduoja kaip dievišką trejybę, kurios sandai nėra lygiaverčiai kaip krikščionių Viešpatyje. Plotinui ta trejybė yra Vienis, „Nūs“ (dvasia, protas) ir Siela . Jeigu būtų tik Vienis, mes apie pasaulėtvarką nieko nežinotume. Protui jis neprieinamas, todėl ir nepaaiškinamas. Filosofas jį kartais vadina Dievu, kartais Gėriu. Tai jėga, peržengianti būties ribas, nors kartu tai ir pati būtis. Taigi Vienis yra daugiau nei Visybė, nes jis peržengia „visko“ ribas. Jis yra visur, todėl jam nereikia ateiti. Kadangi vienio mūsų protas negali apibūdinti, tai apie jį tiesos daugiau patirsime tylėdami. Antrasis būties principo sandas – „Nūs“, kuris yra tai, kas panašu į dvasią ar protą. „Nūs“ – pasaulinė dvasia. Tai Vienio paveikslas, t. y. regimybė, kuri kilo Vieniui mąstant patį save. Taigi Vienis ir Nūs – tas pats dalykas, nes tas, kuris regi, ir tai, ką regi, – viena. Tačiau būtent Nūs yra galimybė šį tą apie jį sužinoti. Žmogus dieviškąją dvasią gali pažinti mąstydamas savo sielą, tiksliau, jos protingąją dalį. Tai įmanoma tam tikrais įkvėpimo momentais, ekstazėje. Sueidami į sąlytį su Nūs sužinome ir apie Vienio buvimą. Regimasis pasaulis atsirado todėl, kad yra trečiasis būties sandas – Siela. Siela – žemiausioji Vienio pakopa, tačiau būtent ji yra žvaigždžių, Saulės, Mėnulio ir viso regimojo pasaulio kūrėja. Pasaulinė siela yra dieviškojo intelekto („nūs“) atžala ar nuolauža. ir savo ruožtu yra dvejybė: viena jos pusė (vidinė) gręžiasi į viršų, į dvasią, kita – žemyn ir kuria savąjį paveikslą, t. y. matomąjį ir jausmų pasaulį. Tas matomasis ir materialusis pasaulis nėra grynas blogis, nes kyla iš dievybės. Taigi materija yra Sielos kūrinys ir nėra nepriklausoma. Būtis „ten“ yra tobuli „nūs“ pirmavaizdžiai (idėjos), būtis „čia“ į šituos pirmavaizdžius tik panaši. Individualios sielos, atėjus jų laikui, patenka į kūnus. Įžūliausia sielos dalis patenka jau į augalus. Siela, palikusi žmogaus kūną, patenka į kitą kūną pagal teisingumo principą, kad patirtų tas pačias kančias, kurias sukėlė kitiems žmonėms. Jeigu siela be nuodėmės, ji mechaniškai, t. y. neištirpdama, susilies su pasauliniu Nūs. Pasaulinės sielos sukurtas kosmosas amžinai sukasi tai žūdamas, tai vėl atgimdamas. Amžina yra gyvūnų kova, amžini karai ir tarpusavio žudynės. Taigi blogis taip pat yra amžinas ir neišvengiamas. Tačiau pasaulis „čia“ – tik teatro vaidinimas, nes dora siela yra nepriklausoma. Ji pavaldi tik laiko trukmei ir niekam daugiau. Nors blogis ir reiškiasi, tačiau dievybė savo sukurtu pasauliu rūpinasi ir tvarko jį galiausiai protingai. Blogis nėra absoliuti neganda, nes tik paįvairina pasaulio teatro dramą – taip gyventi įdomiau, o siela po visų negandų vis tiek sugrįžta pas savo tikrąjį ir mylimą Tėvą. Plotino būties teorija dar vadinama emanacijos teorija (lot. emanatio – ištekėjimas, išsiliejimas). Plotino trivienis nesukuria pasaulio iš absoliutaus nieko kaip krikščioniškasis Dievas, bet visos trejybės dalys ir pagaliau materija bei visas regimasis pasaulis yra lyg dievybės vidaus virsmas kitu, tačiau kartu išlaikant savo nekintamumą.



Plotino meilės ir išganymo teorija bei etika[taisyti]

3 amžiuje filosofijai svarstant išganymo klausimą, itin daug buvo ginčų dėl vieno jo aspekto: ar žmogus gali išganyti save pats. Plotinas priklausė prie tų, kurie manė jog tai įmanoma, nes visi tikrovės lygmenys, tarp jų ir dieviškasis, glūdi pačioje sieloje. Tačiau čia kilo ir kitas klausimas, ar dieviškoji tikrovė yra vienmatė, t. y. ar Nusas arba dieviškasis protas yra aukščiausias tikrovės lygmuo. Plotino įsitikinimu taip nėra. Šį įsitikinimą jis grindė dviem argumentais: pirmąjį sąlygiškai galima vadinti „psichologiniu“, kitą – loginiu. Pasak Plotino, kai ekstazėje siela išvysta nuostabiai gražią tikrovę, ją ima ne tik susižavėjimas, bet ir siaubas. Tai reiškia, kad šioje būsenoje siela dar nėra tobula, nes tikrai tobula siela nebijo Dievo. Aiškindamasis šios baimės priežastis, Plotinas teigė, kad sielą gąsdina tobulas ir harmoningas, tačiau šaltas ir negyvas dieviškojo proto grožis. Loginis argumentas yra toks, kad dieviškajame prote yra daug idėjų arba formų, taigi jis neatitinka Parmenidiškojo būties nedalumo kriterijaus. Remdamasis šiais argumentais, Plotinas teigė, kad turi būti dar aukštesnis dieviškosios tikrovės lygmuo arba absoliutas – vienis arba gėris.

Pasak Plotino, absoliutas yra aukščiausioji tikrovės pakopa būtent todėl, kad jis yra gyvybės šaltinis ir principas. Šis principas yra ne kas kita, o meilė. Absoliutas yra gėris, kuris myli pats save ir todėl leidžia sau laisvai būti. Būtent tokio absoliuto trokšta ir į jį veržiasi siela, kuri patiria meilę.

Plotinas plėtoja meilės teoriją, kuri smarkiai skiriasi nuo Platoniškosios. Kitaip negu Platonas, kuris mano, kad meilė atsiranda dėl išorinio sukrėtimo, Plotinas teigia, kad jo šaltinis yra tik pats absoliutas. Tai reiškia, kad meilę gali patirti tik tas, kas nors trumpam turėjo absoliuto patirtį. Čia Plotinas faktiškai formuluoja principą, kuris krikščioniškoje metafizikoje formuluojamas taip – Dievo ieško tik tas, kuris jį jau yra atradęs. „Šiame pasaulyje nėra dalyko, kuris vertas meilės. Meilė – dieviškosios malonės dovana“ – Plotinas.

Kitas skirtumas nuo Platono yra tas, kad Plotinui meilė yra pasyvi absoliuto kontempliavimo būsena. „Meilė nėra išorinis veiklumas“ – Plotinas. „Pasaulį labiausiai judina tie, kurie pasaulyje mažiausiai blaškosi“. Trečiasis šių dviejų teorijų skirtumas yra tas, kad Platonas tikėjo, jog meilės patirčiai galima pasiruošti. Plotino požiūriu, tai neįmanoma iš principo, nes vienintelis dalykas, kurį galima padaryti nesant meilės ekstazės būsenoje, yra laukti kito susitikimo su Dievu. Pasak Plotino, sielos išganymas yra būsena, kuomet siela visiškai ištirpsta absoliute ir patiria tobulą palaimą. Tai įvyksta tada, kai siela praranda bet kokią formą, net ir dvasinę, ir susilieja su absoliutu, tapdama viskuo ir niekuo tuo pat metu. Taigi sielos išganymas galiausiai reiškia sudievėjimą.

Plotino etika smarkiai skyrėsi nuo Platoniškosios ir tai lemia jo sielos ir išganymo sampratą. Plotino etika grindžiama tuo, kad joje griežtai skiriamas išorinis arba materialus ir vidinis arba dvasinis žmogus. Išorinis žmogus vadovaujasi jau Platono ir Aristotelio nurodytomis pilietinėmis dorybėmis – jos yra naudingos ir reikalingos, kiek padeda darniai sugyventi bendruomenėje, tačiau vidiniam žmogui svarbiausios išganomosios dorybės, kurios galiausiai yra vienos pamatinės dorybės formos. Toji pamatinė dorybė – tai sugebėjimas nuolatos kontempliuoti absoliutą (maldingumas, atjauta, asketinės praktikos).

Plotino įtaka senovės pasauliui[taisyti]

Senovės pasaulis[taisyti]

Neoplotinizmas turėjo įtakos ir krikščioniškajam pasauliui, labiausiai išskiriant Pseudo-Dionysius Areopagite. Šventas Augustinas dažnai vadinamas plotoniku, nes tarpininkavo skleidžiant Platono mokymą.

Rytų stačiatikių bažnyčios[taisyti]

Rytų stačiatikių bažnyčioms Plotino teorijos padarė didelę įtaka teologijos srityje. Rytinės Ortodoksinės bažnyčios požiūris į energiją yra dažnai priešpriešinamas su Romos Katalikų Bažnyčios, ir iš dalies tai priskiriama įvairioms Aristotelio, ar Plotino interpretacijoms.

Islamas[taisyti]

Neoplatonizmas ir Platinuso idėjos paveikė viduramžių islamą per Sunni Abbasid, kurie sujungė graikų idėjas į valstybę aukštinančius (remiančius) tekstus, padėjusius pamatus Ismaili šiitu įtakingumui. Iki XI amžiaus neoplatonizmas buvo priimtas Egipto Fatimid valstijos ir mokomas jų šventikų. Neoplatonizmas į Fatimid‘o rūmus buvo atneštas irakiečio Hamidas al-Din al-Kirmani, nors jo mokymas ir skyrėsi nuo Nasafo ir Sijistano, kurie buvo tikrieji Plotinuso pasekėjai. Pačio Kirmanio mokymas paveikė tokius Persijos filosofus kaip Nasir Khusrav.

Renesansas[taisyti]

Renesanso laikmečiu filosofas Marselio Ficino kopijuodamas Platoną įsteigė akademiją Florencijoje, kurią globojo Cosimo de Medici. Jo darbai buvo labai svarbūs derinant Platono filosofiją tiesiogiai su krikščionybe. Vienas jo žymiausių mokinių buvo Pico della Mirandola, kuris buvo knygos „Prakalba apie žmogiškąjį orumą“ autorius. Mūsų terminas Neoplatonistas siekia renesanso ištakas.

Anglija[taisyti]

Anglijoje Plotinusas didžiausią įtaką turėjo XVII amžiaus Kembridžo Platostų mokyklai ir eilei rašytojų nuo Samuelio Teiloro Koleridžo iki Viljamso Batlerio Jeitso ir Katlinos Raine.

Indija[taisyti]

Daugelis labiausiai žinomų indų filosofų kaip Sarvepalli Radhakrishnan, Ananda Coomaraswamy ir kiti naudojo Plotinuso mintis savo raštuose, kaip aukščiausią Indijos monizmo detalizavimą. Ypač tai reiškėsi upanišaduose (filosofiniuose hindu religijos tekstuose), ir vedose. Daugelis lygino Plotinuso mokymą su Advaita Vedanta hindų mokykla – tai buvo išsamiai aptarta J. F. Staal‘o darbe „Advaita ir neoplatonizmas: kritinė analizė lyginamojoje filosofijoje“(Madras universitetas, 1961), taip pat Frederiko Koplestono „Religija ir Vienintelis: rytų ir vakarų filosofijos“, Sarvepalio Radhakrišano „Rytų ir vakarų filosofijos istorija“ ir Džono Y. Fentono „Mistinės patirtys kaip religijos filosofijų tarpkultūrinis tiltas: kritika“


Plotino mokiniai[taisyti]

Porphyry[taisyti]

Prorfirijus, svarbiausias Plotinas mokinys, gimė 234 mūsų eros metais. Pirmiausia jis mokėsi Atėnuose pas Cassius Longinus, vėliau 262 metais jis iškeliavo į Romą ir tapo Plotinus mokiniu. Pas Plotiną jis mokėsi šešerius metus. Po Plotino mirties jis parengė ir išleido Enneads (raštų rinkinį), kurias buvo surinkęs jo mokytojas. Jis taip pat rašė savo mokytojo biografiją – „Plotinaus Gyvenimas“, komentarus, filosofinius darbus, kai kurie iš jų yra išlikę iki šių dienų. Porfirijus yra taip pat garsus savo veikalu ‚Prieš krikščionybę‘, kuris buvo sudegintas 448 metis.

Amelius[taisyti]

Amelius išpradžių mokėsi iš Numeniaus gyvenusio Sirijoje raštų, kol nepradėjo lankytis Plotinuso paskaitose (Plotinas tuomet Romoje gyveno trejus metus), iki pat savo mirties Amelius liko su savo mokytoju. Amelius buvo nepasotinamas skaitytoas, rašytojas. Jis parašė per 100 tomų posakių ir komentarų, kurie deje neišliko.

Castricius Firmus[taisyti]

Castricus Firmus buvo 3 amžiaus neoplatonikas ir Plotinaus studentas. Porfirijus Plotino biografijoje apie Castricius Firmus rašė: Castricius labiau nei bet kuris kitas vertino subtiliąją gyvenimo pusę: jis garbino Plotiną: jis buvo atsdavęs ir ištikimiausias Amelius draugas, tap pat jis visada buvo ištikimas man, lyg aš būčiau tikras jo brolis.

Eustochius iš Aleksandrijos[taisyti]

Eustochius iš Aleksandrijos buvo 3 amžiaus neoplatonizmo filosofas ir Plotino mokinys. Porfirijus Plotino biografijoje rašė: vienas iš artimiausių draugų buvo Eustochius iš Aleksandrijos, jis buvo gydytojas, kuis atkeliavo susipažinti su Plotinum prieš jo mirtį, ir liko su Plotinum iki pat jo mirties: Eustochius pasišventė Plotinaus mokymams ir tapo tikru filosofu.

Marcellus Orontius ir Sabinillus[taisyti]

Senatoriai Marcellus Orontius ir Sabinillus buvo 3 amžiaus neoplatonikai ir Plotinaus mokiniai. Porfirijus apie juos „Plotinaus Gyvenimas“ rašė: taip pat tarp Plotinaus klausytojų buvo nemažai ir narių iš senato, tačiau tik Marcellus Orontius ir Sabinilus parodė didžiausią atsidavimą filosofijos studijose.

Paulinus[taisyti]

Paulinus buvo 3 amžiaus neoplatonikas ir Plotinaus mokinys. Profrijus Plotino biografijoje rašė: į grupę buvo įtrauktas Paulinus, gydytojas iš Skaitopolio, kurį Amelius vadino Mikkalos į aliuziją i jo pomėgį kvailokai mąstyti.

Įtaka[taisyti]

Viduramžiai[taisyti]

Pirmasis XI amžiuje Plotino idėjomis susidomėjo Michaelis Pselas, kuris rūpinosi neoplatonizmo tradicijos atkūrimu. Pselas, geras Plotino žinovas, pritaikė „Eneadas“ plačiai savo kūriniuose ir paruošė ištrauką iš Proklo ,,Eneadų komentaro“. Nikephoros Gregoras citavo ,,Eneadas“, o mokslininkas Nikephoros Choumnus sukūrė poleminį veikalą, pagrįstą bažnyčios požiūriu, prieš Plotino ,,Sielos teoriją“. XV amžiuje mokslininkas ir filosofas Georgios Gemistos Plethon, uolus platonizmo šalininkas, apgynė keletą Plotino teorijų. Lotynų kalboje Plotino idėjų perėmimas apsiribojo netiesiogine jo vertybių įtaka, kuri sklido iš to meto žymių žmonių, kaip antai Augustinas, krikščioniškieji neoplatonikai Dionisijus Aeropagitas ir Makrobijus, veikalų. Tik Augustino ir Makrobijaus dėka keletas Plotino teorijų buvo žinomos to meto visuomenėje.

Naujieji amžiai[taisyti]

XV amžiaus pradžioje humanistų grupei, kuriai priklausė Giovanni Aurispa, Fransesco Filelio bei Palla Strozzi, pasisekė surasti „Eneadų“ nuorašus graikų kalba. 1484–1486 Marsilio Ficino išvertė Eneadas į graikų kalbą, pabaigoje pridėdamas komentarą. Vertimo įžangoje jis išspausdino savo pastebėjimą, kad Plotinas iš esmės buvo puikus Platono interpretatorius. Jis rašė, kad Platono nuomonė apie Plotiną galėtų būti skaitoma kaip Dievo žodis Viešpaties atsimainymo šventės metu. Ficino draugas, Giovanni Pico della Mirandola, Plotino kalboje apie žmogaus savigarbą pastebėjo, kad plotinas išreikšdamas dieviškumą nesuteikia jokio ypatingo būdo tuo žavėtis, tiesiog pasirodo iš visų pusių įstabus. Vėliau, XVI ir XVII amžiuose Plotino autoritetas, kuris iš pradžių dėl Ficino autoriteto buvo labai didelis, sumažėjo. Vis dėlto dėka Kembridžo platonikų grupės, kuriai priklausė Henry More bei Ralph Cudworth, jo filosofija surado atgarsį. XVIII amžiuje Plotinas tapo dar mažiau vertinamas. Dvasininkai kritikavo krikščionybės ir neoplatonizmo sujungimą, kurį iniciavo Facinas. Vien tik George Berkeley nagrinėjo Plotiną ir citavo jį savo veikale ,,Seirė“.

1798 metais Plotinu žavėjosi Novalis. 1805 metais „Eneadų“ tekstu graikų kalba rūpinosi Geothe, kadangi jis domėjosi autentiška terminologija ir nebuvo patenkintas Ficino vertimu. Hėgelis nagrinėjo neoplatonizmo atsiradimą kaip svarbų lūžį intelektinėje istorijoje, palygindamas platonizmo ir aristotelizmo atsiradimą. Žinoma, Plotino doktrinas jis laikė savo idealizmo pirmąja pakopa. Artūras Šopenhaueris savo veikale „Parerga ir Paralipomena” kritikavo „Eneadas“: jis peikė netvarkingas mintis, nuobodų ir neaiškų jų pateikimą. Filosofas Francas Brentanas, Vokiečių idealizmo priešininkas, 1896 metais savo parašė veikalą su kandžiais priešiškais pasisakymais prieš Plotino doktrinas, kurios, jo nuomone, susideda vien tik iš neįrodytų teiginių. XIX amžiuje, prancūzas kultūros filosofas Viktoras Kuzinas parodė didelį susidomėjimą Plotinu ir neoplatonizmu. XX amžiuje Plotiną nagrinėjo Karlas Jaspersas. Plotiną jis vadino „amžina Vakarų asmenybe”, o jo gyvenimas ir mintys – „neįveikiamos filosofijos jėgos pavyzdžiai”.

Nuorodos[taisyti]

  1. [1]

Literatūros sąrašas[taisyti]

  1. Loeb classical library Plotinus, Porphyry on Plotinus Ennead I
  2. Filosofojos įvadas Caratini, Roger

Šaltiniai[taisyti]

  1. Plotinas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris. - 62 psl.



Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius (+32762-268=32494 wiki spaudos ženklai).