Povilas Samuitis
| Povilas Samuitis | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1896 m. birželio 3 d. Veselkiškiuose, Linkuvos vls. |
| Mirė | † 1989 m. birželio 19 d. Vilniuje |
|
| |
| Tėvas | Povilas Samuitis |
| Motina | Teklė Indriulytė–Samuitienė |
| Sutuoktinis(-ė) | Emilija Pajuodytė |
| Vaikai |
Valdas |
|
| |
| Veikla | Liaudies muzikos entuziastas, birbynės tobulintojas, pedagogas.
|
|
| |
| Išsilavinimas | Linkuvos gimnazija, Klaipėdos suaugusiųjų gimnazija |
| Alma mater | Klaipėdos konservatorija |
Povilas Samuitis (g. 1896 m. birželio 3 d. Veselkiškiuose, Linkuvos vls. – m. 1989 m. birželio 19 d. Vilniuje) – Liaudies muzikos entuziastas, birbynės tobulintojas, pedagogas.
Gyvenimo kelias
Vaikystė
Tėvas turėjo 12 ha žemės, bet duonos namuose ne visuomet užtekdavo. Šeimoje augo septyni vaikai. Povilas buvo vidurinysis (iš dvynukų).
Povilo vaikystės metai prabėgo gražiausiuose Veselkiškiuose. Kaip ir daugelis to meto vaikų, jis patyrė daug vargo, anksti pradėjo užsidirbti sau duoną. Nuo mažens įprato dirbti įvairius žemės ūkio darbus. Žiemą, dažniausiai, plėšydavo plunksnas, vasarą – ganydavo gyvulius. Povilas labai mėgo dainuoti, turėjo gražų balsą.
Daug dainų išmoko iš motinos, įsiprašė vargonininko, kad priimtų giedoti bažnytiniame Linkuvos chore.
Nuo mažens įpratęs klausytis dainų, muzikos, jis anksti pradėjo bandyti savo gabumus. dar ganydamas bandą, kartu su Jonu Pakalniu (Juozo broliu, vėliau tapusio žymiu lietuvių kompozitoriumi), Povilas mėgo groti savo darbo birbynėmis. Išsukdavo iš alksnio šerdį, padarydavo skylutes, nupjaudavo įžambiai, ir instrumentas gatavas. Tokiais ir grodavo su Pakalniuku.
Grodavo iš klausos, nes natų nepažinojo. Vestuvėse ir pasilinksminimuose klausydamasis smagių liaudies melodijų, Povilas visa širdimi pamilo muziką, susižavi instrumentais. Greit, visiškai rimtai „įsimyli“ klarnetą. Ilgainiui, susitaupęs pinigų (parduodamas žuvis), jis įsigyja pamėgtą instrumentą ir pradeda bandyti savo sugebėjimus. Pirmąsias „pamokas“ jam suteikė klarnetininkas I.Čelkauskas, anksčiau grojęs kariniame orkestre Peterburge. Kiekvieną laisvą valandėlę Povilas praleisdavo su klarnetu rankose, dažnai slėpdamasis, kad nepamatytų tėvas. tėvas pats nemėgo muzikos, todėl nenorėjo, kad sūnus būtų muzikantas. Išgirdęs sūnų muzikuojant, jis tuoj varydavo prie darbo.
Pagrindinė P.Samuičio svajonė siekti mokslo žinių. Dešimties metų jis pradėjo lankyti Linkuvos keturių skyrių pradžios mokyklą. Iš tėvo negaudamas pinigų, jis užsidirba pats, kad galėtų įsigyti reikalingas knygas. Nors ir sunkia versdamasis, baigia pradžios mokyklą 1910 m.
Pačių artimiausių kaimynų Pakalnių sūnūs buvo muzikantai. Jonas ir Leopoldas dažnai kviesdavosi P.Samuitį groti savo kapeloje. Retos vestuvės ar pasilinksminimai kaimuose ir apylinkėse apsieidavo be šios kapelos. Joje grojo Lepoldas (smuiku), Jonas (armonika) ir Povilas (klarnetu).
1918 m. Linkuvoje atidaroma gimnazija, kurioje P.Samuitis tęsia mokslą. Čia jis pradėjo groti mokinių orkestre, kuriam vadovavo žinomas respublikoje muzikantas – Kazimieras Jovaiša. Pastarasis išmokė Povilą muzikos rašto ir įdiegė pirmuosius muzikavimo įgūdžius.
1920 m. dar nebaigus mokslo, Povilas pašaukiamas atlikti karinės tarnybos. pirmus metus tarnavo raitelių eskadrone, o sekančiais – buvo paskirtas į orkestrą (muzikantų komandą).
Prisiminė Paulius Vaišnoras, 1975 m.
Mokslai
1923 m., grįžęs iš kariuomenės P.Samuitis jau pats subūrė muzikos mėgėjus. Taip Linkuvoje gimsta orkestras „Vyturys“. „Veselkiškių kapelija“ – taip ją vadindavo vietiniai gyventojai – greit išgarsėja apylinkėse.
Didžiausia Povilo svajonė, virtusi jo gyvenimo tikslu, buvo siekti muzikos bei mokslo žinių.
1924 m., tik pasirodžius spaudoje Stasio Šimkaus kvietimui į Klaipėdos mokyklą, P. Samuitis važiuoja bandyti laimės. Sėkmingai išlaikęs stojamuosius – konkursinius egzaminus priimamas į klarneto klasę.
Lygiagrečiai su studijomis muzikos mokykloje P.Samuitis lanko Klaipėdos lietuvių gimnazijos vakarinius kursus. Nežiūrint to, kad jis mokosi dviejose mokyklose, mokslas sekasi gerai. Pratybas muzikos mokykloje jis lankė gabesniųjų grupėje, kuria sudarė apie 20 moksleivių.
1925 m. S.Šimkus subūrė simfoninį muzikos mokyklos orkestrą. Jame grojo 15 dėstytojų ir 42 moksleiviai. Šalia savo pedagogo P.Samuitis grojo antro klarneto partijas. Orkestre jis įgijo kolektyvinio grojimo įgūdžių, plačiau susipažino su kompozitorių klasikų: L.Bethoveno, V.A.Mocarto, F.Šuberto, P.Čaikovskio ir kitų kūriniais. Simfoninis orkestras koncertavo eilėje Lietuvos miestų. orkestro auklėtiniai sudarė sudarė vyrų chorą. Jam vadovavo V.Matijošius ir J.Kačinskas.
Vasaros atostogų metu P.Samuitis vykdavo į savo tėviškę. Studentai muzikai, atvažiavę į Linkuvą, dažnai suorganizuodavo orkestrėlį ir konsertuodavo įvairiose vietovėse, kur atlikdavo L.Bethoveno, F.Šuberto, K.M.Veberio, A. Rubinšteino ir kitų kompozitorių kūrinius. Orkestrėlyje grodavo: J.Pakalnis (fleita), P.Samuitis (klarnetu), T.Vasilevičius (smuku), A.Virbickas (fortepijonu).
Klaipėdos muzikos m-klos klarneto klasę, baigė 1930 m. Čia besimokydamas dalyvavo ekspedicijoje, renkant senuosius lietuvių liaudies instrumentus.
Darbinė veikla
1930–1934 m. dirbo Klaipėdos miesto simfoniniame orkestre.
1934–1939 m. dėstė klarnetą Klaipėdos muzikos mokykloje.
1939–1942 m. vadovavo Palangos miesto pučiamųjų orkestrui.
1942–1943 m. buvo Vilniaus miesto simfoninio orkestro, 1943–1944 m. – Vilniaus operos teatro orkestro, 1944–1945 m. – Vilniaus filharmonijos simfoninio orkestro artistas.
1945–1958 m., pakeitęs klarnetą į birbynę, jis buvo šio ansamblio orkestro birbynininkas, birbynių grupės koncertmeisteris, birbynių kvinteto vadovas.
1946–1978 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje, 1955–1972 m. – Vilniaus Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.
Pagal P. Samuičio konstrukcinį principą buvo patobulintas (modifikuotas) lamzdelis, chromatinė tenorinė ir kontrabosinė birbynė.
1946–1981 m. VK (nuo 1949 m. LK) Liaudies instrumentų katedros dėstytojas. Kartu su buvusiu mokiniu P. Vyžintu parašė vadovėlį Birbynės (1962). Parengė šiam instrumentui liaudišką ir klasikinį repertuarą.
Yra grojęs per 2000 koncertų, vadovavęs pučiamųjų instrumentų ansambliams ir orkestrams.
- Lietuvos nusipelnęs artistas (1966).
- Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3 laipsnio medaliu su kardais(1935).
Povilo Samuičio gyvenimo ir veiklos chronologija
1896 birželio 3 d. gimė Šiaulių apskr., Linkuvos vlsč., Veselkiškių k.
1910 baigė Linkuvos pradžios mokyklą.
1910–1920 darbavosi tėvų ūkyje, grojo kaimo kapeloje, jaunimo vakaruose, vestuvėse, nuo 1918 m. griežė Linkuvos gimnazijos mokinių pučiamųjų orkestre (vad. K. Jovaiša).
1920–1922 tarnavo Lietuvos kariuomenės 10–ajame pėstininkų pulke Marijampolėje, griežė pulko orkestre.
1922–1924 vadovavo savo paties suburtam Linkuvos pučiamųjų orkestrui „Vyturys“, darbavosi tėvų ūkyje.
1924–1930 mokėsi Klaipėdos muzikos mokyklos klarneto klasėje, lankė Klaipėdos miesto suaugusiųjų gimnaziją, koncertavo su mokyklos simfoniniu orkestru, dainavo mokyklos chore, 1927 m. dalyvavo 1–ojoje Mažosios Lietuvos ir 1928 m. – 2–ojoje Lietuvos dainų šventėse.
1930–1934 griežė Klaipėdos miesto simfoniniame orkestre, J. Griniaus pramoginės muzikos ir kituose orkestruose (klarnetu, saksofonu).
1934–1939 Klaipėdos muzikos mokyklos klarneto specialybės mokytojas.
1935 apdovanotas Vytauto Didžiojo 3–ojo laipsnio medaliu su kardais.
1939–1942 Palangos saloninio orkestro koncertmeisteris, Palangos pašto darbuotojas.
1942–1943 Vilniaus filharmonijos simfoninio orkestro artistas.
1943–1944 Vilniaus operos ir baleto teatro orkestro artistas.
1943 gruodžio 25 d. vedė Emiliją Pajuodytę.
1944–1945 Vilniaus filharmonijos simfoninio orkestro artistas.
1945 sausio 17 d. gimė sūnus Valdas.
1945–1958 Lietuvos filharmonijos dainų ir šokių liaudies ansamblio orkestro birbynininkas, birbynių grupės koncertmeisteris, birbynių kvinteto vadovas [Apie 2 000 koncertų Lietuvoje, buvusios Sovietų Sąjungos (TSRS) miestuose, Lenkijoje (1957), Rumunijoje (1958)].
1946–1978 Lietuvos valstybinės konservatorijos Liaudies instrumentų katedros birbynės specialybės dėstytojas, vyr. dėstytojas, einantis docento pareigas (1970).
1947 apdovanotas TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo medaliu „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945 m.“
1949–1950 kartu su meistru Pranu Serva sukonstravo ir muzikos praktikoje įdiegė aukštąją chromatinę birbynę.
1954 apdovanotas TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo medaliu „Už pasižymėjimą darbe“.
1955–1972 birbynės specialybės dėstytojas Vilniaus J. Tallat–Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.
1962 parengė ir išleido (kartu su A. Vyžintu) pirmąjį birbynių metodinį–repertuarinį leidinį – vadovėlį muzikos mokykloms „Birbynės“.
1966 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku suteiktas Lietuvos TSR Nusipelniusio artisto Garbės vardas už nuopelnus vystant ir populiarinant lietuvių liaudies dainų, muzikos ir šokių meną.
1975 apdovanotas TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo jubiliejiniu medaliu „30 metų pergalei Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945 m.“
1976 apdovanotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Garbės raštu už ilgametį vaisingą pedagoginį darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą 80–tųjų gimimo metinių proga.
1979 išėjo į pensiją.
1985 Maskvoje, Sąjunginiame išradimų komitete, Prano Servos ir Povilo Samuičio sukurtas lietuvių muzikos instrumentas – aukštoji chromatinė birbynė – pripažintas išradimu, išduotas autorinis liudijimas.
1989 birželio 19 d. mirė Vilniuje, palaidotas senosiose Saltoniškių kapinėse.
Bibliografija
Aleknaitė–Bieliauskienė R. Apie tėvus ir motinas, palikusias mums savo sielas [P. Samuičio šimtmečiui]. Diena, 1996 05 31.
Aleknaitė–Bieliauskienė R. Nuo Sekminių ragelio iki šiandieninės birbynės. Vakarinės naujienos, 1996 05 31.
Aleksa V. Birbynės stebukladaris [LTSR nusipelniusiam artistui P. Samuičiui – 70 metų]. Vakarinės naujienos, 1966 06 04.
Algirdas Vyžintas. Gyvenimas – liaudies muzikai. Sudarytojas Vytautas Tetenskas. Klaipėda: Lietuvos liaudies kultūros centras, Klaipėdos universitetas, 2010.
Apanavičius R. Birbynė ir jos evoliucija. Vilnius: Lietuvos TSR valstybinė konservatorija, 1980.
Apanavičius R. Birbynių patriarchas. Kultūros barai, 1976, Nr. 7, p. 22–25.
Apanavičius R. Lietuvių liaudies instrumentų tobulinimas. Menotyra, 13, 1985, p. 20–31.
Ateities kartoms: naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvenimą ir veiklą. Sudarė ir parengė Algirdas Vyžintas. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2008.
Baltrėnienė M. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai. 2d. Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, 1980.-
Baltrėnienė M., Apanavičius R. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai. Vilnius: Mintis, 1991.
Bartusevičius V. Liaudies meno baruose. Vilnius: Vaga, 1983.
Bartusevičius V. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai ansamblyje „Lietuva“. [Aprašas lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis ir plokštelių priedas.] Visasąjunginė plokštelių firma „Melodija“. Ryga: Rygos plokštelių fabrikas, Vilniaus studija, 1969.
Bartusevičius V. Valio mūsų Povilėliui! Tiesa, 1966 06 03.
Butkus V. Liaudies instrumentų entuziastas. Kultūros barai, 1966, Nr. 9, p. 40–43.
Gučas R. Birbynės aidi po pasaulį. Kultūros barai, 1967, Nr. 12, p. 43–45.
Jakelaitis V. Muzikos instrumentų gamybos klausimu. Tiesa, 1956.
Jonas Švedas. Teoriniai metodiniai darbai, straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Sudarė ir parengė Algirdas Vyžintas. Vilnius: Vaga, 1978.
Jono Švedo susirašinėjimas su Juozu Žilevičiumi. Nailono uždanga. Lietuvių muzikų užsienio korespondencija 1945 – 1990. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2018, p. 233–269.
Jukna F. Nuo pusamžio su birbyne. Gimtasis kraštas, 1976 06 03.
Juodelė P. Birbynių disonansai. Literatūra ir menas, 1975, Nr. 8.
Juodelė P. Birbynių primarijaus jubiliejus [pažymint P. Samuičio 110–ąsias gimimo metines]. Muzikos barai, 2006, Nr. 9, p. 26–27; Tautos skambesiai. Liaudies instrumentų puoselėtojo, kompozitoriaus Jono Švedo 100–mečiui. Sudarytoja Lina Naikelienė. Vilnius: Petro ofsetas, 2008, p. 15–17.
Juodelė P. Povilas Samuitis. Skamba kankliai. Vilnius: Muzika, 1984, p. 13–15.
Juodytė G. Povilas Samuitis. Pakruojo krašto žmonės. Biografinis žinynas. Kaunas: Žiemgalos leidykla, p. 113.
Jurkštas V. Birbynė. Mokslas ir gyvenimas, 1964, Nr. 12, p. 42.
Karaška A. Birbynė. The Grove Dictionary of Musical instruments. Edited by Stanley Sadie. Vol. 1. A–F, London, New York, 1984, p. 232.
Karaška A. Birbynės. Muzikos enciklopedija. T. 1. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 172.
Karaška A. Povilas Samuitis. Muzikos enciklopedija. T. 3. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 282.
Karaška A. Pranas Serva. Muzikos enciklopedija. T. 3. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 337.
Kšanienė D. Muzika Klaipėdos krašte. Kaunas: Europa, 1996.
Lapė A. Birbynių patriarcho šimtmetis. Respublika, 1996 05 21.
Lapinskas A. Antanas Smolskus – negęstanti Lietuvos muzikos žvaigždė. Tautos skambesiai. Kanklininko, pedagogo Prano Stepulio 100–mečiui. Sudarytoja Regina Marozienė. Vilnius: Petro ofsetas, 2014, p. 63–67.
Lapinskas A. Tautos skambesių kūrėjas [apie Praną Servą]. Tautos skambesiai. Liaudies instrumentų puoselėtojo, kompozitoriaus Jono Švedo 100–mečiui. Sudarytoja Lina Naikelienė. Vilnius: Petro ofsetas, 2008, p. 25–26.
Leimontas V. Lietuvių liaudies instrumentai. Komjaunimo tiesa, 1958 02 15.
Nainys K. Kad birbynės gražiau skambėtų. Laisvė, 1976 08 13.
Nainys K. Maestro Samuitis: „Nesigailiu iškeitęs klasikinį instrumentą į birbynę“. Kultūros barai, 1987, Nr. 3, p. 19–21.
Nilytė N. Birbynės stebukladaris. Auksinė varpa, 2006 05 10.
Pakštaitė–Sakadolskienė E. Keli prisiminimai apie Balį Pakštą. Draugas, 2005 07 23 (šeštadienio priedas).
Pakštas B. Birbynė, naginės ir kultūra. Jonas Švedas ir Vilniaus filharmonijos liaudies ansamblis. Pasaulio lietuvis, 1980, Nr. 1/123, p. 7–13.
Pakštas B. Ragelių trio. Muzikos barai, 1980, Nr. 9, p. 7.
Petrauskaitė D. Klaipėdos muzikos mokykla. 1923–1939. Klaipėda: Mažosios Lietuvos fondas, Klaipėdos universiteto leidykla, 1998.
Pranas Stepulis [monografija]. Sudarė ir parengė Algirdas Vyžintas. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2003.
Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla. Sudarė ir parengė Daiva Tamošaitytė ir Algirdas Vyžintas. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2011.
Pranui Servai – 100 [leidinys Prano Servos 100–mečiui]. Sudarytoja Lina Naikelienė. Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugija „Kanklės“. Vilnius: Petro ofsetas, 2007.
Samuitis V. Sūnaus Valdo prisiminimai apie tėvą Povilą Samuitį. Tautos skambesiai. Liaudies instrumentų puoselėtojo, kompozitoriaus Jono Švedo 100–mečiui. Sudarytoja Lina Naikelienė. Vilnius: Petro ofsetas, 2008, p. 17–22.
Stepulis P. Paskutinį kartą... [In memoriam Povilui Samuičiui]. Literatūra ir menas, 1989 07 01.
Sveikiname jubiliatus. Birželio 3 d. LTSR nusipelniusiam artistui Povilui Samuičiui sukaks 85 metai. Literatūra ir menas, 1981 05 03, Nr. 22.
Švedas J. Šešerios kanklės ir viena birbynė. Tiesa, 1967 05 19.
Tautos skambesiai. Kanklininko, pedagogo Prano Stepulio 100–mečiui. Sudarytoja Regina Marozienė. Vilnius: Petro ofsetas, 2014.
Tautos skambesiai. Liaudies instrumentų puoselėtojo, kompozitoriaus Jono Švedo 100–mečiui. Sudarytoja Lina Naikelienė. Vilnius: Petro ofsetas, 2008.
Tetenskas V. Birbynininkai solistai ir jų repertuaras. Tradicija ir dabartis. Nr. 7. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2012, p. 27–38.
Tetenskas V. Birbynininkas Pranas Tamošaitis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1996.
Tetenskas V. Lietuvių birbynės [vadovėlis]. Vilnius: Lietuvos muzikų draugija, 1995.
Umbražiūnas K. Jis patobulino birbynę. Draugystė, 1976 07 17.
Vansauskienė J. Chromatinės birbynės išradėjas nuo Veselkiškių. Šiaulių kraštas, 1996 07 11.
Vyžintas A. Amžiaus meistro palikimas – kartų kartoms! [Apie Praną Servą]. Tautos skambesiai. Liaudies instrumentų puoselėtojo, kompozitoriaus Jono Švedo 100–mečiui. Sudarytoja Lina Naikelienė. Vilnius: Petro ofsetas, 2008, p. 23–24.
Vyžintas A. Nuo žilvičio dūdelės... Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros 50–mečiui. Vilnius: Baltic EKO leidybos centras, 1995.
Vyžintas A. Povilas Samuitis. Chromatinės birbynės konstruktorius ir pedagogas. Algirdas Vyžintas. Kultūros ir meno arimuose. Gyvenimo ir veiklos bruožai. Utena: Utenos Indra, 2015, p. 250–251.
Vyžintas A. Povilui Samuičiui – 80. Literatūra ir menas, 1976 06 05.
Studentų baigiamieji darbai
Aleksandravičius V. Birbynių ansambliai. Vadovas P. Tamošaitis. Vilnius, 1970.
Budrys K. Birbynės ir jų vystymasis. Vadovas P. Tamošaitis. Vilnius, 1966.
Čiplys J. Birbynių gamyba ir tobulinimo kelias. Vadovas V. Leimontas. Vilnius, 1974.
Gučas R. Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Vilnius, 1965.
Jauniškis J. Ansamblio „Lietuva“ liaudies instrumentų orkestras. Vilnius, 1969.
Puodžiukas A. Lietuvių liaudies instrumentų meistrai. Vilnius, 1976.
Strolis R. Birbynės chromatizavimo principai. Istorinės aplinkybės, ieškojimų metodika ir išradimo esmė. Vadovas A. Vyžintas. Vilnius, 1998.
Trimonis M. Pranas Serva ir liaudies instrumentų transformacijos problema. Vadovas A. Vyžintas. Vilnius, 2003.
Vaičius P. Kontrabosinė birbynė. Vadovas A. Vidugiris. Vilnius, 1977.
Vaišnoras P. Povilas Samuitis – liaudies muzikos entuziastas, birbynės tobulintojas, pedagogas. Vadovė R. Tamošaitienė. Vilnius.
Virbašius E. Lietuvių liaudies instrumentų gamybos evoliucija ir perspektyvos. Vadovas R. Apanavičius. Vilnius, 1986.
P. Samuičio moksliniai–metodiniai darbai
1. Aukštosios chromatinės birbynės išradimas (kartu su P. Serva). Autorinio išradimo liudijimas Nr. 1200326.
2. Samuitis P., Vyžintas A. Jaunam birbynininkui. Meno saviveikla. 1959, Nr. 3, p. 24–28.
3. Samuitis P., Vyžintas A. Jaunam lumzdelininkui. Meno saviveikla. 1959, Nr. 6, p. 41–44.
4. Samuitis P., Vyžintas A. Birbynės [vadovėlis]. Vilnius: LTSR Liaudies meno rūmai, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.
5. Klasikinių muzikos instrumentų – klarneto, obojaus – kūrinių transkripcijos chromatinėms birbynėms.
Valdo prisiminimai apie tėvą Povilą Samuitį
Tėvas gimė daugiavaikėje šeimoje Linkuvos parapijos senajame Veselkiškių kaime ant gražiosios Mūšos kranto. Jo tėvai, Povilas Samuitis ir Teklė Indriulytė–Samuitienė, buvo mažažemiai. Motina buvo kaimo pribuvėja. Šeimoje buvo dar du broliai – Karolis ir Antanas ir keturios seserys – Valerija (tėvo dvynė), Apolonija, Teodora ir anksti mirusi (19 m.) Monika. Kadangi buvo mažažemiai, o be to senelis buvo prastas ūkininkas, tai šeima gyveno gana vargingai.
Tėvas prisimena, kad troboje pasišvietimui buvo naudojamos balanos, pastoviai trūko sotaus maisto, ypač žiemą pieno ir jo produktų, o apie lašinius buvo galima tik pasvajoti. Tėvas pasakojo, kad visą vaikystę norėjo sočiai prisivalgyti lašinių ir neįsivaizdavo, kad taip galėtų būti. Todėl pasibaigus Adventui prieš Kalėdas arba Gavėniai prieš Velykas gausesnis stalas jų šeimoje visada būdavo didžiulė šventė. Tėvas minėdavo senelį Indriulį (motinos tėviškėje), buvusį stiprų ūkininką ir gerą gaspadorių, pas kurį visada gaudavo sočiau pavalgyti, taip pat ir lašinių gabalėlį. Pasakojo net matęs, kaip šis pastogėję slėpdavęs auksinius pinigėlius.
Vaikystėje ganė gyvulius. Nuo pat mažumės jautė didelę trauką muzikai. Būdavo nueina prie kaimo muzikantų, atsisėda šalia ir negali atsiklausyti jų grojimo. Pats pabandė tai daryti, gal brolis Karolis, kuris irgi muzikuodavo, pamokė ir tėvas pradėjo groti iš klausos, nepažindamas natų. Problema buvo įsigyti instrumentą. Kaip tėvas pasakojo, jis iš savo tėvo per visą savo gyvenimą nėra gavęs nei vienos kapeikos, be to į savo vaikų muzikavimą žiūrėjęs gana atsainiai. Taigi reikėjo turėti kuo groti. Reikėjo prasimanyti pinigų instrumentui pirkti.
Trauka muzikai buvo tokia didelė. Kad vaiko galvoje radosi minčių, kaip tą padaryti. Ėmėsi rimtai žuvauti Mūšos upėje venteriais. Venterius mokėjo pats pasidaryti, o žuvį parduodavo Linkuvos miestelio žydams. Taip pat pasakodavo, jog mokėjo daryti kilpas zuikiams, juos gaudydavo žiemą, nunerdavo kailiuką, mėsą ir kailį vėlgi parduodavo žydams. Tokiu būdu prasimanė pinigų, už kuriuos nusipirko pirmąjį instrumentą ir galėjo su kitais muzikantais groti kaimo kapelijoje. Turbūt pramoko pažinti ir natas. Jaunystėje dirbo visus ūkio darbus. Pasakojo, būdavo groji kaimo vakaruškoje iki paryčių, pareini namo, numiegi porą valandų ir keliesi šienauti, taip nesinori, bet reikia. Jaunystėje tėvas labai sunkiai sirgo (atrodo šiltine). Jo tetos vienbalsiai sakė, kad nėra vilties pasveikti, o jis pasveiko. Tėvas sakė, kad jų krašte kaimiečių pasilinksminimų metu buvo geriamas tik savo darbo miežinis alus, jokios degtinės. Tėvas pasakodavo, jog liepos mėnesį jam visada būdavo didžiulė šventė – Škapliernos atlaidai Linkuvoje, kurie trukdavo bemaž visą savaitę.
Pirmo pasaulinio karo metu pasakojo pirmą sykį pamatęs skrendantį lėktuvą. Maždaug tuo laiku Lietuvos kaime vyko žemės reforma, žmonės iš gatvinių kaimų kėlėsi į vienkiemius. Į naują vietą už kelių kilometrų nuo senojo Veselkiškių kaimo prie Mūšos, persikėlė ir Samuičių šeima. Tarybiniais laikais, mirus broliui Karoliui, šis vienkiemis buvo likviduotas ir pastatytas didžiulis kiaulių kompleksas, kuris veikia ir šiuo metu. Pasibaigus karams už nepriklausomybę tėvas tarnavo Lietuvos kariuomenėje Marijampolėje, pradžioje kavaleristu. Pasakojo, jog juos dar mokė kovoti iečių pagalba. Reikėjo labai tvarkingai ir švariai prižiūrėti žirgus, nes dalinio vadas tikrindavo žirgų nugaras balta nosine ir bausdavo nevalyvus kavaleristus. Tačiau gana greitai perėjo į kariuomenės muzikantų padalinį, kuriame muzikavo iki tarnybos pabaigos. Grįžęs į namus vėlgi dirbo tėvų ūkyje ir kartu su broliu Karoliu grodavo įvairiose kaimo kapelijose. Kapelijose grodavo ir kaimynai Pakalniai iš to paties Veselkiškių kaimo.
Stasiui Šimkui sukūrus Klaipėdos konservatoriją, tėvas buvo priimtas studijuoti klarneto klasėje. Tuo metu į Klaipėdos konservatoriją buvo pakviesti devyni pedagogai iš Čekijos. Tarp jų buvo J. Brychta, pas kurį grojimo klarnetu mokėsi ir tėvas. Jau tarybiniais metais tėvas atnaujinęs ryšį su savo buvusiu pedagogu ir atminimui gavo iš jo nuotrauką su sveikinimais. Įdomu, kad pedagogas buvo jaunesnis už mokinį, nes studijas Klaipėdos konservatorijoje tėvas pradėjo jau būdamas 28 metų amžiaus. Lygiagrečiai tėvas mokėsi Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijoje. Be klarneto tėvas pradėjo groti dar ir įvairiais saksofonais. Dėstytojo Žilevičiaus paprašytas vasaros atostogų metu savo krašte užrašinėjo liaudies dainas ir viską, kas yra susiję su liaudies etnografiniais muzikos instrumentais.
Baigęs Klaipėdos konservatoriją dirbo pedagoginį darbą, grojo simfoniniame orkestre, operoje, vadovavo keletui nedidelių lengvosios muzikos orkestrų. Su jais yra koncertavęs ne tik Klaipėdos mieste, bet ir Palangoje, Kurhauze, į kurį, pasakodavo, nuvažiuodavo dviračiu, taip pat Kuršių Neringoje. Kurį laiką yra gyvenęs Kuršių Neringos dalyje, kopgalyje, ties Klaipėda. Gerai mokėjęs vokiečių kalbą, tikriausiai šia kalba bendravęs su savo pedagogu čeku, kitais kartu grojančiais muzikantais. Baigęs mokslus ir turėjęs, kaip sakė, 600 Lt mėnesinių pajamų, už 80 Lt nuomojosi kambarį vokiečių šeimoje, su patalyne, aptarnavimu. Sakėsi, kad būtų galėjęs įsigyti lengvąjį automobilį, bet pasirodė, kad buvo daltonikas ir skyrė ne visas spalvas. Be to, dalį pinigų paskolino Veselkiškių kaime tėviškėje gyvenusiam ir nekaip ūkininkavusiam broliui Karoliui, kuriam grėsė varžytinės. Taigi išgelbėjo brolį nuo varžytinių. Keletas vekselių (1500 Lt sumai) yra išlikę. Anot tėvo, brolis Karolis nepasižymėjo darbštumu. Pavyzdžiui, šienapjūtė, vakaras, matosi, kad artėja lietus. Karolis tvarko šieną, bet meta darbą, nes jau saulė nusileido. Turėjęs žydą mokinį, kuris siūlė jam išpirkti “šipkartę” emigracijai, bet tėvas nesutikęs. Sesuo Valerija emigravo į Argentiną. Buvo padavęs prašymą dėl darbo Kauno operos teatre, bet dėl amžiaus nelaimėjo konkurso. Matyt mėgęs gyvūnus, nes savo kambaryje laikęs voverę, kuri turėjo sukimosi ratą.
Daug kartu šaipėsi iš lietuvių, kurie Klaipėdos krašte buvo suvokietinę savo pavardes. Minėjo lietuvį pavarde Vanagas, virtusį Vanagat.
Įdomus faktas, kad Linkuvos bažnyčioje vienu metu įvyko tėvo abiejų brolių Karolio ir Antano bei sesers Apolonijos vestuvės. Klebonas sakė, kad tai labai retas atvejis – trejos vestuvės vienoje šeimoje, ir kad jo praktikoj to nėra buvę. Tėvas pasakojo, kad vestuvės truko visą savaitę, nuo pirmadienio iki pirmadienio.
1939 m. kovo mėn. Vokietijai atplėšus Klaipėdą nuo Lietuvos tėvas matė Hitlerį, sakantį kalbą iš balkono teatro aikštėje. Po okupacijos persikėlė gyventi į Palangą, vėliau atvyko į Vilnių, kur karo metais dirbo operos ir baleto orkestre ir simfoniniame orkestre (grojo klarnetu). Vėliau labai dažnai girdėdamas per radiją ir televiziją ištraukas iš įvairių operų ar baletų, sakydavęs “ir aš tai grojau”.
1943 m. per šv.Kalėdas vedė Emiliją Pajuodytę. Vestuvės įvyko žmonos tėviškėje, Surdegyje. Vėlesniais metais, kalbėdamas su savo sūnėnu A.Pakelčiu, gal juokais, o gal ir rimtai yra sakęs, jog nesitikėjo, kad taip gerai bus apsivedus. Jei tai būtų žinojęs, būtų vedęs žymiai anksčiau ir vaikų daugiau turėjęs. Antra vertus, pamenu, kaip tėvas pasakojo, jog gyvenant Klaipėdoje jam simpatizavo viena mergina, tačiau jis buvo jai visai abejingas. Kai ji pasakiusi, kad iš meilės nusiskandinsianti, tėvas sakė tam neprieštarausiąs. Tačiau viskas baigėsi be tragiškų pasekmių.
Karo metais gyvenant Šv. Pilypo (dabar Šermukšnių) gatvėje iš buto buvo pavogti jo instrumentai (gal būt trys) klarnetas ir pora saksofonų. Galima tik įsivaizduoti, koks tai buvo nuostolis muzikantui profesionalui. Bet likimas taip lėmė, kad vagys šiuos instrumentus po kelių savaičių nuvežė parduoti į žmonos tėviškę Surdegį (kur jau apie įvykį žinojo) ir žmonos giminaičių buvo sučiupti. Tokiu stebuklingu būdu instrumentai grįžo jo savininkui. Tačiau po kelerių metų, pokaryje, esant sunkiai materialinei padėčiai, gal būt žmonos įkalbėtas, kadangi instrumentais nebesinaudojo, su skaudančia širdimi šiuos instrumentus pardavė. Pasibaigus karui, šeima buvo suradusi butą netoli tuometinės Konservatorijos, tačiau dėl arti esančio KGB nusprendė geriau gyventi Žvėryne, Treniotos gatvėje. Tai buvo dviejų pereinamų kambarių su nedidele virtuve butas mediniame dviejų aukštų name be jokių patogumų, apkūrenamas krosnimi, pirmame aukšte, su visais langais išeinančiais į šiaurę. Kieme buvo senosios namo savininkės lenkės Novokunskos sodas (namas buvo nacionalizuotas). Ši gyvenamoji vieta buvo kiek atokiau nuo Vilniaus centro, tačiau ir, esant reikalui, ne per toli pareiti pėsčiam po koncerto ar ilgiau užtrukusios repeticijos.
Bendramokslio J. Švedo pakviestas pradėjo dirbti Dainų ir šokių liaudies ansamblyje orkestro artistu, birbynių grupės koncertmeisteriu ir tuometinės Konservatorijos (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) liaudies instrumentų katedroje birbynės pedagogu. Tokiam apsisprendimui priimti reikėjo turėti tam tikros drąsos. Kai tau beveik penkiasdešimt, esi muzikas profesionalas (klarnetistas, saksofonistas) ir staiga turi eiti į nežinią, groti netobula medine birbynėle. Tuo metu birbynės buvo labai primityvios su ribotomis galimybėmis atlikti sudėtingesnius muzikinius kūrinius. J. Švedo paprašytas (gal įpareigotas) kartu su Pr. Serva, taip pat bendramoksliu iš Klaipėdos muzikos mokyklos laikų, o ir ne tik muzikantu, bet ir auksinių rankų žmogumi, ėmėsi birbynių tobulinimo darbo. Šis darbas buvo sunkus ir ganėtinai ilgas, trukęs keletą metų. Bandymų, kūrybinių ieškojimų kelias visad yra sunkus ir niekuomet negarantuoja teigiamo rezultato. Bet Povilas buvo matyt labai atkalus, o meistras Pr. Serva sumanus. Darbas reikalavo ne tik idėjų, bet ir gana daug laiko. O laiko nebuvo per daug, nes laukė darbai Ansamblyje ir Konservatorijoje, gastrolės su Ansambliu po Lietuvą. O ir žmona priekaištaudavo, kad dirbi su Pr. Serva darbus, už kuriuos negauni atlygio. Povilas sakydavęs, kad p. Servienę vengdavęs ir susitikti, nes dėl šio darbo šeimoms skirto laiko nebelikdavę. Bet rezultatai buvo. Pradžioje patobulinta birbynė (aukštoji chromatinė) buvo išbandyta Ansamblyje. Ja pagroti naują J. Švedo kūrinį buvo patikėta vienam iš geriausių tuo metu Ansamblio birbynininkų Balitai. Viskas gerai pasisekė. Naujas instrumentas parodė savo plačias galimybes, puikų naują skambėjimo tembrą. Naujasis soliniam instrumentui reikalingomis savybėmis pasižymintis instrumentas greitai paplito ir pradėtas plačiai naudoti. Šis darbas buvo pripažintas Povilo Samuičio ir Prano Servos išradimu, gautas išradimo liudijimas. Anot a.a. A. Smolskaus birbynė vadintina ne tik lietuvių liaudies, bet ir lietuvių nacionaliniu instrumentu. Vėliau dirbant su liaudies instrumentų meistru Kupčiku buvo patobulintos ir žemesnio tembro tenorinė bei kontrabosinė birbynės.
Dirbdamas Ansamblyje Povilas pradžioje buvo vienintelis iš birbynininkų muzikas-profesionalas, daugelis kitų buvo savamoksliai. Su Ansamblio koncertais išvažinėjo Lietuvos miestus ir miestelius skersai ir išilgai. Vėliau gastroliavo Lenkijoje ir Rumunijoje. Gastrolės Lenkijoje tai buvo ir pirmas išvykimas už “geležinės uždangos”. Vėlesniais metais Ansamblyje jis grojo kontrabosine birbyne, kuri mažesnio virtuoziškumo. Tai matyt dėl to, jog su amžiumi pirštai prarado reikiamą lankstumą. Dažnai matydavau, kaip tėvo pirštai kartais nevalingai judėdavo tarsi grodami klarnetu ar birbyne. Ansamblyje dirbęs birbynininku A. Ivanauskas pasakojo, kad Povilas groti birbyne jį savamokslį mokė individualiai. Gastrolių metu jiedu nedalyvaudavo gal būt atsipalaidavimui po koncerto rengiamuose išgėrimuose. A.Ivanauskas sakė, kad po koncertų ansambliečiai grodavo šokiams (jis pats saksofonu), bet Povilas tame nedalyvaudavo. Buvo prižadėjęs duoti A. Ivanauskui liežuvėlį saksofonui, tačiau, kai sužinojo, kad šis grosiąs saksofonu Ave Marija, nedavė. A. Ivanauskas mano, kad tai gal būt dėl to, jog, Povilo nuomone, nedera šį sakralinį kūrinį groti saksofonu. A. Ivanauskas sakė, kad Povilas buvo tikras prieškario inteligentas patriotas. Paklaustas, kuo pasireiškė tas patriotizmas, atsakė jog sąžiningu darbu. Pas A. Ivanauską Povilas siūdindavosi drabužius. Tarp Samuičių ir Ivanauskų šeimų buvę artimesni ryšiai. Darbo Ansamblyje metu Povilas su kitais ansambliečiais filmavosi pirmojo lietuviško filmo “Marytė Melnikaitė” masinėse scenose. Kartu su Ansambliu dalyvavo Maskvoje J. Stalino 70-mečio minėjimo koncerte. Koncerto metu tarp saugumiečių sėdėjo “tautų vadas”, kurio virš priekyje stovinčios tuščios kėdės atlošo matėsi tik akys ir viršugalvis. Buvo ir Mao Dzedunas. Stalinui atsistojus ploti pasimatė raupsuotas veidas ir mažas ūgis. Stovint prieš pasirodymą užkulisiuose Povilui nukrito birbynės ragelis ir pradėjo riedėti žiūrovų salės link. Saugumiečiai iš kart pašoko, puolė prie jo, bet atlyžo pamatę, kad tai ne sprogmuo, o tik nekaltas karvės ragelis.
Dar vienas Ansamblio pasirodymas Maskvoje 1954 m. vyko Lietuvos meno ir kultūros dekados metu. Po šių gastrolių Ansamblio vadovai buvo apdovanoti J. Stalino premija. Povilas jautėsi taip pat nusipelnęs, bet apdovanojimo negavo ir daug metų jautė nuoskaudą.
Nuo 1946 m. pradėjęs dirbti tuometinės Konservatorijos liaudies instrumentų katedroje birbynės pedagogu šį darbą tęsė iki 1979 m., kuomet bendradarbių ir savo buvusių studentų buvo garbingai palydėtas į užtarnautą poilsį. Tuo metu jo pareigos buvo e.doc.p. Pedagoginis darbas reikalavo nemažai laiko ir pastangų. Darbo pradžioje nebuvo mokymo metodikos ir repertuaro. Tik vėlesniais metais mūsų kompozitoriai parašydavo vieną kitą kūrinį birbynei, o tuomet reikėjo pritaikyti, aranžuoti esamus muzikinius kūrinius. Gerai žinodamas birbynės galimybes tėvas labai daug klasikinės muzikos kūrinių (pjeses, koncertus klarnetui, fagotui arba obojui) pritaikė atlikti birbyne. Beje šis darbas Konservatorijos dėstytojui buvo privalomas. Grodami šiuos kūrinius studentai galėjo žymiai išlavinti atlikimo meistriškumą.Vėlesniais metais tėvas lygiagrečiai dėstė Vilniaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, joje paruošdamas birbynininkus tolimesnėms studijoms Konservatorijoje. Jo klasę Konservatorijoje baigė virš dvidešimties studentų. Vėliau dauguma iš jų tapo iškiliomis asmenybėmis, talentingais atlikėjais, orkestrų arba įvairių liaudies ansamblių vadovais, pedagogais. Turbūt ne be reikalo tėvas buvo vadinamas birbynės patriarchu. Visiems savo studentams skyrė vienodai daug laiko, pastangų bei dėmesio juos lavindamas. Reikia pripažinti,kad tarp savo studentų turėjo ir „numylėtinių“. Reikia manyti, jog tai buvo talentingesni atlikėjai, muzikantai. Juk žinome jog dievulis ne visiems vienodai atseikėjo. Tarp vyrų birbynininkų buvo ir viena moteris. Kadangi ji buvo nemažo ūgio, tai tėvas juokaudamas sakydavo-„mūsų mažylė“. Atmenu situaciją su latvių liaudies instrumentais. Jie tokio tobulo pučiamojo instrumento kaip birbynė neturėjo. Tėvas labai pergyveno, kad mūsų birbyne latviai nepradėtų naudotis. Ar latvių ketinimai buvo tikri negaliu patvirtinti. Tėvas buvo personalinis pensininkas. Sovietmečiu personalinės pensijos statusas suteikė tam tikrų lengvatų gydantis (gydėsi „spec. poliklinikoje“), galėjo be eilės nusipirkti mėsos ar kitų maisto produktų, gaudavo talonų deficitinėms prekėms įsigyti.
1975 m. gavo taloną lengvajam automobiliui Žiguli pirkti. Automobilį pirko kartu su sūnaus šeima. Vilniaus apylinkėse kuriantis pensininkų kolektyviniams sodams 1961 m. Samuičių šeimai iškilo klausimas – imti 6 arų žemės sklypą miesto pakraštyje Mileišiškėse, ar ne. Tėvas buvo prieš, motina – už. Vis dėlto tėvai tapo daržininkais – sodininkais. Niekada vėliau nesu girdėjęs, kad jis būtų priekaištavęs žmonai, jog be reikalo įsigijo kolektyvinį sodą. Iš karto įsitraukė į darbus – sodino vaismedžius, išmoko juos skiepyti, darė baseiną vandeniui laikyti, nes dar nebuvo vandentiekio, tempdavo derlių iš sodo į namus Žvėryne, Treniotos gatvėje. Nuo sodo iki visuomeninio transporto buvo apie 1,5 km. pėsčiomis. Sudėtingesniems sodo namelio statybos darbams atlikti samdėsi meistrus. Buvo įsigijęs motorinį dviratį, juo tikėjosi važinėti į sodą per visą miestą, bet nesiryžo, vis dėlto jau ėjo septintoji dešimtis metų.
Kadangi butas Žvėryne buvo mažas ir be patogumų, šeima norėjo geresnio būsto. Žmona buvo įstojusi į vieną pirmųjų tuomet Vilniuje namų statybos kooperatyvą. Šis namas buvo statomas Antakalnyje, Oginskio gatvėje. Atėjus laikui mokėti pirmąjį įnašą, tėvas pareiškė griežtą ne ir pasakė, kad jis gausiąs naują butą per savo darbovietę Konservatorijoje. Taip ir įvyko, bet tai buvo vėliau 1969 m., kada šeima iš Žvėryno persikėlė gyventi į erdvų, naują, antrame aukšte trijų kambarių butą su visais patogumais Lazdynuose, visais langais žvelgiančiais į pietus. Darbas, šeimyniniai reikalai, sodas užimdavo didžiąją laiko dalį, tad pomėgiams laiko beveik nelikdavo. Labai mėgo žvejoti. Tai buvo didžiausias hobis. Žvejyba matyt jam buvo mielas širdžiai užsiėmimas dar nuo vaikystės ir paauglystės laikų. Meškeriodavo, spiningaudavo, gaudė palaidinėmis. Namie įvairią žvejybinę įrangą darydavosi pats, pavyzdžiui – žiemines meškerėles, meškerių kotus, spiningų kotus iš kadagio ir kt., be to juk parduotuvėse anuomet buvo menkas įrangos pasirinkimas. Ko neįstengdavo pats pasidaryti, prašydavo pagalbos pas birbynių gamybos meistrus, daugiausia pas Kupčiką. Kadangi dirbo pedagoginį darbą, turėdavo ilgas beveik dviejų mėnesių atostogas. Jas su šeima visada praleisdavo prie vandens, pradžioje prie Šventosios upės Untupių km., vėliau daug metų Pagaluonio km. prie Galuonio ir Aiseto ežerų, dar vėliau Baltarusijoje prie Snudo ežero. Galuonio ir Aiseto ežerais plaukiodavo su šeima savo įsigyta valtimi. Žvejoti važinėdavo ir savaitgaliais. Atostogų ir žvejybos metu daugiausiai miegodavo ant šieno. Su sūnumi ir sūnėnu dviračiais (jis motoriniu) yra keliavęs ir žvejojęs po Rytų Lietuvą. Žiemą nežvejodavo. Žvejoti yra išmokęs savo sūnų ir anūką. Didžiausia lydeka, kurią yra sugavęs, svėrė apie 4 kg. Apie tai, koks tėvas buvo azartiškas žvejys, byloja sūnėno A. Pakelčio prisiminimai.
Pokario metais kartu su Ansambliu gastroliavo Akmenėje. Nuvykęs ten ir suradęs laisvą valandėlę, nubėgęs su meškere prie upės ir ėmęs žvejoti. Tuo tarpu Akmenėje gyvenusi jo pusseserė Kaupaitė-Pakeltienė, sužinojusi apie jo atvykimą, sumaniusi susitikti ir sužinojusi, kur galima būtų jį surasti, nuėjo prie upės ir ėmė kalbinti. Tėvas pradžioje, matyt nepažinęs pusseserės, atšovė „moterie, išbaidysi žuvis, netrukdyk“. Atpažinęs ją, maloniai pasikalbėjo.
Tėvas turėjo aiškias politines pažiūras. Tik jo gyvenamajame laikotarpyje viešai nebuvo galima šių pažiūrų išsakyti, nes tai grėsė kalėjimu ar trėmimu. Nebuvo kompartijos narys, neminėjo, kad jam kas nors būtų siūlęs į šią partiją įstoti. Gal būt dėl savo kuklaus būdo ir dėl to, kad buvo nepartinis tuometinėje Konservatorijoje negavo docento ir profesoriaus vardo, nors daugumos jo buvusių mokinių ir bendradarbių nuomone to buvo nusipelnęs. Atsimenu, jog tėvas pastoviai piktindavosi, kad Konservatorijos administracija svarbiausiu dėstomu dalyku laikė marksistinius mokslus, o ne profesinius dalykus. Nors vakarų radijo stočių transliacijos buvo trukdomos, reguliariai jų kiek įmanoma klausydavosi. Prašydavo sūnaus ką nors padaryti, kad būtų galima nors kiek girdėti šias stotis. Žodžiu, aktyviai domėjosi šalyje ir pasaulyje vykstančiais įvykiais, politika. Šeimoje seniai buvo žinoma ir nebuvo paslaptis, kas tai yra Vasario 16-oji, Molotovo-Ribentropo paktas, įvykiai Chatynėje ir kad Lietuva yra okupuota.
Sovietmečiu tėvas prenumeruodavo ir skaitydavo daug periodinių leidinių – laikraščių bei žurnalų. Tai Tiesa, Literatūra ir menas, Kultūros barai, Mokslas ir gyvenimas, Šluota, Tarybinė moteris, Mūsų gamta ir kt. Labai artimų draugų ir bičiulių manyčiau daug neturėjo. Sprendžiant iš išlikusių dedikuotų jam nuotraukų Klaipėdos periodu jo draugais buvo Antanas Ilčiukas bei Alfonsas Mikulskis. Pokario metais jis šiek tiek bendravo su žemiečiu rašytoju Juozu Paukšteliu, kilusiu iš gretimo Titonių km. Vėliau, gyvenant Lazdynuose, šilti ir kaimyniški santykiai buvo užmegzti su kaimynu poetu Eugenijumi Matuzevičiumi ir jo žmona. Rašytojai yra lankęsi mūsų namuose, tėvui yra padovanoję knygų su autografais. Dažna viešnia mūsų namuose buvo besidalinanti savo šeimos problemomis linkuvė gydytoja Vilutytė (ji augino ir vėliau jį atiduoti emigravusiems į JAV tėvams sūnų). Tėvas labiau buvo linkęs bendrauti ir susitikinėti su savo gana plačia gimine. Tiek patarimais, tiek ir finansine pagalba (prieškaryje broliui Karoliui ūkininkaujant Veselkiškių kaime) visada buvo pasiryžęs padėti. Daug bendravo su Vilniuje gyvenančia ir dukrą auginusia dukterėčia Elena. Giminės buvo mėgiamas, turėjo jos tarpe didelį autoritetą. Manyčiau, kad tėvas anksti išsikėlęs gyventi ir mokytis į Klaipėdos miestą savo artimiausios giminės tarpe socialine prasme buvo daugiausiai pasiekęs žmogus. 1980m vyko jo pusbrolių ir pusseserių Kaupų susitikimas, Povilas buvo pakviestas jame dalyvauti. Mūsų šeimoje visada buvo švenčiami tėvo gimtadieniai ir vardadieniai. Esant gyvai motinai, jos ir tėvo vardadieniai buvo švenčiami kartu (taip jau sutapo, kad Povilo birželio 29-oji, Emilijos – birželio 30-ji). Ateidavo giminaičiai, tėvo studentai ir bendradarbiai, kaimynai.
Nugyvenęs garbingą amžių, tėvas atšventė ir daug jubiliejinių gimtadienių, tai 70-metį, 75-metį, 80-metį ir 90-metį. Vienas iš šių jubiliejinių gimtadienių buvo iškilmingai pažymėtas dabartinės prezidentūros Baltojoje salėje. Tėvas praėjo po tautiškų juostų tiltu, kurį laikė „Lietuvos“ ansamblio ansambliečiai. Šia proga iššautas šampano kamštis liko salės šviestuve. Tėvas mielai lankė „Lietuvos“ ansamblio koncertus. Kol sveikata leido visad eidavo į dainų šventes. Kada nebegalėjo – sakė „mane mano mokiniai turėtų nunešti“. Prieškaryje pats yra dalyvavęs keliose dainų šventėse choristu. Atmenu, prie stalo paprašytas ką nors padainuoti dažnai užtraukdavo „Ant kalno karklai siūbavo...“. Turėjo artistui būdingų įpročių. Pavyzdžiui, daug metų guldamas nakčiai po paklode gražiai paguldydavo kelnes, kad rytą būtų kaip išlygintos. Išsiplovęs galvą suklostydavo plaukus bangelėmis ir užsidėdavo kepurėlę, kad plaukai būtų banguoti. Prižiūrėdavo nagus, juos dailiai nudildydavo dildele, poliruodavo aksominiu skudurėliu. Pasisodinęs ant kelių sūnų žiūrėdavo, kad šis nesuglamžytų išlygintų kelnių. Jaunystėje ir Lietuvos kariuomenėje yra rūkęs, sakėsi užkietėjusiu rūkaliumi nebuvęs, vėliau, sveikatai sušlubavus, atsisakė šio įpročio. Nors kompanijoje išgerdavo vieną kitą taurelę, tačiau alkoholiu nepiktnaudžiavo. Niekada nesu matęs tėvo apgirtusio. Motina pasakojo, kad, gyvenant Žvėryne, tėvas vieną sykį parėjęs namo šiek tiek įkaušęs atsisėdęs ant suolelio prie namų sulaukė ryto. Bet tai būdavo labai reti atvejai. Dėl laiko stokos kelių darboviečių šeimai laiko likdavo ne per daug. Šeimoje santykiai buvę draugiški. Neatmenu, jog tėvai būtų dėl ko nors rimčiau susipykę, pakėlę balsą ar priekaištavę vienas kitam.
Kadangi gan vėlai sukūrė šeimą (turėdamas 47 metus) išaugino tik vieną sūnų. Jeigu ne amžius, manau, šeimoje būtų buvę daugiau savų vaikų. Sūnaus vaikystėje už prasižengimus galima sakyti nelupo, gal būt vieną kitą sykį ir tai tik simboliškai. Kiek leido materialiniai ištekliai kartu žmona buvo pasiruošęs padėti giminių ir pažįstamų vaikams. Mūsų šeimoje pastoviai gyvendavo nemažai motinos dukterėčių ir sūnėnų, kurie arba mokėsi Vilniuje arba buvo grįžę be tėvų iš Sibiro tremties. Tėvas nepasižymėjo didele iškalba, tačiau, reikalui esant, viešai ar šeimos rate tardavo žodį. Bendradarbių ir studentų buvo mėgiamas, jie sakydavo „mūsų Poviliukas“. Nebuvo perdėm religingas o ir Konservatorijos pedagogo statusas neleido lankytis bažnyčioje. Bet krikščioniškųjų tradicijų šeimoje visada buvo laikomasi. Vyresniame amžiuje labai rūpinosi savo sveikata. Visi gydytojai jam būdavo dideli autoritetai, stropiai laikėsi jų nurodymų. Turėjo stiprią valią ir rytais visada darydavo mankštą. Mėgo pasivaikščiojimus. Gyvendamas su sūnaus šeima visada puikiai sutarė su savo marčia, vertino jos pagalbą senatvėje ir ligos patale. Labai mylėjo savo anūkus – Vygantą ir Rimą, nepaprastai jais džiaugėsi. Anūką išmokė skaičiuoti dar iki jam pradedant lankyti mokyklą. Anūkei pradėjus lankyti Liepaičių chorą, už savo lėšas nupirko pianiną, jai grojant ar dainuojant pergyvendavo, jei ji nepataikydavo reikiamą natą. Manau, kad tėvas buvo optimistas. Neskaitant problemų susijusių su sveikatos būkle, jis nebuvo linkęs dejuoti ar dėl ko nors verkšlenti. Nebuvo išrankus maistui, viskas, ką paruošdavo žmona ar marti, būdavo skanu. Valdiškose valgyklose niekada nepietaudavo, geriau pasitenkindavo menku maistu, bet namie. Turėjo sveiko jumoro gyslelę. Būdamas garbingo amžiaus, 60-mečiams pasakydavo, kad jie yra tik „piemeniško“ amžiaus. Juokaudavo, kad pažįstami susitikę įvairiais amžiaus etapais klausinėdavo vis tų pačių dalykų. Jaunystėje klausdavo, gal jau apsivedei, vėliau, ar turi vaikų, na o senatvėje tai tik „kaip sveikatėlė?“ Sakydavo, kad nuvykęs į gimtus kraštus ir norėdamas aplankyti bičiulius, turi eiti tik į kapines. Net ir gilioje senatvėje sūnaus vis prašydavo nuvežti į savo kraštą aplankyti gimines.
2009 03 05
Galerija
Povilo Samuičio gimtinė Veselkiškių kaimas
Teklė Indriulytė-Samuitienė (1870-1959)
Povilas Samuitis (1852-1923)
Karolis Samuitis (1890-1960)
Antanas Samuitis (1902-1981)
P.Samuičio tėvai Teklė Indriulytė-Samuitienė ir Povilas Samuitis
P.Samuitis dešinėje 1918 m.
P.Samuitis 1896
Povilas Samuitis orkestro „Vyturys“ Linkuvoje vadovas (pirmoje eilėje iš kairės).
Povilas Samuitis kaimo kapeloje su kompozitoriaus Juozo Pakalnio broliais Leopoldu ir Jonu (Samuitis su klarnetu)
Vaizdas:P.Samuitis iš Veselkiškių
Povilas Samuitis Lietuvos kariuomenėje 1920-1922 m.
Povilas Samuitis Dainų ir šokių liaudies ansamblyje „Lietuva“ (birbynių eilėje – trečias)
P.Samuitis dainų ir šokių liaudies ans. „Lietuva“. centre groja su kontrabosine birbyne
F.Šaliapino gastrolių Klaipėdoje metu 1934 m. F. Šaliapinas centre. P. Samuitis paskutinėje eilėje dešimtas. F. Šaliapino autografas
Lengvosios muzikos orkestro Klaipėdoje vadovas (P.Samuitis I iš kairės 1935 m.)
P.Samuitis orkestro vadovas Klaipėdoje 1935 m. (1e. centre)
P.Samuitis tarp Klaipėdos muzikos m. pedagogų 2e. penktas
Klaipėdos muzikos mokyklos kolektyvas su St.Šimkumi (2e. dvyliktas). Šioje mokykloje mokėsi P.Samuitis
Povilo Samuičio ir Emilijos Pajuodytės vestuvinė nuotrauka 1943 m.
P.Samuitis Vilniuje
Povilas Samuitis 1966 m.
Laisvalaikis 1966 m.
P.Samuičio 80-čio. minėjimas Konservatorijoje
P.Samuičio išleistuvės į pensiją 1979 m.
P.Samuičio palydėtuvės į pensija Valstyb. Konsrvat. 1979 m.
P.Samuitis su Muz.Akademijos pedagogais (1 eil. centre)
Povilas Samuitis su žemiečiu rašytoju Juozu Paukšteliu
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
Šaltiniai
- Linkuvos gimnazijos muziejus.
- Algirdas Vyžintas, Povilas Samuitis ir lietuviška birbynė, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2019.