Povilas Spudas (1896)
| Povilas Spudas (1896) | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1896 m. sausio 13 d. Gataučiai, Linkuvos valsčius, Rusijos imperija
|
| Mirė | † 1944 m. rugpjūčio 9 d.  Pavlovka, Omsko sritis
|
|
| |
| Sutuoktinis(-ė) | Paulina Šomkaitė (1898-1992 m.) |
| Lietuvos Respublikos Seimo atstovas | |
|
| |
| Veikla | Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas
|
| Partija | Lietuvos ūkininkų sąjunga |
|
| |
| Alma mater | Lietuvos universitetas |
|
| |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Lietuvos nepriklausomybės medalis | |
Povilas Spudas (1896 m. sausio 13 d. Gataučiai, Linkuvos valsčius, Rusijos imperija[1] – 1944 m. rugpjūčio 9 d. Sverdlovsko lageris, Pavlovka, Omsko sritis) – Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.
Kilmė ir šeima
Povilas gimė ūkininkų Antano Spudo (1851–1927) ir Teodoros Spudienės (Šomkaitės, 1866–1952) gausioje šeimoje. Turėjo net dvylika brolių ir seserų: Teodora Zislava Spudaitė (1885–1953) – vienuolė nazaretietė, Felicija Spudaitė (Cesilija, 1897–1899), Elena Spudaitė (Aliutė, 1899–1973) – vienuolė, Rozalija Bičkūnienė (Spudaitė, 1888–1977), Kazimiera Spudaitė (1889–1974), Gasparas Spudas (1891–1960), Emilija Pupinienė (Spudaitė, 1892–1978), Liucija Spudaitė (1894–1976), Petras Spudas (1886–1887), Teklė Spudaitė (1902–1925), Antanas Spudas (1904-2003), Baltras Spudas (1906–1994).
1921 m. rugsėjo 13 d. Kaune susituokė su Paulina Spudienė (Šomkaitė, 1898–1992) – Kauno Aušros gimnazijos mokytoja ir užaugino dvi dukras Juliją Šepetienę ir Aldoną Gaulienę.
Mokslai
1906 m. stojo mokytis į Mintaujos gimnazija (dabar Jelgava). 1907–1915 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje, kurią baigė 1915 m. birželio 1 d. ir gavo baigimo atestatą Nr. 381.[2]. Dalyvavo Mintaujos lietuvių gyvenime.
Besimokydamas, vasaros atostogų metu su kitais saviveikliniais artistais dalyvaudavo taip vadinamuose klojimų spektakliuose. 1910 m. liepos 25 d. pirmame „lietuvių vakare“ vaidino A.Vilkutaičio – Keturakio „Amerika pirtyje“, bei J.Tumo-Vaižganto 2-jų veiksmų vaizdelyje „Nepradėjus nėr ko kasti“. 1913 m. vaidino spektaklyje „Švarkas ir milinė“. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui liko tėviškėje.
Linkuvoje
I eil. iš deš.: dir. Ignas Brazdžiūnas, Elzbieta Leimontaitė - Rudienė, Joana Bliumaitė, kun. Antanas Grigaliūnas, II eil.: Juozas Gobis, Povilas Gumbelevičius, Mykolas Lekūnas, Povilas Spudas, Kazimieras Jovaiša
Mokytojavo Linkuvos dviklasėje mokykloje, kuri nuo 1918 m. performuota į 4 klasių progimnazija. 1915–1916 m. gyveno tėvų ūkyje, vėliau pradėjo mokytojauti Linkuvos pradinėje dviklasėje mokykloje. Dėstė lietuvių, lotynų kalbas, ir algebrą. 1917 m. buvo vienas iš „Vyturio“ draugijos Linkuvoje steigėjų. Draugija rūpinosi ne tik švietimu, bet ir visuomenės bei jaunimo auklėjimu. Ruošė vakarėlius, vaidinimus, paskaitas.
1918 m. Linkuvoje įsteigtoje progimnazijoje, kurios buvo t.p. vienas iš steigėjų, nuo 1918 m. rugpjūčio 16 d. Linkuvos progimnazijos mokytojas ir 1920 m. progimnazijos vedėjas. Dėstė lietuvių kalbą. Pirmojo pasaulinio karo metais Linkuvoje įkūrė mokyklos savaitgalio pamokas ir vakarinius kursus suaugusiems, Linkuvoj rengė vakarus badaujančių naudai, šaukė įvairių vietinių organizacijų susirinkimus.
1919 m. priklausė Joniškėlio apskrities partizanų būriui ir dalyvavo kovose su bermontininkais ir bolševikais.
Prisiminimai
(...) Pirmasis mano mokytojas mokykloje buvo Povilas Spudas, gražus, malonus, visa žinąs ir nepasiekiama tobulybė...Pirmą dieną man atsisėdus į mokyklos suolą, jis man padavė „Žiupsnelį“ ir liepė paskaityti mažą straipsnelį apie kačiukus. Skaičiau mirksėdama, bet mokytojas buvo kantrus, laukė, kol baigsiu. Baigus skaitymą pasakė: „Na, gerai!“ Man buvo gėda pagalvoti, jeigu po mano skaitymo nukels mane iš antrojo skyriaus į pirmąjį. Tai būtų buvusi didelė „tragedija“, bet tas neįvyko, aš pasivijau, nuo ko buvau atslilikusi. Paskui mokymasis ėjo normalia vaga. (...)
Ona Gaigalaitė-Beleckienė, Linkuvos gimnazijos 1 laida
Iš Antano Spudo (1904-2003) atsiminimų
Pasakojimas kaip buvo kuriama Linkuvos gimnazija. Gimnazijos steigėjams (1918 m.) Ignui Brazdžiūnui buvo 27 metai, Povilui Spudui) 22 metai.
1915 metų rudenį, Ignui Brazdžiūnui (Antano Spudo pusbrolis) kviečiant, Povilas Spudas (Antano Spudo brolis) išvyko į Linkuvą mokytojauti. Išvykome ir mes visi, kurie buvome buvę Mintaujoje: Povilas, Teklytė, aš, Baltras. Kazytė vėl šeimininkavo. Apsigyvenome mokykloje. Povilas su I. Brazdžiūnu žemai, mes - antrame aukšte, langas į pietus. Vienas kambarys su virtuve. Pirmame aukšte dvi didelės klasės. Povilas mokė antrą ir ketvirtą skyrius, I. Brazdžiūnas - pirmą ir trečią pradžios mokyklos skyrius. Mokinių daug. Trys eilės suolų.
Brazdžiūnų šeima apsigyveno greta mūsų panašiame kambaryje. Jiems šeimininkavo Brazdžiūnaitės: Teodora, Julė, Kazė. Mokėsi: Elena, Juozas, Ona. Tikybą mokė kun. Mykolas Lovčikas, dainavimą - vargonininkas Girdeika. Sunku buvo gauti sąsiuvinių, knygų. Daugelis turėjo grafitines lenteles, įtaisytas į medinius rėmelius, knygų dydžio. Jose rašydavo grifeliais. Rašant likdavo šviesus raštas. Jį ranka ar skudurėliu nutrynus, vėl buvo galima rašyti. Daugiausia jose spręsdavome uždavinius. Palėpėse buvo likę įvairių daiktų. su Juozu Brazdžiūnu išlandėme visas palėpes. Mūsų mėgstamiausias objektas buvo pakabinamų lempų bumbulai. Jie dėl svorio buvo pripildyti švininių šratų. Tuos šratus išpildavome, sulydę liedavome laimes, mainydavome su vaikais į šovinius ar kitus vaikams reikalingus daiktus. Tokiu būdu ne vieną tokią lempą išmontavome.
Prie mokyklos buvo tvartelis. Atsivesdavome žiemai melžiamą karvę ir turėdavome kasdien šviežio pieno. Pašaro atveždavo iš Gataučių. prie mokyklos buvo nemažas sklypukas. Iki prasidedant vasaros atostogoms, karvę jame prasiganydavome. Taip gyvenome ir 1916/17 mokslo metais. Be mokslo klasėse, pradėjau rengtis į ketvirtą klasę.
Povilo ir Igno Brazdžiūno inciatyva buvo sugalvota steigti gimnaziją. Sudarytas gimnazijos steigimo komitetas. Į jį įėjo ir klebonas L. Šiaučiūnas, turėjęs gerą vokiečių valdžios pasitikėjimą. Buvo gautas leidimas. 1918 metų rudenį laikau įstojamuosius egzaminus į ketvirtą klasę. Egzaminai vyksta keletą dienų. Į vokiečių kalbos egzaminą atvyksta vokietis. Rašėme apsakymą gotiškomis raidėmis. Direktorius Ignas Brazdžiūnas. Mokytojai: brolis Povilas Spudas, Mykolas Kripas, Juozas Gobis. Vėliau buvo Norutis, Matas Šalčius (dėstė rusų kalbą). Pradžios mokyklos mokytojas buvo Gaidamavičius.
Kad padarytų daugiau vietos klasėms, mūsų šeima išsikėlė į miestelį, nuomavo butą. Ketvirta klasė buvo sudaryta iš 12 mokinių. Prisimenu keletą pavardžių: be manęs, Juozas Paukštelis, Elena Brazdžiūnaitė, Jonas Vėdaras, Stasys Kripas, Soročinskaitė, Korsakaitė, Rimkūnas, Atkočiūnas ir kiti. Klasė - mūsų buvusiame bute, antrame aukšte. Vos telpa 6 suolai. Mokėmės.
Pasibaigė karas. Vokiečiai jį pralaimėjo. Per Linkuvą pradėjo važiuoti besitraukiančios vokiečių gurguolės. Atsiranda raudonarmiečių. Kuriama lietuviška valdžia. Nesnaudžia ir bolševikai. Susidaro kaip ir dvi valdžios. Klijuojamos ant sienų įvairios afišos: bolševikinės, tautinės. Naktį, išeidami, nuplėšome komunistines afišas. Prasidėjo suėmimai, šaudymai, įkaitų ėmimas. Buvo pranešta, kad bolševikai rengiasi paimti įkaitais brolį ir I. Brazdžiūną. Pradėjo slapstytis. I. Brazdžiūnas ateina į Gataučius ir abu išvyksta pasislėpti pas Mickų, mūsų pusbrolį Gataučiuose. Mama jiems siuntinėja maistą. Bolševikų įtampai sumažėjus, maždaug po savaitės laiko, grįžta į Linkuvą ir vėl tęsia mokytojų darbą.
Kaune
1920 m. gegužės 15 d. nuo Ūkininkų sąjungos buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, kurio atstovu išbuvo visą kadenciją iki 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai, įėjusiai į Lietuvos krikščionių demokratų partijos bloką. [3] Žemės reformos komisijos sekretorius.
1920 m. rugpjūčio mėnesį tikruoju klausytoju buvo priimtas į Aukštųjų kursų Humanitarinį skyrių.[4]
1921 m. rugsėjo 13 d. Kaune susituokė su Paulina Šomkaite. (1898–1992).
1922 m. vasario 16 d., susikūrus Lietuvos Universitetui, toliau mokslą tęsė Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyriuje.[5] 1922–1926 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo istoriją, 1927 m. labai gerai išlaikęs visus nustatytus egzaminus ir parašęs diplominį darbą „Lietuvių materialinė buitis XIII–XV amžiuje“, įgijo istoriko kvalifikaciją. 1925 m. papildomai įstojo mokytis į Lietuvos Universiteto Teisių fakulteto Teisių skyrių. Iš karto buvo priimtas į trečią semestrą.[6] 1928 m. baigė Teisių fakultetą, bet nelaikė egzaminų, kad nereikėtų keisti istoriko profesijos. Kartu su žmona buvo tarpe keturių, baigusių Kaune, pirmosios laidos istorikų.
Nuo 1922 m. rugsėjo 20 d. Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos mokytojas. 1927 m. rugsėjo 1 d. Švietimo ministro įsakymu, mišri „Aušros “ gimnazija buvo padalinta į atskiras berniukų ir mergaičių [7]. Povilas Spudas liko mokytojauti berniukų gimnazijoje, bet turėjo valandų ir mergaičių gimnazijoje, bei žydų mergaičių „Javnės“ gimnazijoje. Nuo 1934 m. Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos inspektorius. Be to, 1925–1936 m. dirbo laisvai samdomu mokytoju Kauno žydų mergaičių gimnazijoje „Javnė“.
Vadovavo „Tėvynės pažinimo kuopelei“, priklausė Skautų rėmimo draugijai, Istorijos mokytojų sekcijai bei Lietuvių namų savininkų draugijai. Mėgo keliauti. Su ekskursijomis pabuvojo Latvijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje. 1929 m. Romoje su maldininkų delegacija buvo pas popiežių. Lietuvių mokytojų sąjungos Kauno II skyriaus pirmininkas. Lietuvos istorijos draugijos narys, Istorijos mokytojų sekcijos vienas iš steigėjų.
Karo metai
TSRS okupavus Lietuvą 1941 m. kovo 12 d. iš mokytojo ir administracinių pareigų mokykloje atleistas. [8] Įsidarbino paprastu mokytoju Kauno 3-oje vidurinėje mokykloje. 1941 m. birželio 14 d. suimtas, Kauno geležinkelio stotyje atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į Sibirą. Buvo kalinamas Sverdlovsko srities Sosvos ir Gari lageriuose. 1942 m. birželio 13 d. Ypatingojo pasitarimo prie TSRS NKVD sprendimu nuteistas 5 metams tremties ir etapais pervežtas į Omsko srities Muromcevo rajoną. 1943 m. perkeltas į tos pačios srities Petropavlovkos kaimą. Keletą kartų rašė prašymus įvairioms instancijoms dėl galimybės vykti pas tremtyje Altajaus krašte gyvenančią žmoną ir dukteris, bet vis gaudavo neigiamus atsakymus. Mirė nuo išsekimo ir bado 1944 m. rugpjūčio 7 d. (kitais duomenimis 9 d.). Palaidojimo vieta nežinoma.
Išteisinimas
2008 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Generalinės Prokuratūros išduotame Pažymėjime dėl neteisėto kalinimo Nr. 12.11-21, pažymima, kad „P.Spudas buvo neteisėtai represuotas apkaltinus pagal RSFSR BK 58 straipsnio 4 dalį ir buvo laisvės atėmimo vietoje SSSR NKVD Sevurale, Sverdlovsko sr., Rusijos Federacijoje nuo 1941 m. birželio 14 d. Mirė 1944 m. rugpjūčio 9 d. laisvės atėmimo vietoje. Pagal Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 1-ąjį straipsnį jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės“. 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu jam po mirties buvo pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas.[9]
Įvertinimas
- 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis (1928 07 04. Liudijimas Nr. 1462);
- 1935 m. 3-ojo laipsnio Vytauto Didžiojo ordino medalis (1935 09 08. Aktas Nr.740 b.);
- 1935 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis (1935 09 08. Aktas Nr. 740d.);
- 1938 m. DLK Gedimino 4 laipsnio ordinas (1938 02 16. Aktas Nr.172).
Atminimas
1996 m. sausio 17 d. Žaliakalnyje ant namo Kauko al. 13 atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1926–1941 m. gyveno Nepriklausomybės kovų dalyvis, Steigiamojo Seimo narys, Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos inspektorius Povilas Spudas. Mirė badu Sibire, Omsko srityje 1944 m.“[10]
Šaltiniai
- Spudas Povilas, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 24.
- Spudas Povilas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1963, t. 28, p. 387.
- Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1: 1939–1941, Vilnius, 1999, p. 758.
- Veilentienė E., Spudas Povilas, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 167–169.
- Markūnas, Algis Juozas. Povilas Spudas. – Iliustr. // Žiemgala: krašto kultūros laikaraštis. – 1996, Nr. 2, p. 3.
- Povilas Spudas (1896-1944). Steigiamojo Seimo nariai.
- Spudų giminės medis. Žemaitijos paveldas.
- Steigiamojo Seimo narių sąrašas.
- ↑ Gimimo pažyma. Rusų k. 1906 m. gegužės 8 d. Nr. 909
- ↑ Nuorašas rusų kalba. Algirdo Markūno archyvas.
- ↑ Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas
- ↑ Studijų knygelė Algirdo Markūno archyve.
- ↑ Studento liudijimas Nr.1219. Algirdo Markūno archyvas.
- ↑ Studento liudijimas Nr. 607 ir Studijų knygelė Nr. 607. Algirdo Markūno archyvas.
- ↑ Dabar Maironio gimnazija buvusiuose Seimo rūmuose – Algirdo Markūno pastaba.)
- ↑ Kauno apskrities archyvas. Fondas 165, apyrašas 2, byla 104, lapas 34
- ↑ Pažymėjimas Nr. 5868. Algirdo Markūno archyvas.
- ↑ Spudas Povilas. Žymūs Kauno žmonės
| ||||||