Pranas Kuraitis

Pranas Kuraitis
Gimė	1883 m. liepos 4 d. Pavasijai, Naumiesčio valsčius, Šakių apskritis, Rusijos imperija
Mirė	† 1964 m. gruodžio 18 d. Kaunas
Veikla	lietuvių filosofas neotomistas, Kauno universiteto profesorius, katalikų kunigas prelatas, ateitininkas, žurnalistas.
Alma mater	Seinų kunigų seminarija Peterburgo dvasinė akademija
Vikiteka	Pranas KuraitisVikiteka

Pranas Kuraitis (1883 m. liepos 4 d. Pavasijuose, Naumiesčio valsčius, Šakių apskritis – 1964 m. gruodžio 18 d. Kaune) – katalikų kunigas, prelatas, vienas pirmųjų lietuviškos filosofijos pradininkų, pirmasis lietuvis filosofas profesionalas, neotomistas, filosofijos istorikas, teologijos mokslų daktaras, Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius, vienas pagrindinių XX a. pirmosios pusės katalikiškosios visuomenės vadų.

Jaunystė

Gimė pasiturinčių 40 ha ūkininkų šeimoje. Šeimoje augo kartu su broliu Justinu.

Naumiesčio pradžios mokykloj baigęs tris skyrius ir vienerius metus praleidęs namuose, 1895 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Pr. Kuraitis buvo labai gabus ir darbštus mokinys. Gimnazijos mokslo draugo dr. P. Grigaičio apibudinimu jis "buvo užsidaręs savyje jaunuolis, nemėgo žaisti ir beveik su nieku artimai — draugiškai nepasišnekėdavo; atrodė, kad jisai nemokėjo nė juoktis. Jam rūpėjo tik pamokos ir dėstomieji klasėje dalykai (...) Bet jisai turėjo jumoro ir kartais labai taikliai pašiepdavo tą arba kitą mokytoją"

"Kuraitis jau ketvirtoje gimnazijos klasėje, jei ne anksčiau, buvo 'apsikrėtęs' lietuvybe, nors jisai niekam apie tai neprasitardavo". Tautinis sąmoninimasis vyko drauge su pasaulėžiūriniu brendimu: "jo palinkimas buvo studijuoti, gilintis į pasaulėžiūros klausimus".

Seinų seminarijoje

1899 m. baigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases Pranas įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia atrado, kad pagrindiniai teologijos ir filosofijos klausimai jam esą "svarbiau už viską". Čia gimė jo susidomėjimas gnoseologija.

Seminarijoje jis priklausė slaptai veikusiam klierikų lietuviškam būreliui, 1902 m. pasivadinusiam "Šaltiniu". Buvo tarp šio būrelio veikėjų ir kurį laiką pats šiam būreliui vadovavo. 1903 m. kovo mėn. šv. Tomo minėjime jam teko pirmą kartą Seinų seminarijoj prabilti lietuvių kalba, paskaitant savo referatą. Seinuose jis uoliai įsitraukė į lietuviškąjį darbą: platino draudžiamąją spaudą ir pats "iš patriotinės pareigos" kūrė pasakėčias.

1907 m. sausio 7 d. Pranas Kuraitis buvo įšventintas kunigu ir tolimesniam mokslinimusi išsiųstas į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją.

Dvasinėje akademijoje

Kan. M. Vaitkaus liudijimu akademijoje Kuraitis buvo "įsimiręs darbe ir apsikrovęs knygom" (Šiaurės žvaigždė, 70), nepritraukiamas "prie linksmesnės mūsų kompanijos ar prie dainos būrelio". Užtat kai kurie draugai, nežiūrėję "taip rūsčiai į akademiko studijas", mėgdavę Kuraitį vadinti "supelėjusiu scholastiku". Akademijoje jo mokslinio darbo vadovu buvo fundamentinės teologijos (apologetikos) profesorius kun. Pranciškus Būčys, MIC.

Dvasinėje akademijoje užgimė patvari Prano Kuraičio bičiulystė su tuo metu čia studijavusiais lietuviais Vladu Jurgučiu ir Mečislovu Reiniu.

1909 m. Pr. Kuraitis teologijos magistro laipsniu baigė Petrapilio dvasinę akademiją ir išvyko filosofijos studijoms Belgijon į Louvain'o universitetą, kuris buvo po Fribūro XX a. pradžioje lietuvius telkiantis mokslo židinys.

Studijos užsienyje

1909 m. Louvain'e buvo įsteigta „Lietuvių jaunuomenės tautiškai moksliška draugija „Lietuva Belgijos Louvain‘e“ arba tiesiog „Lietuva“. Pranas buvo tarp pagrindinių iniciatorių, Liuveno universiteto studentams kuriant tarpuniversitetinę Lietuvių katalikų studentų sąjungą, išrinktas organizacinio komiteto nariu ir įstatų redakcinės komisijos pirmininku.

1910 m. vasario 19 d. sudaryta pirmoji Lietuvių katalikų studentų sąjungos (ateitininkų) valdyba. Pagrindinės Sąjungos narės – Fribūro studentų „Rūtos “, Liuveno universiteto „Lietuvos“ ir Sankt Peterburgo dvasinės akademijos lietuvių studentų draugijos, taip pat pavieniai nariai iš Romos, Insbruko, Krokuvos, Maskvos, Tartu, Kijevo universitetų – apie 45 studentai, tarp jų 15 pasauliečių, kiti klierikai ar kunigai. Sąjungos valdybos sekretorius kun. Pr. Kuraitis išliko pagrindiniu visa ko organizatoriumi.

1911 m. vasario 9 d. Lietuvių katalikų studentų valdybos buvo nutarta, kad moksleivių laikraštis būtų dvigubo formato kaip „Draugija“ ir pusiau sulenktas, kad tilptų į žurnalą.

Pirmasis „Ateities“ numeris, kaip „Draugijos“ Nr. 50 priedas, buvo išspausdintas 1911 m. vasario mėn. Iš Liuveno į Kauną atskriejo trys kun. Pr. Kuraičio, pasirašiusio slapyvardžiu, naujagimei „Ateičiai“ skirti rašiniai: apie dorinę kultūrą, apie pasirengimą visuomenės darbui ir apie Belgijos moksleivius.

Intensyvus rūpinimasis tautos ateitimi neužgožė pagrindinio kun. Prano tikslo – studijų Liuveno universiteto Aukštojo filosofijos instituto neotomizmo centre (įkurtame 1890 m. kardinolo D. J. Mercierio). Čia tęsdamas susidomėjimą gnoseologija, Liuveno profesoriaus Lėon Noėl (1878-1953) vadovaujamas Pranas Kuraitis prancūzų kalba parengė disertaciją apie W. Wundto pažinimo teoriją ir 1911 m. gavo teologijos mokslų daktaro laipsnį.

Tuo metu buvo Prano svarstymai dėl tolesnio savo pašaukimo. Marijonų vienuolijos generolo kun. Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus liudijijimu Fribūro marijonų naujokyno 1911 m. rugsėjo 11 d. dienoraščio įraše: „Kunigai Jurgutis ir Kuraitis baigė dvasines pratybas. Abu paprašė, kad kitais metais galėtų būti priimti į mūsų kongregaciją... Kliūčių nėra, kad jie galėtų būti kuo nuoširdžiausiai priimami. Abu šiandien išvyko…“

1911-1912 mokslo metus Pr. Kuraitis praleido studijuodamas Vokietijoje Mūnsterio universitete, kur klausė klausė moralisto ir apologeto Joseph Mausbacho (1861-1931) ir filosofo Joseph Geyserio (1869-1948) paskaitų.

Ieškant savo vietos

1912 m. Pr. Kuraitis įsikūrė Seonuose, kur buvo pakviestas redaguoti čia nuo 1908 m. leidžiamą mėnesinį kunigų žurnalą žurnalą „Vadovas“.

1914 m. Pr. Kuraitis pradėjo profesoriaus darbą Seinų kunigų seminarijoj. Dėl karo 1915 m. seminarijai evakuojantis Rusijon (į Mogiliavą, vėliau Petrapilį), ten išvyko ir Kuraitis.

1918 m. vasarą Pr. Kuraitis grįžo Lietuvon ir kurį laiką vėl profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, pradėjusioje darbą Seinuose - iš ten lenkų išvarytoje ir 1919 m. rudenį įsikūrusioje Zyplių dvare, o 1922 m. perkeltoje į Gižus.

Darbas Kauno universitete

1922 m. Kaune įsteigus Lietuvos universitetą vasario 20 d. Pr. Kuraitis pradėjo eiti Teologijos-filosofijos fakulteto docento pareigas, birželio mėn. tapo ekstraordinariniu profesoriumi, o 1935 m. gegužės 18 d. - ordinariniu profesoriumi.

Jis buvo paskirtas vadovauti filosofijos įvado ir filosofijos istorijos katedrai. Be akademinio darbo, jis tuoj gavo ir administracinių pareigų: nuo 1922 m. rugsėjo 5 d. iki 1923 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 1925 m. spalio 1 d. iki 1926 m. rugsėjo 1 d. jis buvo fakulteto sekretorius.

Universitete Kuraitis pastoviai skaitė kursus: gnoseologiją (pažinimo filosofiją), ontologiją (būties filosofiją) ir naujųjų amžių filosofijos istoriją.

Dirbdamas universitete Pr. Kuraitis ėmėsi vadovėlių studentams leidybos. Jis pirmasis lietuviškai parašė fundamentinius darbus iš neotomistinės filosofijos: 1930 m. buvo išleistas veikalas „Pagrindiniai gnoseologijos klausimai“. Savąją pažinimo sampratą autorius įvardijo taip: „Betarpišku realizmu vadinama gnoseolologijoj toji srovė, kuri pirmuoju pažinimo objektu laiko ne jutimus ir ne idėjas, bet realų daiktą.“

Pagrindinė filosofijos disciplina jam buvo būties klausimus nagrinėjanti ontologija. Svarbiausias Pr. Kuraičio veikalas – dvitomė „Ontologija“ (1931,1933). Pirmojo tomo pirmoji dalis skiriama būčiai apskritai, antrojoje – svarstomos būties transcendentinės ypatybės: vienis, tiesa ir gėris. Antrajame tome analizuojami pirmieji dėsniai ir būties kategorijos.

Trečiasis kursas, kurį prof. Kuraitis pastoviai dėstė, buvo naujųjų amžių filosofijos istorija. Atskiro veikalo neparašė, bet organizavo vadovėlio – Alberto Stocklio veikalo „Filosofijos istorijos bruožai“ vertimą, sau pasilikdamas redagavimą.

Dekanas

Prieškario metais Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas buvo vadinamas "politikos apgulta mokslo tvirtove". Filosofijos skyrių nuolat niekino kairieji, lygiai taip nepakentė ir tautininkai.

Tokiomis aplinkybėmis Teologijos-filosofijos fakulteto taryba 1929 m. rudenį dekanu išrinko didelį autoritetą turintį prof. kanauninką (vėliau prelatą) Praną Kuraitį. Buvo jaučiama, kad fakulteto laukia sunkūs laikai ir dekanui reikės itin tyliai kantrios, bet neatlaidžios ištvermės, kuo pasižymėjo šis filosofijos profesorius.

Vos perėmęs dekano pareigas, 1929–1931 m. dekanas suorganizavo sekmadieniais fakulteto profesorių viešas paskaitas Kauno visuomenei.

Svarbiausias prof. Kuraičio rūpestis buvo nukreiptas į Filosofijos skyrių. Jo pagalba jis tikėjosi įgyvendinti karščiausią savo troškimą – parūpinti Lietuvai kuo daugiausia katalikiškos inteligentijos.

1931 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskelbta Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą niokojanti reforma: panaikintos penkios katedros ir atimta keliolika etatų. Tokia reforma buvo didelis smūgis Filosofijos skyriui, bet pamažu jis atsigavo. Su Teologijos skyriaus pagalba persitvarkius viduje, svarbiausia – atleistiems profesoriams sutikus dėstyti asistentų (pvz., J. Eretas) ar privatdocentų (pvz., M. Reinys) titulais po dvejų metų Filosofijos skyrius vėl turėjo tiek pat dėstytojų, kiek buvo prieš vadinamąją reformą.

J. Ereto žodžiais, dekanas Kuraitis saugojo fakultetą „kaip savo akies lėlytę“ ir gynė jį „liūto narsumu“. Bet kaip tik dėl to jis ir įsipyko švietimo ministrui J. Tonkūnui, kuris, kaip ir ministras pirmininkas J. Tūbelis, buvo nusiteikęs prieš katalikus ne tik politiškai, bet ir pasaulėžiūriškai.

Pagal 1937 m. priimtą naują Vytauto Didžiojo universiteto statutą fakulteto taryba rinko tik dekano kandidatūrą, o jį tvirtino švietimo ministras. Pasinaudojęs šia teise, J. Tonkūnas tada nepatvirtino prof. Pr. Kuraičio perrinkimo dekanu.

Toliau prof. Pr. Kuraitis liko dėstytojauti VDU.

Neramūs metai

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą Teologijos–filosofijos fakultetas tuojau buvo uždarytas.

1941 m. prasidėjus karui VDU buvo įkurti atskiri teologijos ir filosofijos fakultetai. Prof. Pr. Kuraitis tada vėl grįžo į universitetą — Filosofijos fakultete vadovavo filosofijos istorijos katedrai ir drauge dėstė Teologijos fakultete, kaip ir anksčiau buvo dėstęs bendrojo Teologijos - filosofijos fakulteto Teologijos skyriuje.

1944 m. grįžus TSRS kariuomenei, Pr. Kuraitis buvo atleistas iš universiteto. Tada jis pradėjo dirbti Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje ir iki 1953 m. joje profesoriavo.

1953 m. vasario 20 d. Pranas Kuraitis Kaune buvo suimtas ir nuteistas kalėti 25 metus. Ištremtas į Šilutės bei Kursko lagerius. Mirus Stalinui, po kelerių metų dėl amžiaus ir susilpnėjusios sveikatos išleistas į laisvę. Grįžęs į Lietuvą, kaip altarista iki mirties gyveno Kaune.

Visuomeninė veikla

Ateitininkų puoselėtojas

Daugiausia širdies Pr. Kuraitis buvo įdėjęs į ateitininkus, kurių sąjūdžio pradininkuose jis buvo tarp pačių pirmųjų. "Jis yra vienas pačiu pirmiausiuoju ateitininkų atsiradimo ir judėjimo inspiratorių" ("Židinys", 1933 m., Nr. 8-9, p. 201).

1908 m. vasarą Kaune sušauktoj draugų "konferencijoje", kurioje dalyvavo Petrapilio dvasinės akademijos draugai (kunigai Vl. Jurgutis, Pr. Kuraitis, M. Vaitkus ir studijas užsienyje pradėjęs kun. J. Galdikas) Vl. Jurgutis iškėlė mintį imtis katalikiškosios moksleivijos suorganizavimo. Tas ketvertukas apsvarstė steigsimos organizacijos statuto projektą ir nutarė imtis jos steigimo. Visa darbo pradžios našta teko Jurgučiui su Kuraičiu.

O tą pradžios darbą sudarė susižinojimas laiškais su Rusijos ir užsienio aukštųjų mokyklų studentais. Savo laiškų akcijon Kuraitis įtraukė ir kun. M. Reinį.

1909 m. tolimesnėms studijoms išvykęs į Louvaino universitetą, Kuraitis tuojau ėmėsi iniciatyvos sudaryti organizacinį komitetą steigti Lietuvių katalikų studentų sąjungai. 1909-10-28 tokį komitetą sudarius, Kuraitis jame sekretoriavo ir parengė atitinkamą atsišaukimą, išsiuntinėtą kitų universitetų lietuvių studentų būreliams. Gavus pritarimą, 1910-11-19 sudaryta pirmoji Lietuvių katalikų studentų sąjungos valdyba. Ir šioje valdyboje likęs sekretoriumi, Kuraitis buvo faktinasis visko judintojas: gausiai susirašinėjo su stud. Pr. Dovydaičiu, prieš pora metų pradėjusiu studijas Maskvos universitete ir jau atkreipusiu į save dėmesį; organizavo JAV lietuvių kunigų medžiaginę paramą sąjūdžiui; kėlė reikalą nesiriboti studentais, bet telkti ir vidurinių mokyklų moksleivius. Iš 9 universitetų: Louvaino, Fribourgo, Romos, Innsbrucko, Maskvos, Petrapilio, Kijevo, Krokuvos ir Tartu sąjungon įstojo 45 studentai.

Netrukus ir sąjungos vadovybė buvo perleista pa:auliečiams su Pranu Dovydaičiu priešakyje. Nors ir nebeturėdamas oficialių pareigų ateitininkų sąjungoje Pr. Kuraitis ir toliau gyvai rūpinosi sąjūdžio reikalais.

1919 m. moksleivių ateitininkų konferencijoje Kuraitis ėmėsi sistemingiau apibrėžti savo oškeltus tris idėjinius ateitininkų principus: inteligentiškumą, krikščioniškumą ir visuomeniškumą.

Toliau savo mintis jis plėtojo I-jo ateitininkų kongreso 1920 m. paskaitoje. "Baisiausia visuomenės liga, aiški degeneracijos žymė — tai indiferentizmas principų srityje, nesirūpinimas tiesų teisėmis atskiro žmogaus ir visuomenės gyvenime. Nesant bendrų principų, visuomenės gyvenimas remsis įnoriais, brutalia jėga". Prieš jėgą reikia statyti tiesą, kuri "už viską labiau turi jėgos žmones sutaikyti". Tiesa yra vienybės pagrindas: "tiesa žmones jungia, klaida skiria". Nors ir kokios didelės vertės turi laisvė kaip dorinių veiksmų sąlyga, principiškai privalu laisvę orientuoti į tiesą dėl to, kad "ir doros srity svarbesnis už viską yra tikslas, o jis išreiškiamas tiesa, o ne laisve".

Keldamas tiesos pirmumą prieš laisvę, Kuraitis drauge pabrėžė asmens pirmumą socialinio įsipareigojimo prasme. "Visam visuomenės sutvarkymui be galo svarbu, kad įsigalėtų evangelijoj dėsnis: aukštesnis turi tarnauti žemesniam, padėti silpnesniam savo darbu, turtu ir gyvenimu",

Rengiant II ateitininkų kongresą 1925 m., Kuraitis rengimo komitete vadovavo intelektualinei sekcijai.

1926-03-5 buvo sudaryta reorganizacinė ateitininkų Pr. Kuraičio pirmininkaujama komisija, kuri padėjo pagrindą 1927 m. Palangos reorganizacinei konferencijai, įvykdžiusiai ateitininkijos sąjūdžio konsolidavimą Ateitininkų Federacijos pavidalu. Kuraitis įkalbino ir prof. St. Šalkauskį, kad sutiktų būti šioj konferencijoj išrenkamas Ateitininkų Federacijos vyriausiuoju vadu. O vyriausiuoju dvasios vadu ši konferencija nutarė vyskupų prašyti, kad paskirtų patį prel. Pr. Kuraitį. Šiose pareigose jis išbuvo ligi pat sovietinės okupacijos (1927-1940).

Savo paties inspiruotu ateitininkų sąjūdžiu Pr. Kuraitis sielojosi visą laiką. "Dovydaitis tapo akumuliuota ateitininkijos valia, o Kuraitis — budri sąžinė" (Ateitininkų vadovas, 354).

1935 m. jis buvo išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų „Vytauto“ klubo garbės nariu.

Visuomenininkas

Visuomeninė veikla yra sritis, kurioje Kuraitis taip pat reikšmingai reiškėsi. Jis domėjosi ir politiniu gyvenimu, bet pats į jį nesijungė. Petrapilio lietuvių seime 1917 m. jis vadovavo nepartinių grupei, kurią sudarė 51 šio seimo atstovas.

Pr. Kuraitis dalyvavo įvairiose katalikiškose organizacijose: Katalikų veikimo centre (vyriausios valdybos ilgametis narys ir kurį laiką sekretorius), Lietuvių katalikų mokslo akademijoje, pavasarininkuose, Lietuvių katalikų blaivybės draugijoje.

Jis ne tik labai gyvai jautė visuomeninę pareigą, bet ir labai gyvai domėjosi visuomeniniais reikalais. Tačiau prigimtinių visuomenininko duomenų stokojo — nebuvo nei socialus, nei iškalbus. Išeiti visuomenėn jis turėjo rasti savo kelią. Ir būtent: ko pats negalėjo, vykdė per kitus, palaikydamas ryšius su savo artimaisiais, dalyvaudamas įvairiuose pasitarimuose, dažnai juos ir pas save sukviesdamas. Turėdamas didelį autoritetą visuose, kurie jį artimiau pažino, Kuraitis tuo pačiu giliai įtakojo savo meto katalikų visuomeninį gyvenimą.

Todėl ne formaliai eitomis pareigomis, o šiuo neformaliu poveikiu ir turi būti matuojamas Kuraičio visuomeninis įnašas.

Redaktorius

Pranas Kuraitis buvo ilgametis įvairių žiniasklaidos leidinių redaktorius. 1912 m. grįžęs Lietuvon iš užsienio po studijų baigimo jis pradėjo darbą Seinuose ėjusio mėnesinio kunigų žurnalo "Vadovas" redaktoriumi. Šį žurnalą redagavo dvejus metus, kol jo leidimą sustabdė prasidėjęs karas. 1914 m. popiežius Pijus X šio žurnalo redakcijai, bendradarbiams ir skaitytojams suteikė apaštalinį palaiminimą.

1925 m. kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, iškilo reikalas turėti visoms vyskupijoms bendrą žurnalą - taip Pr. Kuraitis tapo "Tiesos kelio" leidėju ir redaktoriumi. Pirmas jo numeris pasirodė 1925 m. sausio mėn. Paskutinį 1940 birželio mėn. jau atspaustą numerį sunaikino sovietiniai okupantai. Viso per 15 metų išėjo 186 numeriai. Žurnalas turėjo tris skyrius: - oficialių dokumentų, - pamokslų, - straipsnių. Kiekvieno skyriaus puslapiai buvo žymimi atskira paginacija taip, kad jie sudarė atskirus komplektus. Viso susidarė 35 tomai (15 straipsnių tomų, 16 pamokslų ir 4 oficialių dokumentų). Toks prel. Pr. Kuraičio kaip redaktoriaus darbo vaisius.

Kai apie 1933 Kaune ėmė telktis jaunieji kunigai, turėję "trečiadienius" aktualioms problemoms svarstyti, Kuraitis įtraukė bendradarbiais į žurnalą ir šiuos "reformistus".

1912 m. grįžęs į Lietuvą po studijų, Dirbo „Laisvės“ dienraščio redakcijoje. 1925–1940 m. redagavo žurnalą „Tiesos kelias“. Bendradarbiavo leidiniuose „Ganytojas“, „Logos“,

Kuraičio asmenybė

Kuraitis buvo ne tik niekuo neišsiskiriąs savo išvaizda, bet ir tiesiog banaliai paprastas: "stambus vyras, didžiule galva ant platokų pečių, blyškus veidas, beveik visuomet rimtas", "šykščiu šypsniu papurtusiam blyškiam veide, rods, niekuomet laisvai nesijuokiąs".

Išorinį Kuraičio išvaizdos paprastumą atitiko ir jo gyvenimo paprastumas, kuris ėjo ligi tikro asketiškumo. Visą šį asketiškumą dar labiau ryškino ir abejingumas net dvasinės atgaivos pramogoms. Kuraitis nelankė nei koncertų, nei teatro. Nesidomėjo ir dailės parodomis. Nė grožinei literatūrai nerado laiko.

"Filosofas jis buvo jau savo sausu charakteriu ir tuo uždaru asketo gyvenimu" — rašo apie Kuraitį St. Yla (Ateitininkų vadovas, 351). Kuraitis daugiau buvo proto, o ne jausmų žmogus. Viską jis linko blaiviai imti ir kritiškai vertinti. Fantazijos nei pats daug turėjo, nei kitiems pavydėjo. Svetimas jam buvo ir bet koks emocinis patetiškumas ar sentimentalumas.

Pakako jame žmogiško šiltumo, tik jis buvo ne viešumoj rodomas ir dėl to ne viešumos matomas. Tik artimesniųjų žmonių draugėje atsiskleisdavo Kuraičio žmogiškas šiltumas, labai paprastas, bet užtat tikras, be jokio patetinio sentimentalumo. Nebūdamas jausmo žmogus, Kuraitis savo uždarumo nedažė melancholija ar kokia kita mizantropija.

Bet kokiai reklaminei viešumai jis tiesiog jautė aversiją. Vengė viešumos, kiek tik galėjo, o kiek negalėjo jos išvengti, joje varžėsi. Garbei jis buvo abejingas. Ir tai liečia ne tik visuomeninį reiškimąsi, bet ir labdaros darbus. Kuraitis asketiškai gyveno ne iš šykštumo. Daug savo uždarbio nuolat skyrė knygoms, bet taip pat daug jo skyrė ir gabesniųjų studentų rėmimui. Tik Kuraičio kairė nežinojo, ką darė dešinė — ką darė gera, darė nesigarsindamas. Jei iš dalies šis kuklumas plaukė iš jo charakterio, tai dar labiau jo pagrinde slypėjo gilus krikščioniškumas.

Išoriškai neįspūdingas, asketiškai paprastas, be pozos ir manierų, blaiviai dalykus imantis, bet drauge pozityviai nusiteikęs, besidomintis viešaisiais reikalais, bet vengiantis viešumos ir garbei abejingas, santūrių jausmų ir didžiai uždaro charakterio — toks buvo Kuraitis.

Kuraičio asmeninis uždarumas nereiškė vienumos. Nors ir būdamas užsidaręs bibliotekoj, jis nebuvo nuo žmonių atsitvėręs. Tiesa, kad "neieškojo bendrysčių dėl bendrystės" (St. Yla). Todėl ir daug asmeninių draugų iš tiesų neturėjo.

Kuraičio artimųjų ratą iš tikro sudarė ne asmeniniai bičiuliai, o bendro idėjinio darbo draugai. Artimieji žmonės ir buvo tasai tiltas, kuriuo Kuraitis ėjo į visuomeninį gyvenimą.

"Viešumos jis nemėgo, taip pat nė tiesioginės akcijos, kurioje pats turėjo figūruoti. Tuo atžvilgiu Kuraitis buvo tikra katalikų 'pilkoji eminencija'. Savo planams išdėstyti jis surinko aibę patikimų vienminčių tiek iš jo paties, tiek iš jaunesniosios kartos. Vyresnieji turėjo sutikti su jo projektais o jaunesnieji juos vykdyti. Jis buvo tikras konspiratorius, rikiuojąs savo gvardiją iš nepasiekiamų užkulisių. Pasitarimus jis užmaskuodavo vaišėmis savo bute Jakšto gatvėje, kur stalai lūždavo nuo gėrybių, su kuriomis išalkę studentai lengvai apsidirbdavo. Po tokia skraiste Kuraitis diskretiškai iškeldavo — dažnai per kitus — opiuosius dienos klausimus ir sumaniai vedė diskusiją prie jo siekiamo tikslo. Šįjį pasiekti jis dažniausiai palikdavo kitiems, nes nebuvo iškalbus ir nemokėjo užvaldyti bei vesti masę. Nors iš esmės tebuvo kabinetinis gudruolis, tačiau nebuvo bailus, sakysime, tautininkų režimui jis priešinosi per kunigams leidžiamąjį savo žurnalą 'Tiesos Kelią' ne tik sumaniai, bet ir drąsiai. Jei katalikai būtų turėję savo masonų, Kuraitis būtų tikęs į jų didmeisterius. Nesakyčiau, kad jis perdaug būtų buvęs mėgiamas, bet jis vienminčių buvo gerbiamas dėl jo principiškumo bei altruizmo, nes sau nieko nenorėjo. Draugiškos šilumos aplink jį nebuvo, — juk visa jo aplinkuma tebuvo vienintelis voratinklis, kuriame visus pagaudavo savo — tiesa, neasmeniškiems — planams" (J. Eretas. Aidai, 1958, Nr. 2, 59-60).

Pats suprasdamas nesąs skirtas masei vadovauti, Kuraitis veikė per tuos, kurie ieškojo jo nuomonės ir ją vertino. Vieni Kuraitį brangino kaip jaunimui atvirą profesorių. Antri jame rado pasauliečiams atvirą dvasininką. Būdingai Kuraičio artimuosius daugiausia sudarė jaunimas ir pasauliečiai.

Kuraitis žengė su jaunimu. Glaudus ryšys jį siejo ne tik su savo klausytojais, bet ir su kitų fakultetų iškilesniais studentais. Artimai pažindamas studentinį jaunimą, jis pastebėdavo intelektualiai pranašesnius studentus ir parūpintomis stipendijomis įgalindavo juos tolimesnių studijų išvykti užsienin. Užsimezgęs ryšys nebenutrūkdavo, ir ankstesni studentai vėliau tapdavo prelato Pr. Kuraičio pasauliečiai draugai.

Pasauliečiams bendrauti su Kuraičiu nesudarė jokios problemos, nes nežiūrėjo į juos iš aukšto, jais pasitikėjo ir gerbė jų savarankiškumą. Savo ruožtu, atrodo, ir Kuraičiui nebuvo sunku su pasauliečiais bendrauti, nes bažnytiniai titulai nekaustė jo ta klerikaline puikybe.

Kai vieton užsidarančio "Ryto" dienraščio jaunieji katalikų intelektualai įsteigė naują "XX amžiaus" dienraštį, daugiausia pasitarimų vyko pas Kuraitį. Dr. J. Plyniaus slapyvardžiu ir jis pats jungėsi į naująjį dienraštį, nors šiaipjau publicistinis rašymas jam nebuvo prie širdies.

Savo būdu Kuraitis buvo gimęs konservatorius — atsargus, norįs numatyti visas pasekmes, nelinkęs rizikuoti, daugiau kantrus negu narsus, greičiau patarsiąs dar palaukti negu tuojau pat kovon mestis.

Visuomeniniais klausimais Kuraitis buvo pažangių idėjų atstovas. Ir pats sekė katalikų visuomeninės minties pažangėjimą, ir savo artimųjų dėmesį į jį kreipė. Bet vėl, lyg atkrisdamas į savo prigimtinį konservatizmą, Kuraitis tik labai atsargiai pats viešiau pasireikšdavo — daugiau savo autoritetu dengė kitus ("amžininkus" ar pažangiuosius iš jaunosios kunigijos), negu stojo jų priešakin. St. Yla taip šiuo klausimu samprotauja: "Kuraitis savo pažangumu buvo nepralenkiamas, kiek tai lietė idėjas. Bet jis, matyt, nenorėjo praktiškai pralenkti laiką, kuris dar buvo neatėjęs ypač Lietuvoje. Jis tik stengėsi brandinti, kitais kanalais kvėpti tas idėjas, kurios dabar darosi visuotinos". Galima šį samprotavimą priimti. Bet taip pat, gal būt, galima jį papildyti ir kita prielaida: kol buvo kitų, kurie skleidė pažangesnes mintis, Kuraitis jautėsi galįs likti nuošaliai. Pakako tik, kiek reikėjo, įspėti, kad pažangumas nebūtų paverčiamas kraštutinumu, ar pristabdyti, kad nebūtų daugiau sukeliama bergždžio susierzinimo negu tikro žmonių laimėjimo naujoms idėjoms. Tą vaidmenį Kuraitis iš tiesų ir vykdė, žengdamas su jaunąja katalikų intelektualų karta, bet lyg daugiau budėdamas negu pats angažuodamasis. Tik tada, kai sovietinėje okupacijoje liko vienas, Kuraitis atvirai atskleidė visą savo pažangumą ir Kauno kunigų seminarijoje tapo būsimosios naujų kunigų kartos autoritetinguoju auklėtoju. Ir kai jaunesni narsuoliai palikome tėvynę, Kuraitis ryžosi nepabūgti nė bolševizmo ir numatomos Sibiro tremties. Iškentęs ją, pareiškė, kad joj patirta "kančia jo asmenį gerokai pakeitė ir praturtino, pagilino jo mąstyseną" (K. Balčys).

Savo žmogišku skaidrumu ir savo minties pažangumu Kuraitis yra tarp pačių šviesiausių mūsų žmonių. Nors niekada nestovėjo viešosios scenos priešakyje, jis giliai įtakojo ištisą katalikų intelektualų kartą.

St. Ylos žodžiais, Kuraitis buvo iš tų retų vadų, kurių "įnašas kaip druskos — ištirpsta ir lieka nematomas".

Mokslinė veikla

Prano Kuraičio moksliniai straipsniai pasirodydavo įvairiuose žurnaluose, dienraščiuose ir kituose periodikos leidiniuose: „Tiesos kelias“, „Draugija“, „Ateitis“, „Vadovas“, „Ganytojas“, „Židinys“, „Logos“, „XX amžius“. Šiuose leidiniuose Kuraitis paskelbė daugelio žinomų filosofų biografijas, rašė įvairiais visuomeninio gyvenimo, gnoseologijos, ontologijos klausimais, dabarties filosofijos tema, apie filosofijos sampratą, etinę problematiką, religijos filosofiją, taip pat rašė tautine tematika. Iš filosofijos istorijos: apie B. Paskalį, I. Kantą, vokiečių filosofus R. Eukeną ir P. Natorpą, belgų tomistus kard. D.-J. Mercierą ir S. Deploigę“, Tomą Akvinietį, Hėgelį. Iš lietuvių aptarė A. Dambrauską-Jakštą kaip filosofą ir teologą.

Filosofinės pažiūros

Kuraitis buvo pirmasis iš lietuvių, kuris leidosi į pačias branduolines filosofijos problemas ir lietuvių kalba pateikė pirmuosius veikalus filosofijos centriniais klausimais. Daug dėmesio profesorius skyrė Aristotelio ir Tomo Akviniečio filosofijai, teigdamas, kad jų pažiūros turi protingą pagrindą, taip pat dėmesingai tyrinėjo Kanto ir Hėgelio filosofines pažiūras, pabrėžė filosofijos, kaip mokslo, svarbą ir savarankiškumą teologijos atžvilgiu. Jis tvirtino, kad visi mokslai visų pirma turi prisidėti prie dvasios kultūros ugdymo ir tarnauti pažintai tiesai.

Ontologiją laikė svarbiausia neotomistinės filosofijos disciplina, nes joje aptariamos būties savybės, dėsniai, rūšys arba kategorijos. Analizavo gėrio kategoriją, kurią jis laikė ontologijos sąvoka, turinčia dvi prasmes – būties norų objekto ir tikslo.

Savo paskutiniame straipsnyje („Tauta ir jos filosofija“) išreiškė savo pagrindinį filosofinį rūpestį – kokia turi būti filosofija, kad ji atskleistų tiesą ir tarnautų gėriui. Šis filosofijos rūpestis iškyla beveik visuose Kuraičio darbuose. „Tarnauti pažintai tiesai“ – profesoriaus mąstymo ir gyvenimo moto. Daug kur įžvalgiai suvokė esmingus filosofijos reikalavimus. Keli iš jų:

1. Filosofijos nepriklausomumas nuo autoritetų – jos laisvumas. Būdamas grynas ir griežtas tomistas, Kuraitis neigiamai vertino visą naujųjų amžių filosofiją, paneigusią tomistinę tradiciją.

2. Filosofijos realumas ir kritiškumas. Filosofija yra nepriklausoma nuo bet kokių autoritetų dėl to, kad aukščiausias joje autoritetas – tai „faktai ir kritiško proto reikalavimai“.

3. Teikimas gyvenimui šviesos – pasaulėžiūrinių ir etinių klausimų nušvietimas. Filosofinis mąstymas turi nušviesti gyvenimui kelią.

Bibliografija

Straipsniai

• „Šių dienų gnoseologijos padėtis ir svarbesnieji joje orientacijos punktai“ (Logos, 1921-22 m.),
• „Keli bendrosios gnoseologijos bruožai“ (Logos, 1924 m.),
• „Kanto gnoseologijos pagrindinės pažiūros ir jų vertė“ (Logos, 1924 m.),
• „Pagrindiniai gnoseologijos klausimai ir jų sprendimo būdai“ (Logos, 1928 m.),
• „Gnoseologijos pažangos klausimai“ (Logos, 1930 m.),
• „Šv. Augustino gnoseologinės pažiūros“ (1930, 1932 m.),
• „Ontologinio subjektyvizmo pagrindai ir jų vertė“ (Logos, 1926 m.),
• „Tomo Akviniečio reikšmė filosofijoje“ (Židinys, 1925 m.),
• „Įvadas į Hėgelio filosofiją ir jos pagrindų kritišką įvertinimą“ (Logos, 1934, 1935, 1936 m.),
• „Hėgelio logikos bei ontologijos svarbesnieji nusistatymai“ (Logos, 1938 m.),
• „Pagrindiniai orientacijos punktai ontologijoje“ (Logos, 1927 m.),
• „Iš šių dienų filosofijos judėjimo“ (Logos, 1923 m.),
• „Filosofijos supratimas ir jos santykiai su kitais mokslais“ (Logos, 1921-22 m.),
• „Autonomija doros srityje ir krikščionybė“ (Vadovas, 1913 m.),
• „Per Kantą į Ničę“ (Logos, 1921-22 m.),
• „Jausmo religija“ (Logos, 1921-22 m.),
• „Katalikybės dogmos ir bedogmė krikščionybė“ (Tiesos kelias, 1925 m.),
• „Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje“ (Suvažiavimo Darbai II, 1937 m.),
• „Tauta ir jos filosofija“ (Suvažiavimo Darbai III, 1939 m.)

Veikalai

• Ontologija. Kaunas: VDU, 1931–1932 m., 2 tomai.
• Pagrindiniai gnoseologijos klausimai. Kaunas: VDU, 1930 m.

Šaltiniai

Aidai, 1970 m. Nr. 3, p.97 Aidai, 1970 m. Nr. 4, p.167

Parengta pagal Juozo Girniaus pateiktą medžiagą Aiduose 1970 m. Nr. 3 or Nr.4.