Prieskonis
Prieskonis – prieskoninių augalų dalys ir jų mišiniai, suteikiantys skonį, aromatą ir spalvą gaminamam patiekalui.
Svarbiausia prieskonių paskirtis – pagerinti maisto skonį ir aromatą, sukelti apetitą, o kartais užslėpti nepageidaujamas savybes.
Vartojamos įvairios augalų dalys: džiovintos sėklos, vaisiai, šaknys, žievė grūdelių, lapelių, žiedų, šaknų miltelių pavidalais. Aliejiniai prieskonių mišiniai ne tik sustiprina patiekalo skonį, bet ir padidina jo kaloringumą.
Prieskoniai skiriasi nuo žalumynų. Lapinės, žaliosios augalų dalys taip pat tinka pagardinti maistą, tačiau jos (pvz., krapai) gali būti naudojamos šviežios, o prieskoniai – tik sudžiovinti.
Prieskoniai turi daug biologiškai aktyvių medžiagų, antioksidantų. Kiekvienas augalas veikia skirtingai ir todėl prieš vartojant reikia gerai žinoti jų savybes.
Prieskoniams priskiriami druska, cukrus, kai kurie aromatizatoriai. Taip pat priskiriami jau paruošti padažai, garstyčios, krienai, sviestas su priedais (pvz., su krapais, pipirais). Kai kurios cheminės medžiagos irgi laikomos kaip prieskoniai: actas, citrinos rūgštis, natrio glutaminas, esencijos, eterinis aliejus.
Vietinius prieskonius vis labiau papildo prieskoniai atvežti iš egzotiškų šalių, kurie dažnai veikia daug stipriau. Augalai, augę skurdžiomis gamtinėmis sąlygomis, dykumose, kur daug saulės, dažnai turi sukaupę savyje daugiau veikliųjų medžiagų, gyvos energijos, daugiau antioksidantų.
Nuo seno Lietuvoje vartojami įvairūs prieskoniniai augalai: petražolė, mėta, gelsvė, raudonėlis, krienai, krapai, pipirai, kmynai, kalendra, mairūnas, bazilikas ir daugelis kitų. Kartais vartojamos kiaulpienė, garšva, dilgėlė. Jų jauni lapeliai tinkami tiek žali pavasarį ir vasarą, tiek sudžiovinti ir sutrinti į miltelius žiemą.
Vartojimas
Suderinti prieskonius maiste – tai didelis menas. Jie pasižymi aštriu skoniu, kvapu, tad užtenka labai nedidelio prieskonių kiekio, kad žymiai pakeistų ruošiamo maisto skonį.
Visi grūdelių pavidalo prieskoniai dedami į maistą pradžioje ar viduryje gaminimo. Smulkūs grūdeliai ar stambiai malti prieskoniai dedami viduryje maisto gaminimo. Į miltelius sumaltus prieskonius dedama tada, kada maistas jau pagamintas.
Jeigu jaučiamas per aštrus prieskonio skonis, tai sumažins, apkepinus jį Ghi svieste. Dedant prieskonius, jie neturi užgožti gaminamo patiekalo kvapo, jų turi būti ne per daug ir ne per mažai. Jei prieskonių įdėta per daug, reikia ilgiau pavirti ir jų kvapas susilpnės.
Maistas uostomas ne kišant nosį prie garuojančio puodo, o ranka pavėduojama virš garuojančio puodo link nosies.
Laikymas
Pati geriausia saugojimo vieta – šaldytuvas. Nemalti prieskoniai tokiu būdu gali išsilaikyti nepraradę savo savybių iki 5 metų. Taip pat juos galima laikyti tokioje vietoje, kur nėra saulės spindulių. Laikomi prieskoniai hermetiškuose stikliniuose ar metaliniuose induose. Taip laikant, išsaugo savo gerasias savybes iki 2 metų.
Vienarūšiai prieskoniai savo savybes išlaiko ilgiau. Prieskonių mišiniai, jei jie laikomi ne šaldytuve, net hermetiškuose induose greitai praranda savo savybes. Tad maltus prieskonius ir jų mišinius reikia laikyti šaldytuve.
Pritaikymas
Dauguma prieskoniams naudojamų medžiagų pritaikomos taip pat ir kitose srityse: medicinoje, religiniuose ritualuose, parfumerijoje, kosmetikoje ir kitose.
Gydomosios savybės
Prieskoniai ne tik pagardina maistą, bet ir stiprina sveikatą, padeda greičiau pasveikti sergantiems.
Mokslininkai jau seniai įrodė, kad sveikatai išlaikyti labai svarbūs tiek vitaminai, tiek fermentai, tiek mikroelementai, kurių daug vaisiuose, daržovėse ir ypač prieskoniuose. Prieskoniai labai praverčia žiemą ir pavasarį, kai gerų vaisių ir daržovių mažiau.
Paprikos milteliai vartojami esant aterosklerozei, jūros kopūstai turi daug jodo, kai jo trūksta, kenkia skydliaukei, smegenų funkcijai.
Literatūra
- Prieskonių pasaulyje: maistinės ir gydomosios savybės (sud. S. M. Kalasauskienė). – Vilnius: Asveja, 2004. – 365 p.: iliustr. – ISBN 9955-464-50-X
- Prieskoniai ir pagardai / Viljam V. Pochliobkin (iš rusų k. vertė Zurabas Džavachišvilis). – Vilnius: Alma littera, 2008. – 279 p. – ISBN 978-9955-24-993-1
Nuorodos
| ||||||