Psichologijos istorija

Psichologijos Terminas pradėtas naudoti XVI a., o išplito XVIII a., K. Volfui paskelbus darbus „Empirinė psichologija“ (1732) ir „Racionalistinė psichologija“ (1734). Formalia psichologijos atsiradimo data laikomi 1879 metai, kai V. Vuntas Leipcige įkūrė pirmąją psichologijos laboratoriją. Plačiąja (bendrąja) prasme – psichika, būdo ypatybės. Psichologijoje svarbus yra taikomasis aspektas. Psichologai, remdamiesi psichologijos mokslo žiniomis, teikia psichologinę pagalbą.

Ankstyvieji laikai

Psichikos reiškiniai tyrinėti dar senovės filosofų, gana giliai psichiką tyrė Aristotelis („Apie sielą“), Teofrastas („Charakteriai“), Augustinas, tačiau iki XVI a. dauguma tokių darbų buvo filosofinio arba teologinio pobūdžio, psichika dažniau buvo tiriama, nagrinėjant pasaulio pažinimo procesą, religinį pažinimą, nors tam tikrą įtaką padarė ir medikų, ypač – Galeno ir Paracelso darbai.

XVII-XIX a.

Bandymai tirti žmogaus psichiką ėmė įgyti naują pobūdį švietimo amžiuje, ypač – po Dekarto darbų, kuriuose jis žmogaus kūną ir sielą traktavo, kaip dvi nepriklausomas substancijas, sukūrė reflekso sąvoką, skirtą elgesiui paaiškinti, o sąmonę apibrėžė, kaip tam tikrą sielos atributą. Kaip atskirą dalyką Dekartas išskyrė ir introspekcinę (introspekcija – žvilgsnis į save, savistaba) sąmonės sampratą. XVII a. buvo suformuluotos ir kitos bazinės psichologijos idėjos: T. Hobsas aprašė asociaciją, kaip psichikos reiškinių ryšį, ir iškėlė idėją, kad šie ryšiai nustatomi tam tikrų fiziologinių procesų. G. V. Leibnicas parodė, kad bent dalis psichikos reiškinių negali būti nagrinėjami, kaip reflektuojantys, t. y., įsisąmoninti, todėl, nagrinėjant psichiką, tenka įvesti pasąmonės sąvoką. Šie darbai sudarė pagrindą pirmai psichologijos krypčiai, dominavusiai iki XIX a. pabaigos, – asocianizmui, aiškinusiam žmogaus psichiką idėjų asociacijomis (sąmonės elementų ryšiais). Pagrindinis psichikos tyrimo metodas tuo metu buvo introspekcija (savistaba). XIX a. pabaigoje išsiskyrė dvi asocianizmo kryptys: V. Vunto struktūralistinė psichologija, aiškinusi psichiką struktūriniais ryšiais tarp sąmonės elementų, siekusi aprašyti psichiką, kaip tam tikrą minimalių elementų struktūrą, bei F. Brentano aktų psichologija, bandžiusi tirti sąmonės aktyvumą ir analizuoti vienų ar kitų poelgių priežastis.

Naujieji laikai

XIX a. pabaigoje, pradėjus eksperimentinius psichologinius tyrimus (atminties, emocijų, pojūčių ir pan. testai), buvo įsitikinta, kad tradicinė, asociatyvistinė psichologija nesugeba paaiškinti dalies eksperimentų rezultatų, o introspekciniai metodai gali būti pritaikomi tik kai kuriais atvejais. Tuo pat metu į atskirą medicinos kryptį išsivysčiusi psichiatrija sukūrė ir fiziologinių teorijų, aiškinusių psichikos objektus atskirų smegenų dalių veikla bei ryšiais, pradėti elektrodinės smegenų stimuliacijos bandymai, narkotinių medžiagų poveikio tyrimai.

XX a. pradžioje psichologija suskilo į kelias nepriklausomas kryptis:

• Funkcinė psichologija, vysčiusi asocianizmo idėjas, nagrinėjo sąmonę, kaip organizmui prie aplinkos prisitaikyti padedančią priemonę.
• Biheviorizmas (John B. Watson, Edward Thorndike, B. F. Skinner), išsivystęs iš funkcinės psichologijos, teigė, kad vienintelis tirtinas psichikos dalykas – tai objektyviai stebimas elgesys, kuris susideda iš pavienių reakcijų, visados susietų su išoriniais stimulais.
• Geštalt psichologija (Max Wertheimer, Christian von Ehrenfels), priešpastačiusi atomistiniam psichikos suvokimui visumos, vientisų kompleksinių struktūrų suvokimą.
• Gelmių psichologija (Zigmundas Froidas, Karlas Jungas, Alfredas Adleris), parodžiusi pasąmonės įtaką žmogaus elgsenai, pritaikiusi psichologinius metodus neurozių gydymui.

Šiuolaikinė psichologija

Maždaug XX a. viduryje buvusios psichologijos kryptys išsiplėtė ir pakito, susidarė šiuolaikinės psichologijos srovės, tačiau psichologija vis dar išlieka nevientisa, labai skirtingiems požiūriams atstovaujanti mokslo šaka. Didelę įtaką šiuolaikinei psichologijai daro šiuolaikinės kalbotyros, medicinos, filosofijos, matematikos darbai, paskutiniu metu – ir kompiuterių mokslas. Ryškesni XX a. antroje pusėje įvykę psichologijos pokyčiai:

• Galutinai prarado reikšmę asocianizmas bei funkcinė psichologija.
• biheviorizmo kritika (Noam Chomsky darbai, sociologiniai tyrimai) parodė, kad nėra įmanoma sukurti pilnavertės psichologijos teorijos, atmetančios vidinius psichikos procesus.
• Geštalt psichologijos teiginiai buvo patvirtinti eksperimentiškai.
• Gelmių psichologija atsisakė biologinės (instinktais paremtos) pasąmonės interpretacijos, ėmė tirti žmogaus psichiką sąryšyje su visuomene.
• Išsivystė humanistinė psichologija, tirianti psichiką iš egzistencialistinių, fenomenologinių pozicijų, priešpastatanti save kognityvinėms psichologijos srovėms.
• Atsirado įvairios taikomosios psichologijos kryptys (sveikatos, darbo, sporto, organizacinė, etc. psichologija)
• Pradėti bandymai kurti psichiką imituojančias dirbtines sistemas (dirbtinis intelektas, neurokompiuteriai)
• Pozityvioji psichologija - nauja psichologijos mokslo šaka, kuri „studijuoja žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias individams ir bendruomenėms suklestėti“. Pozityvioji psichologija siekia „atrasti bei puoselėti žmogiškojo genialumo apraiškas ir talentus“ bei „padidinti kasdieninį pasitenkinimą gyvenimu“, o ne tiesiog gydyti protinius susirgimus ir sutrikimus, kuriems didžiąją dali savo dėmesio skiria tradicinės psichologijos šakos. Laikoma, kad pozityvioji psichologija pradėjo naują erą psichologijos moksle, nes iki tol absoliuti dauguma psichologų nagrinėjo tai, kas blogo gali įvykti su žmogaus protu, o ne, kaip galima jį puoselėti.

Psichologija yra priešinama parapsichologijai: teigiama, kad psichologija siekia praplėsti žmonaus pasirinkimų sferą, kai parapsichologija, kaip mistinius reiškinius svarstantis pseudomokslas, tą pasirinkimų sferą mažina.