Puslapis:Henrikas Kebeikis. Baltijos kelio sostinių tiltai.pdf/51

    Puslapis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Šis puslapis buvo peržiūrėtas

    Latvijos Respublikos sostinė Ryga

    Ryga (latv. Rīga, lyv. Rīgõ, est. Riia) - Latvijos sostinė ir didžiausias Baltijos šalių miestas, išsidėstęs prie Rygos įlankos ties Dauguvos žiotimis.

    Rygos senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, miestas ypač žymus gausia Art Nouveau (Jugendstil) architektūra, kurią galima lyginti su Viena, Sankt Peterburgu ir Barselona, bei gerai išsilaikiusiu senamiesčiu. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių.

    Rygoje yra daugybė akademinių institucijų, tarp jų Latvijos universitetas (Latvijas Universitate) , Rygos technikos universitetas (Rīgas Tehniskā universitāte) ir Rygos Stradinio universitetas (Rīgas Stradiņa universitāte).

    Istorija

    XII a. pabaigoje pradėtos pirmosios misijos, kuriomis siekta pakrikštyti rytų Pabaltijo gyventojus. Po kelių sėkmingų žygių 11971199 m. palei Dauguvą buvo įkurta vokiečių riterių vienuolių kolonija. Pirmoji įtvirtinta gyvenvietė vadinosi Ikskuliu (Uexküll; dabartinė Ikškilė).

    Oficialia Rygos miesto data laikomi 1201 m. Miestą įkūrė vyskupas Albertas (Albert von Buxhowden, 1165-1229), kuris buvo ir Kalavijuočių ordino įkūrėjas (1202 m.). Nuo 1255 m. Rygos arkivyskupo rezidencija. 1282 m. miestas tapo Hanzos sąjungos nariu. Po Livonijos padalijimo 1561 m. miestas 20 metų liko nepriklausomas ir tik 1581 m. atiteko Abiejų Tautų Respublikai. Vėliau, 1621-1709 m., Ryga buvo švedų valdžioje, o nuo 1710 m. iki I pasaulinio karo buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Iki XIX a. pabaigos Ryga pamažu išaugo į vieną iš svarbiausių Rusijos imperijos uostų, gyventojų skaičius tarp 1850 ir 1900 m. padidėjo keturis kartus. 1900 m. pusė Rygos gyventojų buvo Baltijos vokiečiai, po ketvirtį rusų ir latvių.

    1918-1940 m. Ryga buvo nepriklausomos Latvijos Respublikos sostine, 1940-1941 m. ir 1944-1990 m. Latvijos SSR sostine. 1941-1944 m. Rygoje buvo įsikūrusi Trečiojo Reicho Ostlando komisariato centrinė būstinė. Ryga, tarpukario laikotarpio nepriklausomos Latvijos sostinė, smarkiai nukentėjo per abu pasaulinius karus. 1944 m. Raudonajai armijai įžengus į Rygą, prasidėjo beveik šešis dešimtmečius trukęs komunistinis valdymas. Iki šiol Rygoje gyvena daugiau etninių rusu, negu latvių. Santykiai tarp abiejų grupių retai būna nuoširdūs. Nuo 1991 m. Latvijos Respublikos sostinė.

    Geografija

    Rygos miestas yra Latvijos centrinėje dalyje, Rygos įlankos pietinėje pakrantėje, Vidurio Latvijos žemumoje, arba tiksliau Rygos ir Tyrelių lygumos teritorijoje. Reljefas - smėlėta lyguma, virš jūros lygio pakilusi 1-10 m. Istorinis centras yra kairiajame Dauguvos krante, apie 10 km prieš Dauguvai įtekant į Baltijos jūrą. Miesto ribose yra keli ežerai, didžiausi iš jų - Kyšezeras Mežaparke ir Juglas šiaurės rytuose. Rygos miesto plotas yra 307 km2.

    Administracinis suskirstymas

    lki XIII a. Rygos miestas buvo senamiesčio (VecrTga) ribose, kurio plotas yra pora kvadratinių Iki 1774 m. miesto teritorija padidėjo keliskart, užimdama jau didžiąją dalį dabartinės miesto centro dalies. 1728 m. prijungtos papildomos teritorijos dešiniajame ir kairiajame Dauguvos krantuose. 1786 m. prijungta Sarkandaugava, Zemitanų stoties rajonas, Katlakalnis ir kt. teritorijos.

    1904 m. prijungti Mežaparkas, Čiekurkalnis, Teika, Jugla, IIgiuciemis ir kt. 1919 m., kartu su nepriklausomos Latvijos valstybės paskelbimu, prijungtos teritorijos dabartinio Purvciemio, Imantos, Zolitūdės, Pleskuodalės vietoje, taip pat mažos teritorijos Ziepniekkalnyje ir kt.

    1927 m. prie Rygos miesto buvo prijungta praktiškai visa šių dienų Pardaugavos teritorija, įskaitant Bolderają ir Daugavgrivą, taip pat atskiros teritorijos Dauguvos dešiniajame krante (Vecmilgravis, Jaunciemis, dalis Pliavniekų ir Mežciemio ir kt.). Po kitų teritorinių reformų daugiau ar mažiau Rygos teritorija įgavo dabartines ribas.

    Rygos miestas yra padalytas į šešis teritorinius vienetus: Centro, Kuržemės ir Šiaurinį rajonus, taip pat Latgalos, Vidžemės ir Žemgalos priemiesčius. Kiekvienas teritorinis vienetas turi savo savivaldybę ir teismų sistemą.

    Parengė: Publikuoti ELIP gautas Henriko Kebeikio sutikimas.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+4855-0=4855 wiki spaudos ženklai).