pirkdavo iš žmonių po karo likusius šovinius, kariškus šautuvus ir gabeno juos į tėviškę, o po to – į Salantus. Jam talkindavęs ir Adolfas.
Kai 1919 m. Salantus užėmė Lietuvos kariuomenė, namuose dar buvo užsilikę keletas šautuvų. Bijodami kratos, nutarė išvežti juos pas nutekėjusią Grūšlaukėn seserį. Vežė Adolfas, kuris galėjo kelti mažiau įtarimų. Ties vieta, vadinama Ponios Lova, kur kažkada buvo susirgusi ir gydoma pravažiuojanti ponia, vežimui priešpriešiais pasirodė naujosios valdžios automobilis. Arklys pasibaidė ir šoko į griovį. Šautuvai pabiro ant žemės. Laimė, jog važiavusieji automobiliu nesustojo padėti paaugliui.
Straipsnis rašytas paties Jucio iniciatyva ir jau buvo praėję laikai, kai, nebūnant partijos nariu, vertėdavo „pataisyti“ ar truputį pagražinti savo praeitį, – beje, panašių Jucio „taisymų“ ir neteko matyti. Tačiau nepavyko rasti ir nepriklausomų liudijimų, patvirtinančių tą pasakojimą – rašiniuose apie Salantų komiteto veiklą nėra minimas nei Pranas, nei tuo labiau Adolfas, Juciai. Geriausias A. Jucio draugas ir kelių kraštotyrinių straipsnių bendraautoris J. Mickevičius manė, kad Juciai, kaip ir kiti valstiečiai, galėjo laikyti kelis nuo karo užsilikusius ginklus savigynai ir galbūt atidavė ar pardavė kokį ginklą pažįstamam salantiškiui.[1]
Po karo Adolfas keletą metų dirbo visus ūkio darbus. Tik 1921 m. kaimyno (prasilavinusio žmogaus, buvusio Amerikoje), tėvo draugo Prano Pociaus, paragintas po šešerių metų pertraukos grįžo prie mokslų.[2] 1921–1922 m. jį privačiai pamokė Salantų liaudies mokyklos vedėjas Stasys Majoras, ir 1922 m. Adolfas Jucys, turėdamas aštuoniolika metų, įstojo į Kretingos progimnazijos trečiąją klasę.[3] Jis buvo gerai pasiruošęs egzaminams ir išlaikė juos puikiai. Kretingos progimnazijoje apie jį kalbėjo kaip apie labai gabų mokinį.[4]
Šaltiniai
Parengė: Romualdas Karazija. |