Puslapis:RomualdasKarazija.ZaliasTeorijosMedis Nr1.djvu/20

    Puslapis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Šis puslapis buvo peržiūrėtas

    SU DVIEJŲ SAULIŲ ŽENKLU

    1923 m. pavasarį, dar mokslo metams nepasibaigus, aštuoniolikmetis Adolfas Jucys persikėlė iš Kretingos progimnazijos į trečiąją Plungės gimnazijos klasę. Atrodo, Jucys ketino, pasimokęs savarankiškai, „šokti per klasę“ – tais laikais gabesnieji mokiniai taip darydavo – ir tuo būdu nors kiek atsigriebti už prarastą laiką.[1]

    Plungė buvo vienas iš svarbesnių Žemaitijos prekybos ir kultūros centrų, kartais vadintas net pačiu žemaitiškiausiu miestu. Nuo XVIII a. pabaigos, kai Plungei buvo iš naujo suteiktos Magdeburgo teisės, ji garsėjo savo jomarkais, į kuriuos suplaukdavo minios žmonių iš artimesnių ir tolimesnių parapijų. Jomarkai, vykę po Trijų Karalių, buvo vadinami kirvelninkais, jų metu ūkininkai samdydavo bernus ir mergas. Pagal tradiciją, ieškantys darbo bernai vaikščiodavo užsikišę už juostos kirvius, o mergos nešiodavosi kultuves.[2][3]

    1923 m. Plungė turėjo apie 4200 gyventojų ir buvo valsčiaus centras. Čia veikė arti pusšimčio krautuvių, iš kurių tik kelios priklausė lietuviams, dirbo apie šimtą amatininkų, daugiausia klumpdirbių, buvo Butkaus knygynas, prekiavęs daugiau kanceliarinėmis prekėmis negu knygomis. Plungėje veikė viena didžiausių Lietuvoje linų pluošto ir medvilnės verpykla su audykla, žirgynas, auginęs grynakraujus žemaitukus, du malūnai, dvi lentpjūvės, skerdykla, garinė pieninė, kūrėsi įvairios valdžios įstaigos, ypač po to, kai 1931 m. Plungę Lietuvos valdžia oficialiai pripažino miestu.[4]

    Prie Plungės kultūros kilimo daug prisidėjo kunigaikštis Mykolas Oginskis. 1873 m. nusipirkęs Plungės dvarą, kunigaikštis įsteigė Plungėje mokyklą ir pučiamųjų orkestrą. Kaip retas iš didikų, jis rėmė lietuvišką spaudą, pats mokėjo kalbėti žemaitiškai, padėdavo talentingiems neturtingų tėvų vaikams siekti mokslo (nors tuo pačiu metu didino miestelėnams žemės mokestį ir atiminėjo iš jų ganyklas, dėl ko buvo sulaukęs net ginkluoto pasipriešinimo).[5]

    Šaltiniai

    1. J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 2.
    2. A. Jucys. Interviu, Kibirkštis (Plungė), 1967 09 23.
    3. E. Ravickienė. Šimtmečių takais, Klaipėda, 1997, p. 45.
    4. B. Kviklys. Mūsų Lietuva, t. 4 . Vilnius: Mintis, 1992, p. 73.
    5. Ibid., p. 68.
    Parengė: Romualdas Karazija.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+2552-0=2552 wiki spaudos ženklai).