Puslapis:RomualdasKarazija.ZaliasTeorijosMedis Nr1.djvu/8

    Puslapis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Šis puslapis buvo peržiūrėtas

    Taip susidarė nemažas Klausgalvų Medsėdžių kaimas, panašaus dydžio kaip ir patys Klausgalvai ir, be to, nutolęs nuo jų per porą kilometrų. Tą kaimų atskirumą dar didino tarp jų plytėjusios pelkėtos, krūmokšniais apaugusius pievos, vadintos Joniškėmis (likučiai kažkada augusio didelio miško, kuriame, anot senų žmonių, būdavo iškilmingai švenčiamos Joninės). Čia rudenį ir pavasarį vežimas ir arklys dažnai taip įklimpdavo, jog tik su talka begalėdavo ištraukti. Tad į Salantus – už 8–9 kilometrų esantį valsčiaus centrą – dažnai vykdavo ne per Klausgalvus, pro kuriuos ėjo vieškelis, o kitu, irgi gana prastu ir šlapiu keliu per Pesčius. Iš antrosios pusės Klausgalvų Medsėdžius supo Žaliminės giria, kurios gilumoje buvo mažytis kaimelis, vadintas Didžiaisiais Žalimais (dauguma jo gyventojų buvo išmirę maro metais).[1]

    Kaimo naujakuriams reikėjo įsikurti naujoje vietoje, išsiplėšti žemę ir dar užsimokėti už ją dvarininkui. Iš menko derliaus tai buvo sunku padaryti. Kazimieras Jucys papildomai užsidirbdavo gabendamas kontrabandą. Tuo metu netoliese ėjo siena su Klaipėdos kraštu, priklausiusiu Vokietijai. Jucys gerai žinojo takus per miškus ir pelkes, be to, naudojosi originaliu apsaugos būdu. Per sieną jis vykdavo dviem arkliais: vienu jodavo pats, kitas nešdavo prekes. Pastarasis arklys buvo dresuotas. Pavojaus atveju, šeimininkui davus ženklą, arklys atsiskirdavo, bėgdavo į numatytą vietą ir ten laukdavo šeimininko.[2] Galbūt lietuviškos spaudos draudimo metu Kazimieras Jucys gabendavo ir knygas, nors jis pats skaityti nemokėjo.[3] Nė karto nepakliuvęs sargybiniams į rankas, Jucys ne tik sumokėjo dvarininkui išpirką už 30 dešimtinių ir 1720 kvadratinių sieksnių (apie 34 ha) žemės sklypą, bet ir susikrovė tam tikrą turtą, apylinkėje buvo vadinamas bagočium Juciu. Tiesa, dvarininkas dalies įgytos žemės nenorėjo atiduoti, bet apsukrus valstietis sėkmingai bylinėjosi su grafu ir atsiėmė visą žemę, netgi gavo papildomai šešis hektarus už bendras su dvaru ganyklas. Taigi ūkis išaugo ligi 40 hektarų, tiesa, prastokos žemės.[4]

    Kazimieras Jucys buvo neaukšto ūgio, bet labai stiprus. Kartą Kalnalio karčemoje įvyko lažybos, ar mažiukas Jucys įveiks diktą vyrą, ir tas atsidūrė ant grindų. Jucys mėgo gyvulius, ypač arklius, jais garsėjo kaime. Buvęs labai darbštus ir taupus, to paties reikalaudavęs ir iš vaikų. Jie, sėdėdami prie stalo, turėdavo visų pirma imti mažiausią bulvę ar duonos gabalą, o įsidėtą valgį ar lėkštėn įpiltą putrą visą

    Šaltiniai

    1. A. Jucys. KŽTB, l. 2.
    2. Ibid., l. 7.
    3. Ibid., l. 19.
    4. Ibid., l. 7.
    Parengė: Romualdas Karazija.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+2955-0=2955 wiki spaudos ženklai).