Puslapis:RomualdasKarazija.ZaliasTeorijosMedis Nr5.djvu/21

    Puslapis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Šis puslapis buvo peržiūrėtas

    NENUTAUTĖJĘS ŽEMAITIS

    Laiškus geriems pažįstamiems Jucys pasirašinėdavo: „Tamstos Jucys, žemaitis.“ Žemaitija, gimtasis kraštas buvo jam gyvenimo pagrindas ir atgaiva sielai. Su žemaičiais jis šnekėdavo tarmiškai, buvo įsitikinęs, kad žmogus turėtų nepamiršti savo tarmės, vartoti ją privačiame gyvenime, šeimoje, nors oficialiai kalbėtų literatūrine kalba. Jam patikdavo ne tik žemaičiai, bet ir kitų Lietuvos kraštų žmonės, prisimenantys savo tarmę.[1]

    Jucys mėgo dirbti vasarą, o rudeniop važiuodavo į Palangą ir Žemaitiją. Vasarą sumažėdavo įvairių reikalų bei posėdžių, ir jis atsidėdavo mokslui. Tuo laiku profesorius nenorėdavo išleisti atostogų ir savo aspirantų bei bendradarbių, nebent tik savaitei kitai. Darbymetis trukdavo liepą ir rugpjūtį. Jo pabaigoje ar rugsėjo pradžioje Jucys, patenkintas gautais rezultatais, išvažiuodavo savo automobiliu prie jūros.[2] Mokslų akademijos vilos Palangoje direktore dirbo jo klasės draugė J. Zolubienė. Ji Juciui rezervuodavo tuos pačius du kambarius antrame aukšte, nes jis norėdavo ramybės. Tik kartą jis buvo atvykęs su šeima, bet ir tuomet į paplūdimį neidavo.[3]

    Pailsėjęs kelias dienas, Jucys važiuodavo aplankyti giminių ir pažįstamų. Veždavo jiems įvairių pirkinių, prasčiau gyvenantiems įduodavo ir pinigų.[4] Pirmiausia Jucys užsukdavo pas jaunystės draugą Juozapą Mickevičių. Baigęs istorijos mokslus, jis mokytojavo, dirbo laikraščio „Gimtasis kraštas“ bendradarbiu, daug laiko skyrė Žemaitijos krašto tyrinėjimams, rinko istorinę ir etnografinę medžiagą. Po karo Mickevičius buvo nuteistas aštuoneriems metams lagerio. Grįžęs iš tremties, įsidarbino Kretingos muziejuje, vėliau tapo jo direktoriumi. Muziejus neturėjo savo transporto, tad Jucys padėdavo Mickevičiui atgabenti eksponatus. Apie 1965 m. Kretingos rajono kompartijos sekretorė buvo užsimojusi nugriauti pakelėse stovinčius kryžius ir koplytėles. Jucys su Mickevičiumi gelbėjo liaudies meno paminklus, tempė juos į Kretingos muziejų. Viename kaime juos, nešančius du koplytstulpius, moterys net aprėkė ir apmėtė akmenimis.[5]

    Šaltiniai

    1. V. Kaveckio pranešimas A. Jucio moksliniuose skaitymuose 1982 09 10.
    2. A. Savukyno pasakojimas 1982 05 27.
    3. J. Silickaitės-Zolubienės pasakojimas 1982 m.
    4. J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 14.
    5. Z. Mickevičiūtės-Saidienės pasakojimas 1983 03 12.
    Parengė: Romualdas Karazija.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+2702-0=2702 wiki spaudos ženklai).