Ramo sūnėnas

Ramo sūnėnas (pranc. le Neveu. de Rameau) – rašytojo Denis Diderot knyga, parašyta dialogo forma. Išleista 1962 metais.

„Ramo sūnėnas“ amžininkams buvo žinomas tik iš rankraščio nuorašų. Keistas šio kūrinio literatūrinis likimas. Gėtės išverstas, jis pirmiau buvo išspausdintas vokiškai (1805 m.). Prancūziškai išleistas 1821 m., išvertus iš vokiečių kalbos. Originalas, rašytas paties Didro ranka, rastas tik XIX a. pabaigoje.

Pagal žanrą tai dialogas satyra, perteikiantis filosofo pašnekesį su skurstančiu muzikantu, ieškančiu turtingųjų malonės ir išmaldos. Kartu dialogas yra ginčas apie moralę, etiką, muziką, meną. Satyrinio dialogo herojus – Žanas Fransua Ramo (1716–1771), garsiojo kompozitoriaus ir muzikos teoretiko Žano Filipo Ramo (1683–1764) sūnėnas. 22-jų metų Žanas Fransua Ramo (sūnėnas) palieka tėvų namus, gyvena netikusiai, bando rašyti pjeses klavesinui, kuria operą, – bet nesėkmingai. Nesuranda nei geros pensijos, nei globėjo. Ramo sūnėno pažiūros artimos enciklopedistų priešams (Freronui, Poliso ir kt.), todėl jo išjuokimas yra satyra prieš visus Didro bendraminčių priešus.

Ramo sūnėnas kūrinyje parodytas ištvirkęs, sukčius, akiplėša, cinikas. Pagal amžiaus paprotį svarbu tai, kad jis savo šlykštumo neslepia, tuo tikėdamasis pelnyti daugiau naudos. Jo gyvenimo tikslas – praturtėti bet kokiomis priemonėmis – įsiteikinėjimais, kvailių pagyromis, slepiant protą. Pataikavimas, pinigų vaikymasis – amžiaus liga. Didro sako, kad jo amžius yra nenatūralus, nes visi pozuoja, apsimetinėja. Ramo atitinka šį amžių. Antra vertus, Ramo beveik genialiai supranta meną, jaučia muziką, tik gaila, kad geriausius bruožus užgožia savanaudiškumas.

Dialoge nuosekliai pereinama nuo vienos pokalbio temos prie kitos, sūnėnas parodomas įvairiose situacijose, paliečiama daug klausimų (moralė, vaikų auklėjimas, meno paskirtis, meno modeliai). Didro savo mintis dėsto glausta aforistine forma. Polemizuodamas su oponentu, jis išreiškia savo nuomonę, nuotaikas ir jausmus, todėl „Ramo sūnėnas" yra autoriaus dvasios enciklopedija.

Esant blogam orui, Didro stebėdavęs šachmatų žaidėjus „Režans" kavinėje; čia ir sutikęs šią labai „keistą žmogystą": jame keistai pynėsi dorumo ir nedorumo pradai, jis rodė įgimtus geruosius bruožus ir nesidrovėdamas kalbėjo apie įgytas ydas. Kada jis turėdavo globėjų, būdavo storas ir nusipenėjęs, kai neturėdavo – išsekęs, skurdžiais drabužiais, apšepusiu veidu. Jo rūpesčiai visuomet tie patys: ryte – kur pietaus, po pietų – kur vakarieniaus, vakare – kur nakvos?

Nemalonus ne tik Ramo sūnėno elgesys, bet ir kalba. Jis nekenčia genijų, nes pats negenialus, mano, kad dėl genijų atsiranda pasaulio blogis. Ramo sūnėnui atrodo, kad geriau būti negenialiam, tačiau turėti pinigų, nes šiais laikais turtingųjų įtaka didesnė. Pašnekovas Didro su oponento nuomone, aišku, nesutinka. Ramo išdėsto, kaip gyvena į jį panašūs: jie pina intrigas, pataikauja, net sąvadauja, duoda ne visuomet geras pamokas. Kalbai perėjus prie vaikų auklėjimo, Ramo teigia, kad mergaites reikia išmokyti malonaus elgesio ir įdomaus koketavimo; jis nesutinka su Didro, kuriam atrodo, kad svarbiausias auklėjimo tikslas – išmokyti dorovės ir tauraus didvyriškumo iškęsti negandų valandas. Kiekvienas skirtingai įsivaizduoja malonumą: Ramo pripažįsta tik fizinį pasitenkinimą (valgis, išgėrimas), Didro – intelektualinį: geros knygos skaitymas, bendravimas su vaikais, pagalba reikalingam paramos. Pašnekovai išsiskiria, nes Ramo sūnėnui metas eiti į teatrą.