Rimkūnų mokykla

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Rimkūnų mokykla
Rimkūnų mokykla
Gyvenvietė: Rimkūnai

Rimkūnų mokykla buvo Rimkūnuose (Pakruojo rajonas).

Istorija[taisyti]

Caro laikais Rimkūnų kaimo vaikai lankė Linkuvos pradžios mokyklą. 1917 m. keli Gaižūnų kaimo ūkininkai vachmistro paprašė leisti steigti mokyklą kaime. Gavus leidimą, mokykla įkurta gaižūniečio Kazio Dumbrio namuose. Ūkininkai pasikvietė mokytoją Teklę Spudaitę (buvo Salomėjos Nėries draugė). Vėliau vaikus mokė I. Grigaliūnas, po to – okupacinės vokiečių valdžios paskirtas Ignas Šešplaukis. Jam dirbant mokyklėlė perkelta į Igno Misiūno gryčią, o vėliau nutarus, kad patalpos mokyklai netinkamos, - į Bajarsko sodybą Tulminių kaime. Vaikus mokė Marija Banionytė. Algą mokytojams bei nuomą už mokyklos patalpas mokėjo vokiečių valdžia.

1925 m. Rimkūnų dvaro rūmus skyrus mokyklai, ji perkelta į Rimkūnus. M. Banionytė čia dirbo iki 1931 m. Tuo metu mokėsi 55 vaikai iš Rimkūnų ir aplinkinių kaimų. Išgirdę, kad Linkuvoje yra nebereikalingų mokyklinių suolų, Gaižūnų ūkininkai Edvardas Gaigalas, Karolis Jobas bei kiti kaimo vyrai išvažiavo jų parvežti. Linkuvoje gaižūniečiai susitiko su tuo pačiu tikslu atvažiavusiais ūkininkais iš Laborų. Ginčas dėl suolų baigėsi grumtynėmis, bet Gaižūnų vyrai parsivežė beveik visus suolus. Mokykloje nuo pat pradžių buvo renkamas tėvų komitetas, besirūpinęs vaikų auklėjimo reikalais.

1933 m. mokytojauti į Rimkūnus atvyko mokytojas Jonas Čepys , dirbęs čia dvidešimt trejus metus, tapęs mokyklos vedėju. 1937 m. J. Čepys pertvarkė mokyklos sklypą, buvo išnaikintos varnalėšos ir išrauti seni kelmai, išvežti akmenys, pasodintas jaunas sodas. Vėliau dar pasodinta 120 dekoratyvinių medelių, mokyklos teritorija aptverta tvora, sutvarkytas keliukas. Mokytojo tikslas buvo parodyti kaimo žmonėms pavyzdį, kaip gražiau tvarkytis. Tvarkę mokyklos aplinką žmonės ėmė puošti ir savo sodybas, sodinti medelius. Pagal J. Čepio projektą prie mokyklos pastatytas naujas pastatas. 1947 m. mokyklai buvo paskirta fondinė žemė, gaunamas pelnas naudotas neturtingus mokinius šelpti, tvarkyti ūkį. 1955 m. didžioji dalis mokyklos žemės atiteko „Nemuno“ kolūkiui. Mokykloje dar dirbo Adolfas Jarašūnas. 1957 m. lapkričio mėn. mokytojas Čepys, negalėdamas pakęsti morališkai pakrikusios Norvaišų šeimos, kuri apsigyveno mokykloje, turėjo iš mokyklos išsikelti. Nauja mokytoja buvo paskirta Elzė Būtėnaitė, kuri dirbo nuo 1957 m. lapkričio 28 d. iki 1959 rugpjūčio mėn. 1 d. Mokytoja nepajėgė kovoti su Norvaiša, mokyklos aplinka, kurią tvarkant mokytojai labai daug darbo, virto šiukšlynu. Vėliau mokykloje dirbo Bronislovas Bitinas, Vytautas Saikus, Irena Abromavičienė ir Vytauto Saikaus duktė Rita Kazakevičienė. Pastaroji tapo paskutiniaja mokytoja – 2000 m. Rimkūnų mokykla uždaryta dėl mažo vaikų skaičiaus. [1]

RIMKŪNŲ KAIMO PRADINĖS MOKYKLOS ISTORIJA 1917 – 1957 M.[taisyti]

Mokyklos įsikūrimo istorija

Dar rusų laikais, Rimkūnų apylinkės kai kurie vaikai eidavo į Linkuvos pradžios mokyklą. Vokiečiams okupavus Lietuvą, kokį laiką mokslas buvo visai nutrauktas. Tik 1917 metais keli Gaižūnų kaimo ūkininkai (Gaigalas E. ir kiti) pradėjo prašyti taip vadinamo vachmistro (tų laikų vokiečių kariuomenės puskarininkio, sargybos – krašto apsaugos – pareigūno, tos apskrities laikinojo aukštesniojo valdininko), kad leistų įsteigti mokyklą. Vachmistras sutiko, buvo gautas sutikimas ir iš kreiso (apskrities, vok. k. buvo vad. „Kreiss“). Po to, patys Gaižūnų kaimo ūkininkai pasikvietė mokytoju Spudaitę Teklę ir mokykla buvo įkurta Gaižūnų kaime pas pil. Dumbrą Kazį. Po metų atsikėlė mokytojauti Grigaliūnas I. Šiam pasidarbavus taip pat metus, jis metė mokytojo darbą. Po jo buvo vokiečių okupacinės valdžios paskirtas Šešplaukis Ignas. Prie šio mokytojo mokykla persikėlė pas pil. Misiūną Igną, Gaižūnų kaime. Maždaug po pusantrų metų, vietoj Šešplaukis Igno, atsikėlė mokytojauti mok. Gutauskas A. Kadangi Gaižūnų kaime pas pil. Misiūną Igną mokyklai butas buvo netinkamas, o kito šiame kaime geresnio nerasta, todėl mokykla perkelta iš Gaižūnų kaimo į Tulpinių kaimą pas pil. Bajarską. Po mokytojo Gutausko, mokykloje dirbo mok. Banionytė Marija, nuo 1921 metų vasario mėn. 1 d.

Laike vokiečių okupacijos, mokytojams algas ir už butus mokyklai, mokėjo patys vokiečiai.

Vaikai mokykloje buvo mokomi lietuvių kalba.

Pradėjus parceliuoti Rimkūnų dvarą, vieni apylinkės gyventojai dėjo pastangas, kad Rimkūnų dvaro rūmą paskirtų mokyklai. Kiti reikalavo, kad skirtų bažnyčiai. Po ilgų ginčų ir tyrinėjimų Lietuvos vyriausybė sutiko minėtą namą – rūmą, kūtę (tvartą) ir rūsį skirti mokyklai ir aplink trobesius atmatavo 3,024 ha žemės.

Namą pavedus mokyklai, buvusi Tulpinių pradžios mokykla apie 1925 metus persikėlė į Rimkūnus, kuriuose ir iki šiam laikui yra. Pats namas, kiti trobesiai ir žemė perėjo Švietimo Ministerijos žinion.

Mokytoja Banionytė Marija šioje mokykloje išbuvo ligi 1931 metų rugsėjo mėn. 1 d. Po jos buvo atkeltas mokytojas Vyšniauskas Vincas.

Kada dar mokykla buvo Gaižūnų ir Tulpinių kaimuose, mokinių būdavę nedaug. Bet perkėlus į Rimkūnus ir įvedus privalomą pradžios mokslą, mokinių žymiai padaugėjo. 1931 – 1932 mokslo metais buvo jų net 55. Kiti dėl vietų stokos nepriimti. Mat buvusiame Rimkūnų dvaro rūme gana patogu mokyklai: vietos daug, klasė šviesi, o kas svarbiausia, mokykla pačiame centre, sulyginus su kitomis mokyklomis.

Pačioj pradžioj kūrimosi šios mokyklos buvo ir „susirėmimų“. Sužinojus, kad Linkuvos miestely yra atliekamų mokyklos suolų (tas buvo prie vokiečių), Gaižūnų kaimo ūkininkai Gaigalas Edv., Jobas Karolis ir kiti išvažiavo jų parsivežti. Tuo laiku kaip tik atvažiavo ir Laborų kaimo piliečiai – taip pat suolų. Suolų, deja, buvo nedaug. Vieni pradėjo į save, kiti – į save traukti suolus, rezultate Gaižūnai beveik visus suolus parsivežė į savo, t.y., Gaižūnų pradžios mokyklą.

Bendrai, nuo pat šios mokyklos įsikūrimo iki šiam laikui (gal iki II pasaulinio karo?) daug triūso įdėjo beveik kasmet išrenkamas tėvų komiteto pirmininku pil. Gaigalas Edvardas ir dalinai Jobas Karolis, abu iš Gaižūnų kaimo.

Tėvų komiteto susirinkimas.

1932 m. spalio 29 d. mokyklos vedėjo buvo sušauktas Tėvų Komiteto susirinkimas. Šiame susirinkime buvo peržiūrėtas mokyklos rajono vaikų sąrašas. Jį peržiūrėjus nustatyta, kad 1932 – 1933 mokslo metais mokyklą turės lankyti 52 mokiniai. Kiti, kaip peraugę (po 15 ir daugiau metų), nuo privalomo mokyklos lankymo atleisti.

Klausimų ir sumanymų skyriuje sutarta: jei susirinktų dar daugiau mokinių negu numatyta protokole, Tėvų Komitetas dės pastangas, kad įsteigti antrąjį komplektą.

Visuotinas tėvų bei globėjų susirinkimas

1932 m. lapkričio 12 d. mokyklos vedėjo buvo sušauktas visuotinas tėvų bei globėjų susirinkimas. Dalyvavo 27 asmenys. Šiame susirinkime visų pirma buvo išrinktas Tėvų Komitetas 1932 – 1933 mokslo metams. Kandidatais pasiūlyti 8 asmenys. Iš jų sulig balsų dauguma komitetan išrinkti: pirmininku Gaigalas Edvardas iš Gaižūnų km. ir nariais: Jobas Karolis, Zuokas Juozas, Lingevičius Antanas iš Gaižūnų km. ir Norvaiša Petras iš Rimkūnų km.

Po Tėvų Komiteto rinkimo, mokyklos vedėjas papasakojo apie alkoholio žalą. Prašė, kad nepripratintų prie alaus vaikų. Be to, paaiškinta vaikų tėvams, kad reikalinga tampresnio ryšio tarp mokyklos ir tėvų, nes kaip mokyklai, taip ir vaikų tėvams yra svarbu mažus vaikus išauklėti gerais ir pavyzdingais piliečiais.

Prašyta vaikams netrukdyti mokyklą lankyti ir t. t.

Po šių mokyklos vedėjo žodžių, vedėjas visus prašė, kad jei kas kokius trūkumus pastebėjo, tegul pasako. Bet niekas nieko nei dėl mokslo, nei dėl mokyklos tvarkos nenusiskundė.

Tik buvęs ir išrinktasai Tėvų Komiteto pirmininkas Gaigalas Edvardas, pritariant Sabui Petrui (abu iš Gaižūnų kaimo), paaiškino, kad vaikai, susitikę kelyje žmogų, sakytų „Garbė Jėzui Kristui“, o ne „Labas“. Kiti susirinkimo dalyviai pradėjo šypsotis. Pil. Gaigalas E. užsigavo (įsižeidė). Kiti viešai pareiškė, kad pasiūlytasai pil. Gaigalo E. pasisveikinimas, nors ir katalikiškas, geras, bet kadangi daugiau priimta sakyti „Labas“ ar „Sveiki“, todėl ir šios mokyklos vaikai turi sveikintis taip, kaip iki šiol sakydami „Labas“ arba „Sveiki“. Po to, Gaigalas E. dar labiau užsigavo ir reikalavo, kad mokyklos vedėjas vaikams paaiškintų, kad sveikinantis su kely sutiktu žmogumi sakytų „Garbė Jėzui Kristui“.

Mokyklos vedėjas, nenorėdamas nei vieniems, nei kitiems pataikauti, Gaigalo E. reikalavimą griežtai atmetė, sakydamas „Mano ne kartą yra paaiškinta, kad įėjus į trobą – kambarį ar susitikus kely žmogų reikalinga pasisveikinti, o ką turi sakyti sveikinantis, jūs patys savo vaikams paaiškinkit.“ Kiti su tuo sutiko, tik pil. Gaigalas E. ir Sabas P. liko nepatenkinti.

Bendrai, pil. Gaigalas E. mokykla labai rūpinosi, tik kai kuriuose reikaluose negalima su juo susitarti, nes yra savotiškas užsispyrėlis. Ką sugalvos, nori, kad visi ir vykdytų, nors ir nesąmonė būtų.

Naujas mokytojas

1933 m. rugsėjo mėn. išsikėlus mokytojui Vyšniauskui Vincui, į Rimkūnų prad. mokyklą paskirtas naujas mokytojas Čepas Jonas, sūnus Jono. Čepas pradėjo dirbti Rimkūnuose 1933 m. gruodžio mėn. 1 d. Čepas gimęs 1905 m. vasario mėn. 20 d. Mažeikių apskr. Židikų valsčiuje Skierių (Skėrių?) km., žemdirbių šeimoje. 1928 m. baigęs Telšių Mokytojų seminarijos keturis kursus.

Mokyklos patalpos

Apylinkės gyventojų prisiminimu, Rimkūnų prad. mokyklos namas statytas 1912 m., čia buvo Rimkūnų dvaras. Buvę 275 ha žemės. Šio dvaro savininkas buvęs F. Karpis (Carpi – italų kilmės turbūt). Jis pats dvaro nevaldęs, o nuomavęs. Tarp kitų nuomininkų pažymėtini yra Chodakauskas ir, paskutinis nuomininkas, Feldmanis (latvis). Namas mokyklai ne visai pritaikytas: labai šaltas, nėra salės, o yra nereikalingų kambarių, sandėlių. Namas mūrinis, raudonų plytų, skardos stogu. Jo vidaus sutvarkymas – ūkiškas.

Prie mokyklos buvo likęs senas tvartukas ir apgriuvęs rūsys. Kiti dvaro trobesiai valdžios buvo perduoti naujakuriams, gavusiems iš Rimkūnų dvaro žemę. 1937 m. senasis tvartukas buvo nugriautas, o rūsys buvo perstatytas į tvartus kartu su malkine. Naujasis tvartas buvo mokytojo Čepo suprojektuotas ir pastatydintas 1937 metais. Statybai lėšas davė Šiaulių apskrities valdyba.

Mokyklos aplinka

Mokytojas Čepas daug dėmesio kreipė į mokyklos aplinką. Mokyklos sklypas buvo apleistas. Mokytojas Vyšniauskas pats nedirbo mokyklos sklypo, o išnuomodavo mokyklos sargui. Sklype augdavo daugybė varnalėšų, buvo akmenų krūvos, medžių kelmų ir senų nudžiūvusių sodo medžių. 1936 – 1937 metais mokyklos sklypas buvo pagrindinai sutvarkytas. Buvo išimti seni medžiai: du didžiuliai nusenę topoliai ir keliolika senų obelų, surinkti akmenys, aplink sklypą apkasti grioviai. 1937 m. rudenį buvo pasodintas naujas mokyklos sodas, viso apie 30 kelmų. Mokyklos sklypas įgavo jaukų ūkišką vaizdą. 1937 – 1938 m. pavasarį apie mokyklos sklypą buvo pasodinta 120 dekoratyvinių medelių, daugiausia liepelių. Tais pačiais metais buvo išvestas mokyklos keliukas ir sutverta kiemo tvora.

Mokytojas ir mokyklos mokiniai daug darbo įdėjo auginant mokyklos sodą ir medelius. Mokytojo tikslas buvo priversti gražinti mokyklą, duoti apylinkės gyventojams realų pavyzdį. Toks mokyklos sodybos tvarkymas labai paveikė ir apylinkės jaunimą: jie savo namuose pradėjo sodinti medelius, juos globoti, įveisti sodus. Stiprus mokyklos ūkis gyveno nuo 1936 m. iki 1955 m. Jau apie 1947 – 1948 m. pradedama iš mokyklos žemės sudaryti mokyklos fondinė žemė. Iš fondinės žemės gaunamas pelnas buvo panaudojamas neturtingų mokinių šelpimui ir žemės ūkio tvarkymui. 1955 m. buvo atmatuota mokyklai 1 ha žemės. Mokytojui asmeniškai kaimo vietovėje paskirtas 25 a sklypas. Likusi žemė 1,75 ha buvo priskirta kolūkiui „Nemunas“.

1956 m. atskirtoje nuo mokyklos žemėje trobas pasistatė kolūkietis (vairuotojas) Kostas Balzaris. K. Balzaris 1956 m. rudenį dvejiems metams buvo nuteistas kalėti Latvijoje. Jis suvažinėjęs Mintaujoje žmogų. Naujame ant mokyklos žemės pastatytame namelyje apsigyveno Balzaris žmona – Balzarienė Eugenija. Ši moteris buvus savanaudė, nesukalbama. Jos paukščiai ir gyvuliai pradėjo naikinti, kenkti mokyklos likusiam sklypui. Tarp mokyklos ir Balzarienės kilo aštrūs ginčai, nes Balzarienės vištos nuolat kapstydavosi mokyklos bandomajame sklype – „Mičiurine“. Jos naikindavo mokyklos žemės pasėlius.

Mokykla dėjo visas pastangas, kad atskirtoje nuo mokyklos žemėje ateityje būtų įkurtas internatas, vaikų darželis, lopšelis, kad ta puiki, gražiais medeliais apsodinta žemė paliktų rezerve – ateityje visuomeniniam reikalui panaudota. Teisingai tvarkant gyvenvietes ir žvelgiant iš kultūrinės pusės, ta mokyklos žemė būtinai turėjo palikti visuomeniniams reikalams. Deja, mokykla nepajėgė atsilaikyti prieš kolūkio pirmininką Norvaišą, apylinkės pirmininką Žukauską. Tuometinis Tėvų Komiteto pirmininkas Žukauskas buvo veidmainiškas, pasyvus. Šitie vietos pareigūnai su rajono statybos skyriumi apgyvendino buvusioje mokyklos žemėje (žmogų suvažinėjusį) Kostą Balzarį. Mokykla visai nesigailėjo žemės, tik ji norėjo, kad ta žemė patektų visuomeniniam reikalui. Išėjo taip: atskiro žmogaus, vairuotojo Kosto Balzaris asmeninis reikalas, nugalėjo visuomeninį reikalą, kultūrinį reikalą. Mokyklos mokytojas, kuris gynė mokyklos ir kartu visuomenės reikalus, buvo papuolęs į nemalonią padėtį. Šių eilučių autorius tiki, kad taika, teisingumas laimės, kad nuolatinis ginčas tarp mokyklos ir Balzarių pasibaigs mokyklos naudai, kad Balzaris turi būti nušalintas nuo mokyklos žemės, paliekant tą žemę kultūros reikalui.

Per antrąjį pasaulinį karą nuo 1939 – 1945 m. mokykla niekuo nenukentėjo. 1944 m. rugpjūčio pradžioje mokyklos patalpose stovėjo daug kariuomenės. Fronto nebuvo, todėl pastatai bei įrengimai nenukentėjo. Pokariniu laikotarpiu mokykla veikė normaliai. Per karą ir po karo to, kas turėtų istorinės reikšmės mokyklos gyvenime, neįvyko. Tačiau reikia priminti, kad mokykla turėjo dirbti pagal gyvenamojo momento reikalavimus. Mokytojas buvo panaudojamas žemės ūkio surašymams, paskolų rinkimui, agitaciniam darbui, rinkimams pravesti bei kt. Vokiečių okupacijos laikotarpiu nuo 1941. VI.22 iki 1944.VII.1 mokykla veikė pagal senuosius nuostatus bei programas. Buvo keturi skyriai, vokiečių kalba nebuvo dėstoma. Okupacijos metu mokytojai atostogų metu turėjo atlikti darbo prievolę, maždaug tokią kaip sukirsti 75 kub. m. malkų arba tikrinti cukrinius runkelius pas ūkininkus.

Mokiniai

1933.XII.1 atsikėlus mokytojui Čepui į Rimkūnų prad. mokyklą dirbti, mokymo – auklėjimo darbas buvo toks. Veikė keturios klasės (skyriai) su virš 50 mokinių. Prieš tai keturias klases (skyrius) baigusių mokinių buvo apie 15 žmonių. Buvo pasistengta sudaryti gausesnius ketvirtuosius skyrius. Buvo dedama daug pastangų, kad geriau paruošti mokinius, kad didesnis skaičius baigusių keturis skyrius mokinių lankytų gimnaziją. Eilę metų ketvirtuosiuose skyriuose mokėsi po 10 – 15 mokinių. Jau apie 1945 m. mokinių skaičius mokykloje krito iki 45 – 48. Nuo 1945 m. mokinių skaičius mažėjo ir jau 1957 m. bebuvo 24. Nuo 1934 m. iki 1957 m. Rimkūnų pradinę mokyklą baigė 240 mokinių. Šio kuklaus darbo išdavoje daug išėjo inžinierių, gydytojų bei kitokių mokslo ir meno darbuotojų.

Nuo 1933.XII.1 iki 1957.IX.1 mokinių gyvenime iš mokymo – auklėjimo pusės nieko ypatingo nebuvo: nebuvo mokyklos patalpose muštynių, sužeidimų, vagysčių bei kitokių blogų įpročių. Mokyklos namai ir inventorius su mokinių pagalba išlaikyti gerai.

Nedaug mokykloje buvo švenčių, minėjimų, iškilmių. Mokyklos darbo dėmesys daugiausia buvo koncentruojamas į mokinių intelekto lavinimą, į kultūrinio lygio pakėlimą. Per visą tą kuklų laikotarpį nuo 1933 iki 1957 m. mokykla jautė ir jaučia savo kilnią pareigą tarnauti savo visuomenės labui, būti blaivi, darbšti, teisinga.


J. Čepas 1957.VIII.18 Rimkūnų prad. mok. ved.


Mokiniai baigę pradinę mokyklą[taisyti]

MOKYKLOS SVEČIŲ ĮRAŠAI (IŠ VYKUSIŲ RENGINIŲ, MINĖJIMŲ)

          „Šiandien, 1990.02.10, aplankėme tą brangią mums visiems vietą – Juozo Šliavo pradinę mokyklą, tą klasę, kurioje prasidėjo pirmieji Juozo Šliavo žingsniai į gyvenimą, gimtojo krašto pažinimą, iš kurio vėliau sulaukėme įžymaus kraštotyrininko, Žiemgalos krašto tyrinėtojo darbų, kurie niekada nebus pamiršti.
            Garbė mokyklai, mokytojams, kurie pažadino Juozo Šliavo širdyje didelę šio krašto ir visos Lietuvos meilę –
                                       
                                                 Pasirašė: D. Atsavinskas(?), Vygelienė Elena – Čereškaitė, Juozo Šliavo klasės draugė Balčiūnaitė – Murengolevienė(?) Bronė, ir dar – klasės draugė Lovčikaitė Stasė; O. Grig.(?), J. Selenkaitė (Sebukaitė?), B. Jurgelionis(?), K. (ar Z.?) Zubauskas ir linkuvietė B. Kadur.(?).“
                                                                                         [dalis parašų sunkiai perskaitomi...]

              Pasirašė:
              „Iš Žeimelio lygumų išauga milžinai:
                                              Stenderis, Grotus, Šliavas...
                                                                                                 D. Klimk.(?)“

              Pasirašė: pusseserė Zakarevičienė – Šliavaitė.


              Pasirašė:
           „Nuoširdžiai dėkojame už nepakartojamą mums renginį Juozo garbei ir Jo
atminimui čia, kur prasidėjo jo pirmieji į gyvenimą žingsniai.

                                                                                    J. Šliavo giminės.“
         
               
                                                                            
           „1995 metais sukanka 65 metai, kai gimė Žiemgalos tyrinėtojas, mokytojas
Juozas Šliavas.
           1995 02 10 Rimkūnų pradinėje mokykloje įvyko minėjimas. Į jį atvyko J. Šliavo brolis Boleslovas iš Rimkūnų k., Gintautas Šliavas (brolvaikis), Violeta
Šliavienė (brolio marti) ir jų sūnelis Tautvydas (3 m.); Žeimelio vid. mokyklos direktorius G. Kazakevičius, mokytojos D. Gerasimavičienė, P. Ruzgienė ir 9 moksleiviai; Pakruojo rajono valdytojo pavaduotojas K. Žvikas, kultūros skyriaus vedėjas A. Šimkus, grupė kultūros ir švietimo darbuotojų; Rimkūnų pradinės mokyklos mokiniai ir mokytoja. Apie J. Šliavo gyvenimą ir darbus kalbėjo Rimkūnų bibliotekos vedėja R. Smailienė (Šmailienė?). Dainavo ir J. Šliavo eilėraščius skaitė žeimeliečiai moksleiviai. J. Šliavo veiklą įvertino A. Šimkus. Įspūdžiais, sukeltais šio renginio, pasidalijo Balsių etnocentro vyr. specialistė A. Stankuvienė. Dalyvavo „Auksinės varpos“ ir „Šiaulių krašto“ žurnalistai A. Padora ir J. Vansauskienė.“

                Pasirašė: Marytė Vaitiekūnienė ir dar 17(?) svečių (parašai sunkiai įskaitomi...)


                 „Duonelė mūsų – ji šventa

              1998 11 13 dieną Rimkūnų pradinėje mokykloje dalyvavome gražioje vaikučių, tėvelių, senelių šventėje apie duoną. Vaikai ir seneliai prisiminė istoriją, duonelės kelią ant stalo. Linkime daugiau tokių švenčių, gražaus visų kartų bendravimo.“
               
                                                                              Pakruojo rajono savivaldybės
                                                                              meras J. Juozapaitis
                                                                  
                                                                              ir skyriaus vyr. specialistė
                                                                              R. Juozapavičienė.


             „Didžiausi linkėjimai nuo
                       „Šiaulių krašto“ redakcijos Pakruojyje!

                                                                                      Reporterė Živilė ir kiti.
                                                                                                   1998.11.13“

Nuotraukos[taisyti]

Pažinkime savo kraštą[taisyti]

Rimkūnų ir Pašvitinio bibliotekininkė Jovita Martišienė sako jau seniai turėjusi norą pakviesti rimkūniečius į netolimą kelionę – geriau apžiūrėti savo kraštą. Praėjusį šeštadienį tai išpildyta – įvairaus amžiaus rimkūniečiai savo transportu išvyko į kelionę „Pažink savo kraštą“, kuri, nepaisant paprastumo, pažėrė netikėtumų!

Kelionė pirmiausiai pradėta nuo Sofijos Chodakauskaitės–Smetonienės gimtinės, kuri buvo Šiaudinių kaime, Gavenonių dvare (netoli Rimkūnų kaimo) – dabar ten nieko nebėra, tik dirbami laukai. Toliau aplankyti Rimkūnų seni kapai ir netoli esanti vieno žymiausių šiaurės Lietuvos kraštotyrininko Juozo Šliavo gimtinė, kurioje taip pat nieko nėra išlikę. Tada nuvyko į buvusį Rimkūnų dvarą, kur bibliotekininkė papasakojo dvaro, o vėliau Rimkūnų pradžios mokyklos (1925–2000 m.) veiklos istorijas.

Ekskursijos dalyviai prie Rimkūnų dvaro – tai seniausias ir istoriškai vertingiausias pastatas kaime. Foto V.Pėželio

Apžiūrėję dar esantį, bet jau nykstantį dvaro pastatą pasuko Peleniškių kaimo link. Sustojo prie atminimo akmens, kuris įamžino išnykusį Janelionių kaimą, nuėjo į buvusio Janelionių kaimo gyventojo, Dominyko Zuoko 1907 m. pastatytą malūną. Netoli Peleniškių laukuose aplankė Marijos žemę – buvo tokių kelionės dalyvių, kurie į šią vietą atvyko pirmą kartą! Iš Marijos žemės nuvyko prie seniausio mūsų rajone Peleniškių piliakalnio, o iš ten pasukta pas naminės duonos kepėją Janiną, kuri gyvena Daugalonių kaime. Kepėja daug papasakojo apie duonos kepimą, vaišino savo kepiniais ir nustebino svetingumu. Pasistiprinę rimkūniečiai vyko Pašvitinio link – užsuko į žydų kapines, sustojo prie didžiausio Pašvitinio vėjo malūno, kurį apžiūrėjo ir iš išorės, ir iš vidaus. Taip pat apžiūrėjo akmenį prie Pašvitinio ŠVČ. Trejybės bažnyčios, namą, kuriame akademikas, poetas, vertėjas Kostas Korsakas lankydavo savo tėvus. Paskutinė kelionės vieta – Pašvitinio kapinės. Aplankyti paminklai: tremtiniams ir pirmajam Lietuvos partizanui Aleksandrui Vainauskui, žuvusiam 1919 metais sausio 16 dieną Rimkūnų dvare. Grįžę po kelionės ekskursijos dalyviai skubėjo ragauti ant laužo virtą daržovių sriubą, kurią virė Audrius Martišius (išleidęs žmoną vesti ekskursijos, o pats likęs gaspadinauti!)

„Kad galėtume didžiuotis savo kraštu ir jo istorija, kuri yra aplink mus, pirmiausiai reikia ją atrasti, pamatyti ir pažinti“,- sakė J. Martišienė.

Simona Lipskytė

Rimkūnų pradžios mokykla 1963 - 1967 m.[taisyti]

Mokytoju dirbo Rokas Bagdžiūnas. Mokinius mokino net esperanto kalbos. Baigė Šiaulių suaugusiųjų gimnaziją ir mokytojų seminarijos tris kursus, mokytojavo Rimkūnų pradžios mokykloje 1963 – 1967 metais. Tytuvėnų ir Šimkaičių valsčiuose. Po antrojo pasaulinio karo grįžo į namus dirbo Piktuižių ir Gruzdžių pradžios mokyklos vedėju, valsčiaus švietimo skyriaus vedėju, vėliau dėstė braižybą bei piešimą progimnazijoje ir vidurinėje mokykloje. Režisuodavo kai kuriuos mokytojų ir mokinių spektaklius.



Keistuolio, iškeliavusio amžinybėn, laiškai: „Trokštu, kad žmonija prisikeltų iš nuopuolio“[taisyti]

Roką Bagdžiūną (1909-1990) m. Gruzdžiuose (Šiaulių rajonas) vieni vadino keistu, kiti – nevykėliu, treti – įdomiu žmogumi. Rokas gimė šimtmečio pradžioje – 1909 metais rugpjūčio 17–tąją Šiaulių rajone, Dargaičių kaime. Baigęs keturias Gruzdžių progimnazijos klases, mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, vėliau dirbo Pakruojo rajone mokytoju. Po karo Gruzdžių mokykloje dėstė braižybą ir piešimą, beveik trejus metus mokė esperanto kalbos.

Buvusi Gruzdžių mokyklos direktorė Adolfina Dereškevičienė prisimena, kad Rokas buvo nedidukas, skrybėlėtas, pūstomis kelnėmis, sukištomis į ilgus batus, dažnai vilkėdavęs raitelio drabužiais. Kartą Gruzdžių miestelio gatvėje pasirodė vyrai ant jaunų stiprių buliukų. Tarp jų buvo ir mokytojas Bagdžiūnas.

Rokas gyveno seno namo Vilties gatvėje (tuomet Gorkio g. 5) antrame aukšte. Gyveno labai savitai. Buvo vegetaras, labai mėgo gėles. Pasak jo kaimynės Virginijos Bernotienės, septyniasdešimtmetis Rokas kasdien mankštinosi: bėgiodavo, šokinėdavo. Lauke sportuoti nemėgęs. Vakarais, kartais rytais Virginija Bernotienė girdėdavo, kaip Rokas gieda, dainuoja. Dažnai nesuprantama kalba (ne anglų, vokiečių, prancūzų). „Gal esperanto“, – svarsto V. Bernotienė. Senukas turėjo daugybę plokštelių su klasikinės muzikos, lietuvių liaudies dainų, esperanto kalbos įrašais.

„Buvo labai kalbus, perdėtai mandagus. Gražiai lankstydavosi, bučiuodavo ranką, mokėdavo pagirti, ištisai kalbėdavo malonybiniais žodeliais“, – prisimena Adolfina Dereškevičienė. Apie buitinius reikalus Rokas nešnekėdavo. Sutikęs žmogų, sakydavo: „Mokykitės esperanto kalbos. Tai pati gražiausia, pati geriausia kalba...“. Rokas pažįstamiems pasakojo, kad susirašinėja su Amerikos, Vokietijos, Japonijos, Kinijos, Lenkijos esperanto žinovais. Po jo mirties rasta laiškų iš daugelio pasaulio šalių. Deja, jie buvo išmėtyti ir pamiršti. Be esperanto kalbos, Rokas gerai mokėjo rusų, vokiečių kalbas.

Rokas Bagdžiūnas kūrė apsakymus, dramas, daug skaitė, bet labiausiai mėgo tapybą. Pažįstamiems jis sakydavo: „Noriu nupiešti pasakų pasaką“.

Virginija Bernotienė pasakojo, kad Rokas maloniai priimdavo mokinius pasižiūrėti piešinių. Piešimas jam buvo daugiau nei hobis. Piešė ant įvairiausių popieriaus lapelių, makaronų dėžučių, sąsiuvinių viršelių. Piešdavo akvarele, tušu. Darbais nuklodavęs kambarių grindis. „Su kraštotyrininkais klausėm, kodėl jo piešiniai tamsių spalvų. Konkrečiai neatsakė“, – mena V. Bernotienė. Rokas minėdavo šiaulietį dailininką Gerardą Bagdonavičių ir sakydavo, kad šis vertina jo dailės darbus.

R. Bagdžiūnas gyveno vienas. Retkarčiais jį aplankydavo giminaičiai. Anot kaimynų, Rokas neturėjo jokios moters, nors piešiniai ir po jo mirties rasti laiškai–dienoraščiai dedikuoti paslaptingai damai, kurią jis vadina Romela, vėliau visų metų laiškų–dienoraščių kreipinius ištaisė į Roguttę. Šios moters egzistavimą patvirtina jos laiškai Rokui. Rašė ir vakarais, ir antrą valandą nakties, ir anksti rytais. Laiškuose jis mąsto apie gyvenimą, Dievą, žmogų... Į lietuvių kalbą įsipina esperanto – pavieniai žodžiai, ištisi puslapiai svetimos kalbos.

Rokas Bagdžiūnas mirė 1990 m. gegužės mėnesį, palaidotas Ukmergėje. Po jo mirties atvažiavo giminaičiai. Pasiėmė rašomąją mašinėlę, knygas, o popierius paliko. Sakė: „Kur norit, ten dėkit, kad tik būtų švaru“. Mokiniai susirinko laiškus su gražiais pašto ženklais, kaimynai pardavė baldus, kažkas pasiėmė pluoštą piešinių, kažkas primargintus sąsiuvinius. Likusias „šiukšles“ priglaudė šiukšlynas. Dalis rankraščių pateko į Gruzdžių vidurinę mokyklą.

„Jis turėjo savo gyvenimą, mes gyvenom šalia jo. Gal nemokėjom į jo gyvenimą įeiti, o gal pats neįsileisdavo“, – sako Adolfina Dereškevičienė.

Ištraukos iš Roko Bagdžiūno laiškų, kuriais jis kreipiasi į Roguttę


Rogutte!

Kokia man laimė, kad Tave aš suradau gyvenime! Suradau, nes Dievas nori, kad mes gyventume drauge didesnei Jo garbei ir visų žmonių laimei, taip pat ir savo laimei, kurios kiekvienas žmogus trokšta visa savo būtybe.

Tačiau žmogus laimingas tegali būti tik tada, kada jis įvykdo Dievo Valią ir trokšta būti tobulas, taip pat jis trokšta, kad ir visi žmonės būtų daugiau arba mažiau tobuli.

Rogutte, sakyk man, ar Tu jau uždegei žvakę? Tiesa, o gal dar negavai mano laiško, kuriame Tave prašiau 23 val. uždegti žvakę, nes tuo laiku ir aš uždegsiu, ir mes drauge maldausime V. Dievą, kad jis palaimintų Mus ir Mūsų gyvenimo kelius. Nors mes ir esame toli vienas nuo kito, tačiau malda mums padės, ir Mes dvasioje būsime drauge. Kokia laimė! Nes Mūsų širdys ir Mūsų sielos jau yra visados drauge. Būtinai man parašyk, ar Tu įvykdei mano prašymą?

Ant mano altoriaus dega viena žvakė ir kita – ant etažerės, ant kurios yra mažas Šv. Jėzaus paveikslas, mano mamos nuotrauka ir dar kitokių. Ir kokia ramybė maloni viešpatauja man kambaryje, taip pat ir mano širdyje, nes šiandieną gavau Tavo laišką su gėlėmis. Taigi, šis man suteikė beribio džiaugsmo, nes Mes jau visiems laikams esame viena dvasinė esybė, nes Mūsų širdys ir Mūsų sielos susijungė.

1981 02 06

Kaip norėčiau, kad žmonės išmoktų gėrėtis ta supernuostabia gamta ir žvaigždžių pasauliais, o ne žėrinčiais kilimais, ant kurių – bijo, kad kas nors neuždėtų kojos. O kaip menki yra tie, kuriems užsieniniai baldai ir blizgučiai yra viskas, o žmogus šiem tik nulis, užmiršdami, kad labai greitai ir jie taps tokie nuliai, o pagaliau ir tiktai dulkės.

Ir kokia nelaimė žmogui, kada jis, būdamas tokia dulkė, taip didžiuojasi savo buto prabanga. O Viešpatie! Tai pati didžioji menkystė, kokia begali būti gyvenime.

1982 02 21

„Soli Deo Gloria!“ – tau tariu iš tolo ir tikiu, kad tu girdi šį mano pasveikinimą ir tais pačiais žodžiais man atsakai, nekantriai laukdama, valandos, kada Mes būsime visados drauge. Taip pat ir aš tos palaimintos valandos labai nekantriai laukiu, šventai tikėdamas, kad šis Mūsų troškimas netrukus įsikūnys ir Mes visados būsime drauge, nes V. Dievas palaimino Mus jau tada, kada Mes pirmą kartą susitikome tarp ošiančių jūros bangų.

Kokia begalinė Mums laimė, kad Mes suradome vienas kitą, nors tokiame plačiame pasaulyje žmonėms surasti vienas kitą yra labai sunku. Tačiau gerasis Dievas padėjo Mums, nes Jis nori, kad Mes būtume drauge ir padėtumėme žmonėms tobulai vykdyti šventą Dievo valią.

1984 05 19

Rogutte, kaip aš norėčiau tą pirmąją žibutę Tau padovanoti, kurią praėjusį šeštadienį parsinešiau iš miško. O kad ji nenuvystų, aš ją nuskyniau ir įdėjau į knygą, kad tas laimės žiedelis sudžiūtų ir ilgai ilgai jis Tau primintų šį, 82–ųjų metų pavasarį. Tikiu, kad šv. Velykas Mes švęsime drauge, todėl tuomet aš Tau išsakysiu viską, ko dar Tau nepasakiau, kad Tu pažintum mane ir tikėtum, kad mūsų draugystė ne iš šio pasaulio. Kadangi kiekviena šventa žmogaus siela yra Jo sužieduotinė, gi ir Tu esi mano sužieduotinė, o ne žmona. Jau Tau rašiau, kad žmonės tegali tik vieną kartą vesti arba tekėti, bet ir dar kartą tai primenu, kad Tu tai žinotum ir tikėtum, kad tik tokia meilė yra dieviška, kuri mane taip žavi ir aš trokštu, kad būtų daug žmonių gyvenime, kuriuos žavėtų tokia tauri meilė. O ypač visi našliai ir našlės tai turėtų suprasti ir antrą kartą nebeturėtų vesti arba tekėti, bet susižieduoti galėtų, nes ir Kristus apie sužieduotinius ir sužieduotines yra daug kalbėjęs, kaip sielų sužieduotinis.

1982

Tikrai – tikrai, mane perkūniškai sukrečia siaubingas žmonijos nupuolimas. Aš šventai tikiu, jeigu žmonija, nupuolusi ant kelių nešauks „Mea culpa“, tuomet seks V. Dievo bausmė, nes mūsų planeta gali virsti globaline dykuma, nes žmonijos nupuolimas yra labai didelis.

Aš esu pasiryžęs daryti viską, kad žmonija prisikeltų iš nupuolimo ir iki pasaulio pabaigos visi žmonės turėtų gyventi taip, kaip kalnų arai, kaip gulbės, kaip lakštingalos arba kiti šventi paukšteliai bei laukiniai žvėrys, kurie irgi laikosi šio Gamtos dėsnio. Tik vienas žmogus, kuris didžiuojasi esąs gamtos valdovas, o gyvena taip, kaip parazitas.

Štai, mano brangioji Sielos Drauge, kas mane labai jaudina, ir aš trokštu, kad Tu man padėtum papurtinti Žemę labiau negu atominės bombos, kad žmonija prisikeltų iš siaubingo nupuolimo.

Jurgita Klimašauskaitė 1984 04 29 „Šiaulių kraštas“

(Kalba netaisyta)

Žymūs žmonės[taisyti]

Mokykloje mokėsi:

Prisiminimai[taisyti]

Cquote2.png

Rimkūnų mokyklos istorija nuo įkūrimo iki uždarymo


Mokyklos įsikūrimo istorija


Dar rusų laikais Rimkūnų apylinkių vaikai eidavo į Linkuvos pradžios mokyklą. 1917 metais keli Gaižūnų kaimo ūkininkai pradėjo prašyti tuometinės valdžios, kad leistu įsteigti mokyklą. Leidimas buvo gautas. Mokykla buvo įkurta Gaižūnų kaime pas Kazį Dumbrą. Mokytoja buvo Teklė Spudaitė, ji šioje mokykloje dirbo apie metus laiko. Po to mokykloje dirbo mokytojai: I. Grigaliūnas, I. Šešplaukis, A. Gutauskas. Gaižūnų mokyklos patalpos buvo labai ankštos, tai mokykla buvo perkelta į Tulminių kaimą, pas ūkininką Bajarską. Po mokytojo Gutausko mokykloje dirbo mokytoja Marija Banionytė. Vokiečių okupacijos metais, mokytojams algas ir nuomą už patalpas mokyklai mokėjo patys vokiečiai. Vaikai mokykloje buvo mokomi lietuvių kalba.

1922-aisiais dvaras buvo išparceliuotas. Apylinkės gyventojai pasidalijo į dvi grupes. Vieni siekė, kad dvaro sodyba būtų perduota bažnyčiai, kiti - kad mokyklai. Po ilgų ginčų rūmas, tvartas ir rūsys bei 3,024 ha žemės atiteko mokyklai. Likusieji pastatai išdalyti naujakuriams, gavusiems Rimkūnų dvaro žemės. Apie 1925 metus Tulminnių pradžios mokykla persikėlė į Rimkūnus. Mokytoja Marija Banionytė čia dirbo iki 1931-ųjų. Tuo metu mokėsi penkiasdešimt penki vaikai iš Rimkūnų bei aplinkinių kaimų. Po jos buvo atkeltas mokytojas Vincas Vyšniauskas. Mokykloje nuo pat pradžių buvo renkamas tėvų komitetas, rūpinęsis vaikų auklėjimo reikalais.


Naujas Mokytojas


1933 metais rugsėjo mėnesį mokytojui Vyšniauskui išsikėlus į Rimkūnų pradžios mokyklą paskirtas naujas mokytojas Jonas Čepys.

Prie mokyklos buvo likęs senas tvartas ir apgriuvęs rūsys. Kiti dvaro trobesiai buvo atiduoti naujakuriams, gavusiems iš Rimkūnų dvaro žemės. Naujasis mokytojas Jonas Čepys 1937 metais suprojektavo ir pastatė naujus tvartus. Lėšų tam skyrė Šiaulių apskrities valdyba. Mokytojas daug dėmesio skyrė mokyklos aplinkos tvarkymui. 19361937 metais mokytojo iniciatyva buvo sutvarkytas mokyklai priklausantis sklypas. Buvo išrauti seni medžiai, nurinkti akmenys, aplink sklypą apkasti grioviai. 1937 m. rudenį buvo pasodintas 30 vaismedžių sodas. 1938 m. pavasarį apie mokyklos sklypą buvo pasodinta 120 dekoratyvinių medelių. Taip pat buvo sutvarkytas mokyklos keliukas ir tvora. Mokyklos sodą ir aplinką prižiūrėjo ir tvarkė mokytojas Jonas Čepys ir mokiniai. Mokytojo tikslas buvo ir parodyti pavyzdį kaimo žmonėms, kaip gražiau tvarkytis. Toks mokyklos aplinkos tvarkymas paveikė ir kaimo gyventojus. Jie pradėjo tvarkytis savo sodybų aplinkas, sodinti sodus.

Per antrąjį pasaulinį karą nuo 1939 iki 1945 metų mokykla niekuo nenukentėjo. 1944 metų rugpjūčio pradžioje mokyklos patalpose buvo apsistojusių karių. Pokario laikotarpiu mokykla dirbo pagal tuometinius reikalavimus. Mokytojui reikėjo dirbti agitacinį, žemės ūkio surašymo, paskolų rinkimo ir kitus darbus. Vokiečių okupacijos laikotarpiu mokykla dirbo pagal senuosius nuostatus. Buvo keturi skyriai, vokiečiu kalba nebuvo dėstoma. Okupacijos metu mokytojai savo atostogų metu turėjo atlikti darbo prievolę: kirsti malkas, ravėti runkelius ir kt. darbus atlikti.

Stiprus mokyklos ūkis gyvavo nuo 1936 m. iki 1955 m. 1955 m. mokyklai buvo atmatuota 1 ha. žemės. Mokytojui asmeniškai skirtas 25 arų žemės sklypas, o 1,75 ha paskirta kolūkiui „Nemunas“. Joje įsikūrė kolūkio vairuotojas su šeima. Jis netrukus suvažinėjo žmogų ir už šį nusikaltimą sėdo į kalėjimą. Vairuotojo žmona garsėjo netvarkingumu: palaidi jos gyvuliai, vištos teršė mokyklos aplinką, niokojo pasėlius. Mokytojui J. Čepiui nepavyko pasiekti, kad apsileidėlė moteris būtų iškeldinta iš mokyklos teritorijos, o žemė palikta visuomenės reikalams. Mokykla dėjo visas pastangas, kad nuo mokyklos atskirtoje žemėje nuo mokyklos būtų įkurtas vaikų darželis–lopšelis. Siekė, kad sklypas prie mokyklos būtų skirtas visuomeniniams tikslams įgyvendinti. Tam ypač priešinosi kolūkio pirmininkas Norvaiša, apylinkės pirmininkas Zubauskas.


Mokyklos mokiniai


Nuo 1933 metų, mokytojaujant Jonui Čepiui mokykloje buvo keturi skyriai, virš 50 mokinių. Buvo dedama daug pastangų, kad mokiniai gerai mokintųsi ir baigę keturis skyrius toliau mokytus gimnazijoje. Eilę metų ketvirtuosiuose skyriuose mokėsi apie 10 – 15 mokinių. Nuo 1945 metų mokinių skaičius mažėjo ir jau 1957 m mokinių iš viso bebuvo 24. Nuo 1934 iki 1957 m. Rimkūnų pradinę mokyklą baigė 240 mokinių. Mokykloje nebuvo daug švenčių, iškilmių. Mokytojo Jono Čepo žodžiais „mokykla jautė savo kulią pareigą tarnauti savo visuomenės labui, būti blaivi, darbšti, teisinga“. Mokytojas Jonas Čepys į mokyklos kroniką surašė mokinių laidas nuo 1934—ųjų iki 1957—ųjų metų, pažymėjo ir jų gyvenimo kelią: kas tapo menininku, pedagogu, mediku, amatininku, darbininku, kas ištremtas į Sibirą, parašė kur gyveno mokiniai.

1957 m. lapkričio mėnesį mokytojas J. Čepys negalėdamas pakęsti morališkai pakrikusios Norvaišų šeimos, kuri apsigyveno mokykloje, turėjo iš mokyklos išsikelti.

Nauja mokytoja buvo paskirta Elzė Būtėnaitė. Ji dirbo mokykloje apie du metus. Mokytoja Elzė taip pat nesutarė su mokykloje gyvenančia Norvaišų šeima. Norvaišos mokyklą pavertė šiukšlynu.


Nuo 1973 m iki mokyklos uždarymo


Nuo 1973 metų Rimkūnų mokykloje pradėjo dirbti Vytautas Saikus. Mokytojas šioje mokykloje išdirbo 13 metų. 1986 m. mokytojas sunkiai susirgo ir liepos mėnesį būdamas 57 metų mirė. Paliko nebaigti darbai, neįgyvendintos idėjos. Mokiniai atsimena mokytoją kaip gerą, rūpestingą ir sąžiningą mokytoją.

Mokytojui mirus nuo 1986 metų mokykloje dirbo mokytoja Irena Abromavičienė. Mokytoja atsikėlė iš Panevėžio ir gyveno mokykloje. Rimkūnų mokykloje išdirbo 5 metus. Nuo 1989 metu su mokytoja Irena kartu pradėjo dirbti V. Saikaus dukra Rita. Abi mokytojos kartu dirbo du metus. Nuo 1991 m. mokytoja Rita Kazakevičienė dirbo viena iki pat mokyklos uždarymo.

2000 metais dėl mažo vaikų skaičiaus mokykla buvo uždaryta.


Unikali mokyklos kronika


Buvusios mokyklos pastatas. Fotografavo Algirdas Diliūnas
Šiandieninės buvusios Rimkūnų mokyklos patalpos iš vidaus. Foto A.Diliūno
Šiandieninės buvusios Rimkūnų mokyklos patalpos iš vidaus. Foto A.Diliūno

Rimkūnų bibliotekoje yra saugoma unikali „Rimkūnų pradžios mokyklos kronika“. Jai apie 80 metų. Joje surašyta mokyklos istorija, mokinių laidos, nuotraukos. Ši kronika saugoma bibliotekoje ir niekam neduodama neštis į namus, kad nebūtų pamesta ar kaip nors kitaip pradanginta. Ši kronika yra eksponuojama bibliotekos rengiamose parodose, vaikai ir jaunimas yra su ja supažindinami, kad žinotų kaimo ir mokyklos istoriją.

Mokyklos kronikos knygoje yra įrašas skirtas Juozo Šliavo 60 gimimo metinių minėjimui. 1990 m. vasario 10 d. minėjimas vyko prie Rimkūnų mokyklos. Prie mokyklos buvo atidengta memorialinė lenta skirta Juozo Šliavo atminimo įamžinimui. Į šią šventę buvo atvykę svečiai iš Pakruojo, Šiaulių, Vilniaus. Svečių mintys, atsiminimai, linkėjimai yra palikti šioje kronikos knygoje. Taip pat kronikoje pažymėtas ir 65 metų Juozo Šliavo gimimo minėjimas.


Tolesnis mokyklos pastato likimas


Po mokyklos uždarymo, mokytoja Rita Kazakevičienė išvyko dirbti į Mikniūnus. Rimkūnų mokyklos pastate pasiliko gyventi jos mama, mokytojo Vytauto Saikaus žmona Zita Saikienė. Ji gyveno mokykloje iki pat mirties. Po jos mirties jau buvusios mokyklos pastate niekas negyveno.

2006 metais Pakruojo rajono taryba ne konkurso tvarka buvusios mokyklos pastatą išnuomojo Vaižgantei Kunigundai Dineikaitei – menininkų rūmų įsteigimui. Buvo planuojama restauruoti pastatus ir panaudoti dailininkų plenerams rengti. Tačiau tai buvo tik pažadai. Pastatas renovuotas nebuvo. Dabar buvęs dvaras ir pradininkė mokyklą stovi apleista, griūvanti ir nykstanti.


Informaciją parengė ir užrašė Rimkūnų bibliotekininkė Jovita Martišienė (informacija parengta pagal Rimkūnų pradžios mokyklos kroniką)

Cquote1.png


Šaltiniai[taisyti]


  1. Janina Šaparnienė. Rimkūnų dvarą gaubia tyla. Šiaulių kraštas, 2011 m. lapkričio 18 d.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai:
  • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 215% (+111270-62937=48333 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 6% (+3266-0=3266 wiki spaudos ženklai).
  • Aleksas Pašuškevičius – redaktorius – 0% (+109-0=109 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+33-0=33 wiki spaudos ženklai).