Rolandas Pupinis
| Rolandas Pupinis | |
|---|---|
| |
|
|
Rolandas Pupinis
Veikla
Įamžintas Linkuvos žydų atminimas
Sudaužytos Linkuvos žydų istorijos detalės knygoje
Sausio 27 d. vyks pasaulinė holokausto aukų atminimo akcija „Mes Prisimename“ / „WE Remember“. Simboliška, kad savaitė prasidėjo Pakruojo verslo informacijos centro (VIC) renginiu Linkuvos kultūros centre. VIC jau ne pirmus metus vykdo atminties išsaugojimo projektą, kuriuo siekiama įamžinti Pakruojo rajone gyvenusių žydų atminimą, kaip baigiamasis šių metų akordas – pirmadienio popietę visuomenei pristatyta knyga „Linkuvos vardai: linkuvių žydų istorijos“.
Pakankamai gausiam linkuvių būriui, atėjusiam į kultūros centro salę, knygos autorius ir medžiagos rinkėjas Rolandas Pupinis papasakojo knygos, kurią pats labiau buvo linkęs vadinti brošiūra, atsiradimo istoriją. Kartą jis užtiko dokumentą, kuriame Dvariukuose gyvenęs ir dirbęs Gabrielis Leveras rašo prašymą gimnazijos direktoriui atleisti nuo mokesčio už mokslą jo sūnų. Būtent šis dokumentas tampa tramplinu, ieškant istorijų apie žydus. Pasinaudojęs internetu išsiaiškina Leverų šeimos istoriją, užmezga kontaktus. O palikuonių, išėjusių iš Linkuvos, galima rasti visame plačiajame pasaulyje.
Lietuvių ir anglų kalbomis parašytoje knygelėje galima nujausti ir įsivaizduoti to meto miesto žydų gyvenimą: nuo mokyklos iki dokumentų, liudijančių anuomet gyvenusių užsiėmimus, gyvenimo ritmą. Iš užmaršties knygos puslapiuose atmintis sugrąžino Linkuvoje gyvenusius, dirbusius žmones. Visos istorijos užrašytos chronologiniu principu, o pirmoji istorija iš 1785 metų. Pasirodo, kad Šikšnių kaime gyveno žydas, kuris dirbo žemę ir už ją mokėjo nuomą.
Rolandas, prieš keletą metų organizavęs žydų pavardžių skaitymus ir ėmęsis atkurti galimas istorijas, visame pasaulyje ieškodamas Linkuvoje gyvenusių žydų palikuonių, įrodė, jog Linkuvos žydų istorija apglėbė visą pasaulį. Miesto istoriją kuria jame gyvenantys ar gyvenę žmonės. Kaip sakė Rolandas, yra paralelinė Linkuva tolimuose kraštuose: JAV, Pietų Afrikos respublikoje, Izraelyje, Jungtinėje Karalystėje. Čia dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pasitraukusių Linkuvoje gyvenusių žydų palikuonys tikrai žino, kur yra Linkuva, apie ją gali daug ką papasakoti. Pats yra matęs, kad ant paminklo užrašyta mirusiojo pavardė su prierašu – iš Linkuvos...
1925 m. surašymo duomenimis iš 1800 Linkuvoje gyvenusių žmonių 600 buvo žydų tautybės. Jie gyveno, juokėsi, džiaugėsi, pyko, nuobodžiavo ir vyko viskas įprastai, kaip normaliame gyvenime. Per porą savaičių jų neliko... Žmonių neliko, bet pastatai dar yra. Buvo prisiminta, kas, kokiame name gyveno. Tad knygos puslapiuose nugulė ne tik istorijos, bet ir svarbūs dokumentai. Turėjo praeiti 80-imt metų, kad surastos istorijos atgytų. VIC direktorė Sonata Falkauskaitė-Baltakienė, dėkodama R. Pupiniui už įdėtą darbą, kvietė nenuleisti rankų ir paruošti kitą knygą. Duomenų tam dar tikrai yra.
Knygą „Linkuvos vardai: linkuvių žydų istorijos“ galima rasti Pakruojo verslo centre.
Alma Bajalienė „Auksinė varpa“ 2023-01-28
Rolandas Pupinis pristato knygą Linkuvoje
Turizmas po karantino
Rudens pradžioje Pakruojo verslo informacijos centras minės savo gyvavimo 20-metį. Ši viešoji įstaiga, kaip teigia jos vadovė Sonata Falkauskaitė – Baltakienė, savo veiklą organizuoja trimis pagrindinėmis kryptimis – verslo, turizmo ir renovacijos.
VERSLAS apima konsultacijas, projektų, paraiškų rengimą, mokymus, informacinius renginius, biuro paslaugas, spausdinimą, skenavimą;
TURIZMUI priklauso informacijos teikimas, ekskursijos, edukacijos;
RENOVACIJAI – daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimas.
Apie vieną iš jų – turizmą – rašyta mažiausiai.
Prieš porą metų, per patį koronaviruso pandemijos piką, dirbti turizmo vadybininku verslo informacijos centre atėjo Rolandas PUPINIS, iki tol, būdamas kelionių vadovu, sukaupęs didelę patirtį toje srityje. Studijavęs istoriją Vilniaus universitete ir įgijęs magistro laipsnį, jis nepabūgo provincijos gyvenimo; juolab, kad čia ir jo prosenelių tėviškė.
Su Rolandu kalbėjomės apie tai, kokia gi yra ta veikla rajono turizmo sektoriuje. O jos, pasirodo, ne tiek jau ir mažai, jeigu nuoširdžiai stengiesi ir tau tai patinka. Vienas iš keleto pagrindinių momentų, sako Rolandas, yra turizmo informacijos teikimas – svečiams ir vietiniams. Visi norintys supažindinami su mūsų rajono lankomiausiais objektais, informuojama, apie apgyvendinimo, maitinimo vietas, įvairias edukacijas. Tada, turėdami tokią išsamią informaciją ir žinodami savo laiko limitus, atvykstantieji gali planuotis tolimesnį maršrutą.
Kita užduotis – išsamios turizmo informacijos viešinimas elektroninėje erdvėje – facebooke, instagrame ir kt. Vadybininkas sako, jog nuolat vyksta tokio viešinimo peržiūros ir galima matyti, kiek besidominčiųjų tokia informacija pasiekia.
Leidyba taip pat ne mažiau svarbi. Įvairūs bukletai, lankstinukai, žemėlapiai (tarp jų – ir artimiausių kaimynų – latvių kalba) išdėlioti ant stalo mūsų pašnekovo kabinete, o šalia – vitrinose ir lentynose – suvenyrinės prekės su Pakruojo krašto atributika. Jų nusipirkti užsuka ne tik atvykstantys į Pakruojį, bet ir mūsiškai, važiuojantys į užsienį.
Beje, „Turizmo krautuvėlė“ yra ir Pakruojo dvaro rūmų balkone. Ten dažniau šeimininkauja vadybininkas – muziejininkas Rimvydas Gasparavičius. O vasarą šiems dviems vyrams dabar dar talkina ir Mikas Kazakevičius, įsidarbinęs pagal jaunimo užimtumo vasarą ir integracijos į darbo rinką programą. Gana platus veiklos baras turizmo sektoriuje – projektų vykdymas ir dalyvavimas juose. Šiuo metu, pasak R. Pupinio, vykdomi du projektai, kuriuos jie patys rengė ir laimėjo: vienas – Pakruojo krašto kultūros ir istorijos paveldo skaitmeninimas ir sklaida (planuojama, kad virtualus Pakruojo krašto gidas su videofilmu pristatys mūsų krašte gyvavusią įvairialypę bendruomenę); kitas – Linkuvos vardai: linkuvių žydų gyvenimų istorijos nuo pat 19 a. pabaigos iki 1941-ųjų metų. Šis iliustruotas leidinys – brošiūra pasirodys lietuvių ir anglų kalbomis.
Pakruojiečiai noriai dalyvauja ir tęstiniuose projektuose. Šį rudenį vėl bus teikiami jau keletą metų vykstančio tarptautinio projekto „Pažinkime kaimynus Žiemgaloje“ dalyvių apdovanojimai. Projekte dalyvauja Latvijos Bauskės, Lietuvos Biržų, Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonai. Pildomos projekto dalyvių anketos, o paskui išdalinami prizai – 4 paspirtukai ir 4 dviračiai, po lygiai lietuviams ir latviams. Pernai, prisimena Rolandas, toks renginys vyko tiesiog „ant sienos“ dėl pandemijos ribojimų. Aktyviai šis sektorius dalyvauja Camino Lituano piligriminėje savanorystės veikloje. „Piligrimų kelio ženklinimas, stulpų, lentelių priežiūra – mūsiškių darbuotojų rūpestis“, - teigia turizmo vadybininkas R. Pupinis.
Pakruojiečiai taip pat yra kai kurių kitų projektų viešinimo partneriai. Šalia turizmo vietas pristatančių leidinukų nesunku pastebėti ir atskirą, skirtą disko golfo pramogai Pakruojyje. Ne tik lankstinuką galima rasti, bet ir nusipirkti naują tokio golfo diską, taip pat kelionėms po apylinkes išsinuomoti dviračius. Pakruojo turizmo sektorius taip pat yra ir Burbiškio dvaro veiklų viešinimo partneris, dalyvauja įvairiose turizmo parodose – ir tarptautinėse, palaiko ryšius su kolegomis iš kitų rajonų. Ekskursijų patys neorganizuoja, bet, kaip sako Rolandas, bendradarbiauja su gidais; o jei patys žmonės susiorganizuoja, susiranda transportą ir paprašo palydėti kad ir į kaimyninę Latviją, stengiasi pagelbėti. Be to, jei atvažiuoja į svečius kokia grupė žmonių, ar vaikų ekskursija, kiti – prieš važiuodami į dvarą ar po dvaro – visada stengiamasi ką nors jiems pasiūlyti, kartais - netgi ekskursiją į dolomito gamyklas... „Tiesa, - priduria pašnekovas, - po pirmojo karantino atoslūgio labai jautėsi žmonių pakilimas ir noras keliauti. Šiemet – jau mažiau, nes, daugelyje šalių nebelikus ribojimų, žmonės išsisklaido kas kur pagal pasirinkimą. O kaip bus toliau – laikas parodys...“.
Aldona Veruitienė „Auksinė varpa“ 2022-08-24
2022-07-09
Šiandien nuo ryto esu Tauragėje, kur atstovauju Žeimelio (Pakruojo r.) parapiją Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios sinode, kuris yra aukščiausias dvasininkų ir pasauliečių susirinkimas, priimantis Bažnyčios įstatymus bei nuostatus, galutinai sprendžiantis visus Bažnyčios tvarkos ir gyvenimo reikalus (Mažosios Lietuvos enciklopedija).
Rolandas grįžo gyventi į prosenelių 100 metų senumo namą: jį pertvarkydamas rado įdomių daiktų – nuo meilės laiškų iki porcelianinės pypkės
Kelionių vadovas, istorikas, turizmo vadybininkas 39-erių Rolandas Pupinis po 21 metų gyvenimo Vilniuje ir užsienyje nutarė grįžti į Gataučių kaimą (Pakruojo r.) ir atsiremontuoti beveik šimtmetį skaičiuojantį prosenelio Juozapo Pupinio namą. Drauge su sužadėtine Akvile Mažutaityte pradėję remonto darbus nė nesitikėjo, kad namo sienos, lubos ir grindys padovanos Rolandui ir jo šeimai vertingų radinių, pasakojančių namo ir jo gyventojų istoriją.
Rolandas kilęs iš Pakruojo krašto. Studijuoti išvykęs į Vilnių sostinėje praleido 15 metų, dar keletą – užsienio valstybėse dirbdamas kelionių vadovu. „Dabar jau esu priregistruotas Gataučiuose. Gyventojų skaičius, man grįžus, kaime padaugėjo iki dvylikos“, - sako pašnekovas, nuo 2019-ųjų pabaigos užsiimantis intensyviais remonto darbais prosenelio Juozapo name, kuris, kaip spėjama, buvo pastatytas apie 1926-uosius.
Buvo dvi išeitys – arba namas nugrius, arba reikia jį remontuoti
Paklaustas, kas pastūmėjo tokios minties – apsigyventi prosenelių žemėje ir susiremontuoti prosenelio namą – link, Rolandas sako, kad čia susidėjo keli aspektai:
„Yra tam tikri dalykai gyvenime, apie kuriuos mąstome, ir juos arba reikia padaryti, arba jų nedaryti. Daug ką atidedame ateičiai, dažniausiai – senatvei. Žiūrėjau labai racionaliai: yra namas. Koks jo galimas likimas? Dvi išeitys: arba jis nugriūva, arba jį reikia remontuoti. Tada peržiūrėjau, kam iš giminaičių būtų aktualu, kam rūpi. Kitas klausimas buvo – kada daryti? Senatvėje? Tada nebebus nei noro, nei jėgų.
Pateiksiu tokį pavyzdį. Išvažiuodavau su turistais į Italiją, Toskaną, kur vynuogynai ir romaninės bažnyčios. Vaikštai po tuos miestelius, kaimelius, visi alpsta, kaip čia gražu, kaip norėčiau čia gyventi. Bet negali, nes nei tam turi pinigų, nei čia tavo turtas, žemė. Ir tada atėjo mintis, kad mes čia, Lietuvoje, iš esmės turime viską. Daugelis mūsų turi užmiesčio sodybą su didžiuliais plotais, kai visa Europa gyvena susispaudusi, o užsienyje tai turi tik turtingi žmonės. Pasvajodavai, kad norėtum gyventi kokioje Kretoje, bet esmė, kad ten nėra to, kas vadinama paveldėjimu, palikimu.
Taigi man pradėjo dėtis tie dalykai, supratau, kad viskas čia, išskyrus kalnus, yra. Mūsų kraštovaizdis čia nėra gražus – miškų daug nėra, ežerų nėra, visur lygumos, bet man tie plotai kažkur užstrigo – čia net nėra, kur akiai užkliūti. Man pasirodė smulkmena, kad čia nėra kalno ar ežero, juolab mes galime judėti ir keliauti. Kiti žmonės tokiose situacijose svarsto: o tai kaip darbas, kaip į jį nuvažiuosi? Tai pandemija puikiai parodė, kad darbas gali vykti ir iš namų, kita vertus, per tą laikotarpį mums, laiką leidžiant čia, bent stogai nenuvažiavo, - juokdamasis pasakoja pašnekovas.
- Man draugai yra sakę, kad Gataučiai – kaip Tvin Pyksas. Na, taip, yra gražesnių vietų, čia atvažiuoji į kaimą – jo pradžioje stovi sudegęs namas, kitame kaimo gale – dar vienas sudegęs namas, bet man čia gera, tai yra mano vieta, mano šeimos vieta ir yra žmogus, kuris nori kartu čia būti.
Taip viskas ir susidėliojo: kad tai yra palikimas, nors ir nežinome kas bus po poros šimtų metų, bet aš noriu tą palikimą savo provaikaičiams palikti, kad reikia daryti dabar, o ne kažkada ir kad tai turiu padaryti aš. Niekas tam neprieštaravo.“
Gataučiuose Rolando šeima gyvena 350 metų
Rolando teigimu, jų šeima Gataučių kaime be pertraukos gyvena mažiausiai jau 350 metų. Namas, kurį Rolandas ėmėsi remontuoti, priklausė jo proseneliui – Juozapui Pupiniui. Šis buvo vedęs Emiliją Spudaitę, kurios tėvas – ūkininkas Antanas Spudas – gyveno tame pačiame kaime – kitoje kelio pusėje, jo namas irgi yra išlikęs, jame gyvena A.Spudo proanūkis.
„Esmė ta, kad visi kaime esame giminės. Tos lietuvių liaudies dainos apie nutekėjimą į svečią šalelę reiškia tiesiog perėjimą į kitą gatvės pusę. Kaip buvo ir mano prosenelės atžvilgiu – ji tiesiog perėjo į kitą gatvės pusę, ištekėjo už Pupinio ir statėsi šį namą, kurį dabar remontuojame“, - pasakoja Rolandas.
Visa Rolando šeimai priklausanti teritorija apima apie 2,5 ha žemės, joje yra sodas, parkas, tvenkinys, be prosenelio namo, stovi ir kitas – Rolando seneliui priklausęs namas, taip pat yra senas dviejų dalių prosenelio sandėlys: „Viena dalių – dar mano proprosenelio klėtis, statyta 1862 m.“
Kada tiksliai buvo pastatytas prosenelio namas, nėra žinoma, nes nėra išlikę jokių namo dokumentų. Tačiau iš kitų šaltinių, Rolando teigimu, šeima datuoja, kad namas buvo pastatytas apie 1926-uosius, o po metų – 1927-aisiais, viename namo gale, kur turėjo būti seklyčia, buvo atidaryta Gataučių pradinė mokykla. Ji veikė iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio.
„Prosenelis dalį namo – tą vadinamąją seklyčią – maždaug apie 50 kv. metrų, atidavė mokyklai įkurti. Ten buvo klasė ir mokytojos kambarėlis, kuriame ji gyvendavo. Toje klasėje tilpdavo daugiau kaip 20 vaikų“, - dalijasi Rolandas.
Prosenelis buvo stambus ūkininkas
Paprašytas papasakoti apie savo prosenelį, Rolandas sako, kad jis nebuvo labai kalbus. Carinės imperijos metu tarnavo Kaukaze, 1914 m. vedė (būdamas 31-ų) ir ėmė ūkininkauti. Ar buvo baigęs kokius mokslus, nežinoma, bet rašyti mokėjo, buvo įvairiausių draugijų, kooperatyvų narys.
„1912–1914 m., vykdant Stolypino reformą, buvo suskirstyti Gataučiai. Prosenelis ėmė išpirkinėti žemę – 60 ha, plius 10 ha miško – iš dvarininkų Karpių. Pirmojo pasaulinio karo metais viskas pasikeitė: seni įstatymai nebeveikė, nuomojai žemę išperkamąja nuoma, bet jos nebereikėjo ir žemė tiesiog atiteko tau. Taip prosenelis tapo stambiu ūkininku, turėjo samdinių. Tokių Gataučiuose vėliau buvo ir daugiau, ne veltui kaimas vadinamas Bagočiais“, - pasakoja Rolandas.
Pašnekovo proseneliai iš viso susilaukė dvylikos vaikų: trys jų mirė dar vaikystėje, o užaugintus devynis visus sugebėjo išleisti į mokslus.
1948-aisiais Rolando prosenelį Juozapą ištrėmė į Sibirą. Ten buvo ištremti ir trys Juozapo sūnūs, o dukra su tėvu išvyko savo noru. Juozapo žmona Emilija su likusiais vaikais pabėgo, apsigyveno prie Dotnuvos, o vienas sūnų – Vincentas, tapęs vienuoliu jėzuitu, buvo išvykęs į Austriją.
Iš tremties Rolando prosenelis grįžo po aštuonerių metų, būdamas 70-ies. Jo name Gataučiuose jau gyveno kiti žmonės, tačiau prosenelis su šeima gavo kambarėlį. „Įsivaizduokite, kaip tais laikais veikdavo sistema. Proseneliui grįžus į savo namą, kolūkis jam „surado“ darbą – paskyrė jį jo paties sodo, kuris yra nusavintas, sargu. Gyveni ir saugai savo sodą. Nuo ko? Nuo savo anūkų, nuo kitų, kad obuolių neskintų. Bet jis kantriai visa tai atbuvo“, - istorija dalijasi pašnekovas.
1955-aisiais į Gataučius sugrįžo ir Rolando senelis Kazys – Juozapo sūnus, kuris buvo pabėgęs nuo trėmimų. Pasistatė čia namą ir kartu pasiėmė gyventi savo tėvus. „Tą senelio namą atsiremontavo mano tėvai, dabar jame gyvena mano brolis, tėvai iš Pakruojo atvyksta savaitgaliais ir vasaros metu. Kol kas čia gyvenu ir aš, kol tvarkome prosenelio namą“, - paaiškina Rolandas.
Paklaustas, kaip susiklostė prosenelio namo istorija ir jis vėl atiteko Pupinių šeimai, pašnekovas sako, kad ta istorija pildėsi ir keitėsi iki pat Nepriklausomybės atgavimo:
„Kadangi čia veikė mokykla, jame gyvendavo ir mokytojai, kolūkio laikotarpiu – tai viena, tai kita šeima. Su paskutiniais čia gyvenusiais žmonėmis gerai sutarėme, nebuvo jokio priešiškumo. Keletą metų po to, kai buvo atgauta Nepriklausomybė, tie žmonės nusipirko kitus namus ir šis prosenelio namas liko negyvenamas. Kadangi priklausė valstybei, buvo mums grąžintas.“
Nuplėšė lubas, iškasė grindis, tvarkė pamatus
Pašnekovas pasakoja, kad dabar remontuodami prosenelio namą jie nesiremia jokia išlikusia vaizdine medžiaga, tiesiog jį tvarkosi taip, kad juodviem su sužadėtine Akvile būtų patogu gyventi:
„Čia – ne Rumšiškės, ir mums jų nereikia. Aišku, langų plastikinių nedėsime, įdėsime medinius, bet iš esmės namą norime susitvarkyti moderniai. Pas mus bus dujinis grindinis šildymas, šiluma valdoma telefonu, svarstome dėti vandens filtrus, kad vanduo būtų geresnis. Langus dedu kiek kitokius, noriu, kad būtų iš šešių langiukų, nes iš trijų mums nelabai patinka. Bus grindų plytelės. Klausė mūsų, kodėl ne medis, neva čia turi girgždėti, o todėl, kad mes nenorime medžio, bus geros plytelės, kad moterys galėtų vaikščioti su aukštakulniais (juokiasi).
Pirmas namo aukštas yra 180 kv., palėpėje – dar apie 100 kv. Kadangi šis namas tikrai daug matė, daug šeimų jame gyveno, buvo čia visokių kambarėlių, užkaborių, bet mes tas nereikalingas beveik kartonines sienas išsigriovėme, nes mums reikia erdvės. Buvusioje mokyklos dalyje irgi išgriovėme sienas ir viską sujungėme į vieną erdvę. Šią namo dalį noriu atkurti taip, kaip iš tiesų turėjo būti, – menę su šešiais langais, dideliu stalu, židiniu ir t. t.“
Rolandas su šeima sako atlikęs įvairius griovimo darbus, kitiems darbams samdė meistrus. Kaip pats skaičiuoja, maždaug per metus viską išgriovė, išvežė, dabar eina jau antri namo remonto metai.
„Namas yra iš eglinių rąstų, iš išorės apkaltas dailylentėmis. Anksčiau iš vidaus būdavo kalamos tokios lysvelės, dedamas tinkas. Mes su Akvile nudaužėme visą tą tinką, išvalėme visus tarpus, nuplėšiau visas grindis, beje, jos buvo netgi dvigubos, išėmiau balkius, gilinau žemę, išėmėme akmenis – net nežinau, kiek tonų, paskui buvo atvežtas smėlis ir sutrombuotas.
Pats namas irgi yra ant akmeninių pamatų. Su tėčiu ir dėde visą namą kėlėme su donkratais, kad sutvarkytume pamatus, su tėčiu mūrijome. Nuleidome namą, apkasėme aplink jį žemes, pylėme dar apie 100 tonų smėlio, jis buvo sutrombuotas, kad namas jau visiškai stabiliai stovėtų.
Prosenelis lubas buvo prikalęs iš apačios – tai yra labai neįprasta. Nuplėšiau jas, viską išvaliau. Šiukšlių radome tikrai daug – bet nenuostabu, kai čia tiek šeimų gyveno. Su broliu ir tėčiu išnešėme apie 30 kub. metrų spalių, kad viskas tikrai būtų švaru.
Švarinant tą namą apima toks jausmas, kad jis atsigauna, yra gyvas kaip organizmas ir tai, kas jam nepriklauso, ir neturi būti. Galėjau užpilti betoną tiesiog ant tų visų šiukšlių, bet man reikėjo viską iškasti, išvalyti, išmesti“, - apie namo remonto darbus pasakoja Rolandas.
Pašnekovas sako, kad viso namo įsirengti šiemet nepajėgs, bet rudenį turi tikslą jau ten apsigyventi: „Dabar norime įsirengti savo gyvenamąją dalį – apie 60 kv., o visa kita darysime pamažu. Be to, yra daug planų aplinkai – parkui, sodui – sutvarkyti, aikštelę mašinoms pasidaryti, suniokotą keliuką atgaivinti, ąžuolus pasodinti. Kai kas nors išgirsta tuos planus, imasi už galvos, o aš sakau: na, ką, laiko dar turime (šypsosi).“
Laikraščių skiautės liudija, kad žmonės skaitė
Paklaustas, ar rausdamas namo žemę rado kokį lobį, Rolandas juokdamasis sako, kad aukso ne, bet plešiant lubas, grindis, valant sienų tarpus buvo atrasta kitų jam pačiam, jo šeimai vertingų daiktų, pasakojančių namo ir jo gyventojų istoriją: „Radome kitokio aukso – informacijos likučius, ką namas dar galėjo mums papasakoti.“
Tarp tų radinių – daugiausia popierinė medžiaga: laikraščių skiautės, maldaknygės lapas, sąsiuviniai, laiškai. Kaip pasakoja Rolandas, skirtingose namo vietose rasta skirtingų laikų medžiaga:
„Pirmo aukšto lubų plotas – 150 kv. metrų. Arčiau klėtelės radome senesnių laikų medžiagos, kur mokyklos kambarys – pramaišiui, o kur įėjimas ties namo viduriu – pačios naujausios – sovietmečio – medžiagos.
Dar įdomu, kad kasdamas grindis buvau atradęs šiukšlių duobę – vadinasi, ten buvo gyventa dar iki namo. Tarp šiukšlių – tarpukario alaus butelio šukė, plastmasinis šachmatas ir kita.“
Rolandas sako, kad atrasta popierinė medžiaga pati savaime nėra vertinga, nes tų laikraščių egzempliorių galima rasti ir bibliotekose: „Bet visa tai man liudija kitus dalykus – vadinasi, čia žmonės skaitė ir ne vieną, o skirtingus leidinius. Ir įdomu, kaip kai kurie jų čia atsidūrė. Pavyzdžiui, 1927 metų švediško laikraščio skiautė. Kaip ji čia atsidūrė? Gal į tą laikraštį buvo įvyniota kokia nors prekė, gal kokie keliaujantys prekeiviai užvežė? Čia galima fantazuoti.“
Rado daug įvairaus dydžio naginių
Nuotraukų ar namų apyvokos daiktų pašnekovas sako neradęs: „Manau, kad tai, kas dar buvo iš prosenelių laikų, buvo tiesiog išmesta, nebenaudojama, o ne kur nors užmesta, paslėpta.“
Vienas labiausiai Rolandą nustebinusių radinių buvo naginės: „Radau jų labai daug ir įvairaus dydžio. Jos sukietėjusios, kitiems nesmagu liesti, bet man, turinčiam patirties su archeologija ir pratusiam po šiukšles kapstytis, nieko tokio (šypsosi). Sudėjau jas į maišą, kol kas nežinau, ką su jomis darysiu.
Kalbėdamas apie radinius pašnekovas sako, kad kiekvienas jų šį tą byloja, jei ir ne tiksliai, galima nuspėti ar su prielaidomis pasvarstyti, kaip galėjo būti: „Pavyzdžiui, radau lentelę, ant kurios vokiškai užrašyta „öffnen“ – „atidaryti“. Vadinasi, ji – nuo kažkokios dėžės, reiškia, kažkas buvo pirkta. Kas? Greičiausiai kokie nors padargai, nes turėjo kuliamąją mašiną.
Arba pats namo stogas – jis yra skardinis, tai skardai – apie šimtas metų. Matau užrašus, kad skarda yra iš Kionigsbergo – dabartinio Kaliningrado. Tai irgi kažkas turėjo iš ten atvežti, nupirkti. Vadinasi, jau nebuvo visiškas užkampis.“
Po 75 metų atrasti laiškai
Valydamas prosenelio namą Rolandas atrado nemažai laiškų. Kai kurie jų skirti jo giminaičiams, kiti – čia gyvenusiems mokytojams ar net veikusių organizacijų atstovams:
„Vienas laiškų buvo skirtas prosenelės dukrai – irgi Emilijai, nuo vyriškio, kuris jai simpatizavo. Bet, kaip pasakojo dėdė, po kelių metų ji ištekėjo už kito – policininko, o ne už šio vyro. Tik įdomu tai, kad laiško nesuplėšė, o jį užmetė.
Radau laiškų, kuriuos iš tremties rašė prosenelio sūnus. Taip pat laiškų, skirtų prosenelio dukrai Teklei Pupinytei – ji vienintelė likusi gyva (jai 87 metai) iš tų, kurie tame name gyveno tarpukariu. Įdomiausia, kad iškrito ir T.Pupinytei priklausęs Linkuvos gimnazijos mokinio asmens liudijimas, išrašytas 1944 m. Tas liudijimas senas, su Vyčiu, o antspaudas jau sovietinis. Nuotraukos nėra, greičiausiai ją išsiplėšė kitam pažymėjimui, o šitą užmetė.
Man patinka tokie emociniai dalykai, bet aš į tai žiūriu labai atsargiai, nes kitam gali būti ir sunku. Įsivaizduokite, užmetate savo pažymėjimą būdama dešimties, o sulaukus 87-erių tau jį atneša. Reakcija, emocijos gali būti visokios. T.Pupinytė į šią žinią reagavo džiugiai.
Arba radau laišką, rašytą šeimos draugei – mokytojai. Ji dar gyva, jai per 90 metų. Apie tai jai irgi pranešė. Irgi koks jausmas: laiškas rašytas, kai tau 17-a, paskui dingsta ir atrandamas po 75 metų. Pasirodo, gyva ir ta moteris, kuri jį parašė. Tai va kartais ir galvoji, ar turi teisę visa tai atidengti, viešinti, nes tai yra jautru. Man užtruko keletą minučių išgriauti, iškasti ir rasti, o kažkam tai – 75 metai.“
Kalbėdamas apie radinius prosenelio name, Rolandas užsiminė, kad iki tol tebuvo radęs porcelianinę pypkutę šiukšlių duobėje, kai tvarkė parką. Kaip pats datuoja, ji turėtų būti XIX a. aštuntojo dešimtmečio, įvežta greičiausiai iš Rygos: „Ką tai liudija? Greičiausiai, kad proprosenelis rūkė, o ta pypkutė tuo metu buvo vienas brangesnių daiktų.“
Informaciją perkelia į internetinę enciklopediją
Paklaustas, ką darys su visa atrasta medžiaga, pašnekovas sako svarstantis apie kokią nors ekspoziciją pačiame prosenelio name, bet neturintis tikslo visų rastų daiktų kaupti, priešingai – jis ieško žmonių, kuriems vienas ar kitas laiškas, sąsiuvinis priklausė: „Norėčiau, kad tai jiems ir atitektų. Nebent jie patys to nenorės.“
Rasta informacija Rolandas noriai dalijasi su tais, kuriems ji įdomi ir aktuali: „Mūsų krašte yra žmonių, kurie tą istoriją rankioja. Yra tokia Linkuvos internetinė enciklopedija, ja rūpinasi jau į pensiją išėjusi buvusi Linkuvos gimnazijos mokytoja Emilija Stanevičienė. Toje enciklopedijoje – visa informacija apie Linkuvą, kiekvieną čia gyvenusį žmogų. Aš ką nors randu, duodu E.Stanevičienei, ji ta informacija pasinaudoja, įdeda. Jei atsiranda kokių nuotraukų ar kitos medžiagos, papildo, patikslina.“
Paklaustas, ką jam pačiam reiškia visa tai – atrasta medžiaga, patiriamos emocijos, sužinomi kai kurie tiek giminės, tiek aplinkos istoriniai dalykai, Rolandas sako, kad visa tai jam atrodo reikalinga.
„Reikia turėti šaknis, ne tą siaurąja prasme, bet suvokiant, kad žmonės gyveno iki tavęs, dabar tu gyveni, ir jie gyvens po tavęs. Tarkime, Romoje esmė buvo protėvių kultas. Antikinėje civilizacijoje vienas baisiausių dalykų buvo užmarštis – jei visi pamirš, niekas tavęs neprisimins, todėl buvo stengiamasi įsiamžinti.
Aš prie praeities neprisirišu, nes žiūriu tik į priekį, į ateitį, bet ji man yra svarbi. Tačiau čia man svarbesnė yra pati atmintis – kad juos atsimintų. Nes yra ištisos visuomenės grupės, kurios yra užmirštos. Tarkime mano, kaip turizmo vadybininko, tikslas, kad būtų prisiminta ir tai, jog Pakruojo krašte gyveno ne tik katalikai lietuviai, bet ir liuteronai lietuviai, latviai, žydų, sentikių bendruomenės ir kt. Jei nebėra, kas juos atsimena, mes galime būti tie, kurie atsimins. Gal bus ne taip pat, bet kas nors turi tai daryti“, - sako Rolandas.
Laikraštyje „Auksinė varpa“ 2021-04-21
Pakruojis – ypatingų istorijų kraštas
Rugpjūčio pabaigoje Pakruojo verslo ir informacijos centro kolektyvą papildė naujas narys – atsakingas už turizmo plėtrą Pakruojo krašte – Rolandas Pupinis. Kalbiname jį, norėdami sužinoti apie turizmo planus ir siekius Pakruojo krašte. Taigi, kokius darbus planuoja ir ką yra numatęs istoriko išsilavinimą bei didelę kelionių vadovo patirtį turintis Rolandas.
Situacija pasauliniame turizme dėl pandemijos ir karantino keičiasi. Dar didesnę reikšme pradeda įgauti vietinis turizmas. Galima išskirti dvi jo kryptis: atvykstančių keliautojų ir vietinių krašto gyventojų kelionės. Pavyzdžiui, Pakruojo rajone gyvena apie 18 tūkst. gyventojų, ir jeigu bent vienas procentas šių gyventojų pradėtų keliauti po savąjį kraštą, tai jau būtų 180 keliautojų, kurių judėjimas tikrai pasijustų ir būtų matomas.
Rolandas kartu su komanda pradėjo sisteminti ir sieti rajono lankytinus objektus, kad nebūtų padrikas jų kratinys. Turizmas apima ir objektų lankymą, edukacijas, gastronomiją, aktyvų laisvalaikį, netgi kasdienybę. Turizmas nėra tik kultūros objektai, ir ne kiekvienas atskirai paimtas kultūros objektas yra turistinis. Netgi pasaulyje retai galima sutikti atskirą – konkretų objektą, kuris pritrauktų turistus, pvz. Michelangelo „Dovydas“. Todėl būtina į vieną pasakojimo grandinę sujungti „paminklą“, jį supančią gamtą, kulinariją, žmones ir t.t.
Nuo seno yra sakoma: Pakruojis – lygumų, Malūnų, alaus kraštas. Kiek teisingi yra šie teiginiai ir kiek jie įdomūs keliautojui? Ar tikrai turistas 200 km vyks pažiūrėti lygumų? Kiek Pakruojo krašte yra veikiančių ir atidarytų malūnų, kuriuos galima bet kada aplankyti? Kiek yra alaus daryklų, kurios turėtų savo parduotuvėles ar gali pakvieti edukaciniam užsiėmimui? Visus šiuos klausimus turi apsvarstyti visi, kurie dirba ar yra turizmo srityje: Pakruojo verslo informacijos centras, verslininkai, teikiantys maitinimo, apgyvendinimo, aktyvaus laisvalaikio paslaugas, rajono kultūros skyriai, gidai ir kelionių vadovai. Visi jie turėtų sutelkti savo jėgas ir idėjas, kad sukurtų bendrą ir patrauklią keliavimo Pakruojo krašte viziją, nes atvykstantis keliautojas visada nori aiškumo ir „neturi“ laiko. Pakruojo miestas kol kas neturi atskiro turizmo informacijos centro pastato. Jį planuojama įrengti iki kito turizmo sezono pradžios.
Dažna mūsų laikų turizmo problema, kad žmonės atvyksta, apžiūri ir nelieka nakvoti. Rolandas svajoja, kad į Pakruojį atvažiavęs turistas praleistų bent keturias valandas. Kaip ir visoje Europoje, mūsų kraštuose dažniausiai yra vienas ryškus objektas, kuris pritraukia žmones, bet jis vienas ir „suryja“ atvykusiojo laiką. Dažnas keliautojas net nežino, kad gali visai šalia aplankyti ir kitas puikias vietas. Turime puikiai žinomą Pakruojo dvarą, tas yra nuostabu ir esame dėkingi jo valdytojui, kad taip garsina dvarą. „Man, kaip dirbančiam su turizmu norėtųsi, kad keliautojai aplankę dvarą užsuktų ir į Pakruojį ir kitas vietas. Aišku, tam reikia pasiruošti. Pakruojo miestas yra unikalus tuo, kad turi vienintelę Lietuvoje pilnai atrestauruotą medinę sinagogą. Tai gali būti pagrindine turistų traukos vieta mieste, ir jos žinomumą reikia dar labiau plėsti . Taipogi keliautojas ilgiau viešės, jeigu bus vietų, kur jis gali papietauti, išgerti kavos, įsigyti lauktuvių ir suvenyrų. Džiugu, kad visa tai yra, tad mano tikslas ir noras visas šias paslaugas sujungti į vientisą grandinę. Keliautojas atvyksta į Pakruojo miestą, aplanko Sinagogą, gaisrininkų stoginę, papietauja, įsigyja Pakruojyje gaminamos duonos ir alaus ir su puikia nuotaika išvyksta. Jam nieko nereikėjo ieškoti, nes visa informacija buvo puikiai pateikta. Todėl planuojame, kad jau kitą sezoną Pakruojo mieste ir krašte atsirastų nuorodos, skelbimai; viešinti informaciją internete ir kituose leidiniuose. Noriu pakviesti verslininkus, taip pat visus turinčius idėjų ir matančius save turizmo srityje telktis draugėn ir dirbti kartu. Pasaulyje daugiau kaip 10 procentų žmonių dirba turizmo srityje plačiąja prasme, tad ši rinka iš tiesų yra patraukli ir besivystanti. Taipogi, jeigu matote save kaip galintį vesti įvairias ekskursijas, vykdyti kultūrines edukacijas, maisto degustacijas, - kviečiame jungtis ir susisiekti Pakruojo verslo informacijos centru. Turistinė patrauklumo formulė: puikus maistas, patirti įspūdžiai, aiškus ir kokybiškai praleistas laikas“,- pasakoja R. Pupinis.
Kalbant apie vietinių Pakruojo krašto gyventojų turizmą, šioje vietoje irgi norima plėstis. Pakruojo krašte galima keliauti pėsčiomis, važiuoti dviračiu, autobusu, ir visos galimybės tam yra. Kita vertus, nors ir Pakruojis nėra toks didelis kaip Paryžius, ir daugelis čia vieni kitus pažįsta ir mieste gyvena visą gyvenimą, bet ir čia, po Pakruojį galima keliauti. Gali kilti klausimas: „kaip eiti į ekskursiją, kurią veda dešimtmečius pažįstamas žmogus ir mokėti pinigus už pasivaikščiojimą po Pakruojį“? Ir visgi, profesionalus gidas savo pasakojimais apie miestą, įdomybėmis gali suteikti jums malonumą ir patirtis, kurių nesitikėjote. Tas pats Pakruojis, Linkuva ar Žeimelis suspindės visai naujomis spalvomis ir tik liks paklausti: „kodėl anksčiau to nežinojau“?
Pakruojo mieste yra įsikūrusi „Gidų asociacija“, kurios nariai rengia įdomias ekskursijas po Pakruojo ar kitus kraštus. Štai ir rugsėjo 19 dieną 14 val. gidas Algirdas Pilipauskas kviečia į pasivaikščiojimą - ekskursiją po Pakruojo miestą, kurios pavadinimas skamba: „Atgal į praeitį: Pakruojis prieš 100 metų ir jo ypatingos istorijos“. Ateityje planuojame rengti nuolatines išvykas: miestuose – pėsčiomis, jeigu kur toliau – autobusais. Keliauti kartu visada yra didžiulis malonumas ir patirtis. Pašnekovas juokauja: „Tie, kas gyvenate Linkuvoje, kviečiame vykti į Lygumus, o kas Pakruojyje – į Žeimelį, nes neretai atsitinka taip, kad visą gyvenimą pragyveni Pašvitinyje, o Rozalimą tik pravažiavęs būni. Kiekvienos kelionės tikslas yra džiaugsmas, kelionė nėra istorinė ekspedicija. Kelionėje sutikti draugai, patirti nuotykiai ir išgirstos istorijos daro žmogų laimingu“. Pats žmogaus gyvenimas yra viena nuostabi kelionė.
Alma Bajalienė 2020-09-16, Auksinė varpa
„Linkuvos sinagogos kampas bus atstatytas! Apie širdžių restauraciją
Tvarkydami prosenelio namą išrinkome daug senų raudonų plytų, kurios sovietmečiu buvo sumūrytos į papildomas pertvarines sienas. Matyt po karo sugriautų miestelių pastatų plytos taip buvo panaudotos.
Kurį laiką ramybės nedavė nugriuvęs Linkuvos sinagogos kampas, tarsi dar viena žaizda atsivėrusi Linkuvos miestelio kūne. Todėl šios plytos, 70 metų prabuvusios Gataučiuose, grįžta namo, ten kur buvo pagamintos. Seniūnijos darbuotojas iš karto atpažino, kad jos prieš karą buvo pagamintos Linkuvos Guoko plytinėje. Jos suguls į Linkuvos sinagogos kampą. Tai nėra vien pastato restauracija, ar kultūros paveldo “įveiklinimas”. Kiekvienas pastatas turi savo gyvenimo ciklą ir kažkokią tai pabaigą.
Tai yra mūsų širdžių ir protų restauracija, grįžimas į tą momentą kai mūsų protėvių: lietuvių, žydų, latvių, rusų, vokiečių širdys plakė išvien miestelio gyvenimo ritmu. 2020 metais mūsų, palikuonių tų, kurie išliko po karo, - dabar mūsų širdys plaka už visus tuos, kurių nebeliko. Tokia yra žmogaus laisvė ir orumas. Ačiū visiems, kurie to nepamiršta“
Vaizdas:Linkuvos sinagogos kampas bus atstatytas.jpg
2020-06-16
Linkuvos Sinagoga 2018 m.
Linkuva. Sinagogos langas 2019 m. Fotografavo V. Mitė
Linkuva. Sinagogos durys 2019 m. gruodis V.Mitė
Linkuva prieš 100 metų
Nuotraukoje užfiksuota Linkuva iki 1918 metų. Centrinėje aikštėje puikiai galima matyti parduotuvių iškabas rusų ir lietuvių (sic!) kalbomis. Aberio “Geležies parduotuvė” dešinėje pusėje; “Aptiekoriaus krautuvė” kairėje. Kairiniame name ant jo fasado matosi “Toros skydas”, laikomas povų. Pažvelgus į karietas ir vežimus, žibintus ant stulpų, pareigūnus su uniformomis, retai galima išvysti tokią seną ir detalią, veiksme nufotografuotą kokybišką nuotrauką. Nuotrauka iš Glaserių, gyvenusių Linkuvoje šeimos archyvo.
Senasis Linkuvos miestas (iki 1918 m.) Linkuvos miesto centrinė (dab. Vienybės) aikšte. Iš Glaserių šeimos archyvo.
Linkuvos miestelio (Pakruojo r.) centrinė aikštė (dab. Vienybės) prieš 100 metų Nuotraukose užfiksuota Linkuva iki 1918 metų. Centrinėje aikštėje puikiai galima matyti parduotuvių iškabas rusų ir lietuvių (sic!) kalbomis. Aberio “Geležies parduotuvė” dešinėje pusėje; “Aptiekoriaus krautuvė” kairėje. Pažvelkite į karietas ir vežimus, žibintus ant stulpų, pareigūnus su uniformomis, į aikštę dar neišgrįstą akmeniniu grindiniu. Keletos namų šiuo metu jau nebėra, bet Linkuvos miestelio senoji dalis savo žavesio nėra praradusi. Retai galima išvysti tokią seną ir detalią, veiksme nufotografuotą kokybišką nuotrauką!
Kviečiame aplankyti Linkuvos miestelį (štetlą)!
Nuotraukos iš Glaserių, gyvenusių Linkuvoje šeimos archyvo.