Romos respublika
Romos respublika (res publica 'viešasis reikalas') – Senovės Romos valstybės forma laikotarpyje nuo monarchijos nuvertimo apie 509 m. pr. m. e. (paskutinio karaliaus Lucijaus Tarkvinijaus Išdidžiojo ištrėmimo) iki principato sukūrimo 27 m. pr. m. e., Romos Senatui suteikus Oktavianui ypatingus įgaliojimus (27 m. pr. m. e. sausio 16 d.). Respublikos laikotarpio valstybės formą galima apibūdinti kaip aristokratinę-oligarchinę, kurioje aukščiausioji valdžia buvo Senato ir konsulų rankose.
Ankstyvieji Julijų–Klaudijų dinastijos imperatoriai palaikė iliuziją, kad respublika vis dar egzistuoja (nors saugoma asmenų, turinčių ypatingus įgaliojimus) ir galiausiai bus visiškai atkurta. Roma vadinosi respublika iki III a., kai reformomis buvo įvesta dominato sistema.
Istorija
Respublikos ištakos
Seniausiais laikais Romos teritorija buvo labai nedidelė: „laukų brolijos“ (fratres arvales) žyniai kasmet iškilmingai apeidavo Romos laukus, o apėjimas greičiausiai sutapdavo su seniausiomis Romos sienomis. Ši teritorija buvo 5 Romos mylios (1000 žingsnių) dešiniajame Tibro krante arba vakaruose, 6 mylios kairiajame krante, 5 mylios pietuose link Alba Longos ir 2 mylios į šiaurę. Romai absorbavus keletą priemiesčio bendruomenių ir dar karalystės laikais užkariavus Gabijaus ir Fidenų miestus jos teritorija (ager Romanus) buvo maždaug 870 km². Pietuose romėnai rėmėsi bendragentine ir sąjungininkiška lotynų miestų federacija; šiaurėje prieš Romą stovėjo galingi, karalių valdomi etruskų miestai, tarpusavyje sudarę silpną federaciją; rytuose romėnai kovojo su giminingomis kalnų gentimis – sabinais, volskais ir ekvais, kurie puldinėjo derlingą romėnų „Kampaniją“. Pirmoji 240 metų trukusios epochos (pasibaigusios visišku Italijos užkariavimu) dalis praėjo vykstant smulkiems susirėmimams. Šias dvi dalis žymi Vėjaus miesto užkariavimas (396 m. pr. m. e.). Vėliau Romos galią sukrėtė galų įsiveržimas ir Romos sudeginimas, tačiau po to miestas greitai atsigavo ir per vieną amžių sugebėjo sau pajungti visą Italiją, išskyrus Po slėnį ir priealpines sritis, kurios tuo metu laikytos Galijos dalimi.
Italijos užkariavimas
Roma tapo pernelyg galinga lotynų federacijos nare ir ėmė laikyti Lotynų sąjungą tik kaip savo politikos įrankį, o kiti lotynai siekė sau didesnio vaidmens.
Romos respublikos žlugimas
Broliams Grakchams nepasisekus reformuoti Romos respubliką, iniciatyvą perėmė legionų vadai. Buvo sudarytas triumviratas. Didžiausią įtaką įgijo Cezaris. Jis:
- Užkariavo Galiją (dab. Prancūziją)
- Užgrobė valdžią Romoje
- Tapo diktatoriumi iki gyvos galvos
- Pasiliko imperatoriaus titulą, kuris anksčiau buvo suteikiamas itin pripažintiems karvedžiams
- Atleido nuo skolų valstiečius
- Proletarams davė žemės
- Vietoj mėnulio kalendoriaus įvedė Saulės kalendorių, vadinamą Julijaus, kuris galiojo iki 16 a.
- Įveda vieningą pinigą Romoje – denarą
Cezaris buvo nužudytas respublikos šalininkų Bruto ir Kasijaus. Po jo mirties vėl prasidėjo pilietiniai karai. Markas Antonijus ir Oktavianas siekė atkeršyti Cezario žudikams ir sumušė Bruto bei Kasijaus kariuomenę, kuri atstovavo senatui. Markas Antonijus ėmė valdyti rytinę Romos respublikos dalį ir vedė Kleopatrą. Oktavianas valdė vakarinę dalį su Romos miestu. Prasidėjus nesutarimams, kilo naujas pilietinis karas tarp Marko Antonijaus ir Oktaviano. Egiptas įjungtas į Romos sudėtį. Karą laimėjo Oktavianas.
Santvarka
Romos respublikoje valdžia buvo padalinta tarp tautos susirinkimų, senato ir magistratų.
Nuorodos
| ||||||