Romovė
|
| |
|---|---|
|
Pagrindai | |
|
Baltų religija | |
|
Pagrindinės dievybės | |
|
Perkūnas · Gabija · Žemyna · Dievas | |
|
Šventvietės, apeigos | |
|
Alka · Romovė · Šventoji giraitė | |
|
Rekonstrukcija | |
|
| |
Romovė – legendinė prūsų religinė šventovė, pagrindinio žynio – krivių krivaičio – buveinė. Čia degusi ir amžinoji ugnis (minima nuo IV-VI a.). Manoma, kad šventovė buvusi Nadruvos žemėje.
Vokiečių kronikininkas Simonas Grunau „Prūsijos kronikoje“ ją vadina Rikojotu (Rickoyott). Jis aprašo čia esantį ąžuolą, kuris buvęs 6 uolekčių storio, galingas ir aukštas, žaliavo žiemą ir vasarą (war stetis grün, winter und sommer), o lapija buvo tokia vešli, kad pro ją neprasiskverbdavo lietus. Aplink ąžuolą buvo ištempti audeklai, už kurių galėjo įeiti tik krivis krivaitis ir vyriausieji vaidelotai. Ąžuole stovėjo 3 dievų stabai – mirties dievas Patolas (ar Pikulis), griaustinio dievas Perkūnas ir derliaus bei karo dievas Patrimpas (Perkūnas viduryje). Prie ąžuolo nuolatos degė šventoji ugnis, kurstoma ąžuolinėmis malkomis. Jeigu ji būtų užgesusi, ją saugantis vaidelotas (waidlott) būtų turėjęs atsakyti savo galva. Ugnyje buvo deginamos aukos.
Ąžuolo likimas
„Ąžuolas buvo toks šventas, jog žmonės, nuskynę lapą ir pridėję sau arba gyvuliams prie kaklo, nuo visokių ligų apsisaugodavo. Jis ilgai dar Ordino laikais stovėjo. Žmonės paslapčiomis jį garbino, net krikščionimis tapę.
Vėliau šį išgarsėjusį ąžuolą Ordinas Kniprodės laikais nukirto. Bet ši vieta pasidarė klaiki, nerami. Daug čia vaidenosi.
Naujo tikėjimo skelbėjai senąsias dievybes palaikė piktosiomis dvasiomis. Senose šventavietėse statydavo naujajam Dievui šventoves. Taip šventojo ąžuolo vietoje atsirado puiki Trejybės šventovė su vienuolynu. Bet ir po to, pasakoja, dvasios nepaliovė vaidentis: kurį laiką velnias žmonėms neduodavo ramumo“.
Šaltinis
- Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. Kaunas, 1940.
| ||||||